Referatas Tarptautinė teisė, sutarčių teisė

9.8 (3 atsiliepimai)

Apimtis
8764 žodžiai (-ių)
Kategorija
Teisė

Rašto darbas
Rašto darbas
Rašto darbas
Svarbu! Žemiau pateiktos nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visos kokybės darbą spustelkite parsisiųsti.


Tarptautinė teisė, sutarčių teisė

III skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS NORMŲ KŪRIMAS

I

nuose. Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Generalinės Asamblėjos šeštąja komisija (teisine komisija), kurią sudaro valstybių atstovai, ir kuri svarsto Tarptautinės teisės komisijos kasmetines ataskaitas.

Tarptautinės teisės komisijos procedūrai būdinga tai, jog pirmiausia komisija skiria vieną savo narį specialiu pranešėju. Taip, pavyzdžiui, spe¬cialiu pranešėju valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus klausimu buvo paskirtas Įžymus italų teisininkas profesorius Roberto Ago, kuris nuo 1969 iki 1980 pateikė šia tema aštuonis pranešimus kartu su taip vadinamu straipsnių projektu.

Komisija, gavusi pranešimus ssu atitinkamų straipsnių projektu, juos apsvarsto ir parengia galutinį tarptautinės konvencijos projektą. Dažnai per šį procesą valstybės – Jungtinių Tautų narės prašomos pateikti savo pastabas ir komentarus dėl straipsnių projekto. Galutinis Tarptautinės teisės komisijos paruoštas tarptautinės konvencijos projektas pateikia¬mas Jungtinių Tautų organizuojamai tarptautinei konferencijai. Taip, pa¬vyzdžiui, Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės projektas buvo svarsto¬mas 1968-1969 metų Vienos konferencijoje dėl sutarčių teisės, kuri 1969 metų gegužės 23 dieną priėmė šią konvenciją. Konvencija įsigaliojo 1980 metų sausio 27 dieną pagal konvencijoje numatytą jjos įsigaliojimo tvarką, t.y. po to, kai buvo surinktas konvencijoje numatytas 35 valstybių-dalyvių skaičius (Lietuvos Respublika yra šios konvencijos dalyvė).13

Neretai tarptautinėms konferencijoms parengti šaukiamos specialios konferencijos, kurios pačios rengia konvencijos tekstą. 1973-1982 metais veikė III—ji Jungtinių Tautų jūrų teisės konferencija, kkurios metu buvo parengta Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija, patvirtinta Montego-Bėjuje 1982 metų balandžio 30 dieną (įsigaliojo 1995 metais). Kitas pa¬vyzdys – 1974-1977 metais veikusi Ženevos humanitarinės teisės konfe¬rencija, kurios metu buvo parengtos dvi konvencijos, nustatančios šiuolai¬kines humanitarinės teisės taisykles (I-as ir Il-as Papildomi protokolai 1949 metų Ženevos konvencijoms dėl karo aukų apsaugos).

Kodifikacija taip pat vyksta specializuotuose Jungtinių Tautų Įstaigose (Tarptautinėje Darbo Organizacijoje, Tarptautinės Civilinės Aviacijos Or¬ganizacijoje ir kt.), kurių plenariniai organai tvirtina atitinkamas tarptau¬tines konvencijas, rekomendacijas, reglamentus ir pan.

13 Vienos konvencija dėl sutarčių teisės numatė (84 str.), kad ji įsigalios praėjus 30 dienų nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui buvo pateiktas depo¬nuoti trisdešimt penktas šios konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos raštas.

rv SKYRIUS

TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

24 §. PAGRINDINIAI ŠŠALTINIAI

Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos yra ko¬difikuoti1 dviejose universaliose sutartyse: 1969 metų Vienos konven¬cijoje dėl sutarčių teisės2 ir 1986 metų Vienos konvencijoje dėl sutar¬čių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarp¬tautinių organizacijų3. Pastaroji skirta valstybių ir tarptautinių (tarp¬vyriausybinių) organizacijų bei pačių tarptautinių organizacijų sutartims reguliuoti ir išplečia joms „iš esmės tas pačias mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) normas, kurios taikomos sutartims tarp vals-lybių pagal 1969 metų Vienos konvenciją.“4 Ryšium su tuo šiame sky¬riuje bus nagrinėjamos pirmiausia 11969 metų Vienos konvencijos nuo¬statos, ir ypač dėl to, kad 1986 metų Vienos konvencija gali dar ne¬greitai įsigalioti. Čia reikėtų pridurti, kad kiekviena valstybė gali su¬daryti tarptautines sutartis (1969 m. Vienos konvencijos 6 str.), tuo tarpu tarptautinės organizacijos kompetenciją sudaryti tarptautines su-lartis reguliuoja šios organizacijos normos (1986 m. Vienos konvenci¬jos 6 str.).

1 Pirmenybė tarptautinių sutarčių teisės kodifikavime priklauso 1928 metų Havanos

konvencijai dėl tarptautinių sutarčių, sudarytai Pan-Amerikos Unijos, kuri buvo Amerikos

Valstybių Organizacijos (1948) pirmtakė, rėmuose.

2 Lietuva dalyvauja.

3 Lietuva nedalyvauja. Konvencija įsigalios trisdešimtą dieną po to, kai bus deponuotas

trisdešimt penktas ratifikacinis ar prisijungimo raštas (Konvencijos 85 str.). Pagal 1994

metų gruodžio 31 dienos duomenis, ją pasirašė 38 valstybės, kurių 23 ją ratifikavo.

4 Oppenheim/JenningsAVatts, vol. I, parts 2 to 4, p.1198.

i

122

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą ir 1.1. taip pal reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina ir 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijų preambulės, kuriose nurodoma, kad „paprotinės tarp¬tautinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios Kon¬vencijos nuostatomis.“

Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarp¬tautines sutartis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straips¬nio 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuo¬ti“, 138 straipsnis nustato kategorijas Lietuvos RRespublikos tarptautinių sutarčių, kurias ratifikuoja ar denonsuoja Seimas, o taip pat, kad ratifi¬kuotos sutartys yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Kon¬kretūs Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo ir taikymo vidaus teisiniai klausimai reguliuojami 1991 metų gegužės 21 dienos Lie¬tuvos Respublikos Įstatyme dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių su¬tarčių, o taip pat kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Reikia pastebėti, kad daugelio kitų valstybių vidaus teisė yra mažiau detali šio¬je srityje ir apsiriboja šių valstybių pagrindinėmis konstitucinėmis nuo¬statomis. Tokia padėtis gali būti paaiškinta tuo, kad daugelio šalių vi¬daus teisės požiūriu tarptautinių sutarčių sudarymas, jų vykdymas ir 1.1. yra vykdomoji veikla ir čia pakanka suteikti vykdomiesiems organams bendrą kompetenciją. Kita vertus, valstybės tarptautinių sutarčių suda¬rymas pirmiausia liečia valstybės užsienio politiką, o jos detalus regulia¬vimas vidaus teisės normomis vargu ar tikslingas. Pagaliau, tarptautinės sutartys yra pirmiausia tarptautinės teisės reguliavimo dalykas, ir šiuo atveju 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių normos yra pakanka¬mai konkrečios.

25 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKA IR PRIGIMTIS

1969 metų Vienos konvencijos 2 straipsnio la punktas duoda bendrą tarptautinės sutarties, sudarytos tarp valstybių, apibrėžimą:

„Sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitari¬mą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.“

Čia, pirmiausia, reikia ppadaryti išlygą, kad taiptautiniai susitarimai ga¬li būti sudaromi ir žodžiu (taip vadinami „džentelmeniški susitarimai“ –

25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis 123

gentlemen’s agreements). Nors 1969 metų Vienos konvencija jiems ne¬taikoma, tačiau tai, kaip nurodoma šios konvencijos 3 straipsnio a punk¬te, neliečia „šių susitarimų teisinės galios.“ Tokie susitarimai dažniau¬siai pasiekiami derybų metu ir paprastai nefiksuojami raštu. „Džentel¬meniški susitarimai“ paprastai neturi privalomojo teisinio pobūdžio. Juos sudarę asmenys, be abejo, turi teisę sudaryti susitarimus savo valstybių vardu, tačiau sudarydami tokį susitarimą, jie ketina jį vykdyti tik kaip garbės ir geros valios {poną fides) reikalą. „Iš tikrųjų šie aktai, kuriuos anglosaksų doktrina vadina gentlemen’s agreements arba non-binding ag¬reements (neprivalomi susitarimai), yra ne kas kita, kaip nesutartinio po¬būdžio, tačiau šalių suderinti aktai, apibrėžiami kaip aktai, kuriuos de¬rybų metu atliko asmenys, įgalioti atstovauti valstybei siekiant nustatyti valstybių santykių rėmus, tačiau jų neįpareigoti.“5 Svarbiausias privalo¬mumo pobūdis čia yra tai, ar šalys ketina sukurti, ar ne, tarptautinius įsipareigojimus. Žinomi atvejai, kai džentelmeniški susitarimai turėjo pri¬valomąjį pobūdį.6

Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai Įsipareigojimai. Tokiems tarptautiniams susitarimams pavadinti jie gali pasirinkti labai įvairius pavadinimus. Praktikoje tarptautinės sutartys vadinamos sutartimis, susi¬tarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, ap¬sikeitimais notomis ar

laiškais, ir pan.; ankščiau kartais buvo naudojamas traktato pavadinimas. Kartais pasirenkamas pavadinimas, gana tolimas nuo sutarties semantinės prasmės: deklaracija, komunikatas ir pan. Tarp sutarčių pavadinimų nėra jokios gradacijos: šalių pasirinktas pavadini¬mas „sutartis“ vietoje pavadinimo „susitarimas“ visiškai nereiškia, kad sutarties tarptautiniai įsipareigojimai bus „aukštesni“ už susitarimo įsipa-

5 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, op. cit, p.373-374.

6 Valstybės derybų metu gali įsipareigoti, pavyzdžiui, dėl to, kaip ateityje bus vykdomos

šios derybos, arba dėl to, kokius veiksmus jos kartu atliks tarptautinėje organizacijoje, arba

kaip jos aiškina ar taiko anksčiau sudarytą ssutartį. „Pavyzdžiu gali būti 1932 metų Lozanos

„susitarimai“, skirti susitarimų dėl Vokietijos reparacijų taikymui, arba įžymusis 1966 metų

sausio 2 dienos „Liuksemburgo kompromisas“, liečiantis būdus, kuriais priimami Europos

Bendrijų Tarybos sprendimai; galima taip pat įtraukti į ši gausų ratą gentlemen’s agree¬

ments, numatančius vietų pasiskirstymą Jungtinių Tautų organuose, kuriuose vietų skaičius

yra ribotas, nežiūrint į tai, kad praktika yra linkusi fiksuoti šį pasiskirstymą Generalinės

Asamblėjos ir Saugumo Tarybos formaliose rezoliucijose, arba, pagaliau, – įžymiuosius

1971 metų gruodžio 18 dienos Smitsono Instituto susitarimus, kuriais „Dešimties grupė“,

o vėliau ir vvisi Tarptautinio Valiutos Fondo nariai iš esmės modifikavo pasaulinę moneta¬

rinę sistemą nedarydami formalių Fondo Statuto pakeitimų.“ – Ibid., p. 374.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

i.

25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis

reigojimus.7 Be abejo, tam tikroms tarptautinių sutarčių rūšims labiau būdingi ttam tikri pavadinimai. Taip, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų rėmuose sudaromoms universalioms sutartims Įprastai naudojamas pavadinimas „konvencija“ (pvz., 1963 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, 1969 metų Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, 1982 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl jūrų teisės ir t.t.), tačiau pavadinimas „kon¬vencija“ kartais naudojamas ir dvišalėse sutartyse. Pavyzdžiu gali būti 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos konsu¬linė konvencija. „Kompromisu“ vadinamos tarptautinės sutartys, kurio¬mis dviejų valstybių konkretus ginčas perduodamas spręsti arbitražui ar tarptautiniam teismui. „Protokolu“ paprastai vadinama tarptautinė sutar¬tis, kuri papildo kitą sutarti, pavyzdžiui, 1977 metų Papildomas protokolas 1949 metų rugpjūčio 12 dienos Ženevos konvencijoms, liečiantis tarptauti¬nius ginkluotus konfliktus (Protokolas I). Protokolas taip pat gali būti ir sutarties priedas. Tokiu atveju jis yra sudėtinė pagrindinės sutarties dalis, jjeigu pastaroji nenumato kitaip. Derybų susitikimo protokolas paprastai nė¬ra tarptautinė sutartis (nebent jo turinyje yra valstybių tarptautinių įsiparei¬gojimų ir jį pasirašę asmenys turėjo įgaliojimus sudaryti sutartį).8

Paprastai manoma, kad komunikatas (communiqu6) arba pranešimas spaudai nėra tarptautinė sutartis. Jame paprastai pranešama apie derybų

7 „Plačiąja prasme galima teigti, kad Jungtinės Karalystės Vyriausybė atiduoda pirme¬

nybę „susitarimo“ pavadinimui, kai sudaro tarpvyriausybinius ar nepolitinio pobūdžio su¬

sitarimus, tačiau tai daryti darosi vis sunkiau.“ – Harris, p.743.

8 Tarptautinis Teisingumo Teismas savo 1994 metų liepos 1 dienos sprendime Jūrų

delimitacijos ir kitų tteritorinių klausimų tarp Kataro ir Bahreino byloje (jurisdikcija ir ieškinio

priimtinumas) pripažino derybų protokolą tarptautine sutartimi: „1990 metų protokolas

duoda nuorodą į konsultacijas tarp Bahreino ir Kataro užsienio reikalų ministrų dalyvau¬

jant Saudo Arabijos užsienio reikalų ministrui. Po to jis išdėsto tai, kas „sutarta“ tarp šalių.

Jo 1 punkte patvirtinti anksčiau prisiimti įsipareigojimai (įskaitant, mažų mažiausia, susi¬

tarimą, kurį sudaro 1987 metų gruodžio mėnesio apsikeitimas laiškais). 2 punkte protoko¬

las numato, kad Saudo Arabijos Karalius vykdys savo gerąsias paslaugas iki 1991 metų

gegužės mėnesio, ir nustato, kad iki tol ginčas negalės būti perduotas Teismui spręsti. Jis

nustato sąlygas, kuriomis vėliau ginčas galės būti perduotas Teismui. Toliau įrašytas Kataro

sutikimas su šia Bahreino formule. Protokolas numato, kad Saudo Arabijos gerosios pa¬

slaugos tęsis tuo metu, kai byla bus nagrinėjama Teisme, ir papildomai nurodo, kad jei bus

pasiektas kompromisas, bylą Šalys atsiims. (.) Taigi, priešingai negu teigia Bahreinas,

protokolas nėra paprastas įrašas apie susitikimą, analogiškas tiems, kurie buvo padaryti

Trišalės komisijos rėmuose. Jis ne vien tik aprašo diskusijas ir reziumuoja sutarimo ar

nesutarimo taškus. Jis išdėsto įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė šalys. Tokiu būdu jis suku¬

ria šalių teises ir įsipareigojimus tarptautinėje teisėje. Jis sudaro tarptautinį susitarimą.“ –

ICJ Reports 1994, p. 121.

rezultatus. Šiuo požiūriu labai Įdomus Tarptautinio Teisingumo Teismo^ sprendimas Egėjaus jūros (1978) byloje. 1975 metais Graikijos ir Turkijos mministrai pirmininkai susitiko Briuselyje. Po susitikimo buvo paskelbtas komunikatas, kuriame abiejų šalių ministrai pirmininkai pranešė, kad jie „nusprendė, jog šios problemos (dvišalių santykių problemos) turi būti išspręstos taikiai derybomis, o dėl Egėjaus jūros kontinentinio šelfo -Tarptautinio Teismo Hagoje (par la Cour Internationale de La Haye)“. Šio komunikato pagrindu Graikija kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą. Šioje byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pirmiausia turėjo išspręsti klausimą, ar šis komunikatas yra susitarimas, kurio pagrindu byla perduo¬ta Teismui (abi šalys nebuvo pripažinusios privalomos Tarptautinio Tei¬singumo Teismo jurisdikcijos pagal jo Statuto 36 str. 2 dalį). Teismas nustatė, kad komunikatas nebuvo tarptautinė sutartis:

„Formos klausimu Teismui pakanka tik pastebėti, kad nėra žinoma jokia tarptautinės teisės norma, kuri galėtų neleisti bendrame komunika¬te sudaryti tarptautinį susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ar nag¬rinėti teismui (žr. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 2, 3 ir 11 straips¬nius). Todėl klausimas dėl to, ar 1975 metų gegužės 31 dienos komuni¬katas sudaro, ar ne, tokį susitarimą, iš esmės priklauso nuo šio akto ar veiksmo, kuris išreikštas Komunikate, prigimties; šis klausimas negali bū¬ti sprendžiamas atsižvelgiant vien tik į jo formą – komunikatą, kuriuo šis aktas ar veiksmas yra atliktas. Priešingai, – sprendžiant, kokia yra iš tik¬rųjų akto ar veiksmo, numatyto Briuselio komunikate, prigimtis, Teismas turi atsižvelgti į ppavartotus jame terminus ir konkrečias sąlygas, kuriomis jis buvo sudarytas. (.) Teismas gali padaryti tik-tokią išvadą, kad Grai¬kijos ir Turkijos ministrai pirmininkai savo atitinkamų Vyriausybių vardu jame neketino įsipareigoti ir neįsipareigojo, jog besąlygiškai sutinka su tuo, kad šis ginčas vienos iš šalių pareiškimu galėtų būti perduotas spręsti Teismui.“9

Taigi reikia pabrėžti, kad tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigo¬jimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.

Ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. 1969 me¬tų Vienos konvencijos 2 straipsnio la punkte, apibrėžiančiame tarptauti¬nę sutartį, panaudotas išsireiškimas „reguliuojamas tarptautinės teisės tarp¬tautinis susitarimas“ reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešo¬sios teisės sutartys. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarp-

9 ICJ Reports 1978, pp. 40, 44.

i

, . . .; : . ;■ :■ v ■: : ..■ ;: .;. ;;■

127

126

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

tautine sutartimi. Praktikoje gerai žinomos paskolos sutartys, kuriomis vienos valstybės įgalioti specialūs organai (pvz., valstybiniai eksporto-importo bankai, skatinantys šios valstybės gamintojus ir prekiautojus) su¬daro sutartis su kitos valstybės vyriausybe, suteikdami jai kreditą pirmo¬sios valstybės įmonių prekėms įsigyti ar projektui, kurį atliks pirmosios valstybės firmos, finansuoti. Tokioje tarptautinėje paskolos sutartyje pa¬prastai nurodoma, kad sutarčiai taikoma

pirmosios valstybės vidaus teisė, o antroji valstybė atsisako savo imunitetų pirmosios valstybės teismų ju¬risdikcijos atžvilgiu. Antroji valstybė šioje sutartyje sutinka su tuo, kad paskolos santykiuose ji bus pirmosios valstybės vidaus teisės, o ne tarp¬tautinės viešosios teisės, subjektu. Tai yra privatinės teisės kontraktas, nežiūrint į tai, kad paskolos gavėjas yra užsienio valstybė. Situacija būtų visiškai kitokia, jeigu abiejų valstybių vyriausybės sudarytų tarptautinę sutartį dėl valstybinės paskolos. Tokios paskolos „būtinai yra tarptautinės, nes jos atsiranda iš susitarimo tarp tarptautinės teisės subjektų.“10 Dėl tto ir kiekvienos vyriausybės susitarimas dėl Pasaulio Banko (Tarptautinio Plėtros ir Rekonstrukcijos Banko) paskolos yra tarptautinė sutartis, nes jis sudarytas su tarptautine organizacija (Pasaulio Bankas yra specializuo¬ta Jungtinių Tautų Įstaiga).

Pagal Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimą Nr. 5 „Dėl Lietu¬vos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvar¬kos“ Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nelaikomi tarptau¬tiniai susitarimai, sudaromi ministerijų (Vyriausybės įstaigų) vardu, jei¬gu jie (1) nenumato įsipareigojimų kitoms ministerijoms (Vyriausybės įstaigoms) arba įsipareigojimų, kuriuos vykdant turi tiesiogiai dalyvauti šios ministerijos (Vyriausybės įstaigos), vvalstybinės tarnybos bei orga¬nizacijos; (2) reikalingi finansavimo, kurį gali užtikrinti pačios susitari¬mus sudarančios ministerijos (Vyriausybės įstaigos); (3) yra užsienio kontraktai.“ Reikia manyti, kad 1992 metais, ryšium su plačia užsienio valstybių technine ir metodine pagalba per savo ministerijas Lietuvos ministerijoms, tokios kkategorijos tarptautinių susitarimų-kontraktų įtvir¬tinimas Lietuvos teisėje buvo būtinas. Panaši kategorija žinoma ir kitų

10 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, op. cit, p. 518. Valstybės tarptautines skolas

apibrėžia 1983 metų Vienos konvencijos dėl valstybių teisių perėmimo valstybiniam turtui,

archyvams ir skoloms 33 straipsnis: „bet koks valstybės . finansinis įsipareigojimas kitos

valstybės, tarptautinės organizacijos ar bet kokio kito tarptautinės teisės subjekto atžvilgiu,

atsiradęs pagal tarptautinę teisę.“

11 Žinios, 1992, Nr. 12-321.

25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis

valstybių praktikoje.12 Tačiau Lietuvos praktika parodė, kad šia nuosta¬ta kartais buvo naudojamasi sudaryti tarptautinėms sutartims apeinant įstatymo nustatytą tarptautinių sutarčių sudarymo praktiką. Ar, pavyz¬džiui, susitarimas tarp gynybos, vidaus reikalų ministerijų, saugumo tar¬nybų, muitinių ir pan. valstybei niekada „nesukuria tarptautinių įsipa¬reigojimų“? Tai liečia visas ministerijas ir Vyriausybės Įstaigas. Ministe¬rija ar Vyriausybės įstaiga santykiuose su kitos valstybės mministerijomis, departamentais ir kitomis vyriausybinėmis’institucijomis (organais) yra aukščiausia šakinė (funkcinė) valstybinio valdymo institucija, o ne pri¬vatinės teisės subjektas, ir todėl tokiuose santykiuose negali veikti savo vardu ir sukurti tarptautinius įsipareigojimus tik sau. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali suteikti jai galimybę sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, dar nereiškia, jog ši ministerija turi teisę sudaryti tarptautines sutartis net jos veiklos sferoje. Todėl ji turi turėti savo valstybės Įgaliojimus. Šveicarijoje, pavyzdžiui, bet kokiai tarptauti¬nei sutarčiai sudaryti yra būtinas net Vyriausybės (Federalinės TTarybos) sutikimas ir vėlesnis pritarimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 metų spalio 17 die¬nos nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Res¬publikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straips¬nio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad „tarptau¬tiniai tarpžinybiniai susitarimai (sutartys)“ neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.13 Nors ši

12 Pavyzdžiu gali būti Jungtinės Karalystės praktika. „O dėl tarpžinybinių susitarimų

(inter-departamental agreements, t.y. susitarimų, tiesiogiai sudarytų tarp įvairių valstybių

vyriausybinių žinybų), šie susitarimai yra, apskritai paėmus, sandėriai, liečiantys daugiau

privatinės nei tarptautinės teisės dalykus (pavyzdžiui, sandėrius dėl prekių pirkimo-parda¬

vimo ar susijusius su juo, ar kitokius komercinio pobūdžio medžiagų ar įrengimų parda¬

vimo kontraktus). Tokio susitarimo pavyzdys yra 1949 metų rugpjūčio 29 dienos Susitari¬

mas tarp Jungtinės Karalystės Maisto ministro ir Norvegijos Žvejybos direktoriaus dėl

šviežios žuvies iškrovimo iš Norvegijos žvejybos laivų Jungtinėje Karalystėje.“ – D.J.Harris.

Op.cit, p.744.

13 Konstitucinis Teismas nurodė: „Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstaty¬

muose nėra išskirta atskira tarptautinių tarpžinybinių susitarimų (sutarčių) kategorija, ta¬

čiau Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo

dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 12-321) 11 punkte ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (Žin., 1994, Nr. 63-1238) 134 punkte

kalbama apie tarptautinius susitarimus, sudaromus ministerijų ar Vyriausybės įstaigų var¬

du. Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įįstaigų susitarimai dėl bendra¬

darbiavimo su atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria

Lietuvos Respublikai tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys Vienos

i

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

26 §. Tarptautinių sutarčių rūšys

išvada yra teisinga, ji minėtų susitarimų teisinės galios problemos neiš¬sprendžia. Kaip žinia, aukščiau nurodytas 1992 metų sausio 7 d. Vyriau¬sybės nutarimas kvalifikuoja šiuos susitarimus kaip kontraktus. Teisinės kontrakto pasekmės yra gerai žinomos. Tačiau nagrinėjami susitarimai išeina už kontrakto ribų, – jie sudaromi tarp skirtingų valstybių ministe¬rijų, t.y. viešosios teisės subjektų. Jų teisinės pasekmės tiesiogiai liečia valstybių tarptautinius santykius. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali nustatyti galimybę šiai ministerijai sudaryti susitarimus su kitų vals¬tybių institucijomis, dar nesuteikia šiai ministerijai teisės sudaryti tarptau¬tines sutartis net jos veiklos srityje.

Taigi išvada gali būti tik viena – Lietuvos Respublikos teisinėje siste¬moje nėra ypatingos tarptautinių sutarčių rūšies – „tarptautinių tarpžiny¬binių susitarimų (sutarčių)“. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavi¬mų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t.y. Vyriau¬sybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties ir ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje, ir 1.1.

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptau¬tinė sutartis: ar jji sudaroma tarp valstybių, tarp vyriausybių ar net tarp skirtingų valstybių ministerijų. Tokio pobūdžio žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarp¬tautinę teisę. Taip pat yra „nesvarbu, koks valstybės organas sudarė tarp¬tautinę sutartį (valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras ir pan.), tarptautinės sutarties subjektas yra valstybė.“14 Svarbu, kad tarptautinę sutartį sudarytų asmuo, galintis atstovauti sudarant tarp-

konvencijos 2 straipsnio la punkto prasme: „.“sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės.“. Teiginys „su¬darytą tarp valstybių“ reiškia, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: „Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris negali būti . laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau tokio akto ši valstybė nepatvirtina.“ Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įgaliojimų, taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respub¬likos teisės požiūriu.“ – Žinios, 1995, Nr. 86-1949.

14 Pranas Kūris, Mykolas Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius: Mintis, 1986, p. 128.

tautinę sutartį savo valstybei, tarptautinei organizacijai ar kitam tarptau¬tinės teisės subjektui.

Tarptautinė sutartis gali būti

sudaryta iš kelių dokumentų: apsikeitimo notomis, laiškais ar telegramomis. Tokia tarptautinės sutarties forma yra gana paprasta ir dažnai naudojama praktikoje.15 Notos, kuriomis apsikei¬čiamą, paprastai yra identiškos notos, t.y. atsakomoji nota pakartoja gau¬tos notos turinį ir nurodo, kad toks yra susitarimo turinys.

26 §. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS

Tarptautinių sutarčių praktika yra tokia plati, kad vargu ar čia būtų įmanoma išvardinti visas galimas tarptautinių sutarčių rūšis. Todėl čia tenka apžvelgti tik svarbiausias.

Pagal sutarties šalių skaičių tarptautinės sutartys gali būti suskirstytos į dvišales ir daugiašales. DDaugiašalės savo ruožtu skirstomos į universa¬lias (bendrąsias) ir lokalines (grupines). Universaliomis laikomos sutar¬tys, kuriose gali dalyvauti visos valstybės; tai dažniausiai yra sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose.16

Lokalinės (grupinės) tarptautinės sutartys turi apibrėžtą dalyvių ratą. Taip, pavyzdžiui, 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (66 str. 1 d.) nustato, kad ši konvencija atvira pasi¬rašyti Europos Tarybos nariams. Lokalinės sutartys paprastai yra uždaros,

15 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 13 straipsnis (Sutikimas dėl tarp¬

tautinės sutarties privalomumo apsikeičiant dokumentais, sudarančiais sutartį) nnustato:

„Valstybių sutikimas dėl privalomumo tarptautinės sutarties, sudarytos iš dokumentų, kuriais jos apsikeitė, laikomas išreikštu, kai:

(a) šie dokumentai numato, kad apsikeitimas jais turės tokias pasekmes;

(b) kitu būdu nustatyta, kad šios valstybės susitarė, kad apsikeitimas dokumentais

turės tokias pasekmes.“

16 Universalumas nėra absoliutus. Net tokioje universalioje konvencijoje, kkaip 1969

metų Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, nėra įtvirtinta, jog joje gali daly¬

vauti kiekviena valstybė. Siekiama, kad įvairios marionetinės valstybės netaptų sutarties

dalyvėmis, kas joms vėliau suteiktų argumentą, kad jas pripažįsta ad hoc (šiuo atveju) kitos

valstybės šios konvencijos dalyvės. Todėl 1969 metų Vienos konvencijos 81 straipsnio for¬

mulę galima laikyti bendriausia universalumo formule, kuri taikoma praktiškai visose uni¬

versaliose sutartyse, sudarytose Jungtinių Tautų rėmuose:

„Ši Konvencija yra atvira pasirašyti visoms valstybėms, kurios yra narės Jungtinių Tau¬tų ar specializuotų organizacijų ar Tarptautinės Atominės Energetikos Agentūros, arba yra Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto dalyvės, arba bet kokiai kitai valstybei, kurią Jung¬tinių Tautų Generalinė Asamblėja pakvies tapti šios Konvencijos dalyve. .“

i

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

26 §. Tarptautinių sutarčių rūšys

ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų ttokios sutarties dalyvių sutikimu. Pavyzdžiui, 1949 metų Šiaurės Atlanto Sutarties (NATO sutar¬ties) 10 straipsnis nustato, kad „Šalys gali bendru jų susitarimu pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią vykdyti šios Sutarties principus ir prisidėti prie saugumo Šiaurės Atlanto zonoje, prisijungti prie šios su¬tarties.“

Tarptautinės sutartys gali būti klasifikuojamos pagal jų objektus. Iš¬skiriamos politinės (sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo ir pan.) bei ekonominės (laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos ir pan.) sutartys. Toks skirstymas yra labai sąlyginis, nes sun¬ku įsivaizduoti „nepolitinę“ sutartį ttarp valstybių. Pavyzdžiui, ar sutar¬tis dėl teisinės pagalbos neturi jokio politinio objekto, tiksliau, politi¬nio tikslo?

Objektyvus yra, pavyzdžiui, tarptautinių sutarčių skirstymas į tarptau¬tines sutartis, sudaromas tarp valstybių (jas reguliuoja 1969 metų Vienos konvencija), ir sutartis, sudaromas tarp valstybių ir tarptautinių organiza¬cijų bei vien tarp tarptautinių organizacijų (jas reguliuoja 1986 metų Vie¬nos konvencija).

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys pagal Lietuvos Respubli¬kos Konstitucijos 138 straipsnio nuostatas pirmiausia gali būti suskirsty¬tos į sutartis, kurios turi būti ratifikuotos17, ir sutartis, kurioms nereikia ratifikavimo. Toks skirstymas turi šias pasekmes Lietuvos Respublikos teisėje:

17 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnis nustato:

„Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis:

1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;

2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip

pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;

3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;

4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgą buvimo ir jų statuso užsienio valstybių

teritorijose;

5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei

regioninėse tarptautinėse organizacijose;

6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.

Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Sei¬mas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.“

1991 metų gegužės 21 dienos Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl Lietuvos Respub¬likos tarptautinių sutarčių (7 str.), iš esmės pakartodamas Konstitucijos 138 sstr. 1 dalies sutarčių sąrašą, papildomai nurodo dar kitas kategorijas sutarčių, kurios turi būti rati¬fikuotos: daugiašalės, ekonominės dvišalės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui,

1) sutartys, reikalaujančios Seimo ratifikacijos, negali būti sudarytos,

nenumatant jose ratifikavimo sąlygos ar sąlygos, kad sutarčiai įsi¬

galioti šalys atliks reikalingas konstitucines procedūras (tai šių su¬

tarčių sudarymo ir įsigaliojimo esminė konstitucinė sąlyga);

2) „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Sei¬

mas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“

(Konstitucijos 138 str. 3 d.);18

3) Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi

įstatymo galią;19

4) šias sutartis nutraukti ar sustabdyti jų vykdymą turi teisę tik Lietu¬

vos Respublikos Seimas (be abejo, bet kokią sutartį galima nu¬

traukti ar sustabdyti tik tarptautinės teisės ar pačios sutarties nu¬

statomais pagrindais).

Kitų valstybių teisėje taip pat galima išskirti įvairias šių valstybių su¬tarčių kategorijas. Paprastai išskiriamos ypatingai svarbios šiai valstybei sutartys ir numatoma, kad tokioms sutartims reikalingas aukščiausių šios valstybės organų pritarimas. Pavyzdžiui, Vokietijos Federacinės Respub¬likos Pagrindinio įstatymo (Grundgesetz) 59 straipsnio 2 dalis specialiai išskiria dvi svarbiausių VFR tarptautinių sutarčių kategorijas ir kartu atskiria jas nuo kitų kategorijų sutarčių:

„Sutartys, reguliuojančios Federacijos politinius santykius ar liečian¬čios federalinį įstatymų leidimą, reikalauja sutikimo, dalyvavimo forma, priimant federalinį įstatymą, kurį duoda federaliniai organai, kompetentingi

sutartys, nustatančios kitokias teisės normas, negu galiojantys Lietuvos Respublikos Įsta¬tymai. Sutartys dėl užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jjų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje (ši kategorija būtinų ratifikuoti sutarčių įtraukta į 1991 metų Įstatymą dėl tarptautinių sutarčių) neturi prieštarauti Konstitucijos 137 straipsniui, nu¬statančiam, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.“

18 Šią nuostatą reikėtų aiškinti ta prasme, kad kalbama apie jau įsigaliojusias ratifikuo¬

tas tarptautines sutartis, nes vien tik ratifikavimas nėra tarptautinės sutarties įsigaliojimo

momentas. Pavyzdžiui, dvišalė ratifikuota tarptautinė sutartis paprastai įsigalioja šalims

apsikeitus ratifikaciniais raštais.

19 Tokią išvadą padarė Konstitucinis Teismas vadovaudamasis Konstitucijos 138 straips¬

nio 3 dalies nuostata (ratifikuotos sutartys yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos

sudėtinė dalis) ir 1991 metų Įstatymo dėl tarptautinių sutarčių 12 straipsnio nuostata

(Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią). – Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 1995 metų sausio 24 dienos Išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9 ir 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo

2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Žinios 1995, Nr. 9-199.

i

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISE

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

kiekvienu atveju priimti tokius federalinius įstatymus. O administraci¬niams susitarimams taikomos mutatis mutandis nuostatos, liečiančios fe-deralinę administraciją“.

Ši VFR konstitucinė nuostata taikoma taip, kad, pavyzdžiui, VFR politinius santykius reguliuojančioms sutartims (karinės sąjungos, gyny¬bos garantijų, politinio bendradarbiavimo, taikos sutartys ir

t.t.), o taip pat sutartims, susijusioms su įstatymų leidyba (srityse, kurias Pagrindinis įstatymas leidžia reguliuoti tik įstatymu), būtinas Bundestago (Federali¬nio Susirinkimo) sutikimas, kurį jis duoda priimdamas įstatymą. Papildo¬mai gali būti reikalingas dar ir Bundesrato (Federalinės Tarybos) prita¬rimas, pavyzdžiui, jei sutartis liečia mokesčių sritį. Taigi, šios sutartys, kurioms duotas pritarimas įstatymo forma, įgyja VFR federalinio įstaty¬mo galią.

Pagal VFR Pagrindinio įstatymo 59 str. 2 d. kitų rūšių VFR tarptau¬tinės sutartys yra „administraciniai susitarimai“ (Venvaltungsabkommen). Tai taip pat tarptautinės sutartys, tačiau jas gali ssudaryti atitinkami mi¬nistrai be federalinių organų specialaus pritarimo. Administraciniai susi¬tarimai galimi tik tada, kai įstatymas apibrėžia atitinkamo ministro kom¬petenciją leisti dekretus pagal VFR Pagrindinio įstatymo 80 str. 1 d.: „Šiuo atveju įstatymas turi nustatyti suteiktų įgaliojimų turinį, tikslus ir apimtį. Dekrete turi būti nurodytas jo įstatyminis pagrindas.“20

27 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SUDARYMAS

Tarptautinių sutarčių įvairovė (vienašalės ir daugiašalės, atviros ar už¬daros prisijungimui, reikalaujančios ratifikavimo ar ne, ir pan.) kartu yra ir jų sudarymo procedūrų įvairovė. Vienoms sutartims sudaryti (pvz., uni¬versalioms ratifikuojamoms sutartims) rreikia keleto sudarymo stadijų, ki¬toms gi (pvz., apsikeitimui notomis) gali užtekti ir vienos. Įvairių sutarčių sudarymo procesas gali apimti sudarymą labai įvairių dokumentų, anglų ir prancūzų tarptautinėje teisinėje terminologijoje vadinamų „instrumen¬tais“ (Instruments), kas gali būti lietuviško žodžio „raštai“ ar tarptautinio

20 „„Ministrai gali sudaryti tarptautinius susitarimus tose specialiose srityse, kur įstaty¬mai delegavo jiems įgaliojimus nustatyti normas priimant dekretus Konstitucijos 80 straipsnio pagrindu. Jei ministrui suteikta teisė priimti tokį dekretą {Rechtsverordnung), laikoma, kad 59 straipsnio 2 dalis apima ministro teisę sudaryti tarptautinius susitarimus.“ – J.A. Fro-wein. Constitutional Law and International Law. In: Jahrbuch zur Staats- und Venvaltungs-wissenschaft. – Baden-Baden, Bd.7, 1994, p.ll.

žodžio „dokumentai“ atitikmuo. Daugiašalės ratifikuojamos sutarties at¬veju paeiliui gali būti sudaromi šie dokumentai: suderintas (dažniausiai parafavimo, t.y. atstovų inicialų Įrašymo forma) tarptautinės sutarties teks¬tas, pasirašytas sutarties tekstas, sutarties ratifikavimo raštai, prisijungi¬mo prie sutarties raštai ir kiti. Tačiau svarbiausia yra nustatyti, nuo kurio momento bet kokia tarptautinė sutartis laikoma sudaryta. „Tam, kad ga¬lima būtų pradėti tai nagrinėti, iš visų gausių termino „sudarymas“ rreikš¬mių reikia išrinkti pačią trumpiausią: sutartis yra „sudaryta“ tada, kai valstybės galutinai išreiškė savo valią įsipareigoti.“21 Taip pat reikia skirti tarptautinės sutarties sudarymą nuo jos įsigaliojimo: dažniausiai sudary¬toje sutartyje numatoma, kad ji įsigalios nuo tam tikro momento (pvz., arba nuo apsikeitimo ratifikaciniais raštais momento, arba nuo nurodytos datos, ar pan.).

Reikia pabrėžti, kad 1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės (8-11 straipsniai; analogiški 1986 metų Vienos konvencijos straipsniai) išskiria dvi pagrindines tarptautinės sutarties sudarymo stadijas. Jos yra tokios: 1) sutarties teksto ppatvirtinimas ir jos teksto autentiškumo nusta¬tymas; 2) valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma. Doktrina išskiria daugiau stadijų. „Tarptautinės sutarties sudarymas yra daugiaplanė operacija, apimanti šias stadijas: 1) sutarties teksto patvirti¬nimas ir jo autentiškumo nustatymas; 2) valstybės sprendimas įsipareigoti šia sutartimi; 3) tarptautinis pranešimas apie šį sprendimą; 4) sutarties įsigaliojimas remiantis jos nuostatais tų valstybių, kurios išreiškė savo sutikimą, atžvilgiu.“22 Čia negalima nepaminėti taip pat derybų dėl sutar¬ties, tačiau derybos yra procesas, o mus domina „instrumentai“, t.y. aktai, kurie liudija apie kiekvienos stadijos įvykdymą. Praktikoje pasitaiko atve¬jų, kai derybose dėl sutarties sudaromas tik vienas „instrumentas“ – pa¬sirašomas tekstas. Taip atsitinka tada, kai šalys pasirenka patį paprasčiau¬sią sutarties sudarymo būdą, – jos pasirašo parengtą sutarties tekstą. Pa¬sirašymas čia reiškia tiek sutarties teksto patvirtinimą, tiek jos sudarymą ir kartais net įsigaliojimą.23

21 Paul Reuter. Introduction au droit des traitės. Paris: P.U.F., 1987, p. 53.

22 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 122.

„Savaime suprantama, kai kurie iš šių etapų gali pasirodyti nereikalingi: kartais, kaip jau sakyta, valstybės nori nedelsiant įsipareigoti nenumatydamos papildomo uždelsimo, arba sutarties sudarymas faktiškai susiklosto taip, kad vienas iš jo etapų tampa nebereika¬lingas, pavyzdžiui, gali pasirodyti, kad nėra tikslo iš anksto patvirtinti teksto autentiškumą, kai sudaroma dvišalė sutartis dviem identiškais tekstais.“ – Paul Reuter. Op. cit., pp. 55.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

Įgaliojimai tarptautinei sutarčiai sudaryti. Bet kokį aktą, liečianti tarp¬tautinės sutarties sudarymą, gali atlikti tik valstybės (ar kito tarptautinės teisės subjekto) įgaliotas asmuo. Kito asmens atlikti aktai neturi teisinių pasekmių, nebent valstybė vėliau tokį aktą patvirtintų (1969 metų Vienos konvencijos 8 str.).

1969 metų Vienos konvencijos 7 straipsnis (Įgaliojimai) nustato: „1. Asmuo laikomas atstovaujančiu valstybę, turint tikslą patvirtinti sutarties tekstą ar nustatyti jos autentiškumą, ar siekiant išreikšti valsty¬bės sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo, kai:

(a) jis pateikia tinkamus įgaliojimus; ar

(b) iš atitinkamų valstybių praktikos ar kitų aplinkybių matyti, kad jos

ketino laikyti šį asmenį atstovaujančiu valstybei šiais tikslais ir ne¬

reikalauti iš jo pateikti įgaliojimus.

2. Pagal jų pareigas ir neturėdami pateikti įgaliojimų, valstybę atsto¬vaujančiais laikomi šie asmenys:

(a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai,

kai ketinama atlikti visus veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu;

(b) diplomatinių misijų vadovai, kai ketinama patvirtinti sutarties tekstą

tarp akredituojančios valstybės ir valstybės, kurioje jie akredituoti;

(c) atstovai, valstybių akredituoti tarptautinėje konferencijoje ar tarptau¬

tinėje organizacijoje, ar viename iš jos organų, kai ketinama patvir¬

tinti sutarties tekstą šioje konferencijoje, organizacijoje ar organe.“

1986 metų Vienos konvencijos 7 straipsnio (Įgaliojimai) 3 dalis nustato: „3. Asmuo laikomas atstovaujančiu tarptautinei organizacijai, kai ke¬tinama patvirtinti sutarties tekstą ar nustatyti jos autentiškumą, ar išreikš¬ti šios organizacijos sutikimą, kkad tarptautinė sutartis taps privaloma, kai:

(a) jis pateikia tinkamus įgaliojimus; ar

(b) iš aplinkybių matyti, kad valstybės ir tarptautinės organizacijos ketino

laikyti šį asmenį atstovaujančiu tarptautinei organizacijai šiais tikslais

pagal organizacijos normas ir nereikalauti iš jo pateikti įgaliojimų.“24

24 Tarptautinės teisės komisija, rengusi šios Konvencijos projektą, jos 7 straipsnio komentare nurodė, kad „praktikoje organizacijų atstovai retai turi įgaliojimus. Tarp¬tautinės organizacijos atstovas dažnai yra ne kas kitas, kaip šios organizacijos sekreto¬riato vadovas, kuriam netinka išduoti įgaliojimus sau pačiam. (.) Komisija nelaiko įma¬nomu nustatyti, kad organizacijos vykdomasis vadovas turėtų turėti bendrą teisę, tokią, kokią turi valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai, atstovauti organizacijai sudarant sutartį. (.) Tačiau būtina nedviprasmiškai pabrėžti principą, kad kiekviena organizacija turi savo aukšto lygio individualią struktūrą, ir tai pagal jos pa¬čios normas apsprendžia asmens, įgalioto ją atstovauti be specialių įgaliojimų, kompe¬tenciją, statusą ir pareigas, ir, kai tai būtina, jo teisę išduoti įgaliojimus kitiems.“ -UN doc. A/CONF.129/Add.l (Vol. II), p. 13-14.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl tarptautinių sutarčių gali būti išduodami įgaliojimai derėtis dėl tarptautinės sutarties, įgaliojimai patvir¬tinti tarptautinės sutarties tekstą ir nustatyti jos autentiškumą (parafuoti ar pasirašyti ad referendum ir pan.), įgaliojimai pasirašyti tarptautinę su¬tartį (šiuo atveju – išreikšti Lietuvos Respublikos sutikimą dėl sutarties privalomumo). Įgaliojimus

suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o įgaliojimus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kurias ratifikuoja Seimas, – Lietuvos Respublikos Prezidentas. Be įgalio¬jimų derėtis dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties ir ją sudaryti gali: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir Užsienio reikalų ministras. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės vadovas arba Lietuvos Respublikos atstovas tarptautinėje konferencijoje, tarptau¬tinėje organizacijoje ar viename jų organų turi teisę derėtis dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties sudarymo, patvirtinti jos tekstą ar nu¬statyti šio teksto autentiškumą be įgaliojimų su valstybe, kurioje jis yyra akredituotas, arba tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizaci¬joje ar viename jos organų.

Valstybių atstovai, prieš atlikdami bet kurį iš įgaliotų atlikti sutarties sudarymo metu veiksmų, apsikeičia įgaliojamaisiais raštais. Sutartį sudarant tarptautinėje konferencijoje, organizacijoje ar viename jos organų, įgalioji¬mai pateikiami šių institucijų nustatyta tvarka (pvz., įgaliojimų komitetui).

Galima atsisakyti derėtis su asmeniu, neturinčiu įgaliojimų.

Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galu¬tinis ir derybos dėl jo ar kitos teksto rengimo procedūros (tarptautinės organizacijos organo ar tarptautinės konferencijos posėdžiai ir pan.) yra baigtos ir paprastai nneatnaujinamos. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 9 straipsnis (Sutarties teksto patvirtinimas) nustato:

„1. Sutarties tekstas yra patvirtintas, kai visos valstybės, dalyvaujan¬čios jo parengime, išreiškė tam savo sutikimą, išskyrus atvejus, numatytus 2 dalyje.

2. Sutarties tekstas patvirtinamas tarptautinėje konferencijoje balsavi¬mo būdu dviems ttrečdaliams dalyvaujančiųjų ir balsuojančiųjų valstybių pritarus, nebent ta pačia balsų dauguma jos nutartų taikyti kitokią taisyklę.“

Tarptautinės sutarties teksto autentiškumo nustatymas savo pasek¬mėmis prilygsta sutarties teksto patvirtinimui – tekstas yra galutinis. Nu¬rodoma, kad „autentifikavimas – tai procedūra, kurios metu paskelbiama, jog parengtas tekstas atitinka derybininkų ketinimus ir jie jį laiko galuti¬niu. Paprastai autentiškas tekstas negali būti vėliau keičiamas.“25

Nguen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 131.

136

137

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

Tik vieninteliu atveju sutarties tekstą patvirtinus vėliau dar nustato¬mas jo autentiškumas. Tai gali atsitikti tarptautinės organizacijos organo ar tarptautinės konferencijos posėdžių metu, kai tekstas pirmiausia pa¬tvirtinamas balsavimo būdu ar konsensu (visuotiniu sutarimu), o vėliau jį pasirašo valstybių delegacijų vadovai ir tuo pačiu nustato jo autentišku¬mą. Pastaroji operacija įvyksta delegacijų vadovams pasirašius konferen¬cijos ar organo posėdžio bbaigiamąjį aktą.

1969 metų Vienos konvencijos 10 straipsnis (Teksto autentiškumo nu¬statymas) numato:

„Sutarties tekstas yra autentiškas ir galutinis, kai:

(a) įvykdyta tokia procedūra, kuri numatyta jos tekste ar sutarta vals¬

tybių, dalyvaujančių ją rengiant; arba

(b) jei tokios procedūros nėra, valstybių atstovams pasirašius, pasira¬

šius ad referendum sutarties tekstą ar konferencijos baigiamąjį ak¬

tą, į kurį įtrauktas sutarties tekstas, ar jiems pažymėjus savo inicia¬

lus šiame tekste ar akte.“

Inicialų pažymėjimas sutarties tekste yra vadinamas parafavimu ir reiškia, kaip ir kiti aukščiau nurodyti aktai, sutarties autentiškumo nu¬statymą.

Pasirašymas ad referendum yra pasirašymas ssu sąlyga, kad tokį pasi¬rašymą vėliau patvirtins aukštesnė pasirašiusiojo asmens valstybės insti¬tucija.

„Parafavimas ir pasirašymas ad referendum reikalingi tam, kad būtų išvengta bet kokių komplikacijų. Jie naudojami ypač šiais atvejais:

– norint supaprastinta forma patvirtinti susitarimą, kuris dėl savo objekto turi būti pateiktas nacionaliniam parlamentui prieš jam įsigaliojant jį pasirašius;

– kai norima suteikti sutarčiai ypatingą iškilmingumą, paliekant jos

pasirašymą aukštesnio politinio lygio institucijoms (pvz., 1949 me¬

tų Vašingtono sutartis, steigianti Šiaurės Atlanto Santarvę);

– ypač tada, kai derybininkas nėra įgaliotas pasirašyti sutartį.“26

Sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo. 1969 metų Vienos

konvencijos 11 straipsnis (Sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomu¬mo išreiškimo būdai) nustato:

„Valstybės sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma, gali būti išreikštas pasirašymu, apsikeitimu dokumentais, sudarančiais sutartį, ratifikavimu, priėmimu, tvirtinimu ar prisijungimu, arba kitais būdais, jei jie numatyti.“

26 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 131.

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

Tarptautinės organizacijos sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma, gali būti išreikštas tais pačiais būdais, tačiau tik su vienu skir¬tumu, tai yra „ratifikaciją“ čia pakeičia „formalaus patvirtinimo aktas“ (1986 metų Vienos konvencijos 11 str. 2 d.).

Tarptautinės sutarties teisinė galia tarptautinėje teisėje nepriklauso nuo to, kokiu būdu valstybės išreiškė sutikimą, kad ši sutartis taptų joms privaloma: pasirašymu, ratifikavimu ar kokiu nors kitu. Visos tarptauti¬nės sutartys turi būti sąžiningai vykdomos.

Pasirašymas. Šiuo atveju pasirašymas yra valstybės sutikimas, kkad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma. Šią supaprastintą procedūrą vals¬tybės naudoja kaip taisyklę visada, kai jų konstitucinės normos nereika¬lauja aukščiausiųjų valstybės organų pritarimo tokios rūšies sutarčiai su¬daryti.27

Prisijungiant prie sutarties, ji nepasirašoma.

Pagal 1969 metų Vienos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį pasirašymas yra valstybės sutikimas dėl sutarties privalomumo, kai (a) tai numatyta sutartyje, kai (b) valstybės tai nustatė derybų metu arba (c) tai matyti iš atstovo įgaliojamųjų raštų arba apie tai buvo pareikšta derybų metu. Pa¬gal šio straipsnio 2 dalį atstovų inicialų įrašymas sutarties tekste taip pat reiškia sutikimą, kad sutartis taptų privaloma, jei derybų metu buvo dėl to sutarta. Be to, kai sutartį atstovas pasirašė ad referendum, o vėliau valstybė tokį pasirašymą patvirtino, laikoma, kad sutartis pasirašyta.

Apsikeitimas dokumentais, sudarančiais sutartį, taip pat laikomas su¬tikimu, kad sutartis taptų privaloma, kai tai numatyta šiuose dokumen¬tuose ar kitu būdu (13 str.). Tai taip pat yra supaprastinta procedūra: apsikeitimas notomis arba laiškais, kurių turinys yra identiškas ir pakar¬toja sutarties tekstą. Antrosios notos gavimo data laikoma sutarties suda¬rymo data.

27 Absoliutizmo amžiuje monarchas turėjo neribotą galią pasirašyti tarptautinę sutartį be jokio kokių nors kitų valstybės organų pritarimo. Konstitucinėse monarchijose ir res¬publikose jau pradėta reikalauti parlamentų pritarimo. Tačiau sutarties sudarymas ją pa¬sirašant vėl paplito naujaisiais laikais. „Si trumpa pprocedūra atsirado JAV sudaromų exe-eutive agreements (vykdomųjų susitarimų) praktikoje. Nuo XVIII amžiaus pabaigos Jung¬tinių Valstijų Prezidentas, kad išvengtų konfliktų su Senatu, kurio sutikimas tarptautinių sutarčių sudarymui reikalaujamas pagal federalinę Konstituciją, ir kad paliktų kiek galima daugiau savarankiškumo šalies užsienio politikos vykdymo srityje, pats sudaro tam tikrus susitarimus, vadinamus vykdomaisiais susitarimais, kurie paprastai įsigalioja tada, kai juos pasirašo Prezidentas ar kitas asmuo jo vardu. Amerikietiškas vykdomųjų organų veiklos pavyzdys greitai paplito Europoje. (.) Šiuo metu per 60 % Prancūzijos susitarimų suda¬ryta supaprastinta tvarka. Jungtinėse Valstijose proporcija yra tokia pati.“- Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, pp. 140-141.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

Ratifikavimas. Ratifikavimo terminas kilęs iš lotyniško ratum habeo -tvirtinu, ir absoliutizmo metu reiškė, kad monarchas patvirtino, jog jo atstovas, pasirašydamas sutartį, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų. Kitą tei¬sinę reikšmę ratifikavimas palaipsniui įgavo konstitucinėse valstybėse. Ra¬tifikavimas tapo priemone parlamentui dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje. Daugelio valstybių konstitucijose atsirado nuostatų, įpareigojančių valstybės vadovą gauti parlamento pritarimą (ratifikavimo forma) tarptautinėms sutartims.

1969 metų Vienos konvencijos 14 straipsnis (Sutikimas dėl tarptauti¬nės sutarties privalomumo, išreikštas ratifikavimu, priėmimu ar patvirti¬nimu) nustato:

„1. Valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra iš¬reikštas ratifikavimu, kai

(a) sutartis numato, jog toks sutikimas turi būti išreikštas ratifikavimo

būdu;

(b) kitaip nustatyta,

kad derybų metu valstybės sutiko, kad bus reika¬

lingas ratifikavimas;

(c) valstybės atstovas pasirašė sutartį su ratifikavimo sąlyga; arba

(d) valstybės ketinimas pasirašyti sutartį su ratifikavimo sąlyga seka iš

atstovo įgaliojimų arba buvo išreikštas derybų metu.

2. Valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra iš¬reikštas priėmimu ar tvirtinimu pagal tas pačias taisykles, kurios taiko¬mos ratifikavimui.“

Būtina pabrėžti, kad tarptautinės sutarties ratifikavimas turi du as¬pektus: konstitucinį ir tarptautinį.

Valstybės nacionalinės teisės normos nustato, kokiu vidaus teisės aktu yra ratifikuojamos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikoje tarptau¬tinės sutartys ratifikuojamos Seimui priimant įstatymą dėl ttarptautinės sutarties ratifikavimo. Vokietijos Federacinėje Respublikoje įstatymą dėl sutarties ratifikavimo atitinkamai priima Bundestagas.

Tarptautinės teisės prasme ratifikavimas yra tarptautinis teisinis ak¬tas, „instrumentas“, pagal sutarčių teisės terminologiją, kuriuo valstybė išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Tokį rati¬fikavimo pobūdį labai tiksliai apibūdino Tarptautinio Teismo teisėjas Ro¬berto Ago savo atskiroje nuomonėje Nikaragvos (1984) byloje:

„Ratifikavimą“ čia mes suprantame taip, kaip ši sąvoka yra apibrėžia¬ma tarptautiniu teisiniu aspektu, t.y. dvišalių sutarčių atveju – kaip apsi¬keitimą ratifikaciniais raštais (des Instruments de ratification), kurie jau išrašyti pagal vvidaus teisę, o daugiašalių sutarčių atveju – kaip šių raštų

deponavimą depozitarui, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Generaliniam Sek¬retoriui. Tai, be abejo, nėra vien tik paprastas formalumas ar savotiška papildoma sąlyga. Toks apsikeitimas raštais ar toks jų deponavimas, pri¬klausomai nuo šių atvejų, pats ssavaime yra aktas, kuriuo tarpvalstybiniuo¬se santykiuose išreiškiamas suinteresuotų valstybių sutikimas prisiimti įsi¬pareigojimus, numatytus atitinkamomis sutartimis. Kol šie veiksmai nėra atlikti, sutartis negalioja, lygiai kaip negalioja a fortiori (pirmiausia) įsipa¬reigojimai, kuriuos ji nustato.“28

Taigi gali būti priimtas įstatymas dėl sutarties ratifikavimo ar kitas vidaus teisės aktas, kuriuo ratifikuota sutartis, tačiau tol, kol neatliktas tarptautinis ratifikavimo aktas – apsikeitimas ratifikaciniais raštais ar jų deponavimas, ne¬laikoma, kad valstybė įsipareigojo šia sutartimi. Taip, pavyzdžiui, Lietuvos Res¬publikos Įstatymas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau¬gos konvencijos ir jos Ketvirtojo, Septintojo ir Vienuoliktojo protokolų ra¬tifikavimo buvo priimtas 1995 metų balandžio 27 dieną, o ratifikaciniai raš¬tai buvo deponuoti 1995 metų birželio 20 dieną ir tą pačią dieną Konvencija bei nurodyti jos protokolai įsigaliojo Lietuvos atžvilgiu.29

Ratifikaciniai raštai surašomi ttradicine iškilminga forma.30 Apsikeiti¬mas ratifikaciniais raštais įforminamas protokolu. Apie ratifikacinių raš¬tų deponavimą depozitaras informuoja visas valstybes sutarties dalyves.

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ratifikavimo vidaus teisinę procedūrą nustato Konstitucija, Įstatymas dėl tarptautinių sutarčių ir Sei¬mo Statutas. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Seimui ratifikuoti teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas (Konstitucijos

28 ICJ Reports 1984, p. 519.

29 Pagal Konvencijos 66 straipsnio 3 dalį naujai prisijungusios valstybės atžvilgiu ji

įsigalioja šios valstybės ratifikacinių raštų deponavimo Europos Tarybos Generaliniam Sek¬

retoriui dieną.

30 Prancūzijos ratifikacinių raštų (lettres de ratification) turinys yra toks:

„. Prancūzijos RRespublikos Prezidentas

sveikina visus tuos, kurie skaitys šiuos raštus.

Susipažinę ir išnagrinėję šią Sutartį, Mes priėmėme ir priimame ją visą bei kiekvieną jos dali kartu ir atskirai pagal joje nustatytas nuostatas ir remdamiesi Konstitucijos 52 straipsniu.

(Toliau pateikiamas visas sutarties tekstas.)

Skelbiame, kad ji yra priimta, ratifikuota ir patvirtinta, ir pasižadame, kad jos bus nenukrypstamai laikomasi.

Tai patvirtindami Mes suteikiame šiuos Respublikos antspaudo ženklus.“

Vertimas pagal Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 137.

j

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

84 str. 2 p.). Konstitucijos 138 straipsnis apibrėžia, kokias sutartis rati¬fikuoja Seimas: 1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo; 2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio su¬tartis; 3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis; 4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; 5) dėl Lietuvos Respublikos daly¬vavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarp¬tautinėse organizacijose; 6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines su¬tartis. Šis straipsnis taip pat nustato, kad įstatymuose, taip pat tarptau¬tinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Seimas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. 1991 metų gegužės 21 dienos Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių (7 str.), pakartodamas Konstitucijos 138 str. 1 dalies sutarčių sąrašą, ppapildomai nurodo dar kitas kategorijas sutarčių, kurios turi būti ratifikuotos: daugiašalės, ekonominės ...

Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 8764 žodžiai iš 17528 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Vykdomųjų bylų apskaita

TURINYS ĮVADAS 3 1.GREITAS DUOMENŲ ĮVEDIMAS 4 2.DUOMENŲ KOREGAVIMAS IR ŠALINIMAS, BYLŲ SĄRAŠO SPAUSDINIMAS IR SIUNTIMAS Į EXEL’Į 5 2.1. Duomenų koregavimas ir šalinimas 5 2.2 Bylų sąrašo spausdinimas 7 2.3.Duomenų eksportav...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE SĄVOKA Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia ...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS ĮŽANGA 3 1. MOKESČIŲ SISTEMA 4 1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5 1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9 2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12 3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); 3.1 MOKESČIŲ SIST...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys Turinys 2 Įžanga 4 Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7 Karo įstatymų ištakos 7 Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9 Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
APSKRIČIŲ VALDYMAS

TURINYS TURINYS 1 ĮŽANGA 2 1. Vietos valdymas LR 3 2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4 3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4 4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4 (ads...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Atsisiųsti šį darbą