Referatas VERTYBINIŲ POPIERIŲ VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ VEIKLOS TEISINIS REGULIAVIMAS

3 atsiliepimai



VERTYBINIŲ POPIERIŲ VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ VEIKLOS TEISINIS REGULIAVIMAS

TURINYS

Įžanga 3

1. Viešosios apyvartos tarpininkų samprata ir paskirtis 6

2. Viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimas 13

2.1. Paraiška licencijai gauti 14

2.2. Reikalavimai įmonėms, norinčioms gauti licenciją veiklai, bei atsisakymo išduoti

licenciją pagrindai 16

2.3. Licencijų rūšys bei finansų maklerio įmonių kategorijos 22

2.4. Komercinių bankų, siekiančių įgyti teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas,

licencijavimo ypatumai 27

3. Viešosios apyvartos tarpininkų veiklai keliami reikalavimai 30

3.1. Pareiga informuoti apie viešosios apyvartos tarpininkų savininkų (akcininkų)

sudėties pasikeitimus 32

3.2. Pareiga dalyvauti kompensavimo investuotojams sistemoje 362.1. Paraiška licencijai gauti

Įmonė, norėdama gauti finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją, Vertybinių popierių komisijai pateikia pparaišką, kurioje turi būti nurodyta:

1) įmonės pavadinimas ir buveinės adresas;

2) įmonės savininkų (akcininkų) vardai ir pavardės, adresai, kapitalo ir balsų dalis bei duomenys apie dalyvavimą kitų įmonių veikloje ir turimą kitų įmonių kapitalo dalį;

3) veikla, kuriai vykdyti norima gauti licenciją;

4) asmenų, atsakingų už paraiškoje nurodytos veiklos organizavimą ir valdymą, vardai ir pavardės, adresai, profesija, kvalifikacija, darbovietės per paskutiniuosius penkerius metus;

5) nuosavas kapitalas ir skolintų lėšų suma, kurią numatoma panaudoti paraiškoje nurodytai veiklai organizuoti, bei skolintų lėšų įgijimo šaltiniai;

6) duomenys apie ankstesnę įmonės veiklą ir priežastys, dėl kkurių ši veikla yra nutraukiama;

7) asmenų, turinčių teisę įmonės vardu sudaryti sandorius dėl vertybinių popierių, sąrašas;

8) duomenys apie visų paraiškoje nurodytų asmenų neišnykusį teistumą už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams (VPVAĮ 16 str. 3 d.).

Be aukščiau paminėtos informacijos, įmonė, siekianti įgyti licenciją FFMĮ ar IVKĮ veiklai, Vertybinių popierių komisijai turi pateikti steigimo ir kai kuriuos kitus dokumentus.

Siekiant tiksliai ir aiškiai informuoti potencialius įmonės klientus apie įmonės veiklos pobūdį, finansų maklerio įmonių bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių steigimo dokumentams yra keliamas reikalavimas, kad įmonės pavadinime atitinkamai būtų žodžiai “finansų maklerio įmonė” arba “investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė”.

ES direktyva dėl investicinių paslaugų detaliai nereglamentuoja paraiškos licencijai gauti pateikimo tvarkos bei joje pateikiamų duomenų. Tačiau šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės narės privalo reikalauti, kad kiekvienas prašymas gauti licenciją veiklai būtų grindžiamas veiklos programa, nustatančia, tarp kitų dalykų, ir tos investicinės firmos numatomos veiklos tipą bei organizacinę struktūrą. LR VPVAĮ 16 str. 4 dalis taip pat reikalauja, kad prie paraiškos ffinansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licencijai gauti, būtų pridėtas veiklos planas, apibūdinantis, kaip įmonė ketina organizuoti ir vykdyti savo veiklą. Vertybinių popierių komisijos teisės aktuose nustatyti reikalavimai veiklos plano turiniui yra pakankamai išsamūs ir, mūsų nuomone, atitinka ES direktyvos dėl investicinių paslaugų 3 straipsnio 4 dalį. Be to, Vertybinių popierių komisija turi teisę, jei pateiktas neišsamus veiklos planas, pareikalauti papildomos, veiklos plane neatspindėtos informacijos.

ES direktyvos dėl investicinių paslaugų 4 straipsnis nustato, kad atsakingos institucijos nesuteikia licencijos iinvesticinės firmos veiklai tol, kol joms nebus pranešta apie tai, kas yra tos firmos akcininkai ar nariai, kurie turi akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą ir koks tų paketų dydis. Pagal ES direktyvą dėl investicinių paslaugų, akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketas yra apibrėžiamas kaip tiesioginis ar netiesioginis dalyvavimas investicinės firmos kapitale, sudarantis 10% ar daugiau kapitalo ar balsavimo teisių, arba kuris leidžia daryti žymią įtaką investicinės firmos valdymui. Tuo tarpu LR VPVAĮ reikalauja, kad paraiškoje būtų pateikti duomenys apie visus įmonės savininkus (akcininkus), t.y. ne tik apie tuos, kurie turi įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą. Abejojame, ar tikslinga reikalauti informacijos apie visus be išimties savininkus (akcininkus). Juk daugelis savininkų (akcininkų) nedaro įmonės valdymui praktiškai jokios įtakos, nes neturi pakankamai didelės dalies balso teisių. Todėl VPVA įstatyme nustatyta pareiga pateikti duomenis apie visus savininkus (akcininkus) tėra biurokratinis suvaržymas, ypač tais atvejais, kai įmonė, pretenduojanti gauti finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją, yra akcinė bendrovė, nes šiuo atveju smulkiųjų akci.ninkų skaičius gali būti tikrai nemažas. Akcinei bendrovei pateikti detalius duomenis apie visus savo akcininkus dažnai gali būti visai neįmanoma. Todėl siūlytume įstatymų leidėjui liberalizuoti informacijos apie savininkus (akcininkus) atskleidimo reikalavimus, suderinant juos su Europos Sąjungos ddirektyvoje įtvirtintomis taisyklėmis, t.y. nustatant pareigą atskleisti duomenis tik apie tuos įmonės savininkus (akcininkus), kurie turi įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą.

2.2. Reikalavimai įmonėms, norinčioms gauti licenciją veiklai, bei atsisakymo išduoti licenciją pagrindai

Pateikta paraiška bei kiti dokumentai leidžia institucijai, atsakingai už licencijos išdavimą, nuodugniai patikrinti, ar įmonė, pretenduojanti gauti licenciją tarpininkavimo vertybinių popierių viešojoje apyvartoje ar konsultavimo investavimo į vertybinius popierius veiklai, atitinka įstatymuose ir kituose teisės aktuose viešosios apyvartos tarpininkams nustatytus reikalavimus. Paprastai neatitikimas nustatytiems reikalavimams yra prielaida nesuteikti įmonei licencijos verstis viešosios apyvartos tarpininkų veikla. ES teisė, reguliuodama investicinių firmų veiklos pradžią, taip pat nustato kelias sąlygas, kurių neatitinkantiems pretendentams atsakingos institucijos nesuteikia licencijos veiklai.

Visų pirma, licencija yra nesuteikiama, jeigu įmonė neturi pakankamo pradinio kapitalo pagal taisykles, nustatytas ES direktyvoje 93/6/EEC dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo , atsižvelgiant į prašomos vykdyti investicinės paslaugos pobūdį. Minėta direktyva diferencijuoja pradinio kapitalo dydžio reikalavimus, priklausomai nuo veiklos, kuriai įmonė nori gauti licenciją. Šios direktyvos 3 straipsnis nustato tris skirtingus pradinio kapitalo dydžius:

1) 125 000 ECU. Tokį pradinį kapitalą privalo turėti įmonės, siekiančios gauti licenciją, suteikiančią teisę laikyti klientų pinigus ir/ar vertybinius popierius ir siūlyti vieną ar kelias iš šių paslaugų:

a) investuotojų pavedimų dėl finansinių instrumentų priėmimas ir persiuntimas,

b) investuotojų pavedimų ddėl finansinių instrumentų vykdymas,

c) investicijų į finansinius instrumentus individualių portfelių valdymas,

tačiau su sąlyga, kad licencija nesuteikia teisės vykdyti veiklos, susijusios su finansiniais instrumentais, savo sąskaita arba garantuoti finansinių instrumentų emisijas firmos įsipareigojimo pagrindu.

