Tyrimas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TARPTAUTINIO VERSLO MOKYKLA

KURSINIS PROJEKTAS

TARPTAUTINIŲ RINKŲ APLINKOS TYRIMAS

JAPONIJA

Atliko:Jurga Banketienė

Evelina Byčkova

Sandra Bucevičienė

Viktorija Dziunia

Tomas Geleževičius

Gražina Krupovič

Giedrė Leščinskaitė

Vadovė doc.R.Balnienė

Vilnius 2000

TURINYS

I. KULTŪRINĖ RINKOS ANALIZĖ 3

1. Trumpa Japonijos istorija 3

2. Geografinė aplinka 9

3. Socialinės institucijos 14

4. Politinė sistema 18

5. Teisinė sistema 21

6. Socialinės organizacijos 23

7. Verslo papročiai ir praktika 29

8. Filosofija ir religija 34

9. Gyvenimo sąlygos 38

II. EKONOMINĖ RINKOS ANALIZĖ 51

1. Gyventojai 51

2. Ekonominė statistika 53

3. Darbo jėga 60

4. Mokslas ir technologija 65

5. Paskirstymo kanalai 68

6. Masinės informacijos priemonės 70

III. IŠVADOS 73

IV.LITERATŪROS SĄRAŠAS 74

I. KULTŪRINĖ RINKOS ANALIZĖ

1. TRUMPA JAPONIJOS ISTORIJA

Žmogus dabartinėje Japonijos teritorijoje gyveno jau paleolite. Pirmųjų archeologinių radinių amžius siekia 100 000 metų pr. Kristų.

Aukštesnė senojo pasaulio civilizacija palyginti vėlai ppasiekė Japonijos salas. Japonijoje aptinkame keletą seniausios pasaulyje keramikos pavyzdžių, bet pagal žemdirbystės lygį salos atsiliko nuo Europos, Viduriniųjų Rytų, Indijos kontinento ir Kinijos tūkstantmečiais, o pagal bronzos ir geležies panaudojimą – šimtmečiais. Šie metalai kaip ir žemdirbystė į Japoniją prasiskverbė 2-3 a. pr. Kristų.

Jau nuo 6 a. iš kaimyninio žemyno į Japoniją pradėjo plisti kultūrinės įtakos. Tai liudija žemdirbystė, taip pat geležies ir bronzos dirbiniai. Didžiausią įtaką Japonijos kultūrai padarė Kinų kultūra, kuri tuo metu turėjo beveik tūkstantmečio ekonomiškai iir politiškai pažangiausios pasaulyje nacijos patirtį, Japonija per tą laiką iš atsilikusios gentinės bendruomenės išaugo į lygiateisį senojo pasaulio civilizacijos narį. Vakarų istorijoje nebūta tokių samoningu ir intensyvių kultūrinio skolinimosi pastangų kaip Japonijoje.

Politinės naujovės – japonų skolinių iš Kinijos ššerdis. Tačiau kinų įtakos paveikta ir visa aukštesnioji Japonijos kultūra. Su dideliu susidomėjimu studijuojamas kinų mokslas, filosofija ir literatūra labai paveikė japonų mąstyseną bei gyvenimo būdą. Įvyko didelis technologinis šuolis tokiose skirtingose srityse, kaip audimas, lako gamyba, metalurgija. Didžioji meno dalis buvo pagrįsta naująja religija – budizmu, kuris kitaip nei sinto, buvo sudėtinga ir visuotinumą apeliuojanti religija.

Nepaisant 7-9 dešimtmetyje galingomis bangoms plūdusių svetimų įtakų, japonai, atrodo, įstengė išlaikyti aiškų savosios tapatybės pojūtį. Tai primena savojo identiteto išsaugojimą, nuolatos iš Vakarų plūstant įtakoms pastarąjį šimtmetį. Japonai ne tik sugebėjo atsispirti Kinijos potvyniui, bet ir nuo 9a. svetimas įtakas lydyti su savąja kultūra.

Visuomeniniai 9-12 a. pokyčiai turėjo įtakos ne tik ekonomikai, politikai, dvaro gyvenimui, bet ir visai japonų kultūrai. Japonų literatūra įįgavo savitas formas, pakankamai skirtingas nuo kiniškų prototipų. Mene irgi pasireiškė ypatingas japonų kultūros genijus. Taip japonai ne tik pademonstravo savo kultūrinį identitetą, bet ir įrodė esą nepaprastai kūrybinga tauta.

12 a. – tai slenkstis, kuriuo pradedant japonai dar labiau ima tolti nuo Rytų Azijos normų. Formavosi feodalinė sistema, kuri per 7 raidos šimtmečius pereis pakopomis, kai kuo stebėtinai panašiomis į 9-15 šimtmečių feodalinę Vakarų Europos patirtį. Tačiau nebuvus jokių tiesioginių ryšių, tapatybės negalima paaiškinti abipusėmis įtakomis. Japonijos salose gyvenančios ggentys perėmė Kinijos imperijos politines institucijas ir žemės valdymo struktūrą. Daugeliu esminių bruožų Japonija buvo panašesnė į Europą negu į Kiniją. Samurajais vadinami kariai, arba tarnai, daug dėmesio kreipė į tokias kario dorybes, kaip drąsa, garbė, savitvarda, stoiškas mirties sutikimas. Nesant jokių religinių draudimų pakelti prieš save ranką, gindamiesi kariai dažniau nusižudydavo nei prašydavo pasigailėjimo. Kaip ir Europoje, japonų feodalinė sistema buvo pagrįsta asmenine ištikimybe. Žinoma iš tikrųjų lojalumas buvo silpniausia abiejų sistemų grandis, ir tiek Japonijoje, tiek Europoje rasdavosi daugybė perbėgelių ir išdavikų.

Tačiau buvo ir skirtumų, kuriais japonų feodalinė visuomenė skyrėsi nuo europietiškosios. Viduramžiais japonų visuomenėje giminystės ryšiai ir garbė buvo labai reikšmingi. Paveldimumas lėmė galią, prestižą, taip pat – nuosavybę. Japonijoje nebuvo riteriško širdies damos kulto, pagal kurį moteris buvo iškeliama ir garbinama kaip silpna, globos reikalaujanti būtybė. Japonų kariai troško, kad moteris būtų lygi jiems patiems. Taip pat japonų riteriai neniekino mokymosi ir dailiųjų menų kaip tai darė kai kurie feodaliniai Vakarų aristokratai.

Pavergiant ir prijungiant silpnesnių feodalų dvarus, 16 a. susidarė veiksmingesnė, glaudesniais ryšiais susijusi, feodalinių valdų sistema. Šimtmečio pabaigoje Japonija vėl buvo politiškai vieninga šalis. Susiformavo centralizuota feodalinė sistema, kuri, regis, buvo visiška priešingybė decentralizuotam Europos feodalizmui. Ji rėmėsi modeliu, pagal kurį aukščiausias monarchas vvaldė nuo jo vasališkai priklausiusius valdinius, o šie savo vasalus ir tarnus samurajus.

Pirmaisiais 17 a. dešimtmečiais paklotas politinis pamatas išliko beveik nepakitęs iki pat 19 šimtmečio vidurio. Jis puikiai tiko 17 a., bet vis blogiau derėjo prie ilgainiui besikeičiančių salygu. Vis dėlto, nepaisant griežtos politinės struktūros, Japonijoje įvyko didelių ekonominių, visuomeninių ir politinių permainų. Svarbiausias pokytis – be galo išaugusi ekonomika. Taika ir stabilumas 17 a. sąlygojo didelį gamybos šuolį. Šios aplinkybės buvo palankios ir dideliems miestams augti. Taip pat per 17 a. ekonominį šuolį gyventojų padaugėjo iki 25 ar 30 milijonų, tačiau dėl kai kurių priežasčių šis skaičius beveik nesikeitė, todėl daugumos japonų gyvenimo lygis pakilo virš elementaraus pragyvenimo lygio.

Uždarumas paprastai asocijuojasi su kultūros stagnacija, bet ilgalaikė taika, politikos stabilumas ir ekonominė pažanga subrandino tikrą kultūros klestėjimą.

Taigi nuo svetimų įkvėpimo šaltinių atsiribojusi Japonija buvo pakankamai turtinga ir įvairi, kad išlaikytų visuomenės gyvybingumą ir kultūrinį kūrybingumą. Siejami sudėtingos ir slegiančios feodalinio valdymo sistemos, japonai išsiugdė tvirtus socialinio bei politinio gyvenimo organizavimo, taip pat bendruomenės veiklos įgūdžius.

Nepaisat daugybės problemų 19 a. 1-oje pusėje nebuvo jokių žlugimo požymių; jei Japonija būtų pajėgusi išlaikyti uždarumą, ji dar ilgai būtų gyvavusi. Bet dėl sparčios Vakarų technologinės pažangos tai buvo nebeįmanoma.Vakarų ekonominę iir karinę galią įkūnijanti industrializacija ir galingi garlaiviai pradėjo slėgti Japonijos pakrantes kur kas stipriau, nei 17-o a. pr. Tokuwanga stūmė iš šalies europiečius.

Iki 19-o šimtmečio vidurio Europos jūrinės pajėgos galutinai užvaldė Indijos pusiasalį, ir ėmė kontroliuoti didžiają Pietryčių Azijos dalį, pradėjo belstis į Kinijos duris ir privertė ją pasirašyti nelygias, pusiau kolonijines sutartis. Rusija užvaldė visą Sibirą ir užsimojo ju šiauriau Japonijos esančias salas. Taip įvairiomis sutartimis ir po jų sudarytais susitarimais Japonijai buvo primesta nelygiaverčių sutarčių sistema. Japonija, kurioje vyravo vien ikiindustrinė ekonomika, prieš imperinę Vakarų ekspansiją tapo tokia pat bejėgė kaip ir kitos, anksčiau parklupdytos Azijos šalys. Bet sykiu buvo stengiamasi modernizuoti ir Japonijos ekonomiką. Buvo sukurta nauja bankų struktūra ir reformuota pinigų sistema. Jena prilygo pusei JAV dolerio. Buvo statomi švyturiai , kūrėsi nauji uostai. Šalį sujungė telegrafo tinklas. Buvo tiesiami geležinkeliai – 1872 m. baigta linija Tokiją sujungusi su Yokohamos miestu.Vyriausybė pati įsteigė ir plėtojo strategines ginklų ir amunicijos gamybos šakas, rūpinosi kalnakasyba.

