Tėvų ir vaikų santykiai literatūroje. Viešoji kalba

Tėvų ir vaikų santykiai literatūroje

(F. Kafka, J. Savickis, Šatrijos Ragana)

Vaikų ir tėvų santykiai – itin svarbūs ir darantys įvairiapusę įtaką vaiko gyvenimui. Štai, pavyzdžiui, šių laikų psichologai ir mokslininkai įrodė, kad tėvų auklėjimas prisideda netgi prie įvairiapusio asmenybės formavimosi. Visgi, šiandienos kalboje remsiuos ne šių laikų įžvalgomis ar tyrimais, o atsigręšiu į praeities liudytoją – literatūrą. Vaikų ir tėvų ryšio apraiškas galime matyti kone žymiausio XX a. pradžios austrų rašytojo Franco Kafkos iškiliajame apsakyme „Metamorfozė“. Vaiko ir tėvų ryšys taip pat atskleidžiamas ir lietuvių literatūroje – tai kone svarbiausia tema XX a. diplomato, aktyvaus visuomenės veikėjo Jurgio Savickio novelėje „Kova“ bei XX a. pr. lietuvių rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“

Francas Kafka – ko gero, žymiausias, svariausias ir didelę įtaką literatūros pasauliui turėjęs XX amžiaus pradžios žydų kilmės austras. Žvelgiant į jo brandžiąją prozą – kūrinius „Metamorfozė“, „Procesas“ – galima teigti, jog Fr. Kafka buvo fantastinio realizmo atstovas – kūriniu siužetas atsiveria tarsi iš sapno, tačiau visuma yra itin realistiška. Austrų prozininko literatūroje vaikų ir tėvų ryšys – kone opiausia, svarbiausia tema jo apsakyme „Metamorfozė“. Kūrinio protagonistas Gregoras Zamza išgyvena itin keistą pokytį: „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto paverstas baisingu vabalu“. Iki šio lemtingo virsmo Gregoras buvo itin atsakingas, šeimos finansine ir dvasine gerove besirūpinantis jaunuolis, dirbo komvojažeriu. Aprašydamas šį pokytį, Fr. Kafka itin vaizdžiai perteikia ne tik Gregoro vidinius išgyvenimus, o ir pakitusį jo mylimos šeimos požiūrį. Šeimos finansais besirūpinantis Gregoras tėvų yra raginamas keltis į darbą. Atvykus prokuristui, tėvai bando jį įtikinti, jog jų sūnus blogai jaučiasi, stengdamiesi apsisaugoti nuo nepalankaus vertinimo ar neigiamos įtakos šeimos finansinei gerovei. Po kurio laiko pamatę, kas išties nutiko Gregorui, tėvai sutrinka. Ilgainiui jie nuo sūnaus atsiriboja – esą tai teršia Zamzų pavardę. Metamorfozė šiame kūrinyje atsispindi ne tik per Gregoro fizinį pokytį, bet ir per tėvų ir vaikų santykius. Supratę, kas nutiko jų sūnui, iki tol karštai besirūpinusiam šeima ir pinigais, tėvai Gregorą palieka likimo valioj. Maža to, negražiu, šlykščiu ir jokios naudos neatnešančiu „vabalu“ virtęs Gregoras tėvų yra pasmerkiamas miriop – toks sūnus jiems nerūpi ir yra nereikalingas. Šiuo kūriniu austrų prozininkas Fr. Kafka parodo, jog šių laikų visuomenė, vertinanti materialius daiktus ir vietą visuomenėje, išgyvena drastišką „metamorfozę“. Ne tik visuomenė, bet ir patys artimiausi žmonės – šiuo atveju vaiko tėvai – stengdamiesi „įtilpti“ į visuomenės rėmus, pamiršta, išsižada sūnaus nelaimės akivaizdoje. Su nenaudingu sūnumi tė...