Referatas teisėsaugos institucijų konspektas

3 atsiliepimai



teisėsaugos institucijų konspektas

TI egzamino klausimai

1. Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas.

2. Teisėsaugos institucijų samprata ir jų veiklos bruožai.

TI – tai savarankiška valstybės aparato dalies ar nepriklausomų asmenų, kuriems valstybė patikėjo vykdyti jai priklausančias tam tikras funkcijas, veikla įgyvendinant specifines teisės apsaugos ir tinkamo jos įgyvendinimo funkcijas.

TI veiklos bruožai:

1) visada turi būti TI veiklos pradžios teisinis pagrindas. Pvz., toks pagrindas yra pranešimas apie nusikaltimo padarymą, ieškinio pareiškimas teisme, kreipimasis į notarą atlikti tam tikrą notarinį veiksmą ir pan. Visais kkitais atvejais (neesant jų veiklos pradžios teisinio pagrindo) TI neturi teisės kištis į asmenų privačią veiklą. Šis ribojimas užtikrina tinkamą valstybės garantuojamą teisių apsaugą, kadangi jos institucijoms iš esmės yra draudžiama visokiais neformaliais pagrindais kištis į privačią asmenų veiklą. Minėtas ribojimas taip yra logiškas padarinys to, kad TI veiklą reglamentuoja viešoji teisė, kurioje galioja išimčių nežinantis principas, jog viešosios teisės subjektai turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos atlikti jiems suteikia teisę įstatymas;

2) TI veikia tik vadovaudamosi įstatymu, o ttam tikrais atvejais ir pagal nustatytą procesinę formą. Įstatymuose nenumatyti TI veiksmai yra draudžiami;

3) TI funkcijas gali vykdyti tik pareigūnai, turintys specialų, dažniausiai teisinį pasirengimą. Teisinio išsilavinimo reikalavimas yra labai svarbus, kadangi TI veikla yra susijusi su įstatymų analize iir jų taikymu konkretiems asmenims, taip pat su asmens teisių varžymu ar apsauga;

4) TI sprendimas dažniausiai yra teisinio poveikio priemonė, pagrįsta įstatymu ir faktinėmis konkrečios situacijos aplinkybėmis, kurios buvo pagrindu šioms institucijoms pradėti savo veiklą;

5) teisėti ir pagrįsti TI sprendimai yra privalomi vykdyti. Juos privalo vykdyti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Sprendimų vykdymas yra užtikrinamas valstybės prievarta. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai asmuo, kurio atžvilgiu priimtas tam tiras sprendimas, jo savo noru nevykdo, vykdymo procedūrą užtikrina atitinkamos TI (teismo antstoliai, policija);

6) TI sprendimai, susiję su asmenų konstitucinių teisių ir laisvių ribojimu, gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka teismui, o teismų sprendimai ir nuosprendžiai – aukštesnės instancijos teismams.

3. Bendrieji teisėsaugos institucijų uždaviniai.

1) ginti ppažeistą teisę ir, jei tai įmanoma, ją atkurti;

2) nubausti teisės pažeidėją, kai pažeistos teisės neįmanoma atkurti;

3) atkurti pažeistą teisę ir nubausti teisės pažeidėją, kai pažeistą teisę yra įmanoma atkurti, bet kartu yra būtina nubausti teisės pažeidėją;

4) užtikrinti tinkamą ir teisėtą civilinę apyvartą ypač svarbiose civilinės teisės veikimo srityse.

4. Teisėsaugos institucijų sąveika su kitomis teisės disciplinomis.

Konstitucinė teisė nustato pagrindinius TI veiklos principus. Būtent konstitucinė teisė suformuluoja TI tikslus ir uždavinius, nustato jų pagrindines teises ir pareigas.

Administracinės teisės disciplina tiria valstybės valdymo institucijų veiklą, o būtent šių institucijų sistemoje ir yra įgyvendinama daugelis teisėsaugos funkcijų.

Civilinio, administracinio ir baudžiamojo proceso teisės šakos yra kai kurių TI veiklos pagrindas. Pirmiausia yra reikšminga teismų veiklai.

Baudžiamoji teisė dažniausiai taikoma baudžiamosios justicijos institucijų veikloje. Nemažą įtaką civilinė teisė daro ir notariatui, kuriam yra keliamas tikslas užtikrinti teisėtą civilinę apyvartą. Notaras, tvirtindamas sandorį, turi garantuoti, kad jo turinys neprieštarauja civilinės teisės normoms.

Kriminologija analizuoja nusikalstamumo lygį, raidą ir numato jo prevencijos priemones.

Kriminalistika taip pat pirmiausiai turi reikšmės baudžiamosios justicijos institucijų veiklai, kadangi ji tiria nusikaltimų atskleidimo metodikos ypatumus.

5. Teisėsaugos institucijų disciplinos teisiniai šaltiniai.

TI šaltiniais reikėtų laikyti visas rašytines ir valstybės nustatyta tvarka patvirtintas teisės normas, kurios reglamentuoja TI veiklą, jų kompetenciją, veiklos pagrindus. Šiuo požiūriu visi šios disciplinos šaltiniai galėtų būti skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

TI disciplinos teisės šaltiniais yra pripažįstami visi LR įstatymai ir kiti teisės aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai, kurių reguliavimo dalykas yra TI veikla ir organizavimo pagrindai.

Pagal reguliavimo dalyką visi šaltiniai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, t.y. reglamentuojančius konkrečių TI veiklą, teisės aktus. Prie pirmosios šaltinių grupės reikia priskirti patį bendriausią ir kartu aukščiausią teisinę galią turintį aktą – LLR Konstituciją. Prie šios grupės reikia priskirti Baudžiamojo proceso kodeksą, Civilinį kodeksą ir kitus kodeksus.

Prie antrosios TI disciplinos šaltinių grupės priskiriami atskiri įstatymai ir poįstatyminiai aktai, pvz., Teismų, Prokuratūros, Advokatūros, Notariato, Policijos, Valstybės saugumo departamento ir kiti įstatymai, Vyriausybės nutarimas „Dėl LR vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“, teisingumo ministro įsakymas „Dėl notarų veiklos teisėtumo kontrolės taisyklių patvirtinimo“ ir kiti teisės aktai.

6. Teisminės valdžios sąvoka.

Teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis, kurią sudarančios specialios valstybės institucijos – teismai – turi valstybės suteiktą išimtinę kompetenciją nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyvių įtakos, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą ar kitas jai įstatymų pavestas funkcijas.

7. Pagrindiniai teisminės valdžios požymiai.

1) teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis. Ją įgyvendina tik valstybiniai teismai, kuriems įstatymas suteikia atitinkamus įgaliojimus. Teisminė valdžia yra viena iš trijų valdžių, jos sistema ir pagrindiniai veiklos principai įvirtinti LR Konstitucijoje;

2) teisminės valdžios išimtinumas. Šis požymis įtvirtintas LR Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje:“ Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“.

3) teisminės valdžios nepriklausomumas. Tai yra bene svarbiausias teisminės valdžios požymis. Svarbu suvokti, kad teismų priklausomumas demokratinėje valstybėje yra ne tiek privilegija, kiek pareiga. Pareiga vadovaujantis įstatymų reikalavimais ir teisingumo supratimu, nepriklausomai nnuo visokios galimos įtakos iš šalies išspręsti konkrečią bylą. Pareiga būna asmenų socialinių santykių reguliatoriumi bei visuomeninių bei ekonominių santykių stabilumo garantu. Teisingumas, o ne vienos ar kitos grupės politinė valia turi būti vienintelis teismų sprendimų motyvas, kurį suformulavo jau senovės romėnai – fiat iustitia pereat mundus (tebūnie teisingumas, nors pražūtų pasaulis);

4) teisminės valdžios veiklos procesinė tvarka. Remiantis šiuo požymiu, teisminės valdžios veiklą vykdant teisingumą nustato atitinkami procesiniai įstatymai, kurie yra viešosios teisės dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų veiklą vykdant teisingumą gali reglamentuoti tik įstatymai, bet ne žemesnės teisinės galios aktai. Tai Civilinio proceso kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Administracinių bylų teisenos įstatymas.

8. LR teismų sistemos apibrėžimas ir raida.

Teismų sistema – tai remiantis LR Konstitucija visuma veikiančių teismų, kuriuos sieja bendri teisminei valdžiai keliami tikslai ir uždaviniai bei teismų veiklos ir organizavimo principai.

9. Teisingumo sąvoka ir jo požymiai.

Teisingumas suvokiamas kaip teismo, kuris teisia, veikla, atliekama griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Teisingumas visų pirma yra teisinė sąvoka, todėl jos turinys turi remtis tam tikromis teisės normomis. Teisingumo vykdymas – tai veikla, kurios metu yra taikomas įstatymas ir kuri yra pagrįsta klausymu tik įstatymo. Kiekvienam teismo sprendimui ar nuosprendžiui yra keliami teisėtumo ir pagrįstumo

reikalavimai.

Visų teisingumo vykdymo aktų požymis – privalomasis pobūdis. Juos savanoriškai privalo vykdyti tie asmenys, kurių atžvilgiu jie yra priimti (jeigu tai yra įmanoma). Jų nevykdant, vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta (pvz., civilinėse bylose priimtų sprendimų vykdymą užtikrina teismo antstoliai). Praktiškai įsiteisėjusių sprendimų ar nuosprendžių teisinė galia yra prilyginama įstatymo teisinei galiai. Skirtumas tik tas, kad įstatymas yra bendras, o sprendimas ar nuosprendis – individualus teisės aktas. Pažymėtina, kad sprendimas ar nuosprendis įsiteisėja ne iš karto, kai jį priima pirmosios iinstancijos teismas, o pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui.

