Tėvo paveikslas Juozo Apučio, Jurgio Savickio, Jono Biliūno kūryboje

Lietuvių kalbos ir literatūros įskaita
„Tėvo paveikslas Juozo Apučio, Jurgio Savickio, Jono Biliūno kūryboje”
Visais laikais lietuvių rašytojus domino šeima: jos narių gyvenimo būdas ir likimai, pakylimai ir nuopuoliai, kasdienybė ir šventės. Rašytojams rūpėjo, kokį vaidmenį žmogus atlieka šeimoje, kokie šeimos narių tarpusavio santykiai. Patriarchalinėje lietuvių šeimoje visada svarbus yra vyras – tėvas. Jo vaidmuo yra išskirtinis šeimoje. Jis turi būti autoritetas, mokytojas, kelrodė žvaigždė. Tėvas turi rodyti pavyzdį vaikams: blogai besielgiančius sudrausminti, o darbštų ir gerą pagirti. Jis turi rūpintis ūkiu, namais, kad visiems būtų gera ir jauku gyventi. Taip pat ir dvasinėmis vertybėmis, jog šeimoje visi darniai sugyventų. Padėti ištikus nelaimei, apginti nuo pikto, būti prieglobsčiu nuo visokių pavojų. Tačiau gali nutikti, kad tėvas negali susitvarkyti su savo ydomis, silpnybėmis ar kitomis blogybėmis, nuo kurių dažniausiai nukenčia mažiausi ir silpniausi šeimos nariai. Taigi Lietuvos rašytojus domina ne tik gerieji, pavyzdingieji tėvai, bet ir tie, kurie yra silpnavaliai, klystantys, neturintys atsakomybės.
TĖVAS turi būti autoritetas vaikams. Tokią tėvo savybę įžvelgia ir aprašo savo kūriniuose ir Jonas Biliūnas, ir Juozas Aputis.
Jonas Biliūnas XX amžiaus pradžios prozininkas, kurio tėvai norėjo, kad jis taptų kunigu, bet jis pasirinko rašytojo kelią. Biliūno kūryba autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis. Daugelio Bilūno kūrinių centre yra žmogaus santykis su kitu, sąžinės, atsakomybės ir atjautos temos. Novelėje „Lazda“ pagrindinis veikėjas tėvas pasakoja savo vaikams, kaip dvaro prievaizdas Dumbrauckas baudžiavos laikais – jaunystėje – jį žiauriai sumušė. Tėvas buvo primuštas, nes pono dobilais pašėrė pavargusius savo jaučius. Prievaizdas Dumbrauckas nutarė baudžiauninką pamokyti, jog nevalia imti to, kas priklauso ponui. Tėvas šią istoriją pasakoja jau suaugusiems savo vaikams. Tėvui Dumbraucko padovanotoji lazda yra tarsi simbolis, šeimos relikvija, priminimas, jog vieną kartą padaryta klaida yra pamoka visam likusiam gyvenimui. O iš tos klaidos ne tik pats mokaisi, bet ir kitiems primeni, kaip reikia deramai elgtis. Be to, vaikai puikiai prisimena Dumbraucką, nes jis kurį laiką gyveno jų namuose. Tėvas nejautė jokios neapykantos ir neatstūmė vargšo Dumbraucko, kai jam reikėjo pagalbos, kai pastarasis, baudžiavą panaikinus, liko be namų. Toks kilnus tėvo poelgis parodo, kad ištiesti pagalbos ranką reikia net priešui. Tėvo geraširdiškumas, supratingumas ir atjauta leidžia suprasti, kad neverta teisti ir pykti ant savo skriaudėjo, nes likimas jus abu gali vėl suvesti, tik šįkart teks užmiršti visas negandas ir padėti vienas kitam. Šiame kūrinyje tėvas yra atlaidus ir supratingas. Moko vaikus, jog negalima teisti žmogaus, kuris kažkada jus nuskriaudė, nes galbūt ta skriauda buvo tarsi pamoka ar išsigelbėjimas nuo dar didesnė...