2) 50 000 ECU. Tokį pradinį kapitalą privalo turėti įmonės, siekiančios gauti licenciją, kuri nesuteikia teisės laikyti klientų pinigų ar vertybinių popierių, taip pat nesuteikia teisės veikti savo sąskaita arba suteikti garantijas vertybinių popierių emisijoms firmos įsipareigojimų pagrindu.

3) 730 000 ECU. Tokį pradinį kapitalą privalo turėti visos kitos įmonės, siekiančios gauti licenciją veiklai.

Lietuvoje teisės aktas, reglamentuojantis reikalavimus finansų maklerio įmonių pradiniam nuosavam kapitalui, buvo priimtas 1996 m. balandžio 1 d. Tai Vertybinių popierių komisijos nutarimu patvirtinta Finansų maklerio įmonių pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcija . Instrukcija nustato, kad bet kuri įmonė, norinti gauti finansų maklerio įmonės licenciją, turi turėti atitinkamuose instrukcijos punktuose nurodyto dydžio pradinį nuosavą kapitalą, atitinkantį įmonės pasirinktą kategoriją . Svarbu pastebėti, kad šios instrukcijos 2 punkte nustatyti pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimai yra suskirstyti ES direktyvos dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo pavyzdžiu, t.y. priklausomai nuo veiklos, kuria verstis planuoja licencijos siekianti įmonė. Instrukcija, reglamentuodama pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimus, nustato pereinamuosius laikotarpius, per kuriuos finansų maklerio įmonės ar įmonės, norinčios gauti finansų maklerio įmonės licenciją,

pradinis nuosavas kapitalas palaipsniui turi pasiekti ES direktyvoje nustatytą lygį. ES direktyvos dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo nustatyto dy.džio reikalavimus visos finansų maklerio įmonės bei įmonės, norinčios gauti finansų maklerio įmonės licenciją, turėjo tenkinti nuo 2000 m. sausio 1 d. Nuo šios datos galima laikyti, kad Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyti reikalavimai FMĮ pradiniam nuosavam kapitalui atitinka ES teisę. Eurointegracijos šalininkams tai yra džiuginantis faktas, tačiau yra ir kita medalio pusė. Nuo 1995 m. iki 2000 m. ffinansų maklerio įmonių skaičius sumažėjo nuo 99 iki 23. Didžiąja dalimi prie to prisidėjo per daug trumpas pereinamasis laikotarpis, per kurį veikiančios finansų maklerio įmonės turėjo padidinti savo nuosavą kapitalą iki ES teisėje nustatytų standartų. Pavyzdžiui, finansų maklerio įmonės, norinčios verstis visa veikla, nurodyta LR VPVAĮ 12 straipsnio 2 dalyje, pradinį nuosavą kapitalą nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2000 m. sausio 1 d. privalėjo padidinti nuo 30 000 ECU ekvivalento litais iki 730 000 ECU ekvivalento litais. Tai yyra daugiau kaip 24 kartus per pusketvirtų metų. Nuosavo kapitalo reikalavimai Europos Sąjungoje nustatyti atsižvelgiant į Europos Sąjungos vertybinių popierių rinkos dydį ir apyvartą, bei į tai, kad ES valstybių narių viešosios apyvartos tarpininkai gali vykdyti veiklą visoje Europos Sąjungoje, tt.y. visų į Sąjungą įeinančių valstybių teritorijose. Lietuvos vertybinių popierių rinkos dydis, jos apyvarta yra nepalyginamai mažesni. Be to, reikia atsižvelgti ir į bendrą makroekonominę Lietuvos situaciją. Todėl būtų teisingiau iki realaus Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą atsisakyti tokių didelių pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimų. Tam pritaria ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kuris savo 2000 m. kovo mėn. vertybinių popierių rinkos apžvalgoje siūlo nedelsiant sumažinti esamus nuosavo kapitalo reikalavimus ir pradėti taikyti ES direktyvų reikalavimus tik tuomet, kai Lietuvos vertybinių popierių rinka taps ES rinkos dalimis, o viešosios apyvartos tarpininkai lygiavertėmis sąlygomis galės vykdyti veiklą visoje ES.

Antroji sąlyga, kurią, kaip būtiną prielaidą licencijai gauti, nustato ES direktyva dėl investicinių paslaugų, yra asmenų, kurie faktiškai vadovauja investicinės firmos veiklai, pakankamai ggera reputacija ir pakankamas patyrimas. Be to, direktyva reikalauja, kad sprendimą dėl firmos veiklos krypties turi priimti mažiausiai du asmenys, atitinkantys aukščiau paminėtas sąlygas. Atsakingosios institucijos turi teisę suteikti licenciją investicinei firmai, kuri netenkina pastarojo reikalavimo, tačiau tik tokiu atveju, jeigu įmonėje yra tam tikras mechanizmas, kuris užtikrina, kad bus pasiektas toks pat rezultatas. LR VPVAĮ, reglamentuodamas atvejus, kada Vertybinių popierių komisija gali atsisakyti išduoti licenciją finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės veiklai, tik iš dalies atitinka EES direktyvą dėl investicinių paslaugų. VPVAĮ 16 straipsnio 7 dalyje yra numatyta, kad Vertybinių popierių komisija gali atsisakyti išduoti licenciją, jeigu pretendento savininkai ar asmenys, tiesiogiai vadovaujantys jo veiklai, turi blogą reputaciją (yra nesąžiningumo ar nuolatinių finansinės drausmės pažeidimų įrodymų, turi nuobaudų dėl nusižengimų naudojantis tarnyba, administracinių nuobaudų už vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, yra bausti už tyčinį bankrotą). Kaip matome, VPVAĮ nenumato licencijos nesuteikimo galimybės tuo atveju, jeigu įmonei vadovaujantys asmenys neturi pakankamai patirties. Tuo tarpu mūsų kaimynų estų Vertybinių popierių rinkos įstatymas numato, kad licencija finansų maklerio įmonei nėra išduodama, jeigu tokios įmonės stebėtojų tarybos ar valdybos nariui ar nariams trūksta išsilavinimo, žinių ar patirties atitinkamai veiklai vykdyti. Be to, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme nėra nuostatos, kad įmonėje būtinai turi būti bent du sprendimus dėl įmonės veiklos krypties priimantys asmenys.

Ir trečioji, paskutinė sąlyga, numatyta ES direktyvoje dėl investicinių paslaugų. .Atsakingos institucijos atsisako suteikti licenciją veiklai, jeigu atsižvelgdamos į poreikį užtikrinti gerą ir veiklos riziką ribojantį investicinės firmos valdymą, jos abejoja dėl akcininkų ar narių, kurie turi investicinės firmos akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą, tinkamumo. Direktyva nepateikia jokių “tinkamumo” kriterijų, tačiau manome, kad akcininkų ar narių “tinkamumą” labiausiai reikėtų sieti su jų gera rreputacija bei patirtimi investicinių paslaugų versle. Tačiau tokie kriterijai yra tinkami tik tokiu atveju, jeigu akcininkas ar narys yra fizinis asmuo. Jeigu investicinės firmos akcininkas ar narys yra juridinis asmuo, jo “tinkamumą” nustatyti galima būtų analizuojant tokio juridinio asmens vadovų reputaciją bei patirtį.

Aukščiau aptartos trejos sąlygos, numatytos ES direktyvoje dėl investicinių paslaugų, nėra vieninteliai reikalavimai įmonėms, norinčioms įgyti licenciją investicinės firmos veiklai. Europos Parlamentas kartu su Taryba 1995 m. birželio 29 d. priėmė direktyvą 95/26/EC , kuri papildė Tarybos direktyvą 93/22/EEC dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje, nustatydama dar kelis papildomus atvejus, kada atsakingos institucijos nesuteikia licencijos investicinės firmos veiklai. Ši direktyva įvedė naują – “glaudžių ryšių” – sąvoką. Glaudžiais ryšiais, pagal direktyvą, yra laikoma tokia situacija, kai du ar daugiau fizinius ar juridinius asmenis sieja dalyvavimas kapitale, kuris suprantamas kaip turėjimas nuosavybės teise ar kontroliavimas 20% ar daugiau įmonės kapitalo ar balso teisių, arba kontrolė, kuri suprantama kaip patronuojančios ir dukterinės įmonės ryšys, apibrėžtas Tarybos Septintojoje direktyvoje 83/349/EEC . Padėtis, kai du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų yra nuolat susieti su trečiuoju asmeniu kontrolės ryšiu, laikoma sudarančia glaudžius ryšius ir tarp pirmųjų asmenų. ES direktyva 95/26/EC nustato, kad jeigu pretendentas gauti investicinės firmos licenciją ir kiti fiziniai ar jjuridiniai asmenys yra susiję glaudžiais ryšiais, atsakingosios institucijos suteikia licenciją tik tuo atveju, jeigu tokie ryšiai joms netrukdo efektyviai vykdyti priežiūros funkcijas. Atsakingosios institucijos neišduoda licencijos ir tuo atveju, jeigu pretendentas yra susijęs glaudžiais ryšiais su vienu ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų, priklausančių jurisdikcijai valstybės, kuri nėra Bendrijos narė ir kurios įstatymai ar kiti teisės aktai, reglamentuojantys šių asmenų veiklą, ar tų įstatymų ar teisės aktų įgyvendinimo sunkumai trukdo efektyviai vykdyti priežiūros funkcijas.