10. Pagrindiniai teisminės valdžios funkcionavimo principai.

1) įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teigti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

2) asmens teisė į teisminę gynybą. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

3) teisingumą LR vykdo tik teismai. Teisingumą remiantis Konstitucija vykdo tik valstybiniai, įstatymu įsteigti bendrosios kompetencijos ar specializuoti tteismai.

4) teisminės gynybos prieinamumo principas. Šis principas yra neatsiejama žmogaus teisės į tinkamą procesą dalis. Jo esmė ta, kad žmogui ne tik turi būti garantuojam teisė į teisminę gynybą, bet ir užtikrinama reali galimybė šią teisę įgyvendinti, nesvarbu, kkokia jo socialinė ar ekonominė padėtis. Ekonominis šio principo elementas yra ypač reikšmingas, kai kalbama apie civilinį ar administracinį procesus.

5) teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir klausymas tik įstatymo. Konstitucijoje skiriamos dvi šio principo dalys: nepriklausomumas ir jį garantuojantis klausymas tik įstatymo. Paprastai yra skiriamas dvejopas teisėjų nepriklausomumas – išorinis ir vidinis. Išorinis teisėjų ir teismų nepriklausomumas – tai draudimas bet kokiu būdu pašaliniams asmenims kištis į teisėjo veiklą vykdant teisingumą ir teisėjo pareigą nagrinėjant bylą vadovautis tik įstatymu. Šių teisėjų nepriklausomumo garantijų lygis ir mastas priklauso nuo įstatymo leidėjo suteikiamų teisinių teisėjų nepriklausomumo garantijų. Vidinis nepriklausomumas – tai pirmiausia konkretaus asmens mąstymo būdas bei tam tikrų moralinių ir etinių vertybių visuma, jam susiformuoti reikia nepalyginti daugiau laiko, nei aatitinkamas išorines garantijas įtvirtinti įstatymuose.

6) nekaltumo prezumpcija. Nekaltumo prezumpcija netaikoma civilinėje teisėje, kurioje, atvirkščiai, galioja kaltumo prezumpcija. Pati sąvoka prezumpcija reiškia tam tikrą prielaidą, kuri galioja tol, kol nėra paneigiama įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis Konstitucija, nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Nekaltumo prezumpcijos turinį detaliau atskleidžia šios taisyklės:

draudimas teismui, prokurorui, tardytojui ar kvotėjui perkelti įrodinėjimo pareigą kaltinamajam asmeniui. Atvirkščiai, įvardyti asmenys turi įrodinėti kaltinamojo kaltę;

teismo ,, prokuroro, tardytojo ar kvotėjo pareiga užtikrinti visapusišką ir objektyvų visų bylos aplinkybių ištyrimą, išsiaiškinti ne tik asmens kaltę įrodančias, bet ir ją neigiančias aplinkybes;

kaltinamojo ar įtariamojo teisės į gynybą garantavimas;

Prisipažinimas dar neįrodo asmens kaltumo;

draudimas nuosprendį grįsti prielaidomis ir sąlygomis.

Svarbu tai, kad fizinis asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

7) Proceso viešumas. Jo tikslas – užtikrinti tautos kontrolę teismams ir vertinamas kaip iki tol galiojusios „kabinetinės justicijos“ priešingybė. Skiriamas dvejopas viešumas – tai proceso viešumas, apie kurį ir kalbama Konstitucijoje, bei bylos medžiagos viešumas – galimybė susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga.

8) Proceso valstybinės kalbos principas. Visoje Lietuvos teritorijoje valstybinė kalba yra tik lietuvių kalba ir tai nepriklauso nuo to, kokia kalba vyrauja kurioje nors Lietuvos teritorijoje.

9) Proceso koncentruotumas. Proceso koncentruotumo svarbiausia dalis yra bylos medžiagos koncentracija.

11. LR Konstitucinio teismo sudarymas.

4 straipsnis. Konstitucinio Teismo sudėtis ir sudarymo tvarka

Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra aatitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas.

Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. Jeigu toks teisėjas šias pareigas ėjo ne ilgiau kaip šešerius metus, tai jis po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos gali eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas dar vieną kadenciją.

Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

12. LR Konstitucinio teismo kompetencija.

1 straipsnis. Konstitucinis Teismas – teisminė institucija

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais Konstitucinis Teismas teikia Seimui ir Respublikos Prezidentui išvadas.

Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas tteismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka.

13. LR bendrosios kompetencijos teismų sistema.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo.

14. Apylinkės teismo sudėtis ir kompetencija.

14 straipsnis. Apylinkės teismas

1. Apylinkės teismas susideda iš šio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo (-ų) ir kitų teisėjų. Teismo pirmininko pavaduotojas gali būti skiriamas teisme, kuriame yra ne mažiau kaip dešimt teisėjų. Apylinkės teisme, kuriame yra daugiau kaip dvidešimt teisėjų, gali būti skiriami du pirmininko pavaduotojai.

2. Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas Hipotekos skyrius.

15 straipsnis. Apylinkės teismo kompetencija

1. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija:

1) civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

2) baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

3) hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtoms byloms;

4) administracinių teisės pažeidimų byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

5) byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu.

2. Įstatymų nustatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo funkcijas, taip pat kitas apylinkės teismo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

15. Apygardos

teismo sudėtis ir kompetencija.

18 straipsnis. Apygardos teismas

1. Apygardos teismas susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.

2. Apygardos teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius.

3.Teisėjus į apygardos teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto apygardos teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose.

19 straipsnis. Apygardos teismo kompetencija

Apygardos teismas:

1) yra pirmoji instancija civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

2) yra pirmoji instancija baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai;

3) yra apeliacinė instancija byloms dėl aapylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų;

4) atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

16. LR Apeliacinio teismo sudėtis ir kompetencija.

20 straipsnis. Lietuvos apeliacinis teismas

1. Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – Apeliacinis teismas) susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.

2. Apeliaciniame teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius.

3. Teisėjus į Apeliacinio teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto Apeliacinio teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose.

4. Apeliacinio teismo buveinė yra Lietuvos RRespublikos sostinėje Vilniuje.

21 straipsnis. Apeliacinio teismo kompetencija

Apeliacinis teismas:

1) yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų;

2) nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje;

3) atlieka kkitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

17. Lietuvos Aukščiausiojo eismo sudėtis ir kompetencija.

22 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – Aukščiausiasis Teismas) susideda iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų.

2. Aukščiausiajame Teisme yra Civilinių bylų skyrius ir Baudžiamųjų bylų skyrius.

3. Teisėjus į Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrius paskirsto Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į teisėjų darbo krūvį skyriuose.

4. Aukščiausiajame Teisme sudaromas Aukščiausiojo Teismo senatas.

5. Aukščiausiojo Teismo organizavimo ir veiklos klausimus nustato šis Įstatymas bei įstatymu patvirtintas Aukščiausiojo Teismo statutas.

6. Aukščiausiojo Teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.

23 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo kompetencija

1. Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įįsakymams peržiūrėti.

2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas:

1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus;

2) analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus iir kitus teisės aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus;

3) gali konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais.

3. Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teisminių institucijų išaiškinimais, analizuoja ir apibendrina bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant Europos Sąjungos teisės normas ir teikia rekomendacijas dėl Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų ir Europos Sąjungos teisminių institucijų bendradarbiavimo užtikrinant vienodą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimą ir taikymą Lietuvos Respublikoje.

4. Aukščiausiasis Teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

18. LR specializuotų teismų sistema ir kompetencija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.

19. Pagrindiniai administracinių bylų proceso bruožai.

34 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai

1. Teismai bylas nagrinėja laikydamiesi proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į teisinę pagalbą, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų. Kituose įstatymuose gali būti numatyta ir šiame Įstatyme nenurodytų principų.

2. Jeigu teisėjas byloje yra proceso šalis, o ta byla teisminga teismui, kuriame jis arba jo sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), taip pat jo sutuoktinio vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės) dirba tteisėju (išskyrus Aukščiausiąjį Teismą, Apeliacinį teismą ir Vyriausiąjį administracinį teismą), aukštesnės pakopos teismo pirmininkas perduoda šią bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Ši taisyklė taikoma ir tuo atveju, kai byloje proceso šalis yra šioje dalyje nurodyti teisėjo giminaičiai.

3. Hipotekos teisėjas negali nagrinėti bylos, kurioje viena iš šalių yra jis pats arba šio straipsnio 2 dalyje nurodyti jo giminaičiai, atlikti veiksmų, susijusių su išieškojimo nukreipimu į jo ar šių asmenų turtą. Jeigu Hipotekos skyriuje dirba vienas hipotekos teisėjas, apylinkės teismo pirmininkas šiuos veiksmus atlikti paveda kitam to paties teismo teisėjui.

4. Teismuose gali būti nustatyta teisėjų specializacija tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti.

20. Teismų administravimo sistema, jos paskirtis.

102 straipsnis. Bendrosios administravimo teismuose nuostatos

1. Administravimą teismuose sudaro teismo pareigūnų organizacinė veikla (vidinis teismo administravimas) iršiame Įstatyme numatytų pareigūnų atliekama nurodytos veiklos priežiūra (išorinis teismų administravimas).

2. Administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo.

3. Administravimo teismuose nuostatus tvirtina Teismų taryba.

103 straipsnis. Vidinis teismo administravimas

1. Teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir skyriaus pirmininkas yra teismo administracijos pareigūnai, kurie šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka vadovauja teismo organizaciniam darbui.

