Švietimas Antikoje

Įvadas

Renesanso metu atsiradęs ir XVIII a. įsitvirtinęs antikos terminas (lot. – antiquus – senas) plačiąją prasme reiškiantis senovę, o siauresne – senovės graikų ir romėnų kultūrą, apima laikotarpį nuo Kretos ir Mikėnų laikų (III – II tūkst.. pr. Kr.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo V–VI a., paženklinto keliomis dvasinės kultūros lūžius menančiomis datomis.

Ryšiai su antikos pasauliu ženklino ir Lietuvos istorijos puslapius, antikos kultūros bei meno atgarsiai įvairiomis formomis įtakojo mūsų pačių nacionalinės kultūros sklaida. Lotynų ir graikų kalbų kelias, pradžioje pasukęs į bažnyčią ir ėjęs į Lietuvą iš Prahos, Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetų, 1579 m. įsteigus Vilniaus universitetą, atvėrė galimybes pažinčiai su visa senovės graikų ir lotynų kultūra, filosofija bei menu.

XV a., o gal ir XIV a., šviesesni Lietuvos žmonės, susipažinę su lotynų kalba ir Romos istorija ir pastebėję tam tikrą panašumą tarp lotynų ir lietuvių kalbų, ėmė skelbti, kad lietuviai yra kilę iš romėnų.

XVII a. ir vėlesniaisiais šimtmečiais senosios graikų kalbos mokant Lietuvos kolegijose, klasikinėse gimnazijose ir kunigų seminarijose, antikinės kultūros paveldo įsisavinimas tapo privalomas kiekvieno apsišvietusio žmogaus požymis.

IV a. pr. Kr. Romoje įvykusi abėcėlės reforma, pateikusi 21 lotynišką raidę, sukūrė abėcėlę (ji vadinta abece), kurios pagrindas iki šiol sudaro mūsų pačių raidyną. (Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. Lietuva amžių sūkury. – Chicago : Sandaros spauda. – 1956, p.30–31).

Ugdymas

Tyrinėtojų teigimu, nemenką auklėjimo dozę vaikai gaudavo namuose, kuriuose šeimininkavo moterys, o vaikų auklėjimu daugiausiai užsiimdavo vergai – pedagogai. Helenizmo laikais pedagogo darbas tapo garbinga namų mokytojo profesija. Mergaičių mokslas namų slenksčio taip ir neperžengdavo (išskyrus būsimas heteras, kurios mokydavosi specialiose mokyklose, kuriose itin daug dėmesio buvo teikiama meninių įgūdžių formavimui, ir romėnes, ėjusias pradinius mokslus rašto mokykloje – ludus litterarius). Nors pirmieji auklėjimo ir mokymo impulsai buvo suteikiami namuose, antikos šalyse taipogi egzistavo oficialios mokyklos, rengiančios vaikus savarankiškam gyvenimui, pilietinei jų ateičiai. Graikijoje tobulėjant raštingumui, plečiantis ūkiui, skaitymas, rašymas, skaičiavimas labiau pasiturintiems gyventojams tapo neišvengiama būtinybe. Gausūs meno paminklai – literatūra, muzika – tapo itin parankia mokymo medžiaga: pramokę raidžių, mokiniai imdavosi skaityti didžiųjų savo poetų kūrinius. Homero epai ilgą laiką buvo vienintelis dorovinių, geografinių, religinių žinių ir gimtosios kalbos mokymo šaltinis. Ne veltui, matyt, žymūs graikų geografas Strabonas (Strabon; 64 m. pr. Kr.–19 m.) Homerą pavadino graikų geografijos mokslo pradininku. O profesoriaus H. Zabulio teigimu, „jei antikos menas mums paliko daug įspūdžių apolonų ir afrodičių, už tai turime dėkoti Homerui“ (Zabulis ...