Vilniaus paveikslas lietuvių literatūroje

Vilniaus paveikslas lietuvių literatūroje

,,Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais / Dunkso tarp kalnų plačiai! – tai Maironio eilėraščio
,,Vilnius” pirmoji eilutė. Šiais metais išsipildžiusiam Gedimino sapnui sukako 700 metų po pirmojo
paminėjimo 1323-aisiais metais. Pasak lietuvių architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, Vilnius –
unikalus barokinis miestas, išaugęs ant viduramžiško gatvių tinklo ir tapęs įkvėpimo šaltiniu daugeliui
menininkų, rašytojų ir istorikų: apie jį buvo kurta, tapyta ir fotografuota. Negalėtumėme nepritarti
istorikės nuomonei, kad Vilnius yra ypatingas ir todėl vertas viso pasaulio kūrėjų dėmesio, bet pirmiausia,
žinoma, lietuvių autorių. Norintiems tai suvokti padėtų Jurgio Kunčino romanas ,,Tūla” ir Juditos
Vaičiūnaitės miesto ciklo eilėraščiai.
Šių menininkų Vilnius – jauki vieta, kupina jausmingos dvasios, susikūrusi iš ypatingo
kraštovaizdžio, sudėtingos istorijos, kūrybos, architektūros linijų, neįprastų žmonių likimų ir juos
supančios atmosferos.
Judita Vaičiūnaitė – viena žymiausių XX a. antrosios pusės poetė, ,,Poezijos pavasario” laureatė.
Pasak literatūrologės V. Daujotytės, J. Vaičiūnaitė XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais sukūrė
vientisiausią poetinį Vilniaus vaizdinį. Poetė grožisi kiekviena detale (netgi ,,vazonu ūksmėj negyvenamo
namo”) ir jo istorija. Pati J. Vaičiūnaitė apie Vilnių sakė: „Atrodo, niekada nerašau specialiai apie Vilnių,
bet taip jau savaime išeina, kad miestas, kuris kasdien gyvena už tavo Muziejaus gatvės lango, miestas,
kuriame augini vaikus, rašai knygas, perki duoną, dirbi visus moteriškus darbus, vaikštai į koncertus,
dailės parodas – tavo širdy ir kūryboje lyg paukštis nutūpęs.” Meilė Lietuvos sostinei matoma visuose
cikluose, eilėraščiuose. Eilėraštyje ,,Vilnius. Miesto vartai” ryškėja subjekto pastangos pajusti miestą ir
tapatintis su juo. Praeidamas pro vartus, jis tarsi paima į savo rankas raktą ir patenka į vidų, į tai, kas
paslėpta ir saugoma nuo kitų žmonių – priima miesto lemtį. Eilėraščio laikas tartum įstrigo tarp praeities
ir ateities; jis nejuda. Taip pat ankstyvo ryto momentas ypač svarbus lyriniam subjektui – nušvinta ne tik
miestas, bet ir jo siela. Eilėraščio pabaiga – susižavėjęs lyrinis subjektas išgyvena savo artimumą Vilniui:
,,Bučiuoju tavo plytą, / tavo herbą, / tavo vilnijantį švelnų vardą / ir pakeliu rū...