2. Teismo pirmininkas paskirsto teisėjus į teismo skyrius, nustato teisėjų specializaciją atskirų kategorijų byloms nagrinėti, paveda atlikti hipotekos teisėjo funkcijas, organizuoja teisėjų iir teismo tarnautojų mokymą, tvirtina teismo struktūrą bei pareigybių sąrašą ir kategorijas, teismo tarnautojų pareigybių aprašymus ir užtikrina, kad būtų sudarytos sąlygos teisėjams ir teismo tarnautojams atlikti savo funkcijas, Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka priima į darbą ir atleidžia teismo tarnautojus, taip pat imasi kitų priemonių normaliam teismo funkcionavimui užtikrinti.

3. Teismo pirmininkas yra asmeniškai atsakingas už tinkamų darbo sąlygų teisėjams ir teismo personalui sudarymą ir turi užtikrinti tinkamą teismo pastato bei patalpų būklę, jų apsaugą, teismo aprūpinimą inventoriumi ir kitomis organizacinėmis techninėmis priemonėmis.

4. Teismo skyriaus darbui vadovauja ir už tinkamą skyriui priskirtų funkcijų atlikimą atsako skyriaus pirmininkas. Be to, teismo pirmininko pavaduotojas ir skyriaus pirmininkas atsako už tą teismo organizacinio darbo sritį, kurią jiems paveda teismo pirmininkas arba nustato šis ir kiti įstatymai.

5. Teismo pirmininkas organizuoja ir prižiūri administravimą teisme, kontroliuoja, kaip laikomasi Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų. Teismo pirmininkas tiria asmenų skundus dėl to teismo pirmininko pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų neprocesinių veiksmų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, taip pat dėl teismo personalo veiksmų ir suinteresuotiems asmenims praneša tyrimo rezultatus, šalina nustatytus teismo darbo trūkumus, atlieka kitas jam priskirtas teismo administravimo funkcijas.

6. Teismo pirmininkas jam priskirtas administravimo funkcijas atlieka asmeniškai, tačiau prireikus gali pavesti jas atlikti teismo pirmininko

pavaduotojui (-ams), skyrių pirmininkams, kitiems teisėjams.

104 straipsnis. Teismų administracinės veiklos priežiūra

1. Administracinės veiklos priežiūrą atlieka:

1) apylinkių teismų – atitinkamo apygardos teismo pirmininkas;

2) apygardų administracinių teismų – Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas;

3) apygardų teismų – Apeliacinio teismo pirmininkas.

2. Teismo pirmininkas jam priskirtas administracinės veiklos priežiūros funkcijas atlieka asmeniškai, tačiau prireikus gali pavesti jas atlikti teismo pirmininko pavaduotojui (-ams), skyrių pirmininkams, kitiems teisėjams.

21. Teismų taryba.

119 straipsnis. Teismų taryba, jos sudarymas

1. Teismų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir tteisėjų nepriklausomumą.

2. Teismų tarybą sudaro 24 nariai:

1) pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidento įgaliotas atstovas, Seimo Pirmininko įgaliotas atstovas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras;

2) Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai:vienas – nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas – nuo Apeliacinio teismo, vienas – nuo Vyriausiojo administracinio teismo, ppo vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų. Teisėjų kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai;

3) daugiausiai teisėjų vienijančios teisėjų vvisuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas.

3. Teismų tarybos nariu negali būti renkamas teisėjas, kuris turi mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą arba kuriam buvo taikytos drausminės atsakomybės priemonės.

4. Renkamo Teismų tarybos nario įgaliojimų laikas – ketveri metai. Teismų tarybos nariu teisėjas gali būti renkamas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

5. Teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teismų taryba išrenka Tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

120 straipsnis. Teismų tarybos kompetencija

Teismų taryba:

1) renka Teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių;

2) tvirtina Teismų tarybos reglamentą;

3) pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų;

4) pataria Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų (išskyrus 79 straipsnyje ir 81 straipsnio 22 ir 3 dalyse numatytus atvejus);

5) pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo (išskyrus 12 straipsnio 8 ir 9 dalyse numatytus atvejus);

6) sudaro Pretendentų į teisėjus egzamino komisiją ir skiria jos pirmininką, svarsto šios komisijos nuostatus bei egzamino programą ir juos tvirtina;

7) tvirtina asmenų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką bei asmenų įrašymo į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarką;

8) sudaro nuolatines ar laikinąsias komisijas ir tvirtina jų nuostatus;

9) skiria Teisėjų etikos iir drausmės komisijos narius ir tvirtina jos pirmininką;

10) skiria Teisėjų garbės teismo narius;

11) tvirtina Teisėjų garbės teismo nuostatus;

12) tvirtina Administravimo teismuose nuostatus, sprendžia kitus administravimo teismuose klausimus;

13) tvirtina Pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, Pretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus, Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos nuostatus bei Teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus;

14) tvirtina tipines apylinkių teismų, apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų struktūras, tipinius pareigybių sąrašus ir jų aprašymus;

15) svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos Vyriausybei;

16) kontroliuoja Nacionalinės teismų administracijos veiklą, išklauso jos darbo ataskaitas;

17) prireikus šaukia neeilinį Visuotinį teisėjų susirinkimą;

18) bendradarbiauja su kitomis Lietuvos institucijomis bei organizacijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais;

19) bendradarbiauja su kitų valstybių bei tarptautinėmis institucijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais;

20) sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus.

121 straipsnis. Teismų tarybos posėdžiai

1. Teismų tarybos posėdis yra pagrindinė Tarybos veiklos forma. Teismų tarybos posėdžiai paprastai vyksta Aukščiausiojo Teismo patalpose.

2. Teismų tarybos posėdžiai paprastai šaukiami kas mėnesį. Prireikus posėdžiai šaukiami Teismų tarybos pirmininko arba trečdalio Teismų tarybos narių iniciatyva.

3. Medžiaga, susijusi su Teismų tarybos posėdžiuose svarstomais klausimais, pateikiama visiems TTeismų tarybos nariams ne vėliau kaip prieš tris dienas iki posėdžio.

4. Teismų taryba nutarimus priima atviru balsavimu. Nusprendusi Teismų taryba nutarimus gali priimti slaptu balsavimu.

5. Teismų tarybos nutarimas yra priimtas, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė visų Teismų tarybos narių.

6. Teismų tarybos nutarimus pasirašo Teismų tarybos pirmininkas ir sekretorius.

7. Teismų tarybos darbo tvarką nustato reglamentas

22. Visuotinis teisėjų susirinkimas.

116 straipsnis. Visuotinis teisėjų susirinkimas

1. Visuotinis teisėjų susirinkimas – aukščiausia teismų savivaldos institucija.

2. Visuotiniame teisėjų susirinkime dalyvauja visi Lietuvos teisėjai.

117 straipsnis. Visuotinio teisėjų susirinkimo kompetencija

Visuotinis teisėjų susirinkimas:

1) tvirtina Visuotinio teisėjų susirinkimo darbo reglamentą;

2) tvirtina Teisėjų etikos taisykles;

3) renka ir atšaukia Teismų tarybos narius, kurie pagal pareigas nėra Teismų tarybos nariai;

4) išklauso Teismų tarybos veiklos ataskaitą;

5) išklauso Teisėjų garbės teismo veiklos ataskaitą;

6) svarsto ir sprendžia kitus teismų veiklos klausimus.

118 straipsnis. Visuotinio teisėjų susirinkimo rengimas, darbotvarkė, sprendimų priėmimas

1. Eilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas paprastai šaukiamas kovo pirmąjį penktadienį ne rečiau kaip kartą per dvejus metus.

2. Prireikus Teismų tarybos ar trečdalio visų Lietuvos teisėjų iniciatyva gali būti šaukiamas neeilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas.

3. Visuotinio teisėjų susirinkimo darbotvarkės projektas teisėjams išsiunčiamas, taip pat apie neeilinio Visuotinio teisėjų susirinkimo datą teisėjams pranešama paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį. Teikti pasiūlymus dėl SSusirinkimo darbotvarkės papildymo ar pakeitimo galima ir Visuotinio teisėjų susirinkimo metu.

4. Visuotinis teisėjų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų Lietuvos teisėjų.

5. Visuotinį teisėjų susirinkimą pradeda Teismų tarybos pirmininkas. Jis vadovavimą posėdžiui perduoda Susirinkime išrinktam posėdžio pirmininkui.

6. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Susirinkimui nutarus, sprendimai gali būti priimami slaptu balsavimu. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimus pasirašo Susirinkimo posėdžio pirmininkas ir sekretorius.

7. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimus vykdo teismų savivaldos institucijos, teisėjai ir Nacionalinė teismų administracija.

23. Teisėjų garbės teismai.

122 straipsnis. Teisėjų garbės teismas

1. Teisėjų garbės teismas – teisėjų drausmės bylas bei teisėjų prašymus dėl teisėjo garbės gynimo nagrinėjanti teismų savivaldos institucija.

2. Teisėjų garbės teismas sudaromas ketveriems metams iš septynių narių. Drausmės bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Vieną narį iš Aukščiausiojo Teismo, du narius iš Apeliacinio teismo, vieną narį iš Vyriausiojo administracinio teismo, du narius iš apygardų teismų ir vieną narį iš apylinkės teismų teisėjų į Teisėjų garbės teismą skiria Teismų taryba. Paprastai į vieną Teisėjų garbės teismo nario vietą siūlomos ne mažiau kaip dviejų teisėjų kandidatūros. Teisėjų garbės teismo nariu negali būti skiriamas Teismų tarybos narys, taip pat teisėjas, kuriam buvo taikytos drausminės atsakomybės priemonės. Teisėjų garbės

teismo nariai išsirenka šio teismo pirmininką ir pirmininko pavaduotoją.