Labai specifiškai padėtį, kai įmonė, siekianti gauti investicinės firmos licenciją, yra glaudžiais ryšiais susijusi su asmenimis, kai tokie ryšiai trukdo priežiūros institucijai efektyviai vykdyti priežiūros funkcijas, reglamentuoja Švedijos Karalystės Vertybinių popierių operacijų įstatymas . Pagal šio įstatymo 6 skyriaus 3h straipsnį, Finansų priežiūros tarnyba (Financial Supervisory Authority) gali įpareigoti akcijų, kurios sąlygoja tokių glaudžių ryšių atsiradimą, savininkus parduoti tokią dalį turimų akcijų, kad glaudūs ryšiai nustotų egzistuoti. Finansų priežiūros tarnyba taip pat turi teisę priimti sprendimą, kad akcijų, kurios sąlygoja glaudžių ryšių atsiradimą, savininkai neturi teisės pasinaudoti turimų akcijų suteikiamomis balso teisėmis. Tokiu atveju Finansų priežiūros tarnyba gali reikalauti, kad Apygardos Teismas (District Court) paskirtų tinkamą asmenį – administratorių – atstovauti šias akcijas.

LR VPVAĮ (16 str. 7 d.) be jau anksčiau paminėtų licencijos neišdavimo pagrindų numato dar

kelis atvejus, kai Vertybinių popierių komisija turi teisę neišduoti licencijos:

1) pretendento paraiška neatitinka numatytų reikalavimų arba joje pateikti ne visi ar tikrovės neatitinkantys duomenys;

2) nuosavas kapitalas, kuriuo disponuoja pretendentas, yra mažesnis už Vertybinių popierių komisijos nustatytą minimumą arba skolintos lėšos yra didesnės už šios komisijos nustatytą maksimumą;

3) bent vienas pretendento sa.vininkas ar darbuotojas yra vertybinių popierių biržos tarnautojas;

4) bent vienam iš pretendento savininkų (akcininkų), valdymo organų narių, administracijos vadovų, maklerių ar jos vyriausiajam finansininkui nėra išnykęs teistumas už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams;

5) pretendentas, bbent vienas jo savininkas (akcininkas), valdymo organų narys, administracijos vadovas, makleris ar vyriausiasis finansininkas yra šiurkščiai pažeidę vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksą.

Kaip matome iš išvardintų licencijos neišdavimo pagrindų, VPVAĮ nenumato kokių nors reikalavimų, kurie būtų adekvatūs ES direktyvos 95/26/EC nustatytiems reikalavimams. Todėl rengiant naująją šio įstatymo redakciją, reikėtų direktyvos nuostatas perkelti į įstatymą. ES direktyvoje 93/22/EEC numatyta sąlyga dėl įmonės, pretenduojančios įgyti investicinės firmos licenciją, akcininkų ar narių tinkamumo pakankamai aiškiai įtvirtinta ir Lietuvos įstatyme. Tiesą sakant, VPVA įįstatyme ši sąlyga yra dar griežtesnė, nes įstatymas reikalauja, kad “tinkami” būtų ne tik akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą įmonėje-pretendentėje turintys akcininkai ar nariai, bet visi be išimties įmonės-pretendentės savininkai (akcininkai) . Manome, kad toks reguliavimas yra nepagrįstai griežtas iir suteikiantis galimybes Vertybinių popierių komisijai piktnaudžiauti įstatymo jai suteiktais įgalinimais. Šiuo metu daugelis finansų maklerio įmonių veikia kaip akcinės arba uždarosios akcinės bendrovės. Kaip žinia, akcinių bendrovių akcininkų skaičius įstatymais nėra ribojamas, o uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali siekti 50 (nuo 2001 m. liepos 1 d. – 100) . Pagal VPVAĮ raidę, Vertybinių popierių komisija turi teisę atsisakyti išduoti licenciją bendrovei, jei bent vienas jos akcininkas (pavyzdžiui, iš penkiasdešimties ar dar daugiau bendrovės akcininkų), turintis, sakykim, vieną bendrovės akciją, yra šiurkščiai pažeidęs vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksą arba jam nėra išnykęs teistumas už nusikaltimą nuosavybei. Siekiant panaikinti šiuos VPVAĮ netobulumus, siūlome keisti įstatymo 16 str. 3, 4, 5 ir 6 punktus, nustatant, kad pagrindas neišduoti licencijos yyra tik tuo atveju, jei “netinkamas” pasirodo esąs toks pretendento savininkas (akcininkas), kuris turi akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą įmonėje-pretendentėje.

Vertybinių popierių komisijos patvirtintos Finansų maklerio įmonių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklės numato dar vieną pagrindą, kada Vertybinių popierių komisija gali atsisakyti išduoti licenciją finansų maklerio įmonės veiklai – jeigu patalpos, kuriose bus vykdoma vertybinių popierių apskaita, neatitinka vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos saugumo reikalavimų.

Nagrinėjant kaimyninių užsienio valstybių, siekiančių narystės Europos Sąjungoje, įstatymus, reglamentuojančius viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, išsiskiria LLenkijos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo lakoniškumas, aptariant licencijos nesuteikimo pagrindus. Šio įstatymo 43 straipsnis nustato, kad Komisija nesuteikia licencijos, jei pretendento paraiška neatitinka jai nustatytų reikalavimų arba jei pateikta informacija leidžia manyti, kad įmonė-pretendentė netinkamai vykdys veiklą. Belieka konstatuoti, kad Lenkijos įstatymas toli gražu neatitinka ES direktyvų reikalavimų ir atriša rankas Lenkijos atsakingajai institucijai (Komisijai) kiekvienu konkrečiu atveju laisvai nustatyti atsisakymo išduoti licenciją pagrindą ir motyvus. Užsienio valstybių teisės aktuose yra ir kitų reikalavimų, ribojančių galimybę verstis investicinių paslaugų teikimu. Pavyzdžiui, jau minėtas Lenkijos Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas įtvirtina reikalavimą, jog finansų maklerio įmonės steigėju gali būti tik juridinis asmuo. Švedijos Karalystės Vertybinių popierių operacijų įstatymas numato, kad finansų maklerio įmonės valdyba turi susidėti iš mažiausiai 5 asmenų. Manome, kad tokio pobū.džio reikalavimai nėra pagrįsti, kadangi tai yra daugiau biurokratinio pobūdžio suvaržymai, nei apribojimai, galintys realiai apriboti su viešosios apyvartos tarpininkų veikla susijusią finansinę riziką.

