Viduramžių filosoija

IŽANGA

Renesansas – pereinamoji epocha tarp viduramžių (feodalizmo) ir Naujųjų amžių (kapitalizmo).Renesansas tai kultūros ir meno suklestėjimas. Persiorientavimas iš dangiškumo į žemiškumą ir iš dieviškumo į žmoniškumą. Joje susiformavo nauja žmogaus samprata. Renesanso mąstytojai iškėlė gyvenimu besidžiaugiantį žmogų. Humanizmo pažiūros kupinos optimizmo, tikėjimo žmogaus galia, jo teise į žemiškąjį džiaugsmą. Visos senosios vertybės tapo kritikos ir pajuokos objektu. Humanizmas atskleidė scholastinės filosofijos dogmatizmą ir pradėjo analizuoti žmogaus problemas. Renesanso laikotarpyje įvyksta didžiausi technikos ir geografijos atradimai, atrandamos naujos meno formos. Šiame llaikotarpyje kuriama filosofija padeda pamatus naujųjų amžių filosofinėms formacijoms.

Didieji geografiniai atradimai keitė žmonių mąstyseną. Jie susidūrė su kitokiu gyvenimo būdu, papročiais. Naujų žemių atradimas ugdė naujas ir plėtė senas profesijas, formavo trečiąjį luomą – buržuaziją. Augo miestai. Miestiečiai kovojo dėl savivaldos. Renesanso mąstytojai atmetė savo pirmtakų darbus. Formavosi negatyvus požiūris į viduramžius. Laipsniškas Aristotelio įjungimas į krikščionių pripažįstamų autoritetų gretas parengė dirvą minčiai, kad ir ne krikščionys gali būti teisūs. Žmogus įsitikino, kad svarbiausias argumentas yra mąstantis protas. Didžiules perspektyvas RRenesanso idėjų plitimui atvėrė I.Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina. Netrukus spaustuvės buvo įsteigtos beveik visose žinomiausiuose Vakarų Europos miestuose. XV amžiuje Italijoje iškilo garsūs humanistinių idėjų židiniai: Roma, Florencija, Paduva, Venecija. Kiekviename mieste humanizmo idėjos turėjo savitų atspalvių. Humanizmo idėjų plėtotei bbūdingi tokie momentai: laipsniškas atsisakymas scholastinio mokslo, nauja filosofijos samprata, bendrų teorinių problemų svarstymas, naujo idealo ieškojimas.

Humanizmas buvo Renesanso epochos ideologija ir pasaulėžiūra. Viduramžių kultūroje visas dėmesys buvo skiriamas dievui, o Renesanso kultūroje – žmogui. Filosofai, rašytojai poetai tapo tikrais scholastikos ir bažnyčios viešpatavimo dvasiniame gyvenime kritikais. Jų veikla iš esmės skyrėsi nuo viduramžių eretinių judėjimų, kovojusių už krikščioniškojo mokslo grynumą. Žmogus negali tenkintis minimaliais poreikiais – toks buvo humanistų veiklos devizas. Humanistų idėjų raidą nulėmė paaštrėję socialiniai – ekonominiai prieštaravimai, didieji geografiniai atradimai ir su tuo susijęs mokslo pagyvėjimas.

SVARBIAUSIA YRA NE DIEVAS O ŽMOGUS

Vienas iš humanistinio sąjūdžio pagrindėjų buvo NIKOLAJUS KUZIETIS (1401 – 1464) universalus mokslininkas (beje, kas būdinga daugeliui humanistų). Jis ir filosofas ir matematikas ir astronomas ir kkartografas. Beje, jis sudarė kapitalinį Vidurio Europos žemėlapį, kuriame atvaizduota ir Lietuva. Nikolajus Kuzietis ieškojo naujų argumentų tikėjimui sustiprinti, gilinosi į svarbiausius krikščionybės šaltinius, kruopščiai studijavo scholastikos autoritetus, vertino mistikus. Nikolajus Kuzietis visais klausimais siekė kompromiso su senovės filosofų pažiūromis, su katalikų bažnyčios vadovybe. Tokia pozicija įgalino jį užimti išskirtinę vietą tuometinėje idėjinėje kovoje. Filosofiją Nikolajus Kuzietis suprato kaip mokslą apie tai, kas dar nepažinta, bet turi būti pažinta. Pažinimo procese pirmiausiai apibūdinami gerai žinomi dalykai, po to einama prie ssudėtingesnių. Pažintos sritys vis plečiasi, todėl žmogaus protui nepasiekiama visa tiesa. Tarp objekto ir pažinimo subjekto esą egzistuoja neišsprendžiami prieštaravimai. Nors visi filosofai ieškojo tiesos, bet nei vienas jos nerado tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. „Taigi aišku, jog mes žinome apie tiesą tiktai, kad tiksliai tokios, kokia ji yra, mes negalime pasiekti, mūsų protas santykiauja su tiesa, kaip galimybė – su absoliučiu būtinumu, kuris negali būti nei didesnis, nei mažesnis, negu yra“. Galima labai gerai žinoti senųjų autoritetų veikalus ir dėl to vadinti save mokytais, tačiau vien to maža, sako Nikolajus Kuzietis, nes daugelis dalykų slypi anapus raštų.