Jau 19-o a. pab. moderniausia iš visų nevakarietiškų šalių Japonija kitais dešimtmečiais nuo jų atitrūko dar labiau, kol tapo lygintina veikiau su galingomis Vakarų pasaulio valstybėmis nei su kolonijinėmis ar pusiau kolonijinėmis Azijos šalimis.

Per visą 19 a. 9 dešimtmetį Japonijos vadovai stengėsi

sukurti pastovią sistemą, kuri galėtų užtikrinti sėkmingą tolesnį Japonijos gyvavimą. Jų nuomone geriausia sistema buvo konstitucinė. Ši sistema buvo nusižiūrėta nuo Vakarų šalių. Tačiau skirtingai negu Vakarų šalyse japonai nusprendė į šią sistemą įtraukti renkamą parlamentą. Konstitucija rėmėsi imperatoriaus autoritetu, tačiau iš tikrųjų imperatorius ne vadovavo, o tik patvirtindavo ministrų priimtus sprendimus.

Revoliucingiausia konstitucijos naujovė buvo dviejų rūmų iš dalies renkamas parlamentas. Tačiau buvo labai ribota liaudies valdymo forma ir daug kas manė, kad tai prieštarauja demokratijai, tačiau japonai ir nneketino kurti visiškos demokratijos. Tai buvo aiškinama tuo, kad Japonijos žmonės neturi dalyvavimo rinkimuose patirties ir mažai ką išmano apie demokratiją. Buvo abejojama ar 1890 m. demokratiškesnė sistema būtų galėjusi veikusi. Tačiau vėliau ši sistema pasirodė pakankamai lanksti, kad galėtų labiau plėtotis ir augti.

1894 m. buvo įdiegta nauja konstitucinė sistema. Japonija, įsivėlusi į karą su Kinija ir sutriuškinusi savo milžinę kaimynę, įrodė, kad augančios ekonominės galios ir reformuotų institucijų pagrindu užsitikrina vis didesnį saugumą prieš Vakarus.

1902 m. Japonija pasirašė ppaktą su D.Britanija, kuris sustiprino jos jėgas varžytis su Rusija. Japonai užsitikrino, kad ir kitos Europos valstybės nebeužpuls. Tai buvo pirmoji iš tiesų lygi Vakarų ir nevakarų valstybių sąjunga.

Laimėjusi 1904-1905 m. karą prieš Rusiją dėl įtakos Korėjoje ir tapusi vviena svarbiausių kolonijine valstybe, Japonija toliau stiprino savo pozicijas per Pirmąjį Pasaulinį karą.

Jau Versalio taikos konferencijoje Japonija sėdejo tarp penkių nugalėtojų – pirmoji nevakarų valstybė, įžengusi į Europos valstybių būrį.

3 dešimtmetyje atrodė, kad Japonija artėja prie Vakarų demokratijos normų, tačiau šalyje įdiegtas britų parlamentinės sistemos modelis buvo netobulas. Tai buvo todėl, kad parlamento kontrolė bei įtaka Ministrui Pirmininkui ir kabinetui jokiu būdu nesirėmė konstitucine sistema, o buvo tik politinis patogumas.

Iškilo problemų ne tik valdymo sistemoje, bet ir Japonijos ekonomikoje. 3 dešimtmetyje Japonijos ekonomika augo lėčiau nei bet kada pastaraisiais laikais, išskyrus 2-ąjį Pasaulinį karą ir pirmuosius pokario metus. Visą pasaulį slėgė ekonominė depresija, tarptautinė prekyba merdėjo.

Kai dėl pasaulinės depresijos 1929 m. sumažėjo tarptautinės prekybos apimtys ir eekonominės nepriklausomybės siekiančios šalys griebėsi nacionalistinės ekonomikos politikos. Japonija, suvokė, kad jos naujoji industrinė ekonomika išsiplėtojusi po pasaulį plačiau, negu maža imperija pajėgia išlaikyti. D.Britanija, Prancūzija ir Olandija turėjo didžiules jūrų valdas, Rusija ir Amerika plačias žemynines teritorijas, o štai Japonija turėjo tik mažą geografinį lopinėlį. Todėl Japonija griebėsi šią padėtį taisyti ir aiškiausiu taikiniu pasirinko Kiniją. 1937 m. liepos 7d. tarp Kinijos ir Japonijos armijų įsiplieskė netikėtas mūšis. Prasidėjo 2-ais Pasaulinis karas. Japonai skynė vieną pergalę po kitos, tačiau kkinai nepasidavė ir prasidėjo partizaninis karas.

Karas Japonijoje tęsėsi ir 1939 m. kilus karui Europoje, Europos valstybių spaudimas sumažėjo, tačiau dėl japonų veiksmų Kinijoje vis labiau prieštaravo Amerika. 1940 m. japonai užgrobė Š.Vietnamą, amerikiečiai į tai atsakė ekonominėmis sankcijomis. Japonams reikėjo naftos. Jie turėjo kelis pasirinkimus, ir vienas iš jų buvo sukirsti triuškinantį smūgį Amerikai. Tai jie padarė 1941 m. gruodžio 7d. Perl Harbore. Tačiau šis smūgis paskatino amerikiečius ryžtis aiškiam atsakymui. Amerikiečių ekonominė ir karinė galia buvo kur kas didesnė nei japonų, todėl jie skyrėsi kelią per Ramųjį Vandenyną. Padėtis buvo beviltiška, kai amerikiečiai priartėjo prie Japonijos ir galėjo naikinti miestus, be to 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9d. amerikiečiai numetė atomines bombas, nušlavusias Hirosimą ir Nagasakį. Japonijos karinė galia išseko ir 1945 m. rugpjūčio 19d. ji sutiko su ‘besąligiškos’ kapituliacijos reikalavimais. Pirmą kartą per visą istoriją Japonija patyrė nugalėtosios lemtį.

Pralaimėjimas 2-ajame Pasauliniame kare sukėlė daug ir didelių permainų palyginamų nebent Meiji restauracija. Visi Japonijos didmiesčiai buvo sugriauti , jų gyventojai pasklido po visą šalį. Per aviacijos bombardavimus žuvo 668.000 žmonių.Visiškai sužalota, nuo užsienio prekybos atkirsta ekonomika gijo labai lėtai- daug lėčiau nei karo nuniokotoje Europoje. Prireikė viso deš. kol buvo pasiektas 4-o deš. vidurio gamybos 1 gyventojui llygis. Japonijos ‘tariamieji’ sąjungininkai JAV , išvadavę Japoniją pradėjo vykdyti įvairias reformas. 1-oji buvo Japonijos demilitarizavimas, vėliau Japonijos demokratizavimas: 1947.05.03 įvesta Japonijos konstitucija, kur aukščiausia valdžia priskiriama parlamentui, Ministrą pirmininką renka Žalieji Rūmai, todėl kabinetas atsakingas parlamentui.

Okupacija neapsiribojo politinėmis reformomis, buvo stengiamasi sukurti sąlygas, kurios būtų palankesnės įvairių institucijų veiklai: įsigaliojo palankūs darbo įstatymai, moterims suteikta balsavimo teisė. Bet visas šias reformas įvykdė JAV atstovai, todėl dalis japonų tam priešinosi, ir taip okupacija užsitęsė ilgiau ir taikos sutartis pasirašyta vėliau nei JAV planavo, be to tam dar prieštaravo Sovietų Sąjunga. Bet galiausiai JAV žengė ryžtingą žingsnį ir pasirašė ‘atskirą sutartį’- be Sovietų patvirtinimo ir Kinijos dalyvavimo. Taip pat JAV įgavo teisę Japonijoje turėti karines bazes. Šios sutartys įsigaliojo nuo 1952 m. kovo mėnesio.

Per visą ankstyvąjį pookupacinį laikotarpį pagrindinis ginčas buvo peržiūrėti konstituciją, kad būtų aiškiau apibrėžtas imperatoriaus suverenumas. Per šiuos metus Japonija atkūrė ir santykius su pasauliu bei atsikovojo vietą tautų bendrijoje. 1956 m. baigėsi priešiškumas su SSRS ir Japonija tapo JTO nare. Bet santykiai su savo kaimyne normalizavosi tik 1965 m. didelių finansinių Japonijos išmokų pagrindu ir tik 1972 m. pasirašius kinų-amerikiečių draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, Japonija užmezgė diplomatinius santykius su Pekinu.

Ekonominis Japonijos atgimimas pradėjo reikštis 66-o dešimtmečio pradžioje. Griežta išlaidų mažinimo politika paklojo tvirtą finansinį pagrindą, o amerikiečiams Korėjos kare būtinas pakrančių aprūpinimas buvo stiprus ekonominės plėtros akstinas. Norint paaiškinti šį įspūdingą ekonominį bumą dažnai remiamasi tuo, kad Japonijoje pagamintos prekės ne tik vienos geriausių bet ir pigiausių pasaulyje.

8 ir 9 dešimtmečių raidos ir permainų tempai šiek tiek sulėtėjo, bet šitai dar labiau sustiprino stabilumo ir bendros gerovės pojūtį. Ilgos desperatiškos pastangos pasivyti Vakarus pagaliau baigėsi sėkme ir šalis daug kur tapo viena iš pirmaujančių.

