Vaikų laisvalaikio samprata


VAIKŲ LAISVALAIKIO SAMPRATA

L. Jovaiša nurodo, kad laisvalaikis - tai laikas, naudojamas individualiems poreikiams ir interesams tenkinti (L. Jovaiša, 1993). Viduriniųjų klasių moksleiviai, išanalizavus laiko sąnaudas, laisvalaikiui gali kasdien skirti apie 5 valandas. Tačiau dažniausiai moksleiviai nurodo, kad jie laisvalaikio apskritai neturi. Sudėtingos ir perkrautos mokymosi programos, užsiėmimai papildomojo ugdymo institucijoje ir įsipareigojimai šeimoje neleidžia kiekvieną dieną tinkamai atgauti prarastas jėgas. Tuo tarpu rizikos grupės vaikai, nelankantys pamokų, t. y. neturintys mokymosi motyvacijos, pozityvios saviraiškos poreikių, laisvo laiko turi pakankamai ir pedagogų, ypač socialinių pedagogų, uždavinys - siekti, kad šie vaikai būtų įtraukti į intensyvias socializacijos programas.
Užsiimdami laisvo laiko metu kuo nors prasmingu, teigiama veikla vaikai neįsitrauks į negatyvių, o ypač neformalių, draugijų veiklą. Pasitenkinimas savo veikla skatina teigiamai save vertinti ir visokeriopai, pozityviai tobulėti, padeda įgyti pasitikėjimo bei įprasminti savo buvimą grupėje, visuomenėje. Akivaizdus atvirkščio proceso - „neturėjimo ką veikti" - rezultatas. Pedagogai fiksuoja tokius paauglių posakius: „Iš neturėjimo ką veikti prisidirbau"; „Nuobodulys veda iš proto"; „Nėra kur nusitrenkti" ir pan. Intensyvūs laisvalaikio užsiėmimai, prasmingi projektai socialiai ir pilietiškai praturtina vaikus, jie turi mažiau problemų. Tiek pedagogai, tiek laisvalaikio tyrėjai patvirtina, kad neužimti vaikai padaro daugiau teisės pažeidimų, nusikalsta, dažniau patenka į teisėtvarkos institucijų akiratį, todėl galima teigti, kad vaikų neužimtumas yra padidintos rizikos veiksnys. Ankstyvoji prevencija - pirminės prevencijos lygis, čia ypač svarbus vaidmuo tenka šeimai ir artimiesiems, draugams, mokyklai ir kitoms institucijoms, kuriose vaikas apsilanko, socialinei aplinkai (G. Kvieskienė, 1996). Šiame procese svarbi laisvalaikio vadyba, įdomūs ir dinamiški užsiėmimai, jų vertybinis kryptingumas. Tačiau šiandien daugelis būrelių, laisvalaikio praleidimo institucijų yra mokami, o sumokėti už juos ne kiekviena šeima išgali, todėl pažeidžiamas tolydumo principas ir lygios visų vaikų galimybės. Dėl šios priežasties daugelis vaikų, ypač iš sunkiai besiverčiančių šeimų, turi nedaug galimybių užsiimti saviraiška ir prasminga veikla. Padėtį gelbėja didesnis dėmesys vaikų užimtumui, jų turiningo laisvalaikio organizavimas. Ypač svarbu rūpintis tais vaikais, kurie neturi tinkamo pavyzdžio artimiausioje aplinkoje, nes be teigiamų veiksmų, be jų pomėgių saviraiškos sunku tikėtis tinkamos socializacijos.
Vaikai ir paaugliai tai viena silpniausių socialinių grupių, tūrinti labai ribotas galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Tuo tarpu puikiai žinoma kaip vaikai elgiasi mokyklose, gatvėje, jaunimo klubuose, šeimoje. Jie turi savo požiūrį į tai, kaip gerinti aplinką, kad gatvėse būtų saugiau, o mokykloje sektųsi geriau mokytis. Vaikai ir jaunimas dabartį sujungia su ateitimi ir tuo užtikrina tiek tradicijų tąsą, tiek inovacijas ir pokyčius. Todėl labai svarbu vaikus skatinti jungtis į įvairias organizacijas, kuriose jie galėtų spręsti vaikams svarbias problemas. Vaikams yra labai svarbi jiems artimos grupės bendraamžių nuomonė, bendravimo stilius, vertybės. Ypač ši reikšmė išauga paauglystė...