Tėvų ir vaikų santykiai Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“. Kalbėjimas

Tėvų ir vaikų santykiai Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“

Juozas Grušas – vienas žymiausių XX a. II pusės dramaturgų ir didžiausių moralistų lietuvių literatūroje. Nors rašytojo 1967 m. sukurtas scenai kūrinys „Meilė, džiazas ir velnias“ yra tragikomedijos žanro, tačiau jame yra daugiau tragiškų nei komiškų įvykių. Gėris ir blogis (arba meilė ir velnias) – dvi kraštutinės nesutaikomos jėgos, kurios pristatomos aplinkoje modernaus gyvenimo, simbolizuojančio džiazą. Rašytojas svarsto visų laikų temas: kalba apie žmogaus gerumą, apie išsigimimą ir nužmogėjimo priežastis, taikliai sukurdamas trijų džiazą grojančių vaikinų ir vienos merginos maištaujantį gyvenimo būdą. Pristatydamas šį kūrinį, pasistengsiu akcentuoti pagrindinių pjesės veikėjų santykius su tėvais – būtent jie ir lėmė tokį jaunuolių gyvenimo pasirinkimą.

Kompanijos, grojančios džiazą, lyderis yra Andrius. Jis kupinas neigiamos energijos, trokšta stiprių išgyvenimų, ieško naujų nuotykių, įdomios veiklos, yra iniciatyvus. Tragikomedijos pradžioje jis išsigalvoja apiplėšimą, fantazuoja apie žmogžudystę, prievartavimą, girtuokliauja. Jam neįdomu gyventi pasaulyje, kuriame jau sukurtos taisyklės, yra nusistovėjusios normos. Andrius yra maištininkas. Vaikinas nenori dėkoti tėvams ir seneliams už šviesią vaikystę, viskuo aprūpintą jaunystę. Jis pyksta ant vyresnės kartos, kuri, anot jo, trukdo įgyvendinti tikslus. Andriaus charakteris sudėtingas – jo būtis primena griovėjo, t. y. velnio įvaizdį. Jis netiki idealais, tokiais kaip meilė, tyrumas, grožis, viltis, gal todėl, kad neturi mamos, o santykiai su tėvu komplikuoti. Tėvas ir sūnus neranda bendros kalbos. Tėvas – prokuroras, sovietų valdžios karininkas, griežtas, įsakmus, reikalaujantis, ...