2. GEOGRAFINĖ APLINKA

Japonijos imperija, sutrumpinta forma Japonija randasi rytinėje Azijoje, tarp Japonojos jūros ir šiaurinėje dalyje esančio Ramiojo vandenyno salų grandinės.Plotas – 377815 kv. km. Japonija salų valstybė Rytų Azijoje, turinti 3922 salas; Honsiu 230448 kv. km. , Hokaidas 78073 kv. km., Kiusiu 36554 kv. km., Sikoku 18256 kv. km..71 procentą teritorijos užima kalnai – Japonijos “Alpės”. Žymiausi kalnagubriai – Kitamis, Tugoku, Hida. 66 procentus teritorijos užima miškai, 13 procentų – dirbama žemė, 2 procentus – pievos ir ganyklos.Japonijos lyginamasis plotas šiek tiek mažesnis už Kalifornijos.Šalis neturi sienų.

Japonija

Pakrantės ilgis 29,751 km. Jūrinė zona 200 km. Japonijoje vyksta tarptautiniai ginčai su Rusija dėl Eufori, Kunashiri, Shitikon ir Habomai salų, kusios kažkada priklausė jai o dabar yra valdomos Rusijos, ir dėl

Senkaku salos Japonija ginčijasi su Kinija bei Taivanu. Aukščiausia vieta – Fudzijamos kalnas, 3776 m, žemiausia – jūros lygio pakrantės.

2.1. Klimatas

Klimatas vidutinių platumų, su šaltomis, snieguotomis žiemomis šiaurėje, subtropikų musoninis Honsiu saloje, tropikų musoninis pietuose. Šalyje pakankamai iškrenta lietaus visose svarbiausiose salose. Hokaido ir šiaurės Honsiu dalyje žiemos yra šaltos, kurios riboja žemės ūkį iki vieno derliaus per metus. Klimatas čia subarktinis, žiemą iškrenta nemažai sniego, šiaurinėje Hokaido ir Hokaido kalnuotoje dalyje yra daug slidinėjimo kurortų. Pietinė Honsiu dalis bei KKiusiu ir Sikoku salos turi vėsų subtropinį klimatą. Čia yra drėgną ir karštą vasarą bei vėsu žiemą. Jūros pakrančių žemumų slėniai yra intensyviai kultivuojami, todėl kad čia nuolat sėjami pasėliai – du kartus per vasarą nuimamas ryžių derlius o žiemą auginami javai ar kiti pasėliai. Japonijai būdinga natūralūs pavojai, rūgštūs lietūs. Šie lietūs oro užterštomo rezultatas, kurį teršia gamyklos ir fabrikai. Natūralūs pavojai tai žemės drebėjimai – vidutiniškai 1500 žemės drebėjimų per metus. Japonijoje yra 165 ugnikalniai, 77 iš jų vveikiantys. Cunamio bangos Ramiojo vandenyno pakrantėje siautėja kartą per 15 metų, bangų aukštis 7 m. 1896 m. Honsiu salos šiaurėje siautėjanti 15 m. banga nusinešė 27 tūkst. gyvybių. Rudenį Japonijoje prasideda uraganai ir taifūnai. 1934 m. uraganas Honsiu saloje nusinešė 44 tūkst. gyvybių, o 1959 m. taifūnas toje pačioje saloje patiesė 4,5 tūkst. žmonių.

2.2. Naudingos iškasenos

Japonija negali disponuoti dideliais kiekiais naudingų iškasenų. Vienas iš žinomiausių gamtos išteklių yra anglis. Bet Japonijoje geros anglies gavyba yra ribota. Didžiausios anglies atsargos randasi Kiusiu ir Hokkaido salose, kurios atitinkamai sudaro 45 ir 40 procentų anglies depozitų šalyje. Kiusiu anglis yra prastos kokybės ir sudėtingai iškasama, tačiau anglies šachtos yra patogiose transportavimo atžvilgiu vietose. Hokkaido anglis tuo tarpu yra geros kokybės, tačiau visos šachtos susikoncentravusios salos viduje ir tai sudaro sunkumus transportavimui. Didžioji dalis Japonijos anglies šachtų buvo įrengtos galerijų pavidalu 9,7 km gylyje. Toks gerai instaliuotas išdėstymas su judnčiomis platformomis, nežiūrint į viską, buvo brangus. To pasekoje – šachtininko išlaikymas kainavo daugiau nei VVakarų Europoje ar JAV, o anglis kainavo daugiau nei importuota.

Naftos ištekliai galima sakyti neegzistuoja. Nežymios atsargos yra šiaurinėje Honsiu ir Hokkaido salų dalyje, bet jie aprūpina tik mažą naftos poreikių proporcijos dalį.

Trumpos sraunios upės, tekančios nuo Japonijos kalnų, aprūpina pigia elektros energija, tačiau jos yra bejėgės patenkinti visos Japonijos energijos poreikius. Japonijojosa;lose yra ir truputį geležies rūdos, bet ji yra nepakankama palaikyti aukštą pramonės veiklos skalę. Kai kuriose salose randama truputį vario, cinko, grafito, bet to neužtenka visai šaliai aaprūpinti. Japonija trūkstamus mineralinius išteklius keičia kitais gamtos ištekliais, tokiais kaip saulės energija, tekančių upių energija, vėjas. Svarbiausi Japonijos ištekliai – žmogiškieji ištekliai, kurių ši šalis turi daugiausia visame pasaulyje.

2.3. Sausumos transportas

19 a. pabaigoje įkurti geležinkeliai ilgai buvo keleivių ir krovinių pervežimo priemonė. Tačiau 7-tame dešimtmetyjė juos nukonkuravo kelių transportas. Japonijos geležinkelių sistemos branduolys, tai vyriusybės subsidijuojama aštuonių kompanijų Geležinkelio Linijų Grupė. Kitus 3400 km. ilgio kelius tvarko privačios geležinkelių kompanijos ir Japonijoje taip vadinamos tretinio sektoriaus geležinkelių linijos, finansuojamos iš vietinio vyriaisybės fondo. Kai kurie Japonijos traukiniai išvysto iki 240/h greitį. 1993 m. Skinkansu bandomasis traukinys pasiekė 363/h greitį. Skinkansu geležinkelio linija nuo 1964 m., 1711 km. ilgio nuo Honsiu salos šiaurėje iki Hakados Kiusiu saloje. Šia linija 553 m. atstumą nuo Tokijo iki Osakos traikinys nuvažiuoja per 2 val. 30 min.Žymiausios geležinkelių bendrovės Japonijoje yra “East Japan Railway”, “Central Japan Railway”, didžiausia pasaulyje bendrovė “Nippon Express”.

Japonija išvysčiusi plačią metro sistemą. Didžiausia yra Tokijo, kur metro tinklą 1989 m. sudarė 211 km. ir buvo aptarnaujamos 205 stotys. Metro Japonijoje turi 9 miestai – Tokijas 151 km., Osaka 91 km., Nagoja 69 km., Kobė, Kiotas, Saporas, Sendajus , Jokohama.

Žymiausi Japonijos tuneliai ir tiltai jungiantys salas yra – Seikanas 53 km. pper Ougaros sąsiaurį jungia Honsiu ir Hokaido salas. Žymiausi tiltai – Kanmonas 712 m. kabantis, Minato Ohasis 510 m., Igutis 490 m. ir Hicuisis 420 m. abu jungia Honsiu ir Sikoku salas.

Išsiplėtus šalies keliams ir pakitus jų kokybei svarbią reikšmę įgavo kelių transportas. 9 dešimtmetyjė paplito autobusų transportas šalies greitkeliais, išaugo krivinių pervežimai sunkvežimiais. Bendras kelių ilgis išaugo apie 1098000 km., 70 procentų grysti, kai 1978 m. buvo tik 60 procentų. Išaugęs automobilių skaičius apsunkino darbą, gerinti kelių kokybę.

9 dešimtmetyje keliai buvo stipriai perpyldyti ir transporto kamščiai tapo rimta problema urbanizuotuose srityse. 10 dešimtmetyje vyriausybė energingai planavo ištiesti 14000 km. greitkelius. 1988 metais Honsiu – Sikoku tilto projekto atidarymas suteikia ilgai lauktą tiesioginį ryšį tarp Honsiu ir sąlyginai neišsivysčiusio Sikoku. Visas auto kelių ilgis 1,11 mln. km. ( 4 vieta pasaulyje).

2.4. Vandens transportas

1986 m. Japonijos prekybinį laivyną sudarė 10011 laivų. Tai didelės apimties krovinių pervežėjai, benzino, naftos, alyvos tanklaiviai, transporto priemonių ir krovinių keltai, keleiviniai laivai, konteineriai. Japonijos prekybos laivyno tonažas 1993 m. buvo 32 mln. dedveitų. Didžiausi jūrų uostai – Nagoja, krovinių apyvarta 131 mln. t., Jokohama 122 mln. t., Osaka 95 mln. t.Vandens transportas Japonijai turi labai didelę reikšmę, daug prekių ir žaliavų yra plukdoma laivas į kkitas šalis ar iš kitų šalių, bet pervežimo kaštai nėra tokie dideli kaip sausumos ar oro transporto.

2.5. Oro transportas

Japonijos Avialinijos ir beveik visos tarptautinės aviacijos kompanijos atlieka tiesioginius skrydžius tarp Naujojo Tokijo Tarptautinio oro uosto ir daugelio pasaulio valstybių. Mažesnės avialinijų kompanijos rūpinasi susisiekimu tarp didžiųjų Japonijos miestų ir skrydžiais į aplinkines salas. Didžiausi aerouostai – Tokijo Narita , pervežta krovinių 2000 – 1400 tūkst. t., pervežta keleivių 2000 m. – 25 mln.

1994 m. atidarytas Osakos Kansai aerouostas, pastatytas dirbtinėje saloje. Žymiausios aviakompanijos – “Japan Air Lines”, “Japan Air System”.

