Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje (kalbėjimas)

Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje
Vaikas - tai nuolat auganti asmenybė, kuri dažnai suteikia prasmę suaugusio gyvenimui. Nežinomas autorius yra pasakęs, jog vaikams turime duoti šaknis ir sparnus, nes būtent jie yra viso pasaulio ateitis. Tačiau skirtingoje aplinkoje augantys vaikai turi ir skirtingas sąlygas savo individualybei skleistis. Tai pastebėjo ir lietuvių literatūros kūrėjai. Neoromantizmo atstovė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizdavo šiluma, šviesa ir rūpesčiu apgaubtą vaikystės pasaulį, o XX a. vidurio moderniosios literatūros atstovas Jurgis Savickis novelėje „Kova“ nupiešė visiškai skirtingą aplinką – šaltą ir ydingą.
XX a. pr. krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare” subtiliai vaizduoja saugioje, šiltoje erdvėje augusio vaiko pasaulį. Marijos Pečkauskaitės vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka formavo jos pasaulėjautą bei kūrybą. Ypač mylimas buvo Užvenčio dvaras, o 1922 m. ji parašė reikšmingiausią savo kūrinį – autobiografinę apysaką „Sename dvare", kur atsispindi būtent Žemaitijoje praleistos dienos. Irutė - pagrindinė apysakos veikėja, visas veiksmas bei jo pasekmės pasakojamos per jos suvokimo prizmę. Ji - maža mergaitė, dvaro šeimininkų dukra, tačiau jos mintys toli gražu nėra vaikiškos. Mergaitei rūpi visi šio pasaulio nuskriaustieji, užmirštieji, jai gaila seno žydo Šmulkos, senos babulės, pas kurią visada lekia su pilna pintine gėrybių. Šios mergaitės galvoje - daugybė minčių, kurios dažnai neaplanko net suaugusio žmogaus. Mintys apie žmogaus gyvenimą, mirtį bei pomirtinį egzistavimą nuolat sukasi jos galvoje. Būtent vidiniai monologai, dienoraščio forma, psichologiškumas, bandymas kurti intelektualų pasakojimą ir išskiria Šatrijos Raganos apysaką iš kitų to meto kūrinių. Mamatė - atlieka svarbiausią ugdytojos vaidmenį, būtent ji suformavo erdvę, kurioje augo mergaitė. Mamos ir dukters santykiai vaizduojami itin šiltai, poetizuojami ir idealizuojami. Marija ugdo savo vaikų vidinį pasaulį, kūrybiškumą, žmoniškumą, stengiasi suprasti jų mintis bei poelgius bei ugdyti kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Irutė puikiai žino, kad ją su motina sieja ypatingas ryšys. Jų santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros asmeniu, atskleidžiant šiltus jos jausmus. Be to, Irutė neabejoja mamos požiūriu į žmonių tarpusavio santykius, tikėjimą, tautiškumą, žavisi jos pasiaukojimu bei nuoširdžiu požiūriu į kiekvieną žmogų, nepaisant jo luomo. Mergaitė perima mamos propaguojamas vertybes. Tai ypač ryšku epizode, kai Irutė įkapėms atiduoda gražiausią jupelę. Taigi, Šatrijos Ragana apysakoje jautriai vaizduoja mažos mergaitės vaikystę, kurią gaubia šviesa ir šiluma.
XX a. vidurio rašytojas modernistas Jurgis Savickis novelėje „Kova” parodė, jog vaiko pasaulis gali būti pripildytas ne tik meilės ir rūpesčio, bet ir skausmo dėl tėvų ydų. Novelėje vaizduojamas vaikas, gimęs ir augęs kaime, negalintis pakęsti miesto, nes jame pilna ydų, neteisybės, be to, ...