Apie sutikimą ar atsisakymą išduoti licenciją finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės veiklai Vertybinių popierių komisija turi informuoti pareiškėją per 3 mėnesius nuo visų dokumentų ir duomenų pateikimo. Vertybinių popierių komisija turi teisę reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų papildomų duomenų ar paaiškinimų. Šiuo atveju paraiškos nagrinėjimo terminas skaičiuojamas nuo paskutinių dokumentų ar dduomenų pateikimo. Atsisakymas išduoti licenciją turi būti motyvuotas raštu ir gali būti apskųstas teismui (VPVAĮ 16 str. 9 d.). ES direktyva dėl investicinių paslaugų numato, kad pareiškėjas informuojamas per 6 mėnesius nuo pilnos paraiškos pateikimo, nepriklausomai nuo to, ar suteikiama licencija, ar ne. Kada atsisakoma suteikti licenciją, pateikiamos atsisakymo priežastys. Direktyvos 26 straipsnis reikalauja, kad valstybės narės užtikrintų teisę apskųsti teismui sprendimus, priimtus investicinės firmos atžvilgiu, arba kreiptis į teismą tuo atveju, jeigu sprendimas nepriimamas per 6 mėnesius nuo pilnos paraiškos suteikti licenciją veiklai gavimo. Kaip matome, Lietuvoje yra nustatytas trumpesnis paraiškos išnagrinėjimo terminas. Įdomu pastebėti, kad kai kuriose užsienio valstybėse jis yra dar trumpesnis: Lenkijoje – 2 mėnesiai, Latvijoje – 30 dienų. Kuo trumpesnis terminas paraiškai išnagrinėti, tuo palankiau įmonei-pareiškėjai, tačiau iš kitos pusės, už licencijos išdavimą atsakingai institucijai gali nepakakti laiko nuodugniai išnagrinėti ir įvertinti pateiktus dokumentus bei priimti atitinkamą sprendimą. Lietuvai integruojantis į ES, LR VPVA įstatyme reikės numatyti 6 mėnesių terminą paraiškos išnagrinėjimui bei sprendimo dėl licencijos išdavimo priėmimui.2.3. Licencijų rūšys bei finansų maklerio įmonių kategorijos

VPVAĮ numato, kad finansų maklerio įmonei išduota licencija gali būti generalinė arba specializuota. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad toks licencijų skirstymas į dvi rūšis būdingas tik finansų maklerio įmonėms. Investicijų valdymo bbei konsultavimo įmonėms išduodamos licencijos negali būti generalinės ar specializuotos .

Finansų maklerio įmonių licencijų skirstymo į generalinę ir specializuotą pagrindas yra šių licencijų suteikiamų veiklos rūšių apimtis. Jeigu finansų maklerio įmonei suteikiama teisė verstis visomis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklos rūšimis, jai yra išduodama generalinė licencija. Jeigu finansų maklerio įmonei neleidžiama verstis viena ar keliomis licencijuojamos veiklos rūšimis, išduodama specializuota licencija. Specializuotos licencijos gali būti išduodamos, jeigu įmonė neatitinka reikalavimų verstis viena ar keliomis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklos rūšimis, arba pačios įmonės prašymu.

Specializuotos licencijos turėjimas neužkerta kelio ateityje kreiptis į Vertybinių popierių komisiją su paraiška generalinei licencijai arba specializuotai licencijai, leidžiančiai verstis didesniu skaičiumi veiklos rūšių, gauti.

Finansų maklerio įmonių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklės numato, kad Vertybinių popierių komisijos išduodamos licencijos yra vieningos formos, kuri yra nustatyta šių taisyklių priede. Generalinėje licencijoje pažymima, kad ji suteikia teisę finansų maklerio įmonei (licencijos savininkei) verstis visomis finansų maklerio įmonės veiklos rūšimis, nustatytomis LR VPVA įstatyme. Specialiojoje licencijoje yra išvardinama, kokiomis veiklos rūšimis finansų maklerio įmonei (licencijos savininkei) draudžiama verstis.

Lietuvos Respublikoje finansų maklerio įmonės licencija išduodama neribotam laikui. Tuo tarpu Estijoje finansų maklerio įmonėms išduodamos licencijos gali būti terminuotos arba neterminuotos. Manome, kad terminuota licencija neturi didelės praktinės reikšmės, nes

paprastai įmonė, siekianti gauti licenciją tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklai, numato verstis šia veikla neribotą laiką ir negali numatyti, kada norės ją pabaigti. Be to, visada yra galimybė pačios FMĮ iniciatyva (jos prašymu) atsisakyti neterminuotos licencijos. Todėl visiškai pakanka, kad LR teisės aktuose yra įtvirtinta tik neterminuotos licencijos išdavimo galimybė.

Licencijuota finansų maklerio įmonė, priklausomai nuo to, kokiomis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veiklos rūšimis jai leidžiama verstis, taip pat priklausomai nuo pradinio nuosavo kapitalo dydžio, Finansų maklerio įmonių pradinio nnuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijos nustatyta tvarka yra priskiriama A, B ar C kategorijai. Finansų maklerio įmonės, besiverčiančios visomis finansų maklerio įmonės veiklos rūšimis, nustatytomis LR VPVAĮ, yra priskiriamos A kategorijai. Tai reiškia, kad jos turi laikytis atitinkamų nuosavo kapitalo reikalavimų, nustatytų Finansų maklerio įmonių pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijoje (nuo 2000 m. sausio 1 d. minimalus nuosavas kapitalas A kategorijos FMĮ yra 730 000 ECU ekvivalentas litais). Finansų maklerio įmonės, kurios nesiverčia prekyba vertybiniais popieriais savo sąskaita bei vertybinių popierių eemisijų organizavimu ir vykdymu, prisiimant įsipareigojimus dėl jos išplatinimo, yra priskiriamos B kategorijai. Nuo 2000 m. sausio 1 d. tokioms įmonėms yra nustatytas 125 000 ECU ekvivalento litais minimalaus nuosavo kapitalo dydžio reikalavimas. Ir C kategorijai priskiriamos finansų maklerio įmonės, kkurios nesiverčia klientų vertybinių popierių ar piniginių lėšų sąskaitų atidarymu ir jų valdymu, prekyba vertybiniais popieriais savo sąskaita bei vertybinių popierių emisijų organizavimu ir vykdymu, prisiimant įsipareigojimus dėl jos išplatinimo. Nuo 2000 m. sausio 1 d. tokioms įmonėms yra nustatytas 50 000 ECU ekvivalento litais minimalaus nuosavo kapitalo dydžio reikalavimas.

Kaip minėjome šio skirsnio. pradžioje, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms išduodamos licencijos negali būti specializuotos. Licencija suteikia teisę verstis visa VPVAĮ 11 str. 1 dalyje numatyta veikla, kuri iš esmės gali būti skirstoma į dvi pagrindines rūšis: konsultavimą (VPVAĮ 11 str. 1 d. 1-3 punktai) ir vertybinių popierių portfelio valdymą (VPVAĮ 11 str. 1 d. 4 punktas). Pirmame diplominio darbo skyriuje pažymėjome, kad investuotojų vertybinių popierių portfelių valdymą ES direktyva dėl iinvesticinių paslaugų priskiria investicinėms paslaugoms. Tuo tarpu, konsultavimą investicijų į vertybinius popierius klausimais direktyva nelaiko investicine paslauga (ši paslauga yra įrašyta į direktyvos priedo C dalį) ir nereikalauja, kad įmonė, teikianti išimtinai tik šią paslaugą, įgytų šiai veiklai licenciją. Konsultacine veikla užsiimanti įmonė privalo licencijuotis tik tuo atveju, jeigu ji be konsultavimo paslaugų, teikia nors vieną investicinę paslaugą, numatytą ES direktyvos dėl investicinių paslaugų priedo A dalyje.

Kaip nagrinėjome anksčiau, Europos Sąjungoje tik investicines paslaugas teikianti įmonė, kuri privalo įgyti licenciją ttokiai veiklai, turi tenkinti pradinio nuosavo kapitalo reikalavimus bei kapitalo pakankamumo reikalavimus, nustatytus ES direktyvoje dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo. Dėl to, įmonė, nutarusi verstis tik konsultacijų investavimo į vertybinius popierius teikimu, pagal ES teisę neturėtų nei licencijuotis, nei tenkinti specialių pradinio nuosavo kapitalo ar kapitalo pakankamumo reikalavimų. Priešingai yra Lietuvoje. LR VPVAĮ, nenumatydamas galimybės išduoti investicijų valdymo ir konsultavimo įmonei specializuotos licencijos, suteikiančios teisę verstis tik kai kuriomis 11 str. 1 dalyje nurodytomis veiklos rūšimis (pvz., tik konsultavimu), tuo pačiu įpareigoja investicijų valdymo ir konsultavimo įmones tenkinti tam tikrus pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimus. Leidimų įmonėms, norinčioms užsiimti investicijų valdymo ir konsultavimo veikla, išdavimo ir panaikinimo taisyklės nustato, kad įmonė, prieš pateikdama paraišką leidimui užsiimti investicijų valdymo ir konsultavimo veikla gauti, turi būti sukaupusi privalomą pradinį nuosavą kapitalą, koks nurodytas Investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijoje (taisyklių 5 punktas). Kadangi tokia instrukcija iki šiol nėra patvirtinta, tai investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės pradinis nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis už tą, kurio reikalaujama B kategorijos finansų maklerio įmonėms (taisyklių 19 punktas), t.y. 125 000 ECU ekvivalentą litais. Tokiu būdu Lietuvoje yra užkertamas kelias veikti įmonėms, pageidaujančioms verstis tik konsultavimo veikla ir norinčioms iišvengti reikalavimo turėti 125 000 ECU ekvivalento litais pradinį nuosavą kapitalą. Šią problemą pastebėjo ir gvildeno Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos teisinį reguliavimą analizavę užsienio ekspertai. Jų nuomone, mūsų įstatymų leidėjas turėtų numatyti galimybę Vertybinių popierių komisijai išduoti specializuotas licencijas investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms.