2.6. Komunikacijos sistema

1990 metais nei viena kita pasaulio valstybė nebuvo taip įtakojama žiniasklaidos prieminių kaip Japonija. Jos komunikacijų sistema yra puikiai išvystyta tiek aptarnaujant šalį tiek užsienį.

Japonija pirmoji pasaulio valstybė 1953 m. pradėjusi transliuoti televiziją. 1969 m. pasirodė kabelinė televizija, o 1978 metais buvo paleista eksperimentinė satelitinė transliacija. Valdomi televizijos satelitai pradėjo veikti tarp 1984 m. ir 1990 m. Televizijos žiūrėjimas taip sparčiai paplito, kad apie 1987 m. 99 procentai Japonų turėjo spalvotus televizirius. 1980 m. pabaigoje Japonijoje buvo daugiau kaip 100 komercinių televizijų kompanijų, kurios valdė daugiau kaip 6300 stočių, ir šalis turėjo daugiau kaip 140 komercinių radijo kompanijų, valdančių daugiau kaip 630 vidutinių, trumpų ir ultra trumpų bangų

stotis. 1985 metais Air universitetas pristatė teleteksto paslaugas.

Greitas inovacijos ir komunikacijos technologijų vystymasis, įskaitant optinius kabelius, palydovinias komunikacijas ir faksimilias mašinas leido sparčiai augti komunikacijų industrijai. “Nippon Telegrafo ir Telefono” korporacija ilgą laiką, iki 1985 m. buvo valdoma vyriausybės. Vėliau įsiveržė nauji veikėjai, tokie kaip Daini Denden. Kompanijos “Nippon Telegrafas ir Telefonas” kapitalas 1993 m. siekė 123 mlrd. JAV dol. – tai didžiausia pasaulyje bendrovė pagal rinkos kapitalą,

Pirmas Japonijos palydovas buvo paleistas 1970 m. Vėliau buvo tesiami eksperimentiniai iir taikomieji palydoviniai darbai tokiose srityse kaip komunikacijos, transliavimas, meterologija. Palydovai buvo leidžiami iš Japonijos Tanegashima Erdvės Centro, Tanegashima saloje. Atlikdama šiuos darbus bei kurdama žemės palydovines stotis Japonija taip pat kooperavosi su JAV, Vakarų Europa, Kanada.

Plačiai išsiplėtusios aukštų technologijų sistemos Japonijoje, apėmė didelio masto telefonų naudojimą. 1989 m. čia buvo 64 mln. telefonų, beveik po vieną porai žmonių.

3. SOCIALINĖS INSTITUCIJOS

3.1. Šeima

Anksčiau Japonijos šeimos vidurkis buvo 5 žmones. Dabar apie tris. Vedybų amžius moterims 25m. vyrams 29 m.

Šiandien jaunos JJaponų poros neskuba tuoktis, tol kol neįsitikina, kad jų esama padėtis yra pakankamai stabili kūrti šeimą. Šiuolaikinės japonų šeimos struktūra mažai kuo skiriasi nuo amerikietiškosios šeimos, nors tradiciniai protėvių šeimos bruožai, kai kur dar ryškiai pastebimi. Yra išlikęs tėvų autoritetas, ttam tikras požiūris į moterį, meilė supančiai aplinkai, artimesni šeimos ryšiai. Aukštesnę padėtį šeimoje turi vyras, moteris yra daugiau namų tvarkytoja, prižiūrėtoja. Japonams yra nebūdiga vakarietiška pažiūra, kad seksualiniai santykiai yra nuodėmingi. Jie laikosi gana laisvų pažiūrų. Sykiu jie daug labiau nei šiuolaikiniai vakariečiai įsisąmoninę būtinybę individualius potroškius palenkti visuomenės aplinkos reikalavimams. Jie susitaiko su socialinėmis normomis, kurios vakariečių akimis, ypač varžo emocinį gyvenmą. Japonų meilė gamtai ir tradicijoms išpuoselėjo gilų meilės, tvarkos, jaukumo, šilumos jausmą kuriant šeimos židinį. Įžengias į būstą pajunti šiltą japonišką dvasią su europietiškais akcentais. Pavyzdžiui svetainėje prie vakarietiško stiliaus baldų gali pamatyti japonų kotatru, tai tradiciškas, žemas stalelis , užtiestas šiltu dekiu po kuriuo sudedamos kojos sėdint ant grindų. Įeinant į holą yra dvi laiptelių ppakopos – ant pirmo dedami laukujai batai o ant antro kambario šlepetės. Nuostabi yra sodybų aplinka, augalai sodinami tvarkingai, ir kruopščiai prižiūrimi. Japonai įdomiai auklėja vaikus. Iki 5 metų amžiaus vaikui leidžiama viskas, po to jis privalo visą dėmesį sukaupti į mokslą.

Japonų vyrai tai dievai, kurių reikalavimams, nuostatoms ir požiūriams turi paklusti moterys. Vyrams sekasi todėl, kad jie pačioje jaunystėje lengviu atlaiko egzaminų presingą, ir jų buvimas versle, olitikoje yra labiau toleruojamas, nes jie visas savo laiką atiduoda darbui. Moters padėtis vienas didžiausių japonų ir amerikiečių visuomeninių skirtumų. Yra keletas diskriminacinių aprobojimų del darbo, be to čia tebegyvuoja senasis Konfucijaus posakis, girdi “moteris jaunystėje turinti paklusti tėvui, brandos metais – vyrui, o senatvėje – sūnui”.Tokugawų laikotarpio politinė sistema pavertė moteris nuolankiomis tarnaitėmis ir žaisliukais vyrų rankose. Griežtai anytos prižiūrima žmona turėjo visą savo esybę pašvęsti vyro šeimos gerovei, bet koks kontaktas su svetimu vyru galėjo reikšti didelę grėsmę. Vyro socialinis ir seksualinis gyvenimas galėjo būti toks platus kiek netrukdė vykdyti pareigas šeimai. Iš esmės japonų moterys neturi jokio visuomeninio gyvenimo už šeimos, išskyrus mažumą moterų, iš aukščiausio visuomenės sluoksnio, kurias įsitempusias ir nelaimingas gali pamatyti oficialiuose banketuose. Istoriškai susiklostė japonų nuostata, kad labiausiai šeimos ir nacijos interesus atitinka moters pasišvietimas žmonos ir motinos vaidmeniui. Daugelyje šeimų biudžetą tvarko moterys, jos yra atasakingos už vaikų prusinimą ir išauklėjimą. Į didumos japonių sąmonę įaugę idealai – šeima ir vedybos. Vyrauja nuomonė, kad japonių pasišventimas šeimos reikalams lemia labai nedidelį japonų nusikalstamumo rodiklį ir gerą elgesį mokyklose, lyginant su abiejų dibančių tėvų šeimų panšiais rodikliais vakaruose. Moterims tenka atsakomybė ir kaltė prieš visuomenę už bet kokias šeimoje atsitikusias nelaimes. Nors moters gyvenimas daugeliu atžvylgių apsiriboja vyru ir vaikais, tačiau po truputį atsiranda ttendencija, kad abiem viskas vienodai leistina, arba šeimoje vyrauja pagarba. Devintame dešimtmetyje atsiradęs darbo jėgos stygius paskatino iki tol neregėtą moterų įsiliejimą į Japonijos darbo rinką. Šiandien jos sekmingai darbuojasi gamybos pramonėje ir paslaugų srityje, tačiau jų atlyginimai dažniausiai kur kas mažesni už kolegų vyrų. Paprastai į jaunas dirbančias moteris žiūrima kaip į gėles ir priimta, kad po vedybų darbą jos palieka.

Didžiuma moterų vis dar nedrįsta ryžtingai pasireikšti profesinėje veikloje, bijodamos įžeisti senųjų tradicijų besilaikančias šeimas, draugus, vyrus ar sutuoktinius. Vis dėl to japonų verslininkai priversti pripažinti, jog Vakarų pasaulyje moterys užima aukštus postus verslo sferoje ir vyriausybės institucijose, todėl savo požiūrį ir elgesį šiek tiek keičia. Pastaruoju metu daugelis moterų atsisako minčių apie ankstyvas vedybas ir karjerą. Stebėdamos savo vyresnius kolegas vyrus, velkančius sunkaus darbi jungą ir besineriančius iš kailio net po darbo valandų už miglotas perspektyvas būti atlygintiems kažkada ateityje, jos jaučiasi laimingos galėdamos paprasčiausiai pasiimti atlyginimus, premijas, išnaudoti visą priklausančių atostogų laiką ir uždaryti darbovietės duris lygiai penktą valandą. Dirbančiųjų moterų skaičius yra tik 35 procentai, daug mažiau negu vyrų.

3.2. Išsilavinimas

Švietimas Japonijoje pasiekęs aukščiausią lygį pasaulyje. Čia visai nėra neraštingų žmonių. Egzistuoja 5 etapų švietimo sitems, vaikų darželis nuo 1 –3 metų, pradinis nuo 6 metų, 66 metai privalomas, žemesnis vidurinis 3 metai privalomas, aukštesnis vidurinis 3 metai , universitetas 4 metai. Privalomą 9 metų mokyklą lanko 99 procentai vaikų, vidurinį išsilavinimą įgyja 96 procentai vaikų, į universitetą įstoja 38 procentai baigusių vidurinę mokyklą. Japonijoje veikia 514 universitetų. Visa šeima yra sukoncentruota parengti vaiką stojimui į universitetą, todėl jis nuo mažens stipriai spaudžiamas mokytis. Įstojimas į aukštąją prestižinę mokyklą ateityje reiškia darbą prestižinėje kompanijoje.

Dauguma mokinių jau nuo pradinių klasių pradeda lankyti įvairius būrelius, seminarus, papildomas paskaitas norėdami kuo daugiau gauti žinių ir ateityje išlaikyiti sunkius egzaminus. Taigi šių lankytojų yra perpildytos visos mokyklos. Įtemptas mokymasis dažnai nuvargina mažamečius ir tai pasireiškia nemiga, depresijomois, prastu apetitu, bet čia jau ir pradeda vistytis tikras japonas – kantrus, ištvermingas, nebijantis sunkaus darbo ar užduoties.