123 straipsnis. Teisėjų garbės teismo posėdžiai

Teisėjų garbės teismas teisėjų drausmės bylas ir prašymus dėl teisėjo garbės gynimo nagrinėja vadovaudamasis šiuo Įstatymu ir Teisėjų garbės teismo nuostatais. Juos tvirtina Teismų taryba.

24. LR teisėjų drausminė atsakomybė, nuobaudos.

83 straipsnis. Teisėjo drausminė atsakomybė

1. Teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme.

2. Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka:

1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį;

2) už administracinio teisės pažeidimo padarymą;

3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės aar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.

3. Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.

87 straipsnis. Teisėjų garbės teismo skiriamos drausminės nuobaudos

1. Teisėjų garbės teismas gali skirti vieną iš šių drausminių nuobaudų:

1) pareikšti pastabą;

2) pareikšti papeikimą;

3) pareikšti griežtą ppapeikimą.

2. Apie priimtus sprendimus Teisėjų garbės teismas praneša Teismų tarybai.

88 straipsnis. Drausminės nuobaudos galiojimas

Teisėjų garbės teismo paskirta drausminė nuobauda įsigalioja praėjus dešimčiai dienų po jos paskyrimo ir galioja vienerius metus.

25. Reikalavimai asmenims skiriamiems apylinkės teismo teisėjais.

51 straipsnis. Reikalavimai pretendentui į apylinkės teismo teisėjus

1. Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, atitinkantis įstatymų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, pateikęs sveikatos pažymėjimą, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą ir išlaikęs pretendentų į teisėjus egzaminą. Nuo pretendentų į teisėjus egzamino atleidžiamas teisės krypties socialinių mokslų daktaras ir habilituotas daktaras, asmuo, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą, jeigu nuo darbo teisėju pabaigos praėjo ne daugiau kaip penkeri metai, Generalinės prokuratūros, apygardos prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų prokuroro darbo stažą, arba apylinkės prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip septynerių metų prokuroro darbo stažą, taip pat advokatas, turintis ne mažesnį kaip septynerių metų advokato darbo sstažą.

2. Užsienyje įgytas teisinis išsilavinimas pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

52 straipsnis. Nepriekaištinga reputacija

Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas teisėju, jeigu jis:

1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamą veiką;

2) atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, antstolio, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotojo pareigų arba iš valstybės tarnybos už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;

3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;

4) neatitinka kitų Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų.

53 straipsnis. Teisinio ddarbo stažas

1. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo šio Įstatymo 51 straipsnyje numatytą teisinį išsilavinimą ir pradėjo dirbti darbą, numatytą teisinių pareigybių sąraše.

2.Teisinių pareigybių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

3. Kai abejojama dėl asmens teisinio darbo stažo, teisėjo darbui tinkamą teisinio darbo stažą pripažįsta teisingumo ministro sudaryta Teisinio darbo stažo pripažinimo komisija.

4. Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos nuostatus tvirtina teisingumo ministras.

5. Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos išvadose nurodoma, kiek asmuo turi teisinio darbo stažo.

6. Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos sprendimas gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

54 straipsnis. Pretendentų į teisėjus egzamino komisija

1. Pretendentų į teisėjus egzamino komisiją trejiems metams iš septynių asmenų sudaro Teismų taryba. Ne mažiau kaip keturi šios komisijos nariai turi būti teisėjai. Du asmenis Komisijos nariais iš teisėjų ir vieną asmenį iš teisės krypties mokslininkų pasiūlo Teismų tarybos pirmininkas, po vieną asmenį iš teisėjų ir po vieną asmenį iš teisės krypties mokslininkų – daugiausiai teisėjų vienijanti teisėjų visuomeninė organizacija ir teisingumo ministras. Teismų taryba iš Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos narių skiria Komisijos pirmininką.

2. Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip penki Komisijos nariai.

3. Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos nutarimas dėl egzamino rezultatų per ddešimt dienų nuo nutarimo paskelbimo gali būti skundžiamas Teismų tarybai. Teismų tarybos sprendimas yra galutinis.

4. Pretendentų į teisėjus egzamino komisijos nuostatus, egzamino programą tvirtina Teismų taryba.

55 straipsnis. Pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašas

1. Atitinkantis teisėjui keliamus reikalavimus ir išlaikęs egzaminą asmuo įrašomas į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą. Šį sąrašą, taip pat pretendentų į teisėjus asmens bylas tvarko Nacionalinė teismų administracija.

2. Asmenų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką tvirtina Teismų taryba.

3. Pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašas pateikiamas Respublikos Prezidentui, Teismų tarybai ir Atrankos komisijai.

55(1) straipsnis. Pretendentų į teisėjus atranka ir Atrankos komisija

1. Respublikos Prezidentui pretendentus į laisvas teisėjų vietas atrenka Atrankos komisija. Atrankos komisija trejiems metams sudaroma iš septynių asmenų. Po du Atrankos komisijos narius paskiria Respublikos Prezidentas, Teismų tarybos pirmininkas ir Seimo Pirmininkas, vieną narį – teisingumo ministras. Teismų tarybos pirmininkas iš Atrankos komisijos narių skiria komisijos pirmininką. Atrankos komisijos nariais negali būti skiriami Teismų tarybos nariai.

2. Pretendentų į teisėjus atranka vyksta pagal Pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, kuriuos tvirtina Teismų taryba. Atrenkant pretendentus į apylinkės teismo teisėjus, įvertinami kiekvieno iš pretendentų įgūdžiai, dalykinės ir asmeninės savybės, bendrieji gebėjimai bei pirmenybę suteikiantys privalumai. PPretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus nustato Teismų taryba.

3. Atrankos komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip penki jos nariai. Sprendimai priimami visų komisijos narių balsų dauguma.

4. Atrankos komisija savo išvadą dėl pretendentų į teisėjus pateikia Respublikos Prezidentui.

5. Atrankos komisija šio Įstatymo 69(1) straipsnio nustatyta tvarka taip pat sprendžia teisėjų karjeros siekiančių asmenų (išskyrus šio Įstatymo 73 ir 79 straipsnyje numatytus atvejus) atrankos klausimus.

6. Atrankos komisijos išvados dėl pretendentų į teisėjus Respublikos Prezidento nesaisto.

26. Reikalavimai asmenims skiriamiems apygardos teismo ir Apeliacinio teismo teisėjais.

66 straipsnis. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju

Apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių asmenų registre įrašytas teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų apylinkės teismo teisėjo darbo stažą, teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio pedagoginio darbo stažą, Generalinės prokuratūros, apygardos prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų prokuroro darbo stažą, taip pat advokatas, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų advokato darbo stažą, pateikę sveikatos pažymėjimą.

67 straipsnis. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti Vyriausiojo administracinio teismo ar Apeliacinio teismo teisėju

1. Vyriausiojo administracinio teismo ar Apeliacinio teismo teisėju gali būti skiriamas teisėjų karjeros siekiančių

asmenų registre įrašytas teisėjas, turintis ne mažesnį kaip ketverių metų apygardos administracinio teismo ar apygardos teismo teisėjo darbo stažą, teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų teisinio pedagoginio darbo stažą, Generalinės prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip dešimties metų prokuroro darbo stažą, taip pat advokatas, turintis ne mažesnį kaip dešimties metų advokato darbo stažą, pateikę sveikatos pažymėjimą.

2. Vyriausiojo administracinio teismo teisėju gali būti skiriamas Apeliacinio teismo teisėjas, o Apeliacinio teismo teisėju – Vyriausiojo aadministracinio teismo teisėjas neatsižvelgiant į darbo stažą Apeliaciniame teisme ar Vyriausiajame administraciniame teisme.

27. Reikalavimai asmenims skiriamiems Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjais.

68 straipsnis. Reikalavimai asmeniui, siekiančiam tapti Aukščiausiojo Teismo teisėju

Aukščiausiojo Teismo teisėju gali būti skiriamas:

1) apygardos administracinio teismo, apygardos teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip aštuonerių metų šių teismų teisėjo darbo stažą;

2) Vyriausiojo administracinio teismo, Apeliacinio teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų šių teismų teisėjo darbo stažą;

3) teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turintis ne mmažesnį kaip dešimties metų teisinio pedagoginio darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą;

4) Generalinės prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip penkiolikos metų prokuroro darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą;

5) advokatas, turintis ne mažesnį kaip penkiolikos metų advokato darbo stažą, pateikęs sveikatos pažymėjimą.

28. TTeisėjų atleidimas.

90 straipsnis. Teisėjo atleidimas iš pareigų

1. Teisėjas atleidžiamas iš pareigų šiais atvejais:

1) savo noru;

2) kai pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukia įstatymų nustatyto pensinio amžiaus;

3) dėl sveikatos būklės;

4) kai teisėjas išrinktas į kitas pareigas arba jo sutikimu perkeltas į kitą darbą;

5) kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą;

6) kai įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis.

2. Atleisti teisėją iš pareigų dėl sveikatos būklės galima tais atvejais, kai per vienerius metus teisėjas serga daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt kalendorinių dienų per paskutinius dvylika mėnesių, arba kai suserga nepagydoma ar kita ilgalaike liga, kliudančia jam eiti teisėjo pareigas.

3. Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento tteikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui.

4. Apeliacinio teismo teisėją Seimo pritarimu iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.

5. Vyriausiojo administracinio teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.

6. Apygardos teismo, apygardos administracinio teismo ir apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas.

7. Dėl šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų asmenų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teismų taryba.

8. Teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

91 straipsnis. Teisėjo ppašalinimas iš pareigų

1 dalies redakcija iki 2003 m. gegužės 1 d.:

1. Aukščiausiojo Teismo teisėją, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat jei paaiškėja, kad teisėjas padarė nusikaltimą, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

1 dalies redakcija nuo 2003 m. gegužės 1 d.:

1. Aukščiausiojo Teismo teisėją, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat jei paaiškėja, kad teisėjas padarė nusikalstamą veiką, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

2. Seimo nutarimu šio straipsnio 1 dalyje nurodytam teisėjui pradėjus Seime apkaltos procesą, teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki Seimo sprendimo apkaltos procese priėmimo. Jei Seimas apkaltai nepritaria, šio teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laiką.

29. Antstolis. Reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais.

2 straipsnis. Antstolis

1. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame Įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (toliau – savo funkcijų).

2. Antstolius šio Įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia teisingumo ministras.

3. Šio Įstatymo nustatyta tvarka teisingumo ministras nustato antstolių skaičių ir priskiria antstoliams veiklos teritorijas.

4 straipsnis. Reikalavimai asmenims, ppretenduojantiems tapti antstoliais

1. Antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Socialinių mokslų teisės krypties daktaras bei habilituotas daktaras, laimėjęs viešą konkursą, gali būti skiriamas antstoliu be egzaminų.

2. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą ir pradėjo dirbti teisinį darbą.

30. Antstolio padėjėjas. Antstolio padėjėjo teisės, pareigos, atsakomybė.

28straipsnis. Antstolio padėjėjas

1. Antstolio padėjėju gali būti nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, sudaręs darbo sutartį su antstoliu dėl darbo antstolio padėjėju ir turintis teisę vykdyti antstolio padėjėjo veiklą.

2. Teisė vykdyti antstolio padėjėjo veiklą suteikiama šio straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį asmenį įrašant į antstolių padėjėjų sąrašą.

3. Antstolių padėjėjų sąrašą sudaro, tvarko ir antstolių padėjėjų pažymėjimus išduoda Teisingumo ministerija. Asmenų įrašymo į antstolių padėjėjų sąrašą tvarką nustato teisingumo ministras.

4. Atsisakymas suteikti teisę vykdyti antstolio padėjėjo veiklą gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

30 straipsnis. Antstolio padėjėjo teisės ir pareigos

1. Antstolio padėjėjas tturi teisę antstolio vardu ir jo rašytiniu įgaliojimu perduoti ir įteikti dokumentus, atlikti procesinius veiksmus, išskyrus faktinių aplinkybių konstatavimą, vykdomosios bylos iškėlimą ar sustabdymą, vykdomojo dokumento grąžinimą, turto realizavimą, išieškotų piniginių lėšų paskirstymą išieškotojams, vykdymo išlaidų skaičiavimą.

2. Antstolio padėjėjas privalo laikytis darbo drausmės, Antstolių profesinės etikos kodekso reikalavimų, nepriekaištingai vykdyti antstolio pavedimus, elgtis taip, kad nežemintų antstolio vardo, apie pavedimo įvykdymą nedelsdamas pranešti antstoliui.

31 straipsnis. Antstolio padėjėjo atsakomybė

1. Už darbo drausmės pažeidimą ar padarytą žalą antstolio padėjėjas įstatymų nustatyta tvarka atsako antstoliui, su kuriuo sudaryta darbo sutartis.

2. Atlikdamas šio Įstatymo 30 straipsnyje nustatytas funkcijas, antstolio padėjėjas atsako šio Įstatymo III skyriuje nustatyta tvarka.

31. Antstolių teisės ir pareigos, atsakomybė.

16 straipsnis. Antstolio atsakomybė

1. Antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Žalą turi atlyginti ir asmuo, kurio, kaip antstolio, įgaliojimai pasibaigę.

2. Už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kurias taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas.

17 straipsnis. Antstolių civilinės atsakomybės draudimas

1. Antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas, viršijančią 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu.

2. Antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra

antstolio civilinė atsakomybė už žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas neteisėtais antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar antstolio darbuotojo veiksmais.

3. Antstoliai profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiami sudarant bendrą visų antstolių profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudėjas yra Lietuvos antstolių rūmai. Kiekvienas antstolis Lietuvos antstolių rūmams privalo mokėti draudimo įmoką. Ji neįskaitoma į šio Įstatymo 45 straipsnio 5 dalyje nurodytą įmoką. Antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali suma yra 200 000 litų vienam draudiminiam įvykiui. <

4. Antstolis gali pats papildomai draustis antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas.

5. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas privalomojo draudimo maksimalią įmoką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

6. Draudiminiu įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu atlikti antstolio, jo atstovo, padėjėjų ar kitų darbuotojų neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas žalai atsirasti.

7. Draudikas, turintis Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos ffinansų ministerijos išduotą leidimą vykdyti antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, privalo sudaryti antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su Lietuvos antstolių rūmais, kai šie pateikia prašymą ir visus būtinus dokumentus sudaryti tokią sutartį. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo ddraudimo taisykles nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

8. Žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką. Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, žalą padaręs antstolis atlygina draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą, išskyrus šio Įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nustatytą atvejį.

3 straipsnis. Antstolių veiklos principai

1. Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

2. Atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo vveikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu.

32. LR prokuratūros sistema ir struktūra.

6 straipsnis. Prokuratūros sandara

1. Prokuratūrą sudaro Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros.

2. Teritorinės prokuratūros yra:

1) apygardų prokuratūros;

2) apylinkių prokuratūros.

7 straipsnis. Generalinė prokuratūra

1. Generalinę prokuratūrą sudaro departamentai ir skyriai. Generalinei prokuratūrai vadovauja generalinis prokuroras ir generalinio prokuroro pavaduotojai pagal kompetenciją.

2. Generalinės prokuratūros departamentui vadovauja departamento vyriausiasis prokuroras, skyriui – skyriaus vyriausiasis prokuroras.

3. Generalinėje pprokuratūroje sudaroma patariamoji institucija – Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegija (toliau – kolegija). Kolegijos pirmininkas yra generalinis prokuroras, jos nariai – generalinio prokuroro pavaduotojai ir apygardų vyriausieji prokurorai. Į kolegiją nariais generalinio prokuroro sprendimu gali būti įtraukti ir kiti prokurorai. Į kolegijos posėdį gali būti kviečiami teisėjai, teisėsaugos ir kitų valstybės institucijų vadovai ar jų įgalioti atstovai.

4. Kolegijos sudėtį ir veiklos nuostatus įsakymu tvirtina generalinis prokuroras.

5. Generalinė prokuratūra yra viešasis juridinis asmuo. Ji turi atsiskaitomąją sąskaitą banke, antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir pavadinimu „Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra“.

6. Generalinės prokuratūros buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.

9 straipsnis. Teritorinės prokuratūros ir jų funkcijos

1. Teritorines prokuratūras steigia, reorganizuoja ir likviduoja, jų statusą, struktūrą, kompetenciją ir veiklos teritorijas, atsižvelgdamas į įstatymų nustatytas apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijas, nustato generalinis prokuroras.

2. Teritorinei prokuratūrai vadovauja teritorinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras.

3. Apygardų prokuratūros pagal kompetenciją:

1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja;

2) atlieka ikiteisminį tyrimą;

3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese;

4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose;

5) dalyvauja apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąsias bylas;

6) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą;

7) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas;

8) gina viešąjį interesą;

9) įstatymų ir tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais ir tvarka užsienio valstybių įstaigoms ir ttarptautinėms institucijomis rengia ir vykdo jų teisinės pagalbos prašymus;

10) atlieka kitas prokuratūros funkcijas.

4. Apylinkių prokuratūros pagal kompetenciją:

1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja;

2) atlieka ikiteisminį tyrimą;

3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese;

4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose;

5) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą;

6) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas;

7) gina viešąjį interesą;

8) įstatymų ir tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais ir tvarka vykdo užsienio valstybių įstaigų ir tarptautinių institucijų teisinės pagalbos prašymus;

9) atlieka kitas prokuratūros funkcijas.

2 straipsnis. Prokuratūra, jos statusas ir funkcijos

1. Prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame Įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą.

2. Prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka:

1) organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja;

2) atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus;

3) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese;

4) palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose;

5) kontroliuoja nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą;

6) koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas;

7) gina viešąjį interesą;

8) pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus;

9) dalyvauja rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir tarptautines nusikalstamų veikų prevencijos programas;

10) dalyvauja teisėkūros procese;

11) atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

33. Prokurorų funkcijos ir kompetencija.

11 straipsnis. Prokurorų statusas ir nnepriklausomumas

1. Prokuroras yra asmuo, paskirtas į prokuroro pareigas šio Įstatymo nustatyta tvarka. Prokuroro – valstybės pareigūno statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tarptautinės sutartys.

2. Atlikdamas savo funkcijas, prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.

3. Valstybės, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, jų pareigūnams ir tarnautojams, politinėms partijoms ir politikams, visuomeninėms organizacijoms ir visuomenės informavimo priemonėms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims draudžiama duoti prokuratūrai įstatymuose nenustatytų pavedimų ar įpareigojimų arba kitaip kištis į prokurorų veiklą.

4. Mėginimas paveikti prokurorą siekiant, kad jis priimtų neteisėtą sprendimą, yra kišimasis į prokuroro veiklą ir užtraukia atsakomybę pagal įstatymus.

