Žmogaus asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje. Planas

Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos viešosios kalbos planas


Temos pavadinimas. Žmogaus asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje.

Probleminis klausimas. Kaip atrasti žmogaus laimės ir pareigos sankirtą?

Pagrindinė mintis. XIX - XXI amžiaus lietuvių literatūros rašytojai atskleidė tikrąjį asmeninės laimės
ir pareigos susikirtimą.

Įžanga.
„Laimės paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų
šaukštelyje“- teigė brazilų rašytojas Paulas Kueljas. Suderindamas asmeninę laimę ir pareigą žmogus
jaučia gyvenimo pilnatvę, tačiau, kaip dažnai vaizduojama literatūroje, vidinius troškimus varžančios
atsakomybės trukdo pasiekti savojo laimės žiburio viršūnę. Vidinių prieštaravimų problema atskleidžiama
žymių lietuvių rašytojų kūryboje: dramaturgo Justino Marcinkevičius poemoje „Mindaugas“, Vinco
Mykolaičio – Putino romane „Altorių Šešėly“, Antano Škėmos filosofiniame psichologiniame romane
„Balta drobulė“. Taigi norėtųsi apžvelgti asmeninės laimės ir pareigos sankirtos vaizdavimą XIX - XXI
amžiaus literatūroje bei šios problemos svarbą lietuvių rašytojams.

I. Dėstymas
Kai pareiga tampa gyvenimo tikslu, nebelieka vietos asmeninei laimei. Šią problemą iškėlė
dramaturgas Justinas Marcinkevičius kalbėdamas apie žmogaus ir tėvynės ryšį kūrinyje
„Mindaugas“.

1 argumentas. Mindaugas visą laiką troško valdžios, tačiau ją gavęs, tapo tarsi šių dienų
diktatoriumi, nuosekliai siekiančiu asmeninių bei politinių tikslų - valstybės suvienijimo ir Mortos
meilės.
2 argumentas. kurdamas laimingą rytojų, jėga ir smurtu, Mindaugas jaučiasi nuviltas, jis guodžiasi
mylimajai: „Mes ...