Tokijo biblioteka

Nieko keisto, kad šie žmones taip siekia mokytis. Tai patvirtina ne tik tradicinis oficialaus išsilavinimo pripažinimas, bet ir tai, kad būtent išsilavinimas lemia visuomeninę žmogus padėtį. Egzaminus reikia laikyti ne tik stojant į universitetus, bet prie štai ir stengiantis patekti į vidurinę mokyklą, pagarsėjusia tuo, kad jos abiturientai, stodami į universitetus, gaunagerus pažymius. Egzaminai reikalauja didžiulės jėgų įtampos ir visa tai yra vadinama “egzaminų pragaru”. Jų gresmingas šešėlis pradeda kristi gerokai iš

anksto, versdms mokinį nepakeliamai įtemptai mokytis. Daugiauia dėmesio akštesnėje vidurinėje mokykloje yra skiriama tam, kad mokinys pasirengtų stojamiesiems egzaminams į universitetą. .Sveikatos išsekimas ruošiantis egzaminams – įprastinė japonų būsena. Stojamieji egzaminai į universitetą yra viena svarbiausių jo funkcijų, nes jie, atrenkant gabiausius, labiau nei studijos lemia tolesnę japonų karjėrą. Universitete praleidžiami metai ne tokie sunkūs kaip kitų šalių studentams. Dėl gero pasiregimo aukštesniojoje vidurinėje mokykloje nebereikia kartoti išeito kurso, kuriam tiek daug laiko skiriama JAV koledžuose.

Į stambaus verslo firmas iir vyriausybines įstaigas paprastai priima egzaminų tvarka. Svarbu yra tai, kad dauguma verslo firmų kandidatus laikyti egzaminams kviečia tik iš aukščiausią vardą ir prestižą turinčių universitetų. Dėl to į geriausius universitetus patekti stengiamasi per didelę kovą.

Net jei žmogus kilęs iš garsios ir įtakingos šeimos, jam tenka pradėti nuo jauniausiojo statuso tarp kitų grupės narių, baigusių labiau prestižinį universitetą ar tą patį, bet anksčiau. Jei dviejų darbuotojų toje pačioje darbo aplinkoje įgaliojamieji raštai vienodi, jų vietą rangų sistemoje lems sugebėjimas bendrauti.

4. PPOLITINĖ SISTEMA

4.1. Politinė struktūra

Japonija – konstitucinė monarchija. Šalies valdovas imperatorius turi tik simbolinę vadovo galią, yra šalies ir žmonių vienybės simbolis. Imperatorius neturi vykdomosios valdžios, jis tik vykdo tuos aktus, kurie yra numatyti konstitucijoje. Imperatorius paskiria Ministrą Pirmininką ir Aukščiausiojo tteismo teisėją. Tačiau ištikrųjų Ministras Pirmininkas yra paskiriamas Parlamento o teisėjas yra paskiriamas Ministro Pirmininko. Imperatorius atlieka tokius aktus kaip įstatymų bei sutarčių paskelbimas, Parlamento sušaukimas, tačiau tik patvirtinus kabinetui. Japonijoje veikia 1947 m. Konstitucija pakeitusi 1889 m. Meidžio Konstituciją. Japonija turi dviejų rūmų parlamentą (Kokkai), kuris susideda iš Atstovų rūmų – 512 deputatų, renkami 4 metams, ir Patarėjų rūmų – 252 deputatai, renkami 6 metams.

Parlamento sesijos yra skirstomos į paprastas, nepaprastas ir specialias sesijas. Paprastos sesijos įvyksta vieną kartą per metus sausio mėnesį ir tęsiasi 150 dienų. Svarbiausias šių sesijų aspektas yra nacionalinio biudžeto numatymas kitiems fiskaliniams metams. Atstovų rūmai turi pirmenybės teisę peržiūrėti ir apsvarstyti biudžetą pateiktą ministrų kabineto parlamentui. Taip pat Atstovų rūmams suteikta pirmenybė prieš PPatarėjų rūmus renkant Ministrą Pirmininką ir sprendžiant sutarčių klausimus. Atstovų rūmai turi galią pateikti kabineto svarstymui konfidencialius ir nekonfidencialius veiksnius. Tai pati svarbiausia žemesniųjų rūmų galia parlamentinėje politikoje.

Japonijos piliečiai sulaikę 25 metų amžiaus gali būti renkami į Atstovų rūmus, o sulaukę 30 metų gali būti išrinkti į Patarėjų rūmus. Balsuojm Japonijoje sulaukus 20 metų.

Vyriausybę sudaro ne daugiau kaip 2 ministrų, o Ministras Pirmininkas yra siūlomas iš parlamento narių. Dabartinis Ministras Pirmininkas yra Keizo Obuchi, užsienio reikalų ministras Masahiko Komura.

Ministras PPirmininkas , kuris yra išrenkamas parlamento ir turi būti jo nariu, turi teisę atleisti valdžią ir paskirti šalies ministrus, kurie visi turi būti civiliai, o dauguma iš jų parlamento nariai.

1995 m. kovo mėnesį Japonijoje buvo 12 vyriausybės ministerijų ir 32 agentūros priklausančios Ministro Pirmininko kabinetui, viso 1,16 milijono vyriausybės tarnautojų. Taip pat yra Audito Taryba, kuri yra nepriklausomas konstitucinis vienetas ir yra atsakingas už šalies sąskaitų kasmetinį auditą.

Stambiųjų bendrovių, Japonijos ministerijų ir politikų aljansą dažnai vadina geležiniu trikampiu. Šis tripusis ryšys turbūt ir tapo daug metų valdžiusios liberalų demokratų partijos svarbiausia pralaimėjimo priežastimi.

Patys galingiausi Japonijos vyriausybės nariai yra dvylikos šalies ministerijų biurokratai. Nors žodis “biurokratas” daugelyje šalių reiškia “ menkas ir linkęs trukdyti pareigūnams”, padėtis Japonijoje absoliučiai priešinga. Tik du procentai geriausių absolventų iš keturių stipriausių universitetų įdarbinami ministerijose. Jų biurokratai paskendę darbuose, per mažai apmokami, turi labai didelę galią ir dažniausiai valdingumu gali nesunkiai nustelbti Japonijos premjerą ir parlamentą.

Didžiausią prestižą ir galią turi finansų ministerija, per vyriausybės valdymo kontrolę. Mažiau galinga yra Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerija, kuriai dažnai priskiriami nuopelnai už Japonijos ekonomikos stebuklą. Lenktynės tarp ministerijų labai intensyvios.

Pastarųjų metų pokyčiai bankininkystės srityje išryškino du vyriausybės biurokratiškumo aspektus, susijusius su verslu.

Pirma, vyriausybės agentūros yra didelės ir ssudėtingos, kad net jų pačių darbuotuojams sunku susigaudyti, kas jose vyksta. Veikla, susijusi su licencijavimu, leidimais, vizomis bei muitais daugumai užsieniečių yra nesuvokiama arba jiems tai brangiai kainuoja. Vienintėlė viltis lieka sąjunga su kuo nors iš vyriausybės arba su japonų specialistu iš vyriausybės ir verslo struktūrų.

Antra, japonai nemėgsta “viešai skalbti nešvarius baltinius”, šitai akivaizdžiai matyti iš to, kad Japonijos finansų reguliuotojai reikiamu laiku neinformavo apie netvarką Daiwa Bank’s U.S. veikloje. Pagal jų tradicinę galvoseną, tyliai įsikiša vyriausybė (tokiais būdais, kurie labai nustebina užsienio atstovus) ir “ištrina” arba įveikia iškilusia problemą dar nespėjus jai iškilti į viešumą.

4.2. Politinės partijos

Pirmoji Japonijos politinė partija buvo suformuota 1874 m. Tuoj po susikūrimo ji įteikė vyriausybei raštą reikalaudama įkurti reprezentuojamą įstatymų leidžiamosios valdžios organą. Pirmieji rinkimaiįvyko 1890 m. Liepos 1 d., o pirmoji parlamento sesija įvyko tų pačių metų rugsėjo 29 d. Japonijos parlamentas buvo pirmasis parlamentas Azijoje.

Penkios pagridinės Japonijos partijos yra Liberalų Demokratų Partija (LDP), Socialdemokratų Partija (SDP), Japonijos Komunistų Partija (JKP), Naujoji Sagige Partija (NSP), Naujoji Frontier Partija (NFP).

LDP susiformavo 1955 m. lapkričio mėnesį susijungus dviem konservatyviom partijoms įkurtoms po 2-ojo Pasaulinio karo. Ši partija valdė Japoniją iki 1993 m. be jokių trukdymų. Savo chartijoje LDP žadėjo apsaugoti civilių laisves, būti atvira ir ddemokratiška partija, daug kuo prisidėti prie taikos pasaulyje palaikymo, žmogiškumo klestėjimo, globalinės apsaugos. Pagrindinis LDP užsienio politikos elementas buvo parama konservatyviems santykiams tarp Japonijos ir JAV.

SDP buvo įkurta 1945 m.lapkričio mėn. Susijungus įvairioms proletarų partijoms prieškario dienomis. Beveik keturis dešimtmečius SDP rėmė beginklį neutralitetą, smerkė “Self- Defense Forse” ir saugumo sutartis siejančias Japoniją su JAV.Neužilgo po koalicinės vyriausybės sudarymo su LDP 1994 m. partija formaliai sutiko peržiūrėti ir pakeisti savo partijos programą pripažįstant “Self Defense Forse” teisėtumą ir žadėjo remti saugumo sutartis su JAV.