5. Mitingai, piketai, kitos akcijos prokuratūros patalpose, taip pat prie prokuratūros pastatų arčiau, negu nustatyta Susirinkimų įstatyme, draudžiami.

6. Asmenims, išskyrus prokurorus ir prokuratūros personalą, filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus prokuratūros patalpose galima tik turint Generalinės prokuratūros ar teritorinės prokuratūros vadovo leidimą.

12 straipsnis. Prokurorų neliečiamumas

1. Inicijuoti tyrimą dėl generalinio prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik Respublikos Prezidentas, Seimo sutikimu nušalinęs jį nuo pareigų.

2. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl generalinio prokuroro pavaduotojo padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras, apie tai pranešęs Respublikos Prezidentui.

3. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras.

4. Įeiti į prokuroro gyvenamąsias, tarnybines

ir kitas patalpas, daryti jose arba prokuroro asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje arba kitoje asmeninėje transporto priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti prokuroro asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį galima tik prokuroro sutikimu arba jei generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos. Ši nuostata netaikoma, kai prokuroras yra užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar tuoj po jos.

5. Prokurorui negali būti Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka taikomas administracinis sulaikymas, asmens apžiūra, ddaiktų patikrinimas, daiktų bei dokumentų poėmis, prokuroras negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Jei prokuroro padaryta veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių, dokumentai perduodami generaliniam prokurorui, kad šis atliktų tarnybinį patikrinimą dėl tarnybinio nusižengimo ar prokuroro vardą žeminančio poelgio.

6. Prokuroras, sulaikytas be prokuroro pažymėjimo, turi būti nedelsiant paleistas, kai nustatomas jo statusas. Ši nuostata netaikoma, kai prokuroras yra užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar tuoj po jos arba kai dėl jo padarytos nusikalstamos veikos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

13 straipsnis. Prokurorų įgaliojimai LLietuvos Respublikos teritorijoje

1. Atlikdami savo funkcijas, prokurorai turi įgaliojimus veikti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

2. Generalinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti visuose teismuose.

3. Teritorinės prokuratūros prokurorai turi prokuroro įgaliojimus veikti teismuose pagal generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo nustatytą kompetenciją.

14 straipsnis. Prokurorų pavaldumas

1. Generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymai, potvarkiai, nurodymai, kiti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, prokurorams privalomi.

2. Prokurorai apie Generalinės prokuratūros ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymą, kitą norminį aktą, aukštesniojo prokuroro priimtą proceso sprendimą, prieštaraujančius įstatymams, privalo pranešti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui).

3. Prokurorai, nesutikdami su generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu ar kitu norminiu aktu, įstatymų nustatyta tvarka gali jį apskųsti teismui.

15 straipsnis. Aukštesnysis prokuroras

1. Aukštesniojo prokuroro statusą ir proceso veiklą nustato proceso įstatymai, šis Įstatymas ir Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai (toliau – Kompetencijos nuostatai).

2. Prokurorui vykdant proceso įstatymus, aukštesnysis prokuroras yra:

1) apylinkės prokuratūros prokurorui – apylinkės vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas);

2) apygardos prokuratūros prokurorui –– apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas);

3) apylinkės vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) – apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas);

4) apygardos vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui), Generalinės prokuratūros prokurorui – Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas);

5) Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiajam prokurorui (jo pavaduotojui) – generalinis prokuroras (jo pavaduotojas).

3. Aukštesnysis prokuroras negali nurodyti prokurorui, kokį proceso nutarimą priimti. Prokuroras turi teisę reikalauti, kad aukštesnysis prokuroras nurodymus dėl proceso sprendimų, kurie neįforminami nutarimais, duotų raštu.

4. Prokuroro priimtą proceso nutarimą gali panaikinti aukštesnysis pprokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą.

5. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui.

16 straipsnis. Ikiteisminis tyrimas, valstybinis kaltinimas ir nuosprendžių vykdymo kontrolė

1. Prokurorai pagal kompetenciją atlieka ir organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kontroliuoja nuosprendžių pateikimo vykdyti ir jų vykdymą Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir šio Įstatymo nustatyta tvarka.

2. Prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra privalomi.

17 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo veiksmų koordinavimas

1. Generalinis prokuroras (jo pavaduotojai) ir teritorinių prokuratūrų vyriausieji prokurorai pagal kompetenciją koordinuoja nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo veiksmus.

2. Ikiteisminio tyrimo įstaigų vadovai dalyvauja prokuroro pagal kompetenciją rengiamuose koordinaciniuose pasitarimuose.

18 straipsnis. Nusikalstamų veikų prevencija

Prokurorai turi teisę dalyvauti rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir tarptautines nusikalstamų veikų prevencijos programas, taip pat suinteresuotoms valstybės institucijoms teikti su tuo susijusią informaciją ir pasiūlymus.

19 straipsnis. Viešojo intereso gynimas

1. Prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iiniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti.

2. Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus:

1) kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu;

2) prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos;

3) pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas;

4) kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus;

5) dalyvauti teismo procese, kai nagrinėjamos civilinės bylos, civiliniai ieškiniai, prokuroro pareikšti baudžiamosiose bylose, administracinės bylos, ir apskųsti tose bylose priimtus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus;

6) priimti nutarimus dėl fizinių asmenų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų;

7) nutarimu įspėti valstybės pareigūną, valstybės tarnautoją ar jiems prilygintą asmenį, kad nedarytų teisės pažeidimų;

8) nutarimu reikalauti atlikti valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos tarnybinį patikrinimą ir pasiūlyti patraukti juos drausminėn ar tarnybinėn atsakomybėn;

9) nutarimu perduoti tyrimo medžiagą nagrinėti administracine tvarka, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, tačiau yra duomenų apie asmens padarytą administracinį teisės pažeidimą.

3. Prokurorai Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais atvejais gali nutarimu reikalauti pradėti baudžiamąjį procesą.

4. Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose teisme palaikantys prokurorai, gindami viešąjį interesą, privalo pareikšti civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nnuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali teisme ginti savo teisių ar teisėtų interesų.

20 straipsnis. Kitos prokurorų pareigos ir teisės

1. Prokurorai privalo:

1) būti ištikimi Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai;

2) gerbti ir ginti asmens teises ir laisves;

3) nešališkai atlikti savo funkcijas;

4) tinkamai ir laiku atlikti užduotis ar pavedimus;

5) pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtus prašymus ar pavedimus, kilusius ar galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus;

6) laikytis Prokurorų etikos kodekso;

7) saugoti įslaptintą informaciją, nesinaudoti ir neleisti kitiems asmenims naudotis tarnybine ar kita konfidencialia informacija kitaip, negu nustato įstatymai;

8) kelti savo kvalifikaciją.

2. Prokurorai turi teisę:

1) nutarimu iškelti ikiteisminio tyrimo pareigūnui drausmės bylą;

2) pranešti asmenims, kurie pagal Teismų įstatymą atlieka teismų administracinės veiklos priežiūrą, apie atvejus, kai teismas nesiima reikiamų priemonių bylai tinkamai išnagrinėti.

3. Teritorinių prokuratūrų vyriausieji prokurorai turi teisę dalyvauti apskričių viršininkų ir savivaldybių institucijų posėdžiuose.

4. Generalinis prokuroras (jo pavaduotojai) turi teisę dalyvauti rengiamuose Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės posėdžiuose, siūlyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato pirmininkui nagrinėti įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo teismuose praktiką, dalyvauti nagrinėjant šiuos klausimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę.

5. Prokurorų proceso teises ir pareigas nustato proceso įstatymai ir šis Įstatymas.

6. Kitos prokurorų teisės ir pareigos bei kompetencija atliekant pavestas prokuratūros funkcijas nustatomos

generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) leidžiamuose norminiuose aktuose ir Kompetencijos nuostatuose.

21 straipsnis. Prokurorų visuomeninė veikla

1.Prokurorai, tenkindami savo profesinius, kultūrinius ir socialinius poreikius, gali jungtis į profesines sąjungas ir visuomenines organizacijas.

2. Prokuratūroje draudžiama politinių partijų ir politinių organizacijų veikla. Prokurorai negali būti politinių partijų, politinių organizacijų nariai, rėmėjai ir dalyvauti jų veikloje ar kitaip pažeisti politinio neutralumo principą.

3. Prokurorams draudžiama streikuoti ir rengti piketus.

34. Reikalavimai asmenims, skiriamiems prokuratūros pareigūnais, jų atestavimas ir laipsniai.

24 straipsnis. Prokurorai ir pprokuratūros personalas

1. Prokurorų tarnybos sąlygas ir tvarką nustato šis ir kiti įstatymai. Prokurorams netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas.

2. Prokuratūros personalą sudaro:

1) prokuratūros valstybės tarnautojai: vyriausiojo prokuroro padėjėjai, prokuroro padėjėjai, vyriausieji specialistai, vyresnieji specialistai, specialistai ir kiti valstybės tarnautojai;

2) darbuotojai.

3. Prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybos sąlygas ir tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas.

4. Prokuratūros darbuotojų darbo sąlygas ir tvarką nustato Darbo kodeksas ir kiti darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai.

25 straipsnis. Priėmimo į tarnybą prokuratūroje ir skyrimo į prokuroro pareigas reikalavimai

1. Asmuo gali būti ppriimtas į tarnybą prokuratūroje ir paskirtas į prokuroro pareigas, jei jis yra nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, mokantis valstybinę lietuvių kalbą, turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir yra įgijęs teisės magistro ar teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį arba teisės krypties socialinių mmokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, išlaikė pretendentų į prokurorus egzaminą ir turi Atrankos komisijos teikimą.