Norėtume pabrėžti, kad C kategorijos finansų maklerio įmonės iš esmės turi teisę teikti tokias pat paslaugas kaip investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės. Tokios finansų maklerio įmonės gali konsultuoti investavimo į vertybinius popierius klausimais, išskyrus investicinių bendrovių ir pensijų fondų vertybinių popierių portfelio valdymą , taip pat konsultuoti emitentus vertybinių popierių emisijos ir investicijų pritraukimo klausimais (VPVAĮ 12 str. 2 d. 3 punktas). Vertybinių popierių komisijos darbuotojai taip pat pripažįsta, kad esminio skirtumo tarp C kategorijos FMĮ bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių teikiamų paslaugų nėra. Todėl visiškai neaišku, kodėl C kategorijos finansų maklerio įmonėms nustatytas pradinio nuosavo kapitalo dydžio reikalavimas tėra 50 000 ECU, t.y. daugiau kaip dvigubai mažesnis, nei nustatytas investicij.ų valdymo ir konsultavimo įmonėms? Maža to, tokio dydžio pradinio nuosavo kapitalo reikalavimas prieštarauja ES direktyvai dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo, kuri numato, kad investicinė firma, turinti teisę valdyti investicijų į finansinius instrumentus individualius portfelius (o C kategorijos FMĮ turi teisę vverstis šia veikla), privalo turėti 125 000 ECU nuosavą kapitalą.

Investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių bei C kategorijos finansų maklerio įmonių reguliavimas skiriasi dar vienu svarbiu aspektu. LR VPVAĮ įpareigoja visas finansų maklerio įmones laikytis Vertybinių popierių komisijos patvirtintų kapitalo pakankamumo reikalavimų. Taigi, šie reikalavimai taikytini ir C kategorijos FMĮ. Tuo tarpu investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms neprivalu laikytis kapitalo pakankamumo reikalavimų. Matyt, įstatymų leidėjas tokiu būdu bandė sušvelninti investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių reguliavimą ir paskatinti jų steigimąsi. Tačiau tai vargu ar pasiteisino. Šiuo metu Lietuvoje veikia tik dvi investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės, kurios abi dirba nuostolingai. Mūsų nuomone, toks investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių bei C kategorijos finansų maklerio įmonių teisinis reguliavimas Lietuvoje yra ydingas, nes:

1) investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms neuždeda prievolės laikytis kapitalo pakankamumo reikalavimų. Tačiau ES direktyvos vienareikšmiškai teigia, kad vertybinių popierių portfelio valdymas yra investicinė paslauga, o bent vieną investicinę paslaugą teikianti įmonė privalo tenkinti kapitalo pakankamumo reikalavimus, nustatytus ES direktyvoje dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo;

2) nenumato galimybės išduoti investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms specializuotų licencijų tik konsultavimo veiklai, kurios nesuteiktų teisės verstis vertybinių popierių portfelių valdymu. Tokiu būdu galima būtų leisti įmonėms, įgijusioms licenciją tik konsultavimo, bet ne vertybinių popierių portfelių valdymo

veiklai, nesilaikyti pradinio nuosavo kapitalo ir kapitalo pakankamumo reikalavimų;

3) nustato C kategorijos finansų maklerio įmonėms žemesnio dydžio nuosavo kapitalo reikalavimus, nei numatyta ES direktyvose;

4) suteikia teisę C kategorijos finansų maklerio įmonėms bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms verstis praktiškai ta pačia veikla, tačiau nustato visiškai skirtingus nuosavo kapitalo ir kapitalo pakankamumo reikalavimus.

Siekiant panaikinti tokius reguliavimo neatitikimus ES teisei bei išvengti dabar galiojančiame VPVA įstatyme įtvirtintos painiavos, siūlytume įstatymų leidėjui iš esmės revizuoti C kategorijos FMĮ bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių teisinį rreglamentavimą. Derinant viešosios apyvartos tarpininkų teisinį reguliavimą prie ES standartų, reikėtų apskritai atsisakyti tokios rūšies viešosios apyvartos tarpininko, kaip investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė. Kaip jau aptarėme šio darbo pirmame skyriuje, ES direktyva dėl investicinių paslaugų nenumato kelių rūšių investicinių firmų egzistavimą, kuris būtų paremtas skirtingų licencijų suteikimu. ES direktyva priede vardina investicinių paslaugų rūšis ir nustato, kad įmonė, norinti verstis nors viena veiklos rūšimi, numatyta priedo A dalyje, privalo įgyti tam tikslui licenciją. Priklausomai nuo veiklos, kuria nori verstis įįmonė, jai išduodama atitinkama specializuota licencija arba generalinė licencija, jei įmonė pageidauja teikti visas direktyvoje išvardintas investicines paslaugas. Prie tokio viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimo reglamentavimo reikėtų pereiti ir Lietuvoje. Todėl siūlytume įstatymų leidėjui naujoje Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo redakcijoje nnenustatyti kelių viešosios apyvartos tarpininkų rūšių, o tik išvardinti investicines paslaugas, kurias teikiant, privalu turėti licenciją, bei numatyti galimybę Vertybinių popierių komisijai teikti specializuotas licencijas pagal pareiškėjų pageidavimus. Visos licenciją (nesvarbu, ge.neralinę ar specializuotą) įgijusios įmonės privalėtų tenkinti kapitalo pakankamumo reikalavimus bei, priklausomai nuo teikiamų investicinių paslaugų, nuosavo kapitalo dydžio reikalavimus.

2.4. Komercinių bankų, siekiančių įgyti teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas, licencijavimo ypatumai

Pagal LR VPVAĮ 11 straipsnio 1 dalį, įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, kurių licencijos nėra apribotos vertybinių popierių operacijos, turi teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla ir konsultuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius klausimais. Komerciniai bankai turi teisę verstis šia veikla dviem būdais. Pirma, kurdami specializuotus vidaus struktūrinius padalinius. Ir antra, steigdami dukterines finansų maklerio įįmones ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmones. Antrojo būdo čia nenagrinėsime, kadangi komercinių bankų steigiamos dukterinės įmonės licencijuojamos bendra finansų maklerio įmonėms bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms nustatyta tvarka, kuri jau buvo aptarta ankstesniuose darbo skirsniuose.

Kai komercinis bankas ruošiasi verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje ir konsultavimo veikla, kurdamas tam tikslui specializuotą vidaus struktūrinį padalinį, jis turi gauti Lietuvos banko licenciją, suteikiančią teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas. Lietuvos bankas, išduodamas banko licenciją komerciniam bankui, apriboja vertybinių popierių operacijas, jeigu kkomercinis bankas nepateikia Vertybinių popierių komisijos išvados apie jo pasirengimą šiai veiklai (VPVAĮ 16 str. 10 d.).

Norėtume pažymėti, kad kai kuriose užsienio valstybėse kredito įstaigos įgyja teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje ir konsultavimo veikla, gaudamos ne centrinio šalies banko, bet vertybinių popierių rinką prižiūrinčios institucijos (Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos analogo) išduodamą licenciją. Pavyzdžiui, Lenkijoje bankas, norintis gauti licenciją verstis viešosios apyvartos tarpininko veikla, turi kreiptis į Vertybinių popierių ir vertybinių popierių biržos komisiją (the Securities and Exchange Commission); Latvijoje bankas, norintis verstis tarpininkavimo veikla, turi gauti Vertybinių popierių rinkos komisijos (Securities Market Commission) licenciją. Tiek Lenkijoje, tiek Latvijoje bankams, siekiantiems įgyti licenciją tarpininkavimo veiklai, yra keliamas reikalavimas turėti atskirą vidaus struktūrinį padalinį, kuris būtų savarankiškas banko atžvilgiu organizacine ir finansine prasme. Mūsų nuomone, efektyviau yra, kai licenciją bankui verstis tarpininkavimo veikla suteikia centrinis bankas, o ne kita institucija. Tokia schema yra paprastesnė, nes komercinis bankas neturi įgyti antrosios licencijos. Be to, ES teisė taip pat numato, kad kredito įstaigos įgyja teisę teikti investicines paslaugas pagal licenciją, kurią išduoda centrinis bankas.

