Ar klaidos padeda tobulėti?
Gyvenimas – tai pilnas nusivylimų, praradimų, džiaugsmų ir pakilimų kelias. Žmogų jis neretai atveda į sudėtingą kryžkelę, kuomet nepaprastai svarbu pasirinkti teisingą kryptį. Apsirikusius likimas skaudžiai baudžia, tačiau suteikia nepamirštamą pamoką ir palieką žymę visam gyvenimui.
Pirmiausia klaidos gali padėti mums tobulėti pakeičiant savas vertybes. Nuo pat seniausių laikų klaidų sukeltas vertybių kitimas mums padėjo išaukti kaip asmenybėms. Viena vertus, klaidos padeda besąlygiškai tobulėti. Klysti yra žmogiška, bet laimingas yra žmogus, kuris padaręs klaidų suvokia pasekmes, stengiasi pasimokyti bei daugiau jų nebekartoti, išvengti.
Jonas Biliūnas yra garsus XX a. pradžios rašytojas, parašęs daug kūrinių, daugiausia novelių. Pagrindiniai autoriaus kūrybos bruožai, tai pasakojimas pirmuoju asmeniu ir autobiografiškumas. Apsakyme „Ubagas“ pavaizduotas labai svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių.
Sabaliūnui nelengva susitaikyti su ubago dalia, nelengva prašyti žmonių pagalbos ir sau pačiam pripažinti, kad jam jos iš tikrųjų labai reikia. Jis suprato, kad daug lengviau duoti, kai viską turi, nei imti, kai nieko neturi. Tačiau jis neturi kitos išeities, kaip tik prašyti išmaldos. Senukas – nepaprastas ubagas. Jis ne toks kaip kiti ubagai, jis kalba apie savo skausmą atvirai, neapsimesdamas ir nevaizduodamas nelaimėlio. Jo ašaros tyros, tekančios iš širdies gilumų, o senuko žodžiai – nuoširdūs. Pirmą kartą apsilankęs svečiuose namuose, Sabaliūnas supranta, kad ubago dalia nėra jau tokia lengva, kaip jis manė. Jo akyse pasirodo ašaros. Gal iš gėdos ar iš skausmo senukas slepia savo akis, kuriose slypintis skausmas ir neviltis užgožia jo laimę, gyvenimo prasmę bei džiaugsmą.
Pasakotojas, duodamas seneliui duonos riekę, jaučiasi kaltas. Jis pajuto savyje „dalį amžinos vaikų kaltės“. Gal dėl to, kad mažai aplankydavo savo tėvus, ir tik po jų mirties suprato, kokie jie buvo jam svarbūs ir kaip jis juos mylėjo. O gal jis prisiėmė sau dalį Sabaliūno sūnaus kaltės, nes vaikystėje jie žaidė kartu, buvo geri draugai. Bet kad ir kiek skausmo Sabaliūnui suteikė jo sūnus, jis vis tiek nelaiko pykčio savo širdyje, o kaip tik savo pasąmonėje bando jį pateisinti.
Skaitydami šį kūrinį mes galime pamatyti, kokie žiaurūs mes galime būti savo tėvams, ir kokie kartais atlaidūs tėvai gali būti savo vaikams. Iš šio apsakymo mes galime daug ko pasimokyti ir nedaryti tų pačių klaidų, kurias padarė senuko sūnus, ir kurias net šiuolaikiniame pasaulyje dažnai kartojame mes patys. Taigi iš visko galima spręsti, kad Jonas Bliūnas buvo labai idomi ir kūribinga asmenybė, kovojusi už proletarijato teises ir visaip kitaip ji gindama netgi savo kuriniuose, ...
Literatūros raidos apžvalga Literatūros ryšiai su praėjusių amžių literatūra. XIX a. pirmosios pusės literatūra neatsiejamai susijusi su senąja literatūra. Ir tada buvo suvokta,...
·Šiuolaikinis žmogus ir menas Menas yra labai plati sąvoka, ją apima- muzika, kinas, teatras , net gyvenimą galime įvardyt kaip meną. Todėl norėdama susiaurinti šią sritį, kalbės...
·Ištikimybė. Kas tai? Kiekvienas supranta ir atsako į šį klausimą savaip: vienas galvoja apie ištikimybę profesijai, darbui, kitas – apie ištikimybę šeimai ir mylimam žmogui, tr...
·XVIII amžiaus Darbą parengė: Edita Jazdauskaitė 9b klasė Naudota literatūra: Bindokienė D. B. „Lietuvių papročiai ir tradicijos“ Čepienė I. „Lietuvių etninės kultū...
·(Mažvydas kalbasi su Kristupu) V.Kubilius yra pasakęs; „.po Mykolaičio–Putino mirties Just. Marcinkevičius yra pirmasis poetas, kuriam pavyko sukurti iš savęs, iš savo žodžių...
·