ugnis senovės lietuvių pasaulėjautoje

Įvadas

Viskas gyvenime yra kova, mus supa nuolatiniai prieštaravimai. Ankstyva tos kovos nuojauta ir nulėmė dviejų pradų garbinimą. Šio reiškinio užuomazgą matome ugnies ir šviesos kulte. Ugnis teikia gyvybę ir ją naikina, todėl ugnies garbinime susilieja du pradai, sudarantys vienovę – gerasis ir blogasis.

Ugnį lietuviai garbino visą laiką, jos kultas pats svarbiausias. Yra žinių iš XIV a., jog baltų žemių viduryje buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir Romuvos vvardo prasmė) sklido po visą Pabaltįjį ir dar toliau.

Senosios lietuvių religijos pamatą sudarė ugnis, kaip dievybės simbolis. Ugnies simboliką tyrinėjo daug žmonių: P. Dundulienė, J. Trinkūnas, M. Gimbutienė, J. Lasickis. Labai svarbu žinoti, ištirti ką reiškė ugnis senovės lietuviams, norint suprasti jų mąstyseną, pasaulėžiūrą. Taigi kaip lietuviai garbino ugnį? Kaip ja rūpinosi? Kuo tikėjo?

Ugnis per apeigas

Kiekvienoje baltų tradicinėje šventėje uždegama aukuro, laužo ar žvakių ugnis. Ugnis – tai svarbus lietuvių kultūros simbolis. Ne veltui senovėje mes bbuvome vadinami ugnies garbintojais, o pačiame Vilniaus centre – Šventaragio slėnyje nuolatos degė Amžinoji Ugnis. Kiekvienuose namuose buvo ugniakuras, kurio ugnį namiškiai ypač gerbė, o motina rūpestingai prižiūrėjo ir saugojo. Ugnis skleidė ne tik šviesą ir šilumą, ji įkūnijo nenutrūkstamą ššeimos ir giminės ryšį bei gyvybę. Bendruomenės Amžinoji Ugnis jungė žmones, vienijo su mirusiais proseniais bei Dievais; buvo tikima, kad prie židinio gyvena daugelis mirusiųjų kartų.

“Visoje Lietuvoje liaudis ugnį laikė šventa, todėl reikia ją gerbti, gražiai su ja elgtis – sukaupti anglis, gesinti tik su šaltu ir švariu vandeniu, neįžeisti, neteršti, nespjaudyti, nesišlapinti, nespardyti ir nemindžioti, nes visa tai yra nuodėmė. Kas ugnį įžeidžia arba teršia, tas susilaukia įvairių bausmių, dar gyvas būdamas, arba po mirties” (3, 39).

“Šventom dienom ugnies nuodėguliai ir žarijos vandeniu gesyti nuodėmė – reikia laukti, kolei pati užges” (Salakas).

Ugnis maitinama druska. “Kai druska nubyra ant ugnelės ir ima spragsėti, sakoma: “Šventa Gabija, būk pasotinta”.

“Ugniai pakloti patalą” – reiškia ją gražiai apdėlioti, apipilti pelenais” (Laukuva). Sakoma: “Šventa GGabija, užkopta gulėk, sukurta žibėk!”

“Kuriant namų židinio ugnį turi tylėti, nesidairyti, nors ir kas šauktų” (A. Kirkoras, 1854m.). Prie ugnies statomas puodelis švaraus vandens, kad “ugnelė turėtų kuo nusiprausti”.

Apeigų ugnis kūrenama ant akmenų židinio ar aukuro. Reikia rūpestingai paruošti malkų, gerų – ąžuolinių. Gyvoji Ugnis būna tada, kai ji atsiranda trinant medį ar skeliant titnagą arba pernešama iš kitos ugniavietės.

Užkuriant giedama sutartinė “Rimo rimo tūta, Rimo rimo tūta, Sutarjėla, Sutarjėla” (SIS, III, Nr. 1587). Sakoma malda ugniai: “Šventa Gabija! SSugobta gabėk , sužiebta žibėk”.

Daugumoje ugnies maldų kalbama apie ramumą, nuraminimą: “Gyvenk su mumis ramubėje, šventa Gabija”. “Nesigailėkit pasotinti ugnį, būsite nuo ugnelės ramūs”. Net ugnies vardas gali būti “Ramutė”. Obeliuose ugniai paklojus patalą sakoma: “Tegul bus pagarbinta šventa ramūta, apdink sava Ramūtų”. ‘Ugnele, Ramute, Šventa Gabija, padėk mums” (Marijampolė). “Ugnele, Ramute, šventa Gabija, mūsų ramytoja, būk rami, būk spragi. Ant amžių amžinųjų” (Marijampolė). Sutartinėje “Rimo rimo tūta” derinami raminimas (rimo) ir aktyvinimas (tūto), tuo pasiekiama darna (sutarjėla). “Dėkui, ugnele, už šią dienelę, duok sulaukti geros naktelės, apsisaugoti nuo neprietelių, duok surasti paklydėliams kelią”. Žodžiai gali būti ir kitokie, jais reiškiami norai ir linkėjimai. Dalyviai gali po vieną prieiti prie ugnies, tarti savo linkėjimus, paaukoti. Mat per ugnį siekiama ryšio su protėviais ir dievais.

Ugniai aukojama duona, grūdai, alus, žolynai, gėlės. Apeiga pastiprinama einant aplink ugnį pasauliui tris kartus. Prie ugnies statomas puodelis švaraus vandens, kad “ugnelė turėtų kuo nusiprausti”.

“Ugnele Gabija, sukopta miegok, atklota žibėk ir visuomet man padėk” (Kražiai).

Ugnis švarina. Apie Bubių piliakalnį (Kurtuvėnų apyl.) pasakojama: “Čia ant klano gyvenę trys žyniai – vienas vyresnysis, du padėdraugiu. Žmonės nešė Dievui ir jiems negyvų aukų ir kas sykis turėjo drauge atvežti tam tikrą smėlio kiekį. Be to, nieks negalėjęs važiuoti. Ant kkalno rusėjusi ugnelė, kiekvienas nusidėjėlis ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties ugnimi kokia dešimtį minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis” (17, 85).

Lietuvių Amžinosios Ugnies reikšmingumą savo kūriniuose liudija Vydūnas. Štai kelios ištraukos iš “Amžinosios Ugnies” (1912 m.):

Tu, Amžina Ugnie, būk maloni!

Tu išklausyk manęs nakties tamsoj (p. 55).

Tad supratau, jog Lietuvą apgins,

Kurs Amžiną apsergės mūsų Ugnį (p. 85).

Palaimintas yra žmogus, kurs kelio

Į amžinąją ieško Ruomuvą,

Ir nori Amžinos Ugnies šviesoj

Gyventi visuomet. Nekenks tam niekas.

Išvyskime, kas amžina ir šventa.

Tatai visus per amžių amžius laimys!

Yra žinių iš XIV a., jog baltų žemių viduryje buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir Romuvos vardo prasmė) sklido po visą Pabaltįjį ir dar toliau. Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai. Tada ir prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui bei savitoms tradicijoms.

Vardynos – krikštynos. Apeigos prie ugnies. Ugnis pamaitinama druska. Motina, stovėdama preišais ugnį veidu į rytus, beria grūdus ant visų dalyvių, taip pat ir į ugnį.

Vardatėvis su kūdikiu ant rankų eina tris kartus aplink ugnį pasauliui ir sustoja veidu į rytus.

Ugnis. Stengiamasi, kad visą kalėdinį metą manuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Kūčių vakare uuždegama graudulinė žvakė. Ž...