Komercinis bankas, norėdamas gauti Vertybinių popierių komisijos išvadą apie savo pasirengimą vykdyti vertybinių popierių operacijas, komisijai turi pateikti šiuos dokumentus :

1) taisyklių priede nustatytos formos paraišką;

2) veiklos planą, apibūdinantį, kaip kkomercinis bankas ketina organizuoti ir vykdyti operacijas su vertybiniais popieriais, parengtą pagal taisyklių priede nurodytus reikalavimus;

3) komercinio banko steigimo dokumentus.

Plačiau komercinio banko paraiškos Vertybinių popierių komisijos išvadai gauti nagrinėjimo tvarkos bei terminų nereglamentuoja nei VPVAĮ, nei Vertybinių popierių komisijos priimti teisės aktai. Šiuose teisės aktuose taip pat nėra numatyta galimybė apskųsti Vertybinių popierių komisijos atsisakymą išduoti išvadą teismui. Nesant specialaus teisinio reglamentavimo, reikia vadovautis bendromis valstybės institucijų veiklą bei jų sprendimų apskundimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Tokios normos yra nustatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos administr.acinių bylų teisenos įstatyme . Šie teisės aktai numato 30 dienų terminą prašymo išnagrinėjimui bei dar 10 dienų, skaičiuojamų nuo prašymo išnagrinėjimo dienos, sprendimo priėmimui. Jeigu per šį terminą Vertybinių popierių komisija nepriima sprendimo (t.y. neduoda išvados bankui arba nepateikia atsisakymo išduoti išvadą) arba priima sprendimą, kuris netenkina komercinio banko, tokie komisijos veiksmai ar priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Komercinis bankas, gavęs Vertybinių popierių komisijos išvadą apie savo pasirengimą vykdyti vertybinių popierių operacijas, kreipiasi į Lietuvos banką su prašymu panaikinti banko licencijos apribojimus (jei komercinis bankas jau turi banko licenciją, kurioje apribotos vertybinių popierių operacijos) arba su paraiška bbanko licencijai gauti (jei komercinis bankas dar neturi banko licencijos) Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka, kurios čia detaliai nenagrinėsime.

Norėtume pažymėti, kad komercinio banko licencija, kurioje nėra apribotos vertybinių popierių operacijos, suteikia teisę komerciniam bankui vykdyti visas LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 12 str. 2 dalyje išvardintas veiklos rūšis. Lietuvos banko išduodama licencija negali suteikti teisės vykdyti tik kai kurias vertybinių popierių operacijas (pvz., tik konsultavimą investicijų į vertybinius popierius klausimais ar pan.). Todėl komercinių bankų licencijos pagal veiklos apimtis atitinka A kategorijos finansų maklerio įmonių licencijas.

3. VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKŲ VEIKLAI KELIAMI REIKALAVIMAI

Licencijos suteikimas reiškia, kad nuo licencijos suteikimo dienos viešosios apyvartos tarpininkas įgyja teisę verstis tomis veiklos rūšimis, kurios yra nurodytos jam išduotoje licencijoje. Viešosios apyvartos tarpininkų veikla yra susijusi su klientų vertybinių popierių, piniginių lėšų saugojimu, investicijomis į vertybinius popierius ir t.t. Visa ši veikla yra susijusi su rizika, nes visada išlieka galimybė dėl žinių, patirties stokos ar susiklosčiusios nepalankios situacijos nesėkmingai investuoti, dėl to klientai gali patirti nuostolių. Viešosios apyvartos tarpininko akcininkams ar vadovams neteisėtai ar nesąžiningai elgiantis, kyla grėsmė klientų turtui, patikėtam viešosios apyvartos tarpininkui. Be to, galime teigti, jog nereguliuojama, savaveiksmė, savavališka, nesąžininga viešosios apyvartos tarpininkų veikla gali pakenkti visos valstybės kapitalo

ir finansų rinkos stabilumui bei pakirsti visuomenės (t.y. potencialių investuotojų) pasitikėjimą valstybe bei jos vykdoma politika kapitalo ir finansų rinkos srityje. Dėl šių priežasčių viešosios apyvartos tarpininkų veiklos kontrolė neabejotinai turi išlikti ir po to, kai atsakingosios institucijos suteikia licenciją viešosios apyvartos tarpininko veiklai. Ši kontrolė daugiausiai remiasi tikrinimu bei analize, kaip viešosios apyvartos tarpininkai laikosi jų veiklai nustatytų reikalavimų bei apribojimų. Šiame skyriuje kaip tik ir aptarsime reikalavimus viešosios apyvartos tarpininkams, kuriuos nustato ES teisė, bei palyginsime juos su LLietuvoje šiuo metu egzistuojančiais viešosios apyvartos tarpininkų veiklos riziką ribojančiais teisiniais “saugikliais”.

ES direktyva dėl investicinių paslaugų įtvirtina principą, kad investicinė firma, gavusi licenciją veiklai, privalo laikytis visų tų reikalavimų, kurie buvo jai keliami licencijos įgijimo metu. Kitaip sakant, valstybės narės atsakingos institucijos privalo reikalauti, kad:

1) investicinė firma visuomet turėtų pakankamą nuosavą kapitalą pagal ES direktyvoje 93/6/EEC pateiktas taisykles, atsižvelgiant į vykdomų investicinių paslaugų pobūdį;

2) investicinei firmai visuomet vadovautų pakankamai geros reputacijos ir pakankamai patyrę asmenys;

3) sprendimus dėl firmos veiklos krypties visuomet priimtų mažiausiai ddu asmenys, atitinka.ntys geros reputacijos bei patyrimo kriterijus;

4) investicinė firma laikytųsi taisyklių, pateiktų ES direktyvoje 93/6/EEC dėl investicinių firmų ir kredito įstaigų kapitalo pakankamumo.

Lietuvos viešosios apyvartos tarpininkų teisinis reguliavimas taip pat remiasi analogišku principu. VPVAĮ nustatyti reikalavimai įmonėms, norinčioms gauti licenciją FFMĮ ar IVKĮ veiklai, turi būti tenkinami ir po to, kai licencija yra išduota. Kadangi, kaip jau analizavome ankstesniuose diplominio darbo skirsniuose, VPVAĮ, reglamentuodamas įmonėms keliamus reikalavimus licencijos įgijimui, tik iš dalies atitinka ES teisės aktus, tai minimi keturi ES direktyvoje dėl investicinių paslaugų nustatyti reikalavimai taip pat nėra visiškai perkelti į LR teisės aktus. Į VPVAĮ reikia perkelti ES direktyvos dėl investicinių paslaugų normas, reikalaujančias, kad investicinei firmai visuomet vadovautų pakankamai patyrę asmenys, o sprendimus dėl firmos veiklos krypties visuomet priimtų mažiausiai du asmenys, atitinkantys geros reputacijos bei patyrimo kriterijus.

VPVAĮ 16 straipsnio 6 dalis nustato, kad finansų maklerio įmonės turi laikytis Vertybinių popierių komisijos patvirtintų kapitalo pakankamumo reikalavimų. Finansų maklerio įmonių kapitalo pakankamumo normatyvai bei jų apskaičiavimo tvarka yra nnustatyti Finansų maklerio įmonių kapitalo pakankamumo skaičiavimo instrukcijoje. . Kaip aptarėme šio darbo antrojo skyriaus trečiame skirsnyje, pagrindinis kapitalo pakankamumo reikalavimų reglamentavimo trūkumas Lietuvoje yra tas, kad jie nėra taikomi investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms, nors pagal IVKĮ teikiamų paslaugų pobūdį, kapitalo pakankamumo normatyvai turėtų būti taikomi ir joms.