NFP tai antroji pagal dydį partija, kuri buvo įkurta 1994 m. Tuo metu daugelis konservatyvių ir nuosaikių opozicinių partijų , kurios buvo sudariusios koalicinę vyriausybę, kuri baigė 38 m. LDP dominavimą politikoje, nusprendė susilieti, kad pagreitintų Japonijos perėjimą prie dvipartinės sistemos. Žadėdama nepertraukiamas reforrmas ir atsakingą politikų darbą, ši partija buvo sudaryta iš 9 partijų.įskaitant Shinseito ( Japonijos Atgimimo Partija), Japonijos Naujoji Partija, Komiteto ir DSP.

5. TEISINĖ SISTEMA

Šiuolaikinė japonų teismų sistema didžia dalimi kilusi iš ikikarinės. Žymiausia naujosios konstitucijos teisminė inovacija buvo Aukščiausiojo teismo įkūrimas, jam patikėta visa teisminė valdžia, jis skiria teisėjus žemesniesiems teisėjams, nustato visų įstatymų konstituciningumą. Aukščiausiojo teismo teisėjus skiria ministras pirmininkas, bet kai jie, ir žemesnieji teisėjai, jau paskirti, juos galima

atšaukti tik formalaus impičmento procedūra.

Teisminė įstatymdavystė konstitucingumo peržiūra teismuose – amerikiečių naujovė, kurios įdiegimas į visiškai parlamentinę sistemą atnešė nevisiškai užtikrintus rezultatus. Japonų Aukščiausiasis teismas nelinkęs prieštarauti politiniams parlamento sprendimams.

Nors žemesnieji teismai, kuriuose dirba jaunesni ir liberalesni teisėjai, kartais įstatymus paskelbia nekonstituciniais, Aukščiausiasis teismas paprastai jų nepaiso.

Aukščiausiasis teismas ir žemesnieji teismai budriai sergsti, kad nebūtų pažeidinėjamos konstitucijoje apibrėžtos žmogaus teisės. Dabar beveik 30 straipsnių vsrdijamos “pagrindinės žmogaus teisės”, kurių nebevaržo tokie 1889 m. konstitucijos pasakymai, kaip “įstatymų rribose”.

Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio japonų įstatymai rėmėsi labiau žemyninės Europos nei anglų – amerikiečių bendrąja įstatymų sistema, bet po karo jie gerokai liberalizuoti, įvedant daug amerikiečiams pažįstamų konstitucinių garantijų. Tačiau amerikiečių teismų sistema, kur varžosi dvi pusės, nesekama. Teisėjai stengiasi išsiaiškinti faktus, o advokatai tarnauja, kaip abiejų pusių patarėjai. Iš pradžių teismuose dalyvaudavo ir prisiekusieji, tačiau po karo šios sistemos buvo atsisakyta.

Kriminalinėse bylose visuomeniniai kaltintojai, arba prokurorai neiškels kaltinimo, kol neturės tvirtų kaltės įrodymų, o kadangi teisėjų rreakcijos gali būti beveik tiksliai numatomos, jie daugiau kaip 99 nuošimčiai įsitikinę savo teisumu. Derybų teisinantis nebūna. Japonų teismų skiriamos bausmės apskritai švelnios, teisėjai atsižvelgia į nusikaltusio atgailavimą padarius nusikaltimą. Nuoširdi atgaila laikoma pirmu svarbiu žingsniu, siekiant reabilitacijos.

Specialūs šeimų tteismai nagrinėja daugiausia šeimų ir paauglių bylas; jeigu tik įmanoma, civilines bylas stengiamasi išspręsti sytaikymu, o ne formaliomis teisinėmis procedūromis.

Politinį atspalvį turinčios bylos, kurias grindžia kaltinimai dėl Gynybos pajėgų nekonstitucingumo, sudėtingos aplinkos užterštumo problemos arba subtili riba tarp politinių streikų bei demonstracijų teisėtumo bei būtinybės palaikyti viešąją tvarką bei įstatymus, gali pavirsti į metų metus besitęsiančius teisminius procesus, bet apskritai japonai mano, kad jų teismai veikia pakankamai operatyviai, ir nėra kaip amerikiečiai nepatenkinti, jog bylos nagrinėjamos neleistinai lėtai, netvarkingai ir nepatikimai. Laikomasi nuomonės, kad teisėjai garbingi ir sąžiningi. Dauguma piliečių paklusnūs įstatymui ir pritaria griežtiems apribojimams.

Dėl santykinai reto bylinėjimosi advokatų vaidmuo Japonijoje daug menkesnis nei JAV. Bylinėtis nemėgstantys japonai nepaprastai teisingi. Jie pripratę prie labai centralizuotos sistemos, prižiūrimos ggalingo biurokratinio aparato ir kruopščiai reguliuojamos pagal smulkmeniškus įstatymų kodeksus bei begalinę daugybę biurokratinių taisyklių. Daug jų valdininkijos, verslo ir politinių vadovų – universitetų teisės fakultetų absolventai. Japonai linkę pedantiškai laikytis įstatymų raidės. Bet teisėtumą Japonijoje lemia ne advokatai ir ne teisėjai, o aukštesnieji valdininkai, dažniausiai baigę teisės studijas, ir aibė smulkių pareigūnų, kurie privalo įgyvendinti įstatymų kodeksus bei nurodymus.

6. SOCIALINĖS ORGANIZACIJOS

6.1. Socialinės klasės

Japonijoje dar neišblukęs nesenų laikų feodalinis fonas, o visuomenės gyvenimas grindžiamas partikuliariniais ryšiais, rangai ir skirtinga žmonių ppadėtis visuomenėje atrodo savaime suprantami ir neišvengiami. Japonų tarpasmeniniai santykiai ir grupės, į kurias jie susiskirsto, paprastai grindžiami hierarchine struktūra.

Kai kurios grupės susideda iš vieni kitiems lygių individų, tačiau daugumoje grupių santykiai grindžiami pagal tradicinį šeimos modelį – vadovo ir pasekėjų priklausomybe. Net ir ten, kur nėra akivaizdaus pasiskirstymo pagal rangus, hierarchinė struktūra susidaro renkant pareigūnus arba ją lemia amžius ir narystės trukmės sąlygojamas statusas.

Šis dėmesys hierarchijai neabejotinai ateina iš paveldimos valdžios ir aristokratinio valdymo laikų. Pasiskirstymas į klases, paveldima valdžia ir aristokratinės privilegijos būdingos visai iki šiuolaikiniai Japonijos istorijai.

Tokugawų laikais išryškėjo labai ryški skiriamoji riba tarp samurajų ir kitų klasių, o patys samurajai buvo susiskirstę pagal daugybę paveldimų laipsnių. Tokugawų valdymo metai liudija vieną labiausiai hierarchzuotų ir kruopščiai nustatytais paveldėjimo ryšiais pagrįstų sistemų, kurios kada nors buvo pasaulyje.

Turint omenyje šį neseną susiskirstymą į klases, galima tikėtis, kad ir dabar Japonijoje ryškūs klasikiniai skirtumai. Ligi šiol tebesireiškiančią hierarchijos įtaką kai kurie užsieniečiai laiko klasinės sistemos apraiška. Statusas yra be galo svarbus. Bet priklausomybės klasei pojūtis ir klasiniai skirtumai visiškai silpni. Šiandieninė Japonijos visuomenė laikosi lygybės nuostatų, ir daug labiau nei amerikiečiai ar daugelio Europos šalių žmonės.

Tokugawų laikotarpiu buvo ištrinti skirtumai tarp pačių samurajų ir tarp jų iit kitų klasių. Meiji periodu didžioji dalis samurajų neįstengė ekonomiškai išsilaikyti ir susimaišė su žemesniais sluoksniais. Kartoms keičiant kartas, skirtumai tarp samurajų ir paprastų žmonių darėsi vis mažiau svarbūs. Galiausiai samurajų sluoksnis visai išsiskaidė ir neliko skirtumų tarp samurajų ir paprastų žmonių. Moderniaisiais laikais išliko vienintelis klasinis skirtumas – tarp diduomenės ir liaudies. Klasiniai skirtumai gali egzistuoti net nesant didikų ir legalaus pasidalijimo į klases. Japonams būdingas susitapatinimas su grupe iš tikrųjų slopina priklausymą kuriai nors klasei pajautą.

Japonai nelinkę identifikuotis su klase; apie 90 nuošimčių priskiria save pabrėžtinai “viduriniajai klasei”, dauguma – “aukštesniajam” jos sluoksniui

Tai, kad Japonijoje palyginti mažai reikšmės turi klasės, liudija ir klasikinių skirtumų neatspindi kalba

1868 m. pradėjusi rauti klasinius skirtumus ir paveldimą valdžią Japonija pralenkė anglus. Nuo Meiji restauracijos laikų socialinis visuomenės mobilumas tolydžio didėjo – šiandien jis ne mažesnis negu JAV ar kitur Europoje.

Visuomenę formuojanti ir charakterizuojanti hierarchija jigi šiol lieka Japonijos gyvenimo pamatas, ji persmelkusi visas jo sritis. Japonija susiskirsčiusi į begalinę daugybę grupių, kurių kiekviena sudaryta išdaugybės statusų lygių.

Galiausiai – kalbant apie Japonijos hierarchija reikia pabrėžti tai, kad jinai sukelia mažiau įtampos ir pagiežos nei rangų skirtumai Vakaruose. Į tuos, kurie stovi ant aukštesnės pakopos, žiūrima kaip į vyresnius, ankščiau karjeros llaiptais pradėjusius žengti žmones; nekyla nei įtarimas, kad jie ten būtų prasibrovę nesąžiningai. Homogeniškoje visuomenėje išsilavinimo skirtumus lemia asmeniniai sugebėjimai, o ne vienoda socialinė padėtis. Grupės solidarumas, iš praeities užsilikęs tėviškas vadovų dėmesys ir žemesnę padėtį užimančių asmenimis lojalumas sušildo tarpasmeninius santykius ir suartina rangų skiriamus žmones. Poreikis priklausyti grupei skatina žmones noriau susitaikyti su savo statusu, kad ir koks jis bebūtų. Tradicinis hierarchjos pojūtis labai darniai įsiliejo į dabar jau iš esmės egalitarinę japonų visuomenę ir tebelieka vienas svarbiausių veiksmingai besireiškiančių bruožų.

