Meilė gali būti ir kančia, ir stiprybė; ar menas gali paveikti tikrovę?

Meilė gali būti ir kančia, ir stiprybė
„Vienas žodis mus išlaisvina nuo viso gyvenime slegiančio skausmo. Tas žodis yra meilė” – teigė vienas garsiausių antikos laikų dramaturgų Sofoklis. Iš tiesų, meilė yra pats stipriausias jausmas, kurį gali pajusti žmogus. Šį jausmą galime jausti savo antrajai pusei, artimiesiems, draugams, tėvynei, netgi gyvūnams ir darbui, meilė verčia mus būti dosnius, kurti šeimas ir aukotis. Vis dėlto meilė gali žmogui ir padėti įveikti gyvenimo sunkumus, ir jį galutinai sugniuždyti. Meilė be atsako verčia žmones sielvartauti, pykti, kartais gali privesti net iki savižudybės, o abipusė meilė teikia žmonėms tikrą laimę. Šis jausmas yra toks stiprus, kad žmonės savo mylimuosius myli labiau nei save ir nebijo dėl jų sumokėti pačios aukščiausios kainos – paaukoti savo gyvybę. Taigi, šis jausmas kaip moneta – turi dvi puses, gali žmogui sukelti skausmą, tačiau gali suteikti ir stiprybės pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tai įrodinėdama remsiuosi Vaižganto, Mariaus Katiliškio ir Gėtės kūriniais.
(Meilė, neryžtingumas) Turbūt kiekvienas gyvenime esame patyrę, ką reiškia mylėti žmogų, kuris nemyli tavęs. Meilė be atsako sukelia pyktį, beviltiškumą, liūdesį, depresiją. Meilę be atsako aprašė ir Juozas Tumas-Vaižgantas savo apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės‘‘. Kūrinio pagrindinis veikėjas – darbštus, kantrus, energingas, tačiau tylus ir niekuo nesiskundžiantis Mykoliukas, kuris buvo tarpinis asmuo ir šeimos narys, ir samdinys, jis dirbo brolio ūkyje už išlaikymą. Pasaulis veikėjui buvo nelabai draugiškas : ,,kasdien prastas valgis, truputis audinio ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą”. Nors pagrindinis veikėjas buvo darbštus ir mielai padedantis kitiems, niekas jam nei gražaus žodžio už pagalbą nėra pasakęs. Vis dėlto Mykoliukas jautėsi laimingas, nes mylėjo savo šeimą, o vėliau įsimylėjo Severją. Atrodė, kad Severiutė veikėjui nebuvo abejinga, tačiau, nors Severjai ir buvo gera su juo, mergina jo atsižadėjo, pasirinkdama tijūną Rapolą Geišę. Nors Mykoliuką šis veikėjos nuosprendis ir sukrėtė, jis su savo likimu susitaikė tyliai. Per Severiutės vestuves Mykoliukas paskutinį kartą smuikavo savo negudrią melodiją tol, kol nutrūko smuikelės stygos. jis daugiau nepalietė smuiko, nes šia paprasta melodija “Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju” jau nesugebėjo išreikšti savo sudėtingo vidinio pasaulio. Pagrindinis veikėjas, tapęs Dzidoriumi artojumi, visą savo gyvenimą atidavė žemdirbystei. Atrodė, pasaulyje jam nieko nebeliko. Nesiskundė net jautriam savo smuikui, kuris sunkiomis valandomis mokėdavo jį suprasti. Kai skausmas sugniauždavo veikėjo širdį, Mykoliukas skubėdavo į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių. Čia jis reiškė savo įtūžį pasauliui, nepasitikėjimą gyvenimu – kentėjo Mykoliuko jauteliai (pliekė juos rimbu be gailesčio), kurių čia pat dėdė atsiprašinėdavo. Akivaizdu, kad meilė Mykoliukui (kaip ir bet kuriam žmogui) suteikia didžiulę laimę, nuskaidrina ...