Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas? Kalbėjimas

Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?

Vienintelis gyvenimas, kurį verta gyventi yra skirtas siekti žmogiškumo

Sokratas

Alberas Kamiu yra pasakęs, kad baisiausia ne gyvybę prarasti, o nugyventi be prasmės ir tikslo. Būtis turi prasmę, kai žmogus vadovaujasi žmogiškosiomis vertybėmis, jų neapleidžia. Tam, kad puoselėti šias amžinąsias tiesas, žmogus turi būti atlaidus, išlikti orus, pavydo akimirkomis nekeršyti. Vis dėlto, atlaidumas nėra pateisinamas brutalumo akivaizdoje. Kiekvienas individas turi pareigą ginti savo tautos vertybes, nesitaikstyti su žiaurumu. Tad, mano manymu, atlaidumas nėra silpno žmogaus bruožas, nes atleisdamas nenusižengi žmogiškiesiems įstatymams. Tačiau atlaidus negali būti tautinės tapatybės naikinimo akivaizdoje.

Visų pirma, kai individas atleidžia, jis nepasiduoda vidiniam pavydo, keršto bei žiaurumo kultui. Atlaidumas yra stipraus žmogaus bruožas, nes net ir vidinių kovų sumaištyje išlieki žmogumi. Indijos tautinio išsivadavimo pradininkas Gandis yra pasakęs, jog akis už akį ir pasaulis greitai taps aklas. Jeigu nemokėsime atleisti, prarasime humaniškumą ir nusižengsime dieviškiesiems įstatymams. Apie tai kalbėjo ir XX amžiaus pradžios rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius. To meto Lietuva buvo itin palanki Krėvės dramoms išpopuliarėti. XIX amžiaus pabaigoje prasidėjęs slaptų lietuviškų vakarų „klojimo teatro“ sąjūdis pradėjo tautinį išsivadavimą, o pirmosios Vydūno pjesės įtvirtino neoromantizmą Lietuvoje. Pats Krėvė – Mickevičius taip pat perteikė neoromantinę jausena: dramatizmą, emocingumą, jo dramose buvo labai svarbus veiksmų ir minčių disonansas. Dramaturgas dažnai kalbėdavo apie atlaidumo stoką. Taip pat rašytojas domėjosi politika ir žinojo su kokiais sunkumais gali susidurti valdovas. Būtent tai Krėvė aprašo vienoje žymiausių dramų „Skirgaila“. Literatūrologai šią dramą vadina pirmąja rimta lietuviška drama ir ...