VPVAĮ 18 straipsnis, vardindamas atvejus, kada Vertybinių popierių komisija turi teisę panaikinti finansų maklerio įmonei, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonei išduotą licenciją, kaip vieną iš pagrindų panaikinti licenciją mini nustatytų minimalaus nuosavo kkapitalo bei kapitalo pakankamumo reikalavimų nesilaikymą. Finansų maklerio įmonių pradinio nuosavo kapitalo reikalavimų instrukcijos 4.2 punktas įpareigoja finansų maklerio įmones periodiškai (A kategorijos įmones – kas mėnesį, B ir C kategorijų įmones – kas ketvirtį) iš balanso duomenų parengti nuosavo kapitalo dydžio ataskaitą ir pateikti ją Vertybinių popierių komisijai per 15 kalendorinių dienų ketvirčiui (mėnesiui) pasibaigus. Jeigu finansų maklerio įmonės nuosavo kapitalo dydis tampa mažesnis nei atitinkamos kategorijos finansų maklerio įmonei nustatytas minimumas, tai Vertybinių popierių komisija gali apriboti tokios finansų maklerio įmonės veiklą ar laikinai sustabdyti licencijos galiojimą, nustatydama laikotarpį, per kurį įmonė turi sukaupti reikalaujamą minimalų nuosavą kapitalą. Pasibaigus nustatytam laikotarpiui, komisija priima sprendimą dėl veiklos apribojimo panaikinimo, dėl licencijos galiojimo atnaujinimo, įmonės pervedimo į kitą kategoriją arba licencijos panaikinimo.

Kaip minėjome anksčiau, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės privalo laikytis minimalaus pradinio nuosavo kapitalo reikalavimo, nustatyto B kategorijos FMĮ. Jeigu įmonės kapitalas tampa mažesnis už Vertybinių popierių komisijos nustatytą minimumą, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė privalo per 5 dienas informuoti Vertybinių popierių komisiją. Tačiau pareigos periodiškai iš balanso duomenų rengti nuosavo kapitalo dydžio ataskaitą ir teikti ją komisijai, Vertybinių popierių komisijos teisės aktai nenustato. Nuosavo kapitalo dydžio trūkumai yra ištaisomi ta pačia tvarka, kuri yra nustatyta finansų maklerio įmonėms.

Be jjau išnagrinėtų reikalavimų, taikomų viešosios apyvartos tarpininkų veiklai, tiek ES direktyvos, tiek nacionaliniai valstybių įstatymai numato dar ne vieną viešosios apyvartos tarpininkų veiklos riziką ribojančią taisyklę. Daugelis jų yra susiję su reikalavimu turėti patikimas administravimo ir apskaitos procedūras, saugias duomenų apdorojimo sistemas ir kt. Dėl ribotos šio darbo apimties išsamiai. nenagrinėsime visų panašaus pobūdžio reikalavimų. Apsiribosime tokiomis viešosios apyvartos tarpininkų veiklos reguliavimo sritimis: pirma, pareiga informuoti apie viešosios apyvartos tarpininko savininkų pasikeitimus, antra, pareiga dalyvauti kompensavimo investuotojams sistemoje, trečia, taisyklėmis, taikomomis viešosios apyvartos tarpininkų darbuotojų sudaromiems asmeniniams sandoriams dėl vertybinių popierių bei dalyvavimui kitų įmonių valdyme, ketvirta, viešosios apyvartos tarpininkams taikomais apribojimais investuoti į kitas įmones su tikslu dalyvauti jų valdyme, ir penkta, viešosios apyvartos tarpininkų auditoriams keliamais reikalavimais.

3.1. Pareiga informuoti apie viešosios apyvartos tarpininkų savininkų (akcininkų) sudėties pasikeitimus

Kaip jau minėjome anksčiau, įmonė, kreipdamasi į Vertybinių popierių komisiją su paraiška finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licencijai gauti, privalo pateikti duomenis apie visus jos savininkus (akcininkus). Įmonės, gavusios licenciją verstis finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės veikla, savininkų (akcininkų) sudėtis ilgainiui gali keistis. Todėl VPVAĮ nustato įmonės vadovams pareigą iš anksto informuoti Vertybinių popierių komisiją apie finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įįmonės savininkų (akcininkų) pasikeitimus. Be jokios abejonės, tokia norma yra reikalinga ir svarbi finansų maklerio įmonių bei investicijų valdymo ir konsultavimo įmonių kontrolės forma. Tačiau kelia abejonių du dalykai, susiję su šia įstatymine norma. Visų pirma, ne visai suprantama, kaip praktiškai įmanoma Vertybinių popierių komisijai pranešti apie akcininkų pasikeitimą iš anksto, kai įmonė yra akcinė bendrovė? Akcinių bendrovių įstatymas leidžia akcinių bendrovių akcijomis prekiauti viešai. Visų Lietuvos Respublikoje įregistruotų akcinių bendrovių emisijos, skirtos viešam platinimui bei užregistruotos Vertybinių popierių komisijoje, yra įtraukiamos į Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus ir tokiomis akcijomis galima laisvai prekiauti biržoje. Tokiu atveju, finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės, kurios yra akcinės bendrovės, vadovai apie akcininkų pasikeitimą geriausiu atveju sužinos akcijų nuosavybės perrašymo momentu. Ir taip bus tik tada, jei finansų maklerio įmonė ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė pati tvarko pardavėjo ar pirkėjo asmenines vertybinių popierių sąskaitas. Jeigu įmonė netvarko nei pardavėjo, nei pirkėjo asmeninių vertybinių popierių sąskaitų, tai ji apie savo akcininkų pasikeitimą gali sužinoti dar vėliau, galbūt tik per artimiausią visuotinį akcininkų susirinkimą (kai naujasis akcininkas registruosis dalyvauti susirinkime). Ir antra, pagal dabartinę VPVAĮ redakciją, įmonės vadovai privalo informuoti Vertybinių popierių komisiją, jeigu pasikeičia bent vienas įmonės savininkas (akcininkas),

nepriklausomai nuo perleistų akcijų (ar kitų kapitalo dalių) kiekio. Manome, kad tai netikslinga ir ateityje reikėtų numatyti prievolę pranešti tik apie finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo perleidimą.

ES direktyvoje dėl investicinių paslaugų įtvirtintas investicinės firmos akcijų (ar kitų kapitalo dalių) perleidimo reglamentavimas žymiai skiriasi nuo mūsų šalies įstatymo normų. Svarbiausia yra tai, kad direktyva, skirtingai nuo LR VPVAĮ, nustato, kad ne investicinės firmos vadovai, bet pats asmuo, kuris planuoja tiesiogiai ar nnetiesiogiai įsigyti akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą investicinėje firmoje, pirmiausia turi informuoti atsakingą instituciją, pranešdamas ketinamo įsigyti paketo dydį. Asmuo taip pat turi informuoti atsakingą instituciją, jeigu jis ketina padidinti savo akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą tiek, kad kapitalo ar balsavimo teisių dalis, kurią jis turės, pasieks 20%, 33% ar 50% arba tiek, kad investicinė firma taps jo dukterine įmone. Atsakingos. institucijos, gavusios pranešimą, gali per 3 mėnesius nuo jo gavimo atmesti tokį planą, jeigu, siekiant užtikrinti gerą bbei veiklos riziką ribojantį investicinės firmos valdymą, asmuo, pateikęs pranešimą, atrodo netinkamas. Jeigu atsakinga institucija neprieštarauja planui, ji gali nustatyti terminą jam įvykdyti.

