Žmogaus išgyvenimai karo metų poezijoje

Žmogaus išgyvenimai karo metų poezijoje
Karo metas žmonėms buvo kupinas iššūkių. Šiuo laikotarpiu okupuotoje Lietuvoje žmonės patyrė daug skausmo ir sunkumų. Šią ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos kančią nepaprastai aiškiai perteikė Vincas Mykolaitis Putinas, taip pat ir poetas, tėvynę gynęs Bronius Krivickas vaizdavo savo išgyvenimus priešinantis sovietinei okupacijai ir viena žymiausių karo meto poečių Salomėja Nėris atskleidė tėvynę išdavusio žmogaus kaltę bei ilgesį.
Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštyje "Vivos plango, mortuos voco", viename reikšmingiausių karo metų rezistencinių kūrinių, išsakomas ne tik atskiro žmogaus, bet ir tautos tragizmas. Eilėraščio pavadinimas puikiai apibendrina turinį ir to meto žiaurią tikrovę – iš lotynų kalbos išvertus pavadinimas reiškia „gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“. Anot Meilės Lukšienės kūrinyje tilpo Rainių, Pravieniškių, Panevėžio ir kitų gyvenviečių žmonių skausmas, kankinamų žmonių klyksmas, prasiskverbiantis pro uždarus langus. Eilėraščio pirmame posme okupantai lyginami su viešpataujančiais, ugnimi besispjaudančiais slibinais, o žmonės – su vergais, tačiau visiems tenka ta pati klaiki dalia: „Kentėt apgaulėj ir mele/ Ir žūti keikiant žydrą dangų“. Šis ir keturi sekantys eilėraščio posmai užbaigiami lotyniška fraze, reiškiančia „gyvuosius apverkiu“ – tai tarsi apibendrina visą žmonių kančią, skausmą. Trečiame posme vaizduojamame pasaulyje, kuris yra praradęs visas nuodėmes ir doras, kuriame teisiuosius smerkia žmogžudžiai, nebeverkia sūnūs, kai žūna jų motinos, nes žmogaus kančia yra paniekinta, ji niekam nereikalinga ir tuščia. Paskutiniame posme apie gyvuosius vaizduojamas tragiškas visos tautos ir vieno žmogaus likimas: „Ir mes, ir mes, kur kenčiame/ Pilkieji milijonai! <…> Pablūdęs kažkas klykia,/ Kažkas likimą keikia,/ Kažkam numirti reikia.“ Už šį kupiną apokaliptinių vaizdų, karo metų tikrovę vaizduojantį eilėraštį žmonės buvo tremiami į Sibirą. 1950 metais nukentėjo vienas gimnazijos mokytojas, pas kurį per kratą buvo rastas šio kūrinio nuorašas – jis buvo nuteistas trims tremtiems metams. Sekančios strofos užbaigiamos žodžiais „mortuos voco“, eilėraščio žmogus šaukia mirusiuosius, kurie nuo šalčio ir bado mirė pūgose ir už laisvą, lakią mintį buvo nukankinti. Tačiau nepaisant visų patirtų kančių, paskutiniame posme lyrinis „aš“ išsako savo poziciją – jis pasirenka tylėti ir likti savo žemėje. Taigi Putinas savo karo metais ...