6.2. Grupių aktyvumas

Žmonių bendrija susideda iš individų, bet kiekvienas gimsta ir didžiąją dalį gyvenimo praleidžia bendruomenėje. Įvairios visuomenės teikia labai nevienodą santykinę svarbą individui ir grupei. Aišku yra tai, kad japonai nuo amerikiečių ir vakariečių labiausiai skiriasi polinkiu daugiau reikšmės skirti ne individui, o grupei. Japonai daug labiau negu vakariečiai linkę veikti grupėse, jie netgi drabužiais, elgsena, gyvenimo būdu, net ir mąstysena be širdies skausmo prisitaikys prie grupės normų. Bendruomeniniai ryšiai Japonijoje be galo svarbūs, tačiau patys japonai linkę juos pervertinti, viską stengdamiesi grįsti tokiais dalykais, kaip frakcinis pasiskirstymas (habatsu) politikoje, šeimyniniai santykiai, priklausymas universitetui (gakubatsu), asmeninė parama bei globa. Japonai linkę pabrėžti, jog svarbu ne gabumai, bet kone,angliško žodžio conections trumpinys. Tačiau santykis tarp grupės ir

individo Japonijoje toks pat nepastovus, kaip ir kitur; kai kurie požymiai liudija, kad šiuo požiūriu Japonija ir Vakarai vis labiau panašėja.

Viena iš daugelio Japonijoje egzistuojančių grupių yra šeima. Šiuolaikinės japonų šeimos struktūra nedaug skiriasi nuo amerikietiškosios šeimos ląstelės, nors kamieninės šeimos bruožai tebėra giliai įsišakniję. Japonų šeimose yra išlikęs stiprus tėvų autoritetas, glaudūs šeimos ryšiai. Didesnių skirtumų tarp japonų ir kitų pasaulio šalių neišvysime, o jeigu jos kuo nors ir skiriasi, tai tie skirtumai yra ne tiek kokybiniai, kiek kkiekybiniai.

Savitų ir išskirtinių požymių galima išvysti pažvelgus į didesnes už šeimą grupes. Ligi šiol tebėra stiprios pirminės kaimų bendruomenės. Jų pagrindas – ryšiai ne tiek tarp individų, kiek tarp šeimynų. Tačiau dabar jos sudaro gerokai mažesnę visuomenės dalį nei kitados – net kaimiškoje Japonijoje jas stelbia tokie stambesni junginiai, kaip žemdirbystės kooperatyvai arba administraciniai kaimai. Tačiau yra įvairiausių kitų grupių, turinčių didelę reikšmę japonų gyvenime. Iš pastarųjų bene svarbiausia – įstaiga, kurioje žmogus dirba.

Darbas Japonijoje – ne tik kontrakto ssudarymas, kad gautum algą, bet ir galimybė susitapatinti su bendruomene, patenkinti, kitais žodžiais tariant, poreikį jaustis didesnės ir reikšmingesnės visumos dalimi. Ir darbdavys, ir darbininkas linkę tarnauti toje pačioje darbovietėje visą gyvenimą ligi pat pensijos. Šitai garantuoja saugumą; abu didžiuojasi ssavo firma ir ištikimai jai tarnauja. Nei vadovų, nei darbininkų neslegia savosios tapatybės netekimo potyris; priešingai – bendrovė, ypač jeigu dar didelė ir garsi, stiprina savo vertės pojūtį.

Amerikiečiai į save linkę žiūrėti kaip į individus, pasižyminčius tam tikrais įgūdžiais ir gabumais, o štai japonai pirmiausia laiko pastoviais verslo įstaigos tarnautojais. Šis darbininko susitapatinimas su darbo grupe turi labai didelės įtakos Japonijos ekonomikai ir verslininkystei.

Japonų verslininkai buriasi ir į kitokio pobūdžio grupes. Verslo įstaigų bendrovės nuo gatvės prekybininkų smulkių grupių iki didžiausių bankų arba plieno gamintojų asociacijų Japonijoje labiau išplitusios ir svarbesnės nei Amerikoje. Šios sąjungos sudaro piramidės pagrindą; ja kylant vis įtakingesnės ir efektyvesnės nacionalinės organizacijos pagaliau susilieja į smulkiu verslu besirūpinančius Japonijos prekybos rūmus ir stambiam bizniui aatstovaujančią Ekonomikos organizacijų federaciją, garsiąją Keidanren. Panašiai buriasi gydytojai, dantistai ir kitų profesijų žmonės. Trumpai tariant, japonai turbūt labiausiai ‘organizuoti žmonės’ pasauly.

Mokyklos, ypač koledžai, – kita svarbi sritis, kur žmogus gali identifikuotis su grupe.

Japonų visuomenė turtinga ir įvairiausių kitokio pobūdžio grupių. Galybę moterų bendrijų jungia prefektūrų ir nacionalines asociacija. Svarbios jaunimo grupės. Tėvų ir mokytojų asociacija, kurią Jungtinėse Valstijose atitiktų PTA, Japonijoje daug geriau organizuota ir įtakingesnė nei jos amerikietiškas prototipas. Neįmanoma suskaičiuoti hobi grupiu – nuo dziudo iir karinių sporto šakų iki subtiliausių gėlių puokščių kūrimo arba arbatos gėrimo menų, – kurios visos nepalyginti glaudžiau susitelkusios ir žmonės reiškia daugiau negu JAV. Plačiu mastu veikia Rotari klubai, daug platesniu nei bet kur pasauly.

Didelės grupės dažnai pasidalijusios į mažesnes. Darbo grupė arba tarnautojų kolektyvas svarbūs tiek visuomeniškai, tiek kaip gamyklos ar įmonės viduje veikiantis padalinys. Politinės partijos ar ministerijų tarnautojai dažnai suskilę į tarpusavyje besivaržančias grupuotes. Universiteto studentų gyvenimo židiniai – ‘būreliai’, arba grupės pagal pomėgius, o šių gali būti pačių įvairiausių.

Religija ne tokia svarbi japonų grupės gyvenime, kaip galėtume tikėtis, tačiau per pastaruosius pusantro šimto metų susikūrė daug artimais ryšiais susijusių naujų religinių bendruomenių – atsiradusių tikriausiai dėl žmogaus neužtikrintumo sparčių permainų amžiuje ir neabejotinai suteikiančių bendruomeninio tapatumo pojūtį tiems, kurie šito neįstengia pasiekti.

Grupės sureikšminimas paveikė ir japonų gyvenimo būdą. Japonai mėgsta įvairiausią grupinę veiklą, su malonumu dalyvauja kad ir mokyklos ar kompanijos švenčių dienose ar bendrose išvykose į gamtą. Japonai yra mažiau linke bendrauti poromis. Niekas taip gerai neatspindi polinkio bendrauti grupėmis kaip ekskursijos, kurias japonai be galo mėgsta. Grupėse tarsi susilydo ir atskiri individai, ir šeimos – klasės draugai, bendradarbiai, kaimo organizacijų ar moterų draugijų nariai spiečiasi aplink ekskursijos vadovą ar autobuso ppalydovę.

Grupei teikiama svarba paveikė ir japonų bendravimo būdą. Orkestro muzikantas vertinamas labiau nei solo žvaigždė, komandos dvasia – labiau nei asmeninės ambicijos. Ne asmenybės jėga, stiprumas, savo nuomonės ar teisių gynimas, bet bendruomeniškumas, nuosaikumas, supratingumas – didžiausio pasigėrėjimo vertos savybės.

Kad grupės sistema sklandžiai veiktų, japonai išmintingai vengia atviros konfrontacijos. Nesutampančių nuostatų nesistengiama pabrėžti, jų skirtumai nera nei analizuojami, nei išryškinami. Diskusijos dalyviai laikosi apdairiai, savo požiūrį atskleidžia tik tada, kai įsivaizduoja, kaip į jį reaguos kiti. Daug kas pasiūloma netiesiogiai arba miglotomis potekstėmis.

Kad išvengtų konfrontacijos ir išsaugotų grupės solidarumą, japonai dažnai pasitelkia tarpininkus. Kai tariamasi dėl subtilių dalykų, neutralus asmuo susipažysta su abiejų šalių nuostatomis ir suranda kelius, kaip apeiti kliūtis arba derybas baigia kitais būdais, leisdamas išvengti atviros konfrontacijos ir abiem pusėms išlaikyti savo reputaciją.

Beveik neabejotina, kad toks savęs sutapatinimas su nedidelėmis grupėmis japonams duoda daug gero. Vakariečiams gali atrodyti, kad dėl šio polinkio jie praranda savo individualumą ir tampa vis labiau beveidžiai, kokie dažniausiai ir atrodo žmonės, neįpratusiems prie ramaus jų bendravimo būdo ir regintiems Japonijoje vien lygius juodus plaukus ir rudas akis. Jie turi kitokių būdų individualumui išsaugoti, o kiek prislopindami asmeninius įgeidžius ir susitelkdami, daugelyje sričių kiekvienas dar veiksmingiau panaudoja savo jėgas.

Japonai stiprina ssolidarumą, – neįkainojamą tiek mažų grupių, tiek visos tautos turtą. Jų verslininkystės šaunumą didžia dalimi lemia solidarumas ir susitapatinimas su grupe – tai nacijos stiprybės šaltinis. Tad susitapatinimas su grupe teikia užtikrintumo individui ir sustiprina visas grupes, sykiu – visą naciją.

