Tobulos visuomenės vaizdinys literatūroje

„Tobulos visuomenės vaizdinys literatūroje“

Istorija rodo, jog nuo senų senovės žmonės svajodavo ir tarpusavyje diskutuodavo apie tobulos visuomenės – socialinės utopijos vaizdinį. Šios diskusijos iki pat šių dienų verda įvairiomis formomis: politikoje, spaudoje, mene bei literatūroje. Literatūroje tobulos visuomenės paveikslas dažnai yra gana kritiškas ir ciniškas. XX a. britų rašytojų kūriniai „Gyvulių ūkis“ bei „Musių valdovas“ vaizduoja utopijas, kurios ilgainiui virsta tragiškomis distopijomis.

Jau šimtus metų visas pasaulis nesutaria dėl socialistinės utopijos realumo. Pasaulis savo kailiu patyrė šios „tobulos visuomenės“ siekį ir yra parašyta ne viena knyga, kritikuojanti totalitarinės santvarkos įsivyravimą. Satyrinėje alegorijoje „Gyvulių ūkis“ poreikis būti viršesniu nulemia lygių gyvulių utopijos pražūtį. Šis kūrinys po ilgų atidėliojimų išleistas besibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Nors knygos autorius Džordžas Orvelas pats kadaise tikėjo socializmo idėja ir netgi dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare, šiame kūrinyje jis jau pašiepia prievarta sukurtą „tobulą visuomenę“. Knygoje pasakojama apie gyvulius, simbolizuojančius XX a. Rusijos revoliucionierius, kurie įkvėpti kuilio - senojo Majoro sapno apie gyvulių įsiviešpatavimą pasaulyje, išvaro savo šeimininką ir bando patys pasirūpinti savo gyvenimu bei ūkiu, tačiau dėl gyvulių skirtumų ir konkurencijos ši utopija žlunga. Įgyvendinti Majoro viziją gyvuliai pradeda nuo filosofinės sistemos – gyvulizmo, kuri yra analogiška komunizmui, sukūrimo. Ir turbūt svarbiausias iš septynių šios ideologijos priesakų – „Visi gyvuliai yra lygūs“. Ši frazė simboliška, kadangi įvykiams pakrypus į kitą pusę ir įsivyravus kiaulių diktatūrai, ant sienos už...