2. Užsienio mokymo įstaigose asmens įgytas išsilavinimas pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

3. Laikoma, kad asmuo yra nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis nepiktnaudžiauja alkoholiu, nevartoja narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, nebuvo atleistas iš tarnybos ar darbo už šiurkštų drausmės pažeidimą arba nuo jo atleidimo yra praėję penkeri metai ir jo elgesys atitinka Prokurorų etikos kodekso nuostatas.

4. Asmuo negali būti priimtas į tarnybą prokuratūroje ir eiti prokuroro pareigas, jeigu:

1) jis neatitinka priėmimo į tarnybą prokuratūroje reikalavimų;

2) jo tarnyba prokuratūroje sukeltų viešųjų ir privačių interesų konfliktą;

3) tarp jo ir prokuratūroje tarnaujančių jo sutuoktinio, artimojo giminaičio ar svainystės ryšiais susijusio asmens būtų ttiesioginis pavaldumas;

4) tai draudžia įstatymai.

26 straipsnis. Priėmimo į tarnybą prokuratūroje ir skyrimo į prokuroro pareigas tvarka

1. Į tarnybą prokuratūroje asmenys priimami vadovaujantis savanoriškumo ir atrankos principais. Į Prokurorų pareigybių sąraše esančias pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras, remdamasis Atrankos komisijos teikimu.

2. Prokurorų pareigybių sąrašą tvirtina generalinis prokuroras.

3. Asmuo, pateikęs prašymą tarnauti prokuroru, privalo:

1) pateikti duomenis ir dokumentus, patvirtinančius, kad jis atitinka priėmimo į tarnybą prokuratūroje reikalavimus;

2) pasitikrinti sveikatą ir pateikti medicinos komisijos išvadą dėl tinkamumo eiti prokuroro ppareigas. Sveikatos tikrinimo tvarką ir medicininius reikalavimus nustato sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su generaliniu prokuroru;

3) pateikti gyventojo turto ir gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas;

4) išlaikyti pretendentų į prokurorus egzaminą.

4. Nuo pretendentų į prokurorus egzamino atleidžiamas asmuo:

1) išlaikęs pretendento į teisėjus egzaminą, jei nuo šio egzamino išlaikymo nepraėjo šeši mėnesiai;

2) turintis trejų metų tarnybos prokuroru ar teisėjo darbo stažą, jei nuo jo tarnybos (darbo) pabaigos nepraėjo penkeri metai;

3) turintis teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį.

5. Asmuo, nesutikdamas su Egzaminų komisijos sprendimu, gali jį apskųsti teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

6. Prieš pradėdamas eiti prokuroro pareigas, asmuo turi būti pasirašytinai supažindintas su Kompetencijos nuostatais.

7. Jei iki tarnybos prokuroru pradžios paaiškėja aplinkybių, dėl kurių paskirtas į prokuroro pareigas asmuo negali jų eiti, įsakymas dėl jo paskyrimo į prokuroro pareigas panaikinamas.

27 straipsnis. Asmens duomenys

1. Generalinė prokuratūra turi teisę Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka tvarkyti prašymus tarnauti prokuroru pateikusių asmenų ir prokurorų asmens duomenis ir ypatingus asmens duomenis.

2. Prašymą tarnauti prokuroru pateikusio asmens duomenys, taip pat duomenys apie prokuroro priėmimą į tarnybą, jo priesaiką, paskyrimą į pareigas ir atleidimą iš tarnybos, nušalinimą nuo pareigų, skatinimą, tarnybines nuobaudas, tarnybinių asmens apsaugos priemonių išdavimą ir kiti duomenys ttvarkomi Generalinėje prokuratūroje saugomoje asmens byloje pagal generalinio prokuroro patvirtintas Asmens bylos tvarkymo taisykles.

28 straipsnis. Tarnybos prokuroru stažas

1. Prokuroro tarnybos pradžia laikoma paskyrimo į prokuroro pareigas diena. Asmens, paskirto į prokuroro pareigas iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos pradžia laikoma jo paskyrimo į prokuroro pareigas diena.

2. Tarnybos prokuroru stažą, skaičiuojamą priimant asmenį į tarnybą prokuratūroje, nustatant stažuotės ir prokuroro karjeros tvarką, sudaro:

1) asmens darbo teisėju ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju stažas;

2) įskaitytas asmens teisinio pedagoginio darbo turint teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį stažas;

3) įskaitytas asmens tarnybos prokuroru ar darbo teisėju laikas užsienio valstybėje ar tarptautinėse institucijose.

3. Tarnybos prokuroru stažą, skaičiuojamą nustatant prokurorų atostogų trukmę, sudaro:

1) šio straipsnio 2 dalyje nurodytas asmens darbo stažas;

2) įskaitytas kitas asmens teisinio darbo stažas.

4. Asmens, kuris iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo paskirtas į respublikos prokuroro (jo pavaduotojo), miesto, rajono, tarprajoninės, transporto prokuratūros prokuroro (jo pavaduotojo, jo padėjėjo), prokuratūros stažuotojo, prokuratūros tardytojo (jo padėjėjo) pareigas, tarnybos prokuratūroje laikas yra įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą.

5. Asmens darbo (tarnybos) laikas, numatytas šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, į tarnybos prokuroru stažą įskaitomas generalinio prokuroro įsakymu remiantis Atrankos komisijos teikimu.

6. Asmuo, nesutikdamas su Atrankos komisijos teikimu, gali jį apskųsti generaliniam pprokurorui, o nesutikdamas su generalinio prokuroro įsakymu dėl stažo įskaitymo, – teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

29 straipsnis. Prokurorams taikomi apribojimai

1. Prokuroras negali eiti kitų renkamų ar skiriamų pareigų ir dirbti kitose įstaigose, įmonėse bei organizacijose, išskyrus mokslinį ar pedagoginį darbą arba kūrybinę veiklą.

2. Prokuroras negali gauti kito atlyginimo, išskyrus prokuroro darbo užmokestį, atlyginimą už kūrybinę veiklą, mokslinį ar pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose, už darbą teisės aktų projektų rengimo grupėse ir komisijose, jei šis darbas neįeina į prokuroro pareigas.

3. Prokuroras tik generalinio prokuroro sutikimu gali dirbti mokslinį ar pedagoginį darbą, dalyvauti teisės aktų projektų rengimo grupėse ar komisijose.

30 straipsnis. Prokuroro priesaika

1. Prieš pradėdamas eiti prokuroro pareigas asmuo prisiekia Lietuvos valstybei perskaitydamas šį priesaikos tekstą:

„Aš, Lietuvos Respublikos prokuroras (-ė) (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos valstybei, vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, savo pareigas atlikti garbingai, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), saugoti man patikėtas paslaptis ir gerą prokuroro vardą.

Tepadeda man Dievas.“

2. Prisiekti galima ir be paskutinio sakinio.

3. Prokuroro priesaiką priima generalinis prokuroras.

4. Prokuroras prisiekia vieną kartą, jei jis nebuvo iš prokuroro pareigų atleistas.

5. Prokuroro pasirašytas vardinis priesaikos lapas saugomas jo asmens byloje.

6. Sulaužęs priesaiką, prokuroras atsako kaip padaręs

tarnybinį nusižengimą ar prokuroro vardą žeminantį poelgį.

35 straipsnis. Prokurorų kvalifikaciniai rangai

1. Prokurorams suteikiami šie kvalifikaciniai rangai, žymintys jų kvalifikaciją ar einamas pareigas:

1) jaunesnysis justicijos patarėjas;

2) justicijos patarėjas;

3) vyresnysis justicijos patarėjas;

4) vyriausiasis justicijos patarėjas;

5) valstybinis justicijos patarėjas;

6) vyriausiasis valstybinis justicijos patarėjas.

2. Generaliniam prokurorui vyriausiojo valstybinio justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą, generalinio prokuroro pavaduotojui valstybinio justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą suteikia Respublikos Prezidentas, skirdamas juos į pareigas.

3. Prokurorui kvalifikacinį rangą suteikia generalinis prokuroras įsakymu remdamasis Atestacijos komisijos išvadomis po jo kvalifikacijos vertinimo arba sskatinimo tvarka:

1) einančiam prokuroro pareigas Generalinėje prokuratūroje arba apygardos vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), apylinkės vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas – ne aukštesnį kaip vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą;

2) einančiam prokuroro pareigas teritorinėje prokuratūroje – ne aukštesnį kaip vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą.

4. Pretendentų į prokurorus egzaminą laikiusiam prokurorui, kurio tarnyba po stažuotės įvertinta teigiamai, skiriant į pareigas suteikiamas jaunesniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas.

5. Galiojančią tarnybinę nuobaudą turinčiam prokurorui aukštesnis kvalifikacinis rangas nesuteikiamas.

6. Prokurorui, pakartotinai priimtam į tarnybą prokuratūroje, suteikiamas tturėtas kvalifikacinis rangas, bet ne aukštesnis negu pagal pareigas nustatytasis.

35. Priėmimas į tarnybą prokuratūroje ir atleidimas iš tarnybos.

44 straipsnis. Atleidimo iš tarnybos pagrindai

1. Prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai:

1) atsistatydina savo prašymu;

2) jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iiš tarnybos;

3) įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis;

4) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės;

5) nenutraukia dalyvavimo politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje, kitaip pažeidžia šio Įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus;

6) nesutinka būti perkeltas į žemesnes pareigas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo;

7) keičiant prokuratūros darbo organizavimą, panaikinamos jo pareigos ir jis nesutinka su kitomis pasiūlytomis pareigomis arba nėra pareigų, kurias būtų galima jam pasiūlyti;

8) netinka tarnauti prokuroru (remiantis medicinos komisijos išvada);

9) remiantis Atestacijos komisijos išvada netinka eiti prokuroro pareigas;

10) jei paaiškėja bent viena aplinkybė, dėl kurios asmuo negalėjo būti priimtas į tarnybą prokuratūroje ir paskirtas į prokuroro pareigas;

11) atsistatydina įgijęs teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją;

12) yra 65 metų.