6.3. Rasės ir subkultūros

Viena įspūdingiausių Japonijos vientisumo apraiškų yra rasinė sudėtis. Kaip ir kitos tautos, japonai – per ilgą, dažniausiai nefiksuotą procesą – susidaręs mišinys. Iš tikrųjų veidų tipų įvairovė leidžia spėti, kad praeityje būta didelio maišymosi. Tačiau svarbiausia, kad, nepaisant kilmės, dabar japonai visame pasaulyje vienodžiausia ir kultūriškai vientisiausia žmonių grupė. Per visas salas aptiksime tik keletą fizinių varijantų.

Iš tikrųjų Japonijos salos – sakytum akligatvis, į kurį patekusieji nebeturėdavo kur dingti, jiems beliko tik susimaišyti su vėliau atvykusiais. Tarp pastarųjų buvo Ainu, kurie galėtų atstovauti pirmykščiam žmogaus tipui, datuotajam ankstesniu, negu aiškiai išsiskyrė iš šiuolaikinės rasės, laikotarpiu. Kad ir kaip būtų, jie atspindi keletą baltosios rasės bruožų, – pvz. , aiškiai pastebimą veido ir kūno plaukuotumą, – besiderinančiu su kitų rasių ypatybėmis. Tad gali būti, kad būtent nuo Ainu pareina didelis kai kurių japonų plaukuotumas, jei lygintume su dauguma mongoloidų rasės žmonių. Vienu metu Ainu gyveno visose ar daugumoje Japonų salų. Tačiau po truputėlį juos nukariavo ir

asimiliavo pagrindinė japonų masė.

Iš esmės japonai yra mongoloidai, labai panašūs į Azijos žemyno kaimynus. Ir archologiniai, ir istoriniai šatiniai liudija apie didelius žmonių antplūdžius į Japoniją iš Šiaurės Rytų Azijos per Korėjos pusiasalį. Galėjo būti ir anktesnių bangų ar bent kultūrinio poveikio iš pietesnių regionų.

Istorinių įrašų užuominos leidžia manyti, kad iki 8a. Vakarų Japonija pasižymėjo etninia įvairove. Akivaizdu, jog iki to laiko būta gausaus žmonių antplūdžio iš Korėjos, bet paskui jokio didesnio šviežio kraujo įsiliejimo nepasitaikė. Iš tikrųjų ddaugiau nei tūkstantmetį Japonija nepatyrė jokios imigracijos. Taigi buvo pakankamai laiko susilieti rasėms bei susidaryti stipriam kultūriniam vientisumui. Be abejonės, prie to prisidėjo dirbtinis Japonijos užsisklendimas, trukęs nuo 7-9a., o paskui šį vyksmą labai skatino stipri centralizuota valdžia. Bet dar gerokai iki to laiko japonai ėmė laikyti save rasiškai išskirtine ir “gryna” bendrija.

Vienintelė bent kiek ryškiau išsiskirianti užsieniečių grupė – tai 7 000 000 koriejiečių bendruomenė. Yra ir kelios dešimtys tūkstančių kinų.

Visi šie svetimšaliai sudaro vieną nuošimtį šalies ggyventojų, ir tik koriejiečiai kelia tam tikrų realių etninių problemų.

Kalbant apie japonų homogeniškumą negalima pamiršti vienos išimties, kuri verta ypatingo dėmesio. Tai iš feodalinių laikų likusi tam tikra atstumtųjų grupė, praeityje vadinta įvairiais, tarp jų ir eta, vardais, o ddabar dažniausiai – burakuminais, arba “kaimiečiais”. Šie mažesnę nei dviejų nuošimčių gyventojų grupę sudaro žmonės, kurių protėviai galėjo būti karo luošiai, negarbingų darbų darbininkai ir pan. Tačiau visuomeninis nusistatymas prieš juos gyvas ligi šiol.

7. VERSLO PAPROČIAI IR PRAKTIKA

Ilgalaikės Japonijos visuomenės tradicijos lėmė tiek vertikalių, tiek ir horizontalių ryšių atsiradimą ir stiprėjimą. Pirmieji skatino abipusiškai lojalų feodalinį suvereno ir jo vasalo ryšį, o antrieji sudarė prielaidas įsišaknyti kolektyvizmui. Kaip tokių ryšių išdava Japonijoje išaugo vadinamieji zaibatsu (finansiniai pramonės konglomeratai, pagrįsti šeimos nuosavybe), kurie į po Antrojo pasaulinio karo amerikiečių valdomą Japonijos pramonę sugrįžo visiškai pakeitę nuosavybės struktūrą. Dabar jie buvo pagrįsti dvipuse (daugiapuse) nuosavybės teise tarp savo veikloje kurio nors būdu bendradarbiaujančių įmonių. Šie finansiniai pramonės konglomeratai savo veikloje plačiai naudojo iiš pradžių tik “šerdinės”, o vėliau ir visos bazinės įmonių ir bendrovių darbo jėgos “samdos iki gyvos galvos” principą. Be to, jie pasitelkė ir “susijusios sudrangos” principą, leidusį bendrovėms koncentruotis į pagrindinę veiklą, o šalutinius, ne tiek svarbius darbus palikti mažoms įmonėlėms, susietoms su tomis bendrovėmis feodaliniais ryšiais. Pokario Japonijoje taip pat buvo išplėstas platus darbininkų dalyvavimas bendrovių veikloje.

Pagrindiniai bendrovės veiklos dalyviai japonijoje visuomet siekia ilgalaikės bendrovės gerovės ir organinio augimo kaip įmonių susiliejimo alternatyvos. Vidiniai dalyviai (darbuotojai, iš tto skaičiaus jaunesnieji vadybininkai) skatinami to siekti naudojant “samdos iki gyvos galvos” principą, kuris šiuo požiūriu užtikrina, kad bendrovės kolektyvas funkcionuoja kaip “viena komanda”, siekianti bendro visiems tikslo – ilgalaikės bendrovės gerovės. Tam daro įtakos ir japonijai būdingas skatinimo iš pelno modelis, kai tik žemesnio lygio darbuotojai gauna pelno išmokas, o bendrovės vyresnieji – ne; ir darbuotojų karjeros kilimo lūkesčiai, kuriuos patenkinti gali tik ilgalaikis bendrovės organinis augimas; ir ilgalaikio darbuotojų mokymo galimybės, kai bendrovė gali nebijoti, kad jos investuoti pinigai nueis vėjais; ir bendrovės kaštų mažinimas, kai jaunesniems darbuotojams mokamas mažas atlyginimas, bet paliekamas įsitikinimas, jog ateityje jiems bus pakankamai kompensuota. Išoriniai dalyviai (tiekėjai, pirkėjai, akcininkai, kreditoriai) taip pat suinteresuoti ilgalaike bendrovės gerove. To siekti juos skatina unikalių Japonijos dvipusių (daugiapusių) nuosavybės santykių tarp pagrindinių verslo partnerių struktūra. Tokių glaudžių santykių rezultatas – vėl gi tik japonijai būdingas bendrovės kapitalo finansavimas, kuriame daug labiau naudojamas skolintas (o ne akcinis) kapitalas iš nuosavybės santykiais susijusių verslo partnerių (dažniausiai bankų). Retas biržų “piratavimas” Japonijoje (sąlygojamas ilgalaikių tradicijų ir akcininkų “ištikimybės” bendrovėms) skatina tolesnį ilgalaikį gerovė siekimą.

Lyginant strateginio atlikimo, būdingo Vakarų bendrovėms, ir strateginio ketinimo, įprasto Japonijos bendrovėms, modelius, išryškėja tokie būdingi Japonijos bendrovių bruožai. Savo išteklius jos stengiasi suderinti iš pirmo žžvilgsnio nepasiekiamiems tikslams siekti (tačiau tie tikslai tampa visiškai realūs, kai jų siekimas skaidomas į daugelį smulkesnių ir detalesnių tikslų, bendrovės darbuotojų – iš to skaičiaus ir žemesnio lygio vadovybės – prisiimamų kaip asmeninių.) Konkurencinei rinkai mažinti Japonijos bendrovė kuria subalansuotą konkurencinių pranašumų portfelį. Tiems konkurenciniams pranašumams pasiekti bendrovės pabrėžia organizacinio mokymosi būtinumą. Susidūrusios su pajėgesniais konkurentai Japonijos bendrovės ieško naujų konkurencinių pranašumų, galinčių joms padėti nugalėti stipresnius konkurentus. Tą darydamos jos naudojasi tokiomis priemonėmis:

– kaupia savo pranašumą “sluoksniais”,

– ieško silpnų konkurento vietų,

– keičia žaidimo taisykles,

– konkuruoja kolaboruodamos.

Japonijos bendrovės naudoja “šerdinių” sugebėjimų koncepciją, reiškiančią, jog bendrovėje visuomet siekiama strateginių verslo vienetų sinergijų. Taigi vadovaudamosi strateginio ketinimo koncepcija Japonijos bendrovės ne ieško nišos jau egzistuojančioje rinkos erdvėje, o kuria tą erdvę pačios.

Naudojantis W. Ouchi rinkų, biurokratijų ir klanų išskyrimu, Japonijos bendrovės apibūdinamos kaip klanai su jiems būdinga tradicijų sąlygojama elgsena, veiklos įvertinimo sudėtingumu ir dideliu organizacijos ir jos darbuotojų, taip pat ir darbuotojų tikslų sutapimu. Autorius išskyrė ir vadinamąsias A, J bei Z tipo organizacijas. Lyginant japonų bendroves (J tipo) su amerikiečių (A tipo) išryškėja tokie pagrindiniai Japonijos bendrovių bruožai:

– ilgalaikis personalo įdarbinimas (“samda iki gyvos galvos”),

– kolektyvinis sprendimų priėmimas,

– kolektyvinė atsakomybė už sprendimų rezultatus,

– nedažnas ir neformalus darbuotojų įvertinimas ir jjų kėlimas karjeros laiptais,

– nespecializuotas karjeros kelias,

– visa apimantis organizacijos rūpestis savo darbuotojais.

Vienas pagrindinių šiuolaikinių Japonijos bendrovių bruožų yra ...