Dievas. Renesanso epochoje pakito ir dievo samprata. Dievą buvo siekiama suvokti racionaliau. Pagrindą šiai naujai sampratai taip pat padėjo Nikolajus Kuzietis, pasak kurio dievas esąs begalinis vieningas pradas ir kartu paslėpta visos esaties esmė. „Dievas yra begalinis ir galėjo sukurti begalinį pasaulį. (.)tačiau, kadangi galimybė ir būtinybė buvo apibrėžta, bet nevisiškai absoliuti, o jos polinkis ne begalinis, kaip tik dėl tokios būties galimybės pasaulis negalėjo tapti nei begalinis, nei didesnis arba kitoks negu yra“. Nikolajus Kuzietis įrodinėjo, kad būtina skirti tikinčiųjų garbinamą dievą nuo dievo kaip filosofinio pažinimo objekto. Kita vertus, jis buvo įsitikinęs, kad „žemiškumas“ ir „dieviškumas“ sudaro vieningą substanciją.

Visatos atsiradimą NNikolajus Kuzietis aiškino kaip amžino dieviškojo prado vystymosi rezultatą. Jis atsisakė tradicinės geocentrinės pažiūros, tuo atverdamas kelią naujai, vėliau M.Koperniko išvystytai heliocentriniai koncepcijai.

Žmogus. Visi Nikolajus Kubiečio filosofiniai mąstymai buvo susiję su labiausiai rūpima problema – žmogaus esmės atskleidimu. Pasak jo, pasaulio harmonija išreikšta ryškiausiame dievo kūrinyje – žmoguje, kuriam ir lemta pažinti dievą ir jo sukurtą pasaulį.

Nikolajus Kubiečio bendramintis buvo ir LORENCAS VALA (1407 – 1454), Griežtai kritikavęs viduramžiškąjį asketizmą. Jis neigiamai vertino vienuolių įžadus, kaltino juos veidmainiavimu ir bailumu. Savo teoriją jis grindė antikos etinėmis koncepcijomis. Traktate „Apie malonumą ir apie tikrąjį gėrį“, parašytame stoiko ir krikščionio dialogo forma, svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu jis laikė pasitenkinimą (malonumą), kurį tapatino su nauda („Tiktai tai reikia vadinti nauda, kas arba nedaro jokio nuostolio, arba bent jau yra daugiau už nuostolį“). Naudos suvokimas esąs pagrindinis žmonių tarpusavio bendravimo principas, jų veiklos motyvas. „Man pačiam mano gyvenimas yra didesnis gėris negu visų kitų gyvenimai (.). Apskritai aš pasakyčiau štai ką: ką galima išgalvoti neteisingesnio, kaip laikyti ką nors brangesnio už patį save?“. Lorencas Vala atmetė ir aristokratinį epikūrininkų požiūrį į malonumus, manydamas, kad šį polinkį turi visi žmonės. Anot jo, „malonumas yra gėris, į kurį visi veržiasi ir kurį sudaro sielos ir kūno ppasitenkinimas“. Epikūrininkų teoriją jis derino su krikščionybe, tikėjimu sielos nemirtingumu. Visišką pasitenkinimą, anot jo, žmogus pasiekia tik pomirtiniame gyvenime (rojuje). Beje, šio Renesanso epochos mąstytojo mintys man įdomiausios ir lengvai suvokiamos. Galiu drąsiai teigti, kad dauguma šiuolaikinio jaunimo gyvena būtent vadovaudamiesi šiomis idėjomis. Lorenco Valos samprotavimai apie malonumų natūralią prigimtį, veikė vėlesnių laikų mąstytojus (T.Holsą, Dž.Loką, B.Spinozą), kurie motyvavo žmogaus elgesį jo asmeniniais interesais ir nauda.

Naują impulsą humanizmo koncepcijoms davė platonizmas, kuris nauja forma atgijo Florencijoje, šis miestas tuo metu buvo vienas iš labiausiai išsivysčiusių pramoninių rajonų, čia sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai. Florencijoje įsikūrė Jurgis Gemistras Pletonas (1360 – 1452), kūręs naujos religijos apmatus, turėjusios pranokti krikščionybę ir islamą. J.G.Pletono sužavėtas K.Medičis įsteigė 1459m. Florencijoje mokyklą, pavadintą „Platono šeima“. Pirmuoju vadovu tapo Marsilijus Fičinas (1433 – 1499). Remdamasis Platonu ir Pletonu, pateikė naują filosofinę pasaulio sampratą, kuria siekė modifikuoti krikščionybę, susieti savo epochos kultūrą su helenizmu, pasiekti vientisą kultūros raidą. Marsilijus Fičino vadovavimo metu, Platonas tapo filosofinio mąstymo standartu. M.Fičino filosofijos pagrindą užėmė Erotas ir jo traktate „Apie meilę“, arba apie Platono „Puotą“, sakoma, kad meilė universali. Ji glūdi idėjų pasaulyje. „Meilė yra visa ko kūrėja ir saugotoja“. Meilė jungia žmones, skatina juos gėriui. „Meilė lydi ir eina pirma pasaulio,

išjudina tai, kas miega, kas tamsu – apšviečia, teikia gyvybę negyviems daiktams, formą – beformiams, tobulumą – netobuliems“. Meilė – dievo būvis. Meilės stoka – blogio šaltinis. Meilė, teigė Marsilijus Fičinas yra geidulys, tačiau ne kiekvienas geidulys tapatus meilei. Meilė neįmanoma be pažinimo. Grožio siekimas – meilės pasireiškimas, o žmonės ieško visados grožio. Jis savo koncepcijoje ieškojo vietos ir religijai. Jo religinė samprata skyrėsi nuo ortodiksinės katalikybės. Jis buvo visuotinės religijos šalininkas. Anot jo, dievas yra, bet šis dievas yra nne kas kita, kaip protas, o proto prigimtis visur ta pati: žmogiškasis protas yra dieviškojo proto atspindys. Todėl religija esą turi būti grindžiama visuotiniu protu. Visa, kas religijose yra specifiška, istoriška, Marsilijus Fičinas atmetė. Vadinasi teologai turėtų ieškoti to, kas yra bendra visoms religijoms, ir ignoruoti tai, kas jas skiria, nes skirtumai yra laiko sąnašos. Mąstantis žmogus pats suvokiąs dievą.

Žymus „Platono šeimos“ narys kunigaikštis Džovanis Piko de Mirandola (1463 – 1494) studijų metais gerai susipažino su Aristotelio filosofine sistema, mėgino jją suderinti su Platono teorija. Savo traktate „Apie Platono ir Aristotelio suderinumą“ stengėsi įrodyti, jog tarp Aristotelio ir Platono principinių nesutarimų. Vadinasi, tarp Platono ir Aristotelio šalininkų turi viešpatauti santarvė. Remdamasis šia savo koncepcija, Džovanis Piko de Mirandola išplėtė religijos rribas. Jo nepatenkino ir krikščionybės skiepijamas pasyvumas. Pasak mąstytojo, žmogus iš prigimties yra aktyviai veikiantis individas. Kita vertus, jis nerado motyvuotų religinių vaidų pateisinimo. Jie esą atsiradę dėl žmogaus nesugebėjimo pažinti dievo esmę. Visi egzistuojantys reiškiniai esą logiškai pagrįsti. Tas pats tinka ir religijai. Vienas dalykas – dievas ir jo sukurtoji tvarka, ir kitas dalykas – žmogaus supratimas. Džovanis Piko de Mirandola siekė sukurti filosofija pagrįstą religinę sistemą, konstravo Kristaus įvaizdį: Kristus – Logas – Absoliutus protas. Vienu žodžiu, visų religinių ir filosofinių sistemų kūrėjas (nuo Zaratrustos iki Ibn Sinos) – Kristaus išraiškos. Džovanis Piko de Mirandola, suformulavęs vieningos religinės sistemos sampratą, derino ją su žydų kalba, kurioje jis įžvelgė ne tik mistinį mokymą apie skaičius, magiją, astrologiją, bet ir kkrikščionybės pagrindimą. Tai ryškus neoplatizmo dokumentas (žmogaus religinės jausenos ir filosofinio žinojimo sintezė). Kai kurios Džovanis Piko de Mirandolos tezės amžininkams atrodė eretiškos ir kėlė baimę. Jis nesusilaukė didesnio pritarimo. Dž.P.de Mirandolos apmastymų centre buvo žmogaus individualybė.

Renesanso genijus Leonardas da Vinči (1452 – 1529), užsimojęs naujai traktuoti žmogų, privalėjo sugriauti senas pažiūras. Vaizdavo gyvenimu besidžiaugiantį žmogų. Norint pavaizduoti tokį žmogų, reikėjo skverbtis į jo vidų, gerai pažinti jo fiziologiją ir psichologiją. Mokslininkas slapta eidavo į lavonines ir ten darydavo skrodimus. JJis tapo vienas iš mokslininkų empirinio metodo pagrindėjų. Jis pasikliovė tik tikru stebėjimu. Leonardas da Vinči labai priešinga asmenybė: čia jis pabrėždavo savo abejingumą žmonių giminei, čia siekdavo nustebinti ją savo genialumu, savo kūriniais. Vienur sakydavo, kad jis tarnauja tam, kas daugiau moka, ir jam beveik tas pats, kam tarnauti ir už ką gauti pinigus. Tačiau visiškai kitos gaidos skamba, kai jis samprotauja apie menininko prigimtį. Jis visaip aukština menininką, pabrėžia jo išskirtinumą. Pasak jo, kūrėju gali būti tik tvirtos valios asmenybė, visą savo gyvenimą atiduodanti menui. Menininkui esą labiau rūpi pomirtinė šlovė negu turtai. Menininkas buvo priešiškas neoplatonizmui, ypač jam atrodė nepriimtina neplatoniška mirties interpretacija. Grožis pasak jo, glūdi žemiškajame gyvenime. Žmogus visada pasiilgsta naujo pavasario, naujos vasaros ir net pastebįs, kad šis naujumo troškimas priartina jį prie baigmės. Leonardas da Vinči išplėtė mokslo ribas: ir meną jis laikė mokslo šaka. Daug laiko skyrė įvairių mokslų sąveikos analizei. Mokslus jis vertino pagal abstraktumo laipsnį. Vieno ar kito mokslo vietą esą nusako tikrovės suvokimas mastas. Matematika, kaip tikslusis mokslas, labiausiai priartėjanti prie filosofijos ir meno. Jis siekė įtvirtinti teoriją, kuri įgalintų geometriškai analizuoti meną. Iš visų meno žanrų labiausiai vertino tapybą. Vis dėlto jis įžvelgė skirtumą tarp mokslininko ir menininko vveiklos: mokslininkas galįs perduoti mokiniams savo žinias, tuo tarpu tapytoju netaps tas, kurio gamta neapdovanojo talentu. Kelias, kuriuo žengia menininkas, siekdamas garso ir šlovės, esą panašus į kelią, kuriuo mes priartėjome prie dievo pažinimo, tikrosios meilės jam. Jo religinis idealas – tai džiaugsmo kupino, savimi pasitikinčio žmogaus tikėjimas. Jo nuomone, dievas myli ne nusižeminančius ir nuolat visko bijančius žmones, bet stiprias, valingas asmenybes.

Mikelandželas ir Rafaelis – taip pat gerai simbolizuoja meno išsivadavimo iš viduramžių reikalavimų raidą. Mikelandželas ne tik nesirūpina rimtimi (rimties būvis, dvasios ir kūno subalansavimas labiausiai rūpėjo viduramžių menui), jo visas meno pasaulis yra viena gyvasties puota, ir ne siužetiškai vaizduojama puota – atrodo, kad Mikelandželo (ypač freskose) figūrų kūnai gyvena nuo pačių personažų nepriklausomą gyvenimą, kad raumenys švenčia sveikatos ir galios džiaugsmo šventę. Rafaelis toks pat laisvas kaip Mikelandželas, Jau persmelkė savo herojų kūnus ta dvasios šviesa, kuri nuo šiol įvairiais variantais pasikartos visose Europos meno epochose.

...