2. Prokuroras gali būti atleistas iš tarnybos,jei:

1) savo poelgiu sulaužo priesaiką;

2) nesibaigus ttarnybinės nuobaudos galiojimo laikui padaro tarnybinį nusižengimą;

3) be svarbios priežasties du kartus per metus visą darbo dieną neatvyksta į tarnybą arba be svarbios priežasties neatvyksta į tarnybą 2 dienas iš eilės;

4) be svarbios priežasties du kartus neatvyksta į Atestacijos komisijos posėdį;

5) dėl laikino nedarbingumo nebūna tarnyboje daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius dvylika mėnesių, išskyrus atvejus, kuriais įstatymų nustatyta, kad pareigos paliekamos ilgesnį laiką dėl tam tikrų ligų arba dėl ssveikatos sutrikdymo tarnyboje;

6) pažeidžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą;

7) negauna leidimo dirbti su įslaptinta informacija, kai toks reikalavimas numatytas Kompetencijos nuostatuose;

8) yra sulaukęs amžiaus, reikalingo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

3. Prokurorą atleisti iš tarnybos kitu pagrindu, negu nurodyta šiame Įstatyme, draudžiama.

45 straipsnis. Reikalavimai atleidžiant iš tarnybos ir atleidimo tvarka

1. Prokuroras atleidžiamas iš tarnybos generalinio prokuroro įsakymu šio Įstatymo nustatyta tvarka.

2. Prokurorą atleisti iš tarnybos laikino nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1–4, 11 punktuose ir 2 dalies 8 punkte nustatytus atvejus, draudžiama. Jeigu prokuroras atleidžiamas iš tarnybos pažeidžiant šią nuostatą, jo atleidimo diena laikoma kita po atostogų ar laikino nedarbingumo pasibaigimo tarnybos diena.

3. Nėščią prokurorę atleisti iš tarnybos, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1–6, 9–12 punktuose ir 2 dalies 1, 3, 6, 8 punktuose nustatytus atvejus, draudžiama.

4. Prokurorą, kuris vienas augina vaiką iki trejų metų, atleisti iš tarnybos, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1–6, 8–12 punktuose ir 2 dalies 1–6, 8 punktuose nustatytus atvejus, draudžiama.

5. Atleisti prokurorą iš tarnybos šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7, 12 punktuose ir 2 dalies 8 punkte nustatytais atvejais galima tik apie tai įspėjus raštu prieš du mėnesius. PProkuroras, kuris vienas augina vaiką iki 14 metų, taip pat prokuroras, kuriam iki teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją atsiradimo liko ne daugiau kaip penkeri metai arba kuris yra invalidas, apie atleidimą iš tarnybos turi būti įspėjamas prieš keturis mėnesius. Jei prokuroras atleidžiamas iš tarnybos nesibaigus įspėjimo laikui, jo atleidimo data nukeliama iki įspėjimo termino pabaigos.

6. Mirę, įstatymų nustatyta tvarka paskelbti mirusiais ar pripažinti nežinia kur esančiais prokurorai generalinio prokuroro įsakymu išbraukiami iš Prokurorų pareigybių sąrašo.

7. Prokurorą atleidžiant iš tarnybos arba išbraukiant iš Prokurorų pareigybių sąrašo, paimami jo tarnybinis ginklas, šaudmenys, asmens apsaugos priemonės, prokuroro pažymėjimas, prokuroro ženklas, proceso dokumentai ir jam patikėtas prokuratūros turtas.

46 straipsnis. Prokuroro atleidimas iš tarnybos atsistatydinimo atveju

1. Prokuroras turi teisę atsistatydinti prieš 14 kalendorinių dienų paduodamas generaliniam prokurorui prašymą atleisti iš tarnybos.

2. Jeigu generalinis prokuroras sutinka, prokuroras iš tarnybos gali būti atleistas nuo prašymo atleisti iš tarnybos padavimo dienos praėjus 3 kalendorinėms dienoms.

3. Prokuroras turi teisę atšaukti atsistatydinimą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo atleisti iš tarnybos padavimo dienos.

4. Prokuroras, kuris atsistatydina dėl sveikatos sutrikdymo, trukdančio tinkamai atlikti prokuroro pareigas, iš tarnybos atleidžiamas nuo prašyme nurodytos dienos, bet ne vėliau kaip po 14 kalendorinių dienų nuo prašyme nurodytos ddienos.

47 straipsnis. Išeitinė išmoka

1. Atleidžiant prokurorą iš tarnybos šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punktuose ir 2 dalies 5 punkte nustatytais atvejais, o generalinį prokurorą (jo pavaduotoją) – šio Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatytu atveju, jam sumokama dviejų mėnesių vidutinio jo darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta išeitinė išmoka atleidžiamam prokurorui, turinčiam daugiau kaip penkerių metų tarnybos prokuroru stažą, didinama pusantro karto, turinčiam daugiau kaip dešimties metų tarnybos prokuroru stažą – du kartus, turinčiam daugiau kaip penkiolika metų tarnybos prokuroru stažą – pustrečio karto, turinčiam daugiau kaip dvidešimties metų tarnybos prokuroru stažą – tris kartus.

48 straipsnis. Grąžinimas į tarnybą

1. Asmuo, supažindintas su generalinio prokuroro įsakymu dėl atleidimo iš tarnybos, gali šį įsakymą apskųsti teismui per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos.Ginčai dėl prokurorų atleidimo iš tarnybos sprendžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

2. Jei teismas prokuroro atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir prokurorą grąžino į eitas pareigas, prokurorui sumokamas jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

3. Jei teismas prokuroro atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir nustatė, kad į eitas pareigas jis negali būti grąžintas

dėl prokuratūros darbo organizavimo pakeitimų arba dėl kitų svarbių priežasčių, prokurorui priteisiama šio Įstatymo 47 straipsnyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad prokuroras iš tarnybos atleistas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip atsistatydinęs savo prašymu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

4. Generalinis prokuroras, remdamasis šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais teismo sprendimais, privalo ppanaikinti neteisėtą įsakymą dėl prokuroro atleidimo iš tarnybos ir šio įsakymo pagrindus.

36. Pripažinimo advokatu sąlygos ir tvarka.

7 straipsnis. Reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui

Fizinis asmuo (toliau – pareiškėjas) pripažįstamas advokatu, jeigu jis:

1) yra Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos valstybės narės pilietis;

2) turi teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);

3) turi ne mažesnį kaip dvejų metų teisinio darbo stažą ir išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą arba yra atlikęs ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato ppadėjėjo praktiką ir išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą, arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą. Teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bbakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą;

4) yra nepriekaištingos reputacijos;

5) moka valstybinę kalbą;

6) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų. Pareiškėjų ir advokatų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

8 straipsnis. Nepriekaištinga reputacija

Pareiškėjas nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis:

1) yra teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne, taip pat teistas už kitą nusikalstamą veiką, kol teistumas neišnykęs;

2) yra atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, advokato padėjėjo, notaro, kandidato į notarus (asesoriaus), notaro atstovo, teismo antstolio, antstolio, antstolio atstovo, antstolio padėjėjo pareigų už profesinės ar tarnybinės vveiklos pažeidimus arba atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų pritaikius tarnybinę nuobaudą ar iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nuo atleidimo nepraėjo treji metai;

3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;

4) neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis taptų advokatu.

9 straipsnis. Dokumentų dėl asmens pripažinimo advokatu pateikimas

Asmuo, siekiantis būti pripažintas advokatu, turi pateikti Lietuvos advokatūrai:

1) prašymą pripažinti advokatu. Prašyme turi būti nurodyti pareiškėjo asmens duomenys (vardas, ppavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, pilietybė), taip pat atsakyta į klausimą, ar nėra šiame Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių jis negalėtų būti pripažintas advokatu;

2) sveikatos pažymėjimą ir kitus dokumentus, įrodančius, kad asmuo atitinka šio Įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, išskyrus atvejį, kai šie dokumentai buvo pateikti pagal šio Įstatymo 16 straipsnį ir nuo pateikimo nepasikeitė juose nurodyti duomenys.

10 straipsnis. Pripažinimo advokatu ...


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 13324 žodžiai iš 26648 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Vykdomųjų bylų apskaita

TURINYS ĮVADAS 3 1.GREITAS DUOMENŲ ĮVEDIMAS 4 2.DUOMENŲ KOREGAVIMAS IR ŠALINIMAS, BYLŲ SĄRAŠO SPAUSDINIMAS IR SIUNTIMAS Į EXEL’Į 5 2.1. Duomenų koregavimas ir šalinimas 5 2.2 Bylų sąrašo spausdinimas 7 2.3.Duomenų eksportav...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE SĄVOKA Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia ...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS ĮŽANGA 3 1. MOKESČIŲ SISTEMA 4 1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5 1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9 2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12 3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); 3.1 MOKESČIŲ SIST...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys Turinys 2 Įžanga 4 Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7 Karo įstatymų ištakos 7 Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9 Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
APSKRIČIŲ VALDYMAS

TURINYS TURINYS 1 ĮŽANGA 2 1. Vietos valdymas LR 3 2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4 3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4 4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4 (ads...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti