Esė apie savanoriavimą

SAVANORYSTĖ

Jau beveik metai laiko, kaip esu neįgaliųjų draugijos savanorė. Širdis džiūgauja, kad gyvenimas davė tokią galimybę. Savanorystė man yra svarbi mano socialinio kapitalo dalis. Žengti savanorystės keliu reikia ne tik laiko, noro, vidinių jėgų, aukos, pareigos ar ryžto. Savanorystei pirmiausiai reikia drąsos dalintis. Drąsos nebijoti būti savimi, suklysti, nepasmerkti, pripažinti, atsiprašyti, atleisti, išklausyti, – drąsos ateiti ir pasilikti.

Savanoriaudama neįgaliųjų draugijoje supratau, kad aš noriu būti čia, jog čia yra mano vieta. Mano, kaip savanorės vaidmuo – prisidėti savo asmeninėmis savybėmis, intelektu, gabumais ar pomėgiais kuriant pridėtinę vertę visuomenei teikiamoms paslaugoms. Mainais aš gaunu nepaprastą galimybę pažinti žmonių santykius, tobulinti savo socialinius, asmeninius, organizacinius įgūdžius, meninius ar kitus gebėjimus realiai vykstančiose veiklose, galiausiai - tai galimybė įgyvendinti senas savo svajones.

Netiesa, kad savanorystė – niekaip neatlyginamas darbas. Tiesiog atlygis už šią veiklą kiek kitoks, jis visad liks neįkainojamas – tai atlygis meile, pasitikėjimu, jausmu, jog gyveni tam, kad galėtum dalintis. Atlygis bendryste ir žinojimu, kad viskas, kas išdalinama, anksčiau ar vėliau sugrįžta į tą pačią atvertą širdį. Nes savanorystėje širdys atviros meile tam, kad kasdien pasaulyje kurtų tylius stebuklus.

Savanoriška veikla gali būti labai įvairi, tačiau nepaisant to nei kur, nei kaip, nei su kuo ji susijusi, savanorystė veda žmogų į naujas patirtis. Į jausmą, kaip svarbu būti dėl esančio šalia. Į žinojimą, kiek daug sukurti gali rūpestis, meilė, kokia nepaprasta duokle pavirsta švelnumas, buvimas kartu ir kiek daug pajėgia pastatyti neabejingos rankos.

Visų pirma man tai savęs pažinimas, nes, kai ateini į aplinką, kurioje neturi jokio savanaudiško intereso, gali save iš tikrųjų realizuoti. Kai neturi intereso pasirodyti prieš ką nors, įsijungia tikrasis žmogiškumas. Nes, kai veiki vedamas piniginių arba šlovės siekimo interesų, labai sunku išlaikyti žmogiškumą. O savanorystė padeda save pažinti tokį, koks esi iš tiesų. Ir pažinimas ateina būtent dėl to, kad negauni materialaus atlygio, o gaunamas dvasinis atlygis iš tikrųjų yra didžiulė dovana.

Savanorystė – tai neįkainojama gyvenimo patirtis. Kad galėtum padėti kitam žmogui, labai svarbu mokėti tinkamai atpažinti emocijas, daryti teisingas išvadas. Šios patirtys labai praverčia ir mano asmeniniame gyvenime. Lengviau reaguoju į iškilusius sunkumus, turiu daugiau gyvenimiškos patirties, o visa tai man padeda kasdienybėje šypsotis, imtis iniciatyvos, būti aktyvia piliete. Savanorystė – ilgam išliekanti patirtis, kuri gali praturtinti žmogaus asmenybę ir atverti naujas duris. Darant gerus darbus kitiems, natūralu jausti ...