Taigi, ES direktyva suteikia atsakingai institucijai teisę dar iki akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo įsigijimo įvertinti potencialaus aakcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketo savininko tinkamumą būti investicinės firmos savininku (akcininku). Atsakingai institucijai nustačius, kad akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą įsigyti pageidaujantis asmuo nėra tinkamas, ji gali uždrausti tokiam asmeniui įsigyti akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą. Svarbu pabrėžti, kad direktyva įpareigoja valstybes nares numatyti teisės aktuose sankcijų taikymo galimybę. Jeigu akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketas yra įsigijamas nekreipiant dėmesio į atsakingos institucijos draudimą, valstybės narės numato arba balsavimo teisių sustabdymą, balsavimo anuliavimą, arba tokio anuliavimo galimybę. Tuo tarpu LR VPVAĮ nenumato jokių teisių Vertybinių popierių komisijai, iš anksto gavus finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės vadovų pateiktą pranešimą apie planuojamą įmonės savininkų (akcininkų) pasikeitimą, imtis priemonių neleisti tokiam savininkų (akcininkų) pasikeitimui. Vertybinių ppopierių komisija, nustačiusi naujojo įmonės savininko (akcininko) netinkamumo faktą (pavyzdžiui, kad savininkas (akcininkas) yra vertybinių popierių biržos tarnautojas ar jam nėra išnykęs teistumas už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams) gali nebent pasinaudoti galimybe panaikinti finansų maklerio įmonei ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonei išduotą licenciją tuo pagrindu, kad licencijos savininkas nebetenkina sąlygų, kuriomis remiantis licencija jam buvo išduota (VPVAĮ 18 str. 1 d. 4 p.). Toks reglamentavimas yra ydingas, nes Vertybinių popierių komisija neturi teisės imtis prevencinių priemonių, o turi tteisę įsikišti tik post factum, t.y. tik tada, kai naujasis akcininkas (savininkas) jau yra įsigijęs finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės akcijų (ar kitų kapitalo dalių) ir komisija nustato, kad šis akcininkas (savininkas) neatitinka įstatymo reikalavimų. Be to, mūsų nuomone, tokio reguliavimo trūkumas yra dar tas, kad su akcininkų (savininkų) pasikeitimu Vertybinių popierių komisijai leidžiama kovoti tokiu drastišku būdu – panaikinant finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją. Kitaip tariant, dėl netinkamo naujojo akcininko (savininko), net jei jis būtų įsigijęs tik vieną įmonės akciją (ar kitą kapitalo dalį), pagal Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą, gali nukentėti visa įmonė. Įdomu pastebėti, kad komercinių bankų akcijų paketo įsigijimo klausimai LR komercinių bankų įstatyme yra reglamentuojami šiek tiek pažangiau, nors taip pat neatitinka ES Antrosios kredito įstaigų direktyvos 89/646/EEC . Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmuo, įsigijęs banko akcijų paketą be Lietuvos banko leidimo, neturi teisės balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime. Šią lakonišką Komercinių bankų įstatymo nuostatą detalizuoja Lietuvos banko valdybos nutarimu patvirtintos Lietuvos banko leidimų įsigyti ar (ir) valdyti komercinio banko akcijų paketus išdavimo taisyklės . Pastarųjų taisyklių normos visiškai atitinka minėtą ES direktyvą. Tai konstatuota ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ppatvirtintoje Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje “Laisvė teikti paslaugas” (3 derybinis skyrius).

Pagal ES direktyvą dėl investicinių paslaugų, asmuo, ketinantis sumažinti savo akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketą tiek, kad kapitalo ar balsavimo teisių dalis, kurią jis turės, nukris žemiau 20%, 33% ar 50% arba tiek, kad investicinė firma nustos būti jo dukterine įmone, taip pat privalo i.nformuoti atsakingas institucijas. Tačiau atsakingoms institucijoms nėra suteikiama teisė drausti asmeniui mažinti jo turimą paketą.

ES direktyva nustato pareigą pranešti apie akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketų savininkų pasikeitimus ir pačioms investicinėms firmoms, tačiau tik post factum. Investicinės firmos, sužinojusios apie bet kokius jų kapitalo įsigijimus ar perleidimus, kurie sąlygoja tai, kad akcijų (ar kitų kapitalo dalių) paketas viršija kažkurią iš aukščiau paminėtų ribų, ar jo dydis nukrenta žemiau vienos iš tokių ribų, tuoj pat informuoja atsakingą instituciją.

Analizuojant užsienio valstybių įstatymų normas, reglamentuojančias viešosios apyvartos tarpininkų akcijų (ar kitų kapitalo dalių) perleidimo ypatumus, verta panagrinėti Lenkijos teisinį reguliavimą, kuris išsiskiria tuo, kad viešosios apyvartos tarpininkų akcijų perleidimą reglamentuoja žymiai pažangiau už Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą, tačiau iki galo neatitinka ES direktyvų reikalavimų. Lenkijos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 48 straipsnis nustato pareigą finansų maklerio įmonėms pranešti Vertybinių popierių ir vertybinių popierių bbiržos komisijai apie pasikeitimus įmonės akcininkų, turinčių ne mažiau kaip 5% balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, sudėtyje. Įstatymo 50 straipsnis reikalauja, kad asmuo, pageidaujantis įsigyti finansų maklerio įmonės akcijų, sudarančių 10%, 20%, 33% ar 50% balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, turi gauti Vertybinių popierių ir vertybinių popierių biržos komisijos sutikimą. Komisija neduoda sutikimo, jeigu įvertinus asmenį, pageidaujantį įsigyti finansų maklerio įmonės akcijų, Komisija nėra įsitikinusi, kad toks asmuo tinkamai vykdys finansų maklerio įmonės veiklą. Matome, kad į Lenkijos įstatymą nėra perkeltos ES direktyvos dėl investicinių paslaugų normos, reikalaujančios pranešti atsakingai institucijai (Lenkijos Vertybinių popierių ir vertybinių popierių biržos komisijai) apie akcijų paketo mažinimą.

Specifiniu reguliavimu pasižymi Švedijos Vertybinių popierių operacijų įstatymas. Jis numato, kad tuo atveju, kai asmuo įsigyja finansų maklerio įmonės akcijų paketą, prieš tai nustatyta tvarka negavęs Finansų priežiūros tarnybos (Financial Supervisory Authority) leidimo, tai jo įsigytos akcijos praranda balso teisę (tai atitinka ES direktyvos nuostatas). Tačiau Švedijos įstatymas numato, kad tuo atveju, kai yra ypatinga priežastis, Finansų priežiūros tarnyba gali reikalauti, kad Apygardos Teismas (District Court) paskirtų tinkamą asmenį – administratorių – atstovauti akcijas, kuriomis negali naudotis Finansų priežiūros tarnybos leidimo negavęs akcininkas. Manome, kad ši norma yra naudinga ir gali pasitarnauti tuo atveju, kai asmuo be leidimo įgyja visas

FMĮ akcijas. Atėmus iš tokio asmens balso teisę, FMĮ praktiškai praranda savininką, galintį spręsti įmonės valdymo klausimus. Dėl to yra svarbu numatyti mechanizmą, kurio pagalba galima būtų užtikrinti įmonės valdymo tęstinumą. Siūlome Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjui pasinaudojant Švedijos patirtimi, LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme numatyti, kad Vertybinių popierių komisija ypatingais atvejais turi teisę paskirti arba gali reikalauti, kad atitinkamas Lietuvos teismas paskirtų administratorių atstovauti akcijoms, kuriomis dėl teisės aktų pažeidimų negali naudotis tikrasis akcijų savininkas.

Pažymėtina, kad mūsų kaimyninių valstybių –– Latvijos bei Estijos – viešosios apyvartos tarpininkų veiklą reglamentuojantys įstatymai nenustato jokių normų dėl viešosios apyvartos tarpininkavimo veikla užsiimančių įmonių akcijų perleidimo..3.2. Pareiga dalyvauti kompensavimo investuotojams sistemoje

Nepaisant didelio skaičiaus įvairiausių reikalavimų bei apribojimų viešosios apyvartos tarpininkų vykdomai veiklai, visada išlieka tikimybė, kad viešosios apyvartos tarpininkas dėl vienokių ar kitokių priežasčių taps nemokus ir bankrutuos. Tokiu atveju iškiltų didelis pavojus viešosios apyvartos tarpininkui patikėtoms investuotojų piniginėms lėšoms bei vertybiniams popieriams. Praeito dešimtmečio viduryje Lietuva pergyveno “bankų griūtį”, kurios metu daugelio aasmenų deponuoti indėliai negrįžtamai pražuvo. Tai privertė įgyvendinti Lietuvoje indėlių draudimo sistemą. Dar 1995 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Gyventojų indėlių draudimo įstatymą , kuris numatė indėlių draudimo mechanizmą ir galimybę indėlininkams banko bankroto atveju atgauti bent ddalį turėto indėlio draudiminės išmokos forma. Malonu konstatuoti, kad per maždaug ...


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 8556 žodžiai iš 17112 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Vykdomųjų bylų apskaita

TURINYS ĮVADAS 3 1.GREITAS DUOMENŲ ĮVEDIMAS 4 2.DUOMENŲ KOREGAVIMAS IR ŠALINIMAS, BYLŲ SĄRAŠO SPAUSDINIMAS IR SIUNTIMAS Į EXEL’Į 5 2.1. Duomenų koregavimas ir šalinimas 5 2.2 Bylų sąrašo spausdinimas 7 2.3.Duomenų eksportav...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE SĄVOKA Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia ...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS ĮŽANGA 3 1. MOKESČIŲ SISTEMA 4 1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5 1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9 2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12 3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); 3.1 MOKESČIŲ SIST...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys Turinys 2 Įžanga 4 Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7 Karo įstatymų ištakos 7 Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9 Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
APSKRIČIŲ VALDYMAS

TURINYS TURINYS 1 ĮŽANGA 2 1. Vietos valdymas LR 3 2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4 3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4 4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4 (ads...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti