Sveikata

Sveikata – vienas svarbiausių žmogaus laimės komponentų, viena didžiausių vertybių. Žmogus dažnai susimąsto pradeda vertinti tik tai, ko neteko. Taip yra ir su sveikata. Kiekvienas turi teisę būti sveikas ir mokėti sveikatą išlaikyti kuo ilgiau.

Galima pateikti ir kitokį sveikatos apibrėžimą ir pabrėžti, kad sveikata – tai per daug svarbu, kad ja rūpintųsi vien mus gydantys medikai. Su sveikata susijusias problemas turi spręsti pats žmogus, bendruomenė, medicinos darbuotojai, valdžios institucijos. Žmogus privalo jausti atsakomybę už sveikatą, gilinti žinias ir tobulinti sveikatos sstiprinimo įgūdžius.

Sveikata priklauso nuo pradinių biologinių individo savybių ir nuo daugumos mūsų visuomenės sektorių poveikio, nuo populiacijos kaip visumos, nuo individualios bei kolektyvinės patirties ir veiksmų. Žmonių pasirinkimą nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė – genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės – ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai atributai bei šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui, tai rašoma knygoje Sveikata 21.

Tarp Lietuvos gyventojų nuolat auga mirtingumas nuo ligų, tiesiogiai ssusijusių su žmonių gyvensena: širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžinių susirgimų. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis medicininės priemonės sveikatą ir gyvenimo trukmę sąlygoja tik 10%, aplinkos ir darbo sąlygos – 20%, paveldimumo faktoriai – 20%, o likusius 50 % lemia ggyvenimo būdas. Todėl išsivysčiusiose valstybėse vis platesnį pripažinimą įgyja sveiko gyvenimo būdo koncepcija, orientuota į žmogaus organizmo natūralių adaptacinių galimybių panaudojimą. Ši koncepcija remiasi holistine pažiūra į sveikatos palaikymą, išsaugojimą ir stiprinimą, nagrinėjančią žmogų ir įvairias jo sferas kaip vieningą sistemą.

Sveikos gyvensenos judėjimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Jau šio šimtmečio pradžioje ir tarpukario Lietuvoje Vydūnas, St. Šalkauskis, A. Maceina, K. Dineika savo filosofinių sistemų pagrindu suformulavo sveiko, darnaus žmogaus sampratą.

Nėra pakankamai ištirta, koks gyventojų požiūris į kūno kultūrą ir sportą kaip vieną iš svarbiausių priemonių padedančių stiprinti sveikatą, didinant fizines galimybes ir darbingumą. Trūksta informacijos, dėl kokių priežasčių didžioji dalis gyventojų nesimankština ir nesportuoja. Mažai duomenų apie savarankiškai sportuojančius ir besimankštinančius asmenis.

Iš tikrųjų kas tai yra sveikata? Ar tai oorganizmo būsena, kai jo nekankina jokia liga? Laiko tarpas tarp ligų? Mūsų medicininė praktika, matyt ją taip ir traktuoja “Jeigu nesergi jokia liga, vadinasi, esi sveikas”. Sveikata malonu, bet jeigu žmogus esti sveikas visą laiką, veikia adaptacijos dėsnis: jos nebepastebi, ir ji nėra sudedamoji laimės dalis (Amosovas, 1984).

A. Stepaitienės teigimu per mažai judame, trūksta aktyvios veiklos, buvimo gryname ore. Sportuoti ar vaikščioti, dirbti fizinį darbą ir to užteks, ar praktikuoti medicininį pasivaikščiojimą, bėgimą gamtoje su mintimis ir įsivaizduojant, kaip mums vvis dėlto padeda grynas oras, bendravimas su gamta. Ar visada masinis sportas duoda teigiamų rezultatų? Visi šie ir kiti klausimai jaudina kiekvieną suaugusį.

Judėjimas – tai tas gyvybės eliksyras, kuris laiduoja normalų vaiko vystymąsi, suaugusiųjų sveikatą ir ilgaamžiškumą. Yra aukso taisyklė: “Jei gali judėti – judėk, būsi sveikas, gražus ir protingas. Jei gali stovėti – nesėdėk, jei gali sėdėti – negulėk.

Susipažinus su sveika gyvensena ir su aktyviu gyvenimo ritmu, smagu žinoti, patiriamos teigiamos emocijos: fizinių gebėjimų tobulinimas ir tobulėjimas, ugdomos tam tikros savybės, bendravimas ir bendradarbiavimas.

Mokant sveikai gyventi, didelę reikšmę turi teisinga sveikatos, kaip vertybės samprata, nes tai sudėtinga sąvoka. Daugelis žmonių skirtingai supranta šį terminą, todėl požiūris į sveikatą gali būti įvairus ir nuolat keistis. Sveikata yra kasdienio gyvenimo šaltinis, o ne gyvenimo tikslas, ji apima ir socialinius, ir asmeninius išteklius, ir fizines galimybes.

1. Literatūros šaltinių apžvalga

1.1 Moterų sveikatos problemos Lietuvoje ir pasaulyje

Remiantis nacionalinio sveikatos tarnybos metinio pranešimo duomenimis 2000 metų, galima išskirti sveikatos rodiklius remiantis PSO sistemos duomenų baze.

Gyvenimo trukmės teigiami pokyčiai šioje srityje vėl stebimi nuo 1995 metų. 1999 metais vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje pasiekė 72,4 metus (moterų – 77,5 metai). Dešimties metų gyvenimo trukmės skirtumas tarp lyčių yra vienas iš didžiausių Europoje. Didžiausią įtaką gyvenimo trukmės ppokyčiams Lietuvoje turėjo mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir nuo nelaimingų atsitikimų (dažnai susijusių su alkoholio vartojimu).

Tačiau interneto svetainėje (http://wspt.lt/naudinfo.php–28k) rašoma, kad vidutinė būsimo gyvenimo trukmė – 2003 m. šiek tiek pailgėjo: moterų – 77.85 metų. Tačiau šalyje ir toliau išlieka labai didelis metų skirtumas tarp moterų ir vyrų vidutinės gyvenimo trukmės: 2003 m. moterų ji buvo 11.4 metų didesnė nei vyrų.

Lietuvos moterų (0–64 metų) bendras mirtingumo rodiklis nesiskiria nuo ES vidurkio. Visos svarbiausios mirties priežastys (širdies ir kraujagyslių ligos, vėžiai ir nelaimingi atsitikimai) glaudžiai susiję su gyvensena, sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos priemonėmis.

Širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje lemia apie 50 proc. mirtingumo. Tarp moterų šis rodiklis beveik 2 kartus viršijo ES vidurkį. Po širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvos gyventojų mirtingumo struktūroje vėžys užima antrąją vietą. Dažniausios moterų vėžio formos – krūties ir skrandžio vėžys. Pastaraisiais metais ypač daugėjo rūkančiųjų jaunų moterų tarpe.

III Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos metu 2000 metais J. Petrauskienė, R. Kalėdinė pateikė straipsnį “Suaugusiųjų sveikata”, kuriame teigiama, kad pastaraisiais metais Lietuvoje pastebimi teigiami gyventojų sveikatos pokyčiai. Nuo 1995 m. daugelis sveikatos rodiklių gerėja arba stabilizavosi. Nors Lietuvos gyventojai senėja, bendras mirtingumo rodiklis sumažėjo nuo 12,5 1994 m. iki 10,8/1000 gyventojų 1999 m. Tiksliau mirtingumo ppokyčius atspindi standartizuoti amžiaus atžvilgiu rodikliai, kai specialiu matematiniu metodu pašalinama gyventojų amžiaus struktūros įtaka rodiklių dydžiui. Situacija blogesnė Lietuvos kaimuose. Kaimo gyventojų mirtingumas ne tik didesnis, bet ir mirtingumo mažėjimo tempai, ypač vyrų, kaimuose lėtesni negu miestuose.

Dauguma žmonių Lietuvoje, kaip ir kitose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų ir nelaimingų atsitikimų bei traumų. Tačiau nuo 1994 m. mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų ženkliai sumažėjo. Pastebimi mirtingumo nuo piktybinių navikų stabilizacijos požymiai. Nežiūrint teigiamų daugelio sveikatos poslinkių, išlieka nemaži teritoriniai sveikatos netolygumai. Skiriasi ne tik miesto ir kaimo gyventojų sveikatos būklė, bet ir Lietuvos rajonų gyventojų sveikata. Dėl sparčiau gerėjančios miesto gyventojų sveikatos miesto ir kaimo moterų vidutinės būsimo gyvenimo trukmės skirtumas 1999 m. pasiekė 3,2 metų.

Pagal nacionalinės sveikatos tarnybos metinio pranešimo duomenis 2000 metų, mirtingumo dėl išorinių priežasčių struktūroje įtraukiamos mirtys dėl nelaimingų atsitikimų, sužalojimų, apsinuodijimų bei smurto (žmogžudysčių) ir savižudybių. Mirtingumas dėl išorinių priežasčių užima trečia vietą mirtingumo struktūroje. Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, mirtingumas dėl išorinių priežasčių yra žymiai didesnis nei kitose Europos šalyse.

Šios (http://www.sam.lt/statistika/) svetainės duomenimis 2004 metais visos moterų mirties priežastys 100000 gyventojų Lietuvoje buvo 709.52 pagal Europos standartą, o Europos vidurkis siekė 714.72.

Vėžys. Nuo 1994

m. mirtingumas nuo vėžio Lietuvoje mažėjo, palyginti su ES šalių vidurkiu, moterų mirtingumas atitinka vidurkį. Antra vertus, nors remiantis Skandinavijos šalių patirtimi, moterų mirtingumas dėl krūties ir gimdos kaklelio vėžio galima veiksmingai mažinti ankstyvosios diagnostikos priemonėmis, situacija Lietuvoje blogėja. Sergamumas krūties vėžiu Lietuvoje nėra daug didesnis nei kitose ES šalyse ir žymiai mažesnis nei Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje, tačiau šis rodiklis kasmet didėja. Pagal sergamumą gimdos kaklelio vėžiu (kuris taip pat didėja) Lietuva yra tarp didžiausius rodiklius turinčių šalių.

Sergamumas kkrūties vėžiu nuolat didėja. 2000 metais vėžiu susirgo 1369 moterys. Tais pačiais metais nuo ligos mirė 563 moterys. Rizika krūties vėžiu didėja su amžiumi. Dažniausiai serga 45 – 75 metų moterys. Tokią statistiką pateikia (Grinytė, 2002).

Vėžio rizikos veiksniai sumažėja dažniau būnant fiziškai aktyviems, mankštinantis – ypač, jei darbas sėdimas. Efektyviausia šiuo atveju yra kasdieninė vidutinio intensyvumo mankšta, kurios metu išprakaituojama, pagerėja kvėpavimas. Būnant fiziškai aktyviam apsisaugojama nuo nutukimo, beje reguliarus fizinis aktyvumas padeda išvengi storosios žarnos vėžio ir galbūt sumažina kkrūties vėžio riziką. 2000 metais Lietuvoje buvo nustatyta 14039 nauji vėžio atvejai iš jų 7155 moterims. Krūties vėžys per pastaruosius dešimtmečius padvigubėjo nuo 660 iki 1322 atvejų. Skrandžio vėžys tarp moterų – 462 atvejai. Storosios žarnos 2000m. – 703 atvejai. GGimdos kaklelio vėžys 2000 m. – 468 atvejai.

Šioje interneto svetainėje (http://wspt.lt/naudinfo.php–28k) pateikti 2003 metų moterų vėžio sergamumo statistika: krūties vėžys sudarė (18.0 proc.), skrandžio (9.2 proc.) ir kiaušidžių (7.2 proc.) vėžio.

Sužalojimų prevencija. Lietuvos gyventojų mirtingumas dėl nelaimingų atsitikimų. Nuo traumų sudaro apie 13 proc. bendrojo mirtingumo ir užima trečiąją vietą po mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei vėžio. Nuo traumų moterų miršta triskart mažiau negu vyrų.

Pirmą vietą, pagal moterų sergamumą, užima kraujo apytakos sistemos ligos, pagal procentus antroji vieta atitenka sergamumui piktybiniais navikais. Dar vienai, trečiajai, ligų kategorijai priskiriamos traumos ir apsinuodijimai. Ir visam tam įtakos turi pasyvus gyvenimo būdas ir mažas fizinis aktyvumas.

1.2 Negatyvus požiūris į sveikatą

Yra skiriami du požiūriai į sveikatą: negatyvus ir pozityvus Šiuo atveju bbus nagrinėjamas negatyvus požiūris į sveikatą. Negatyvus – neigiamas, blogas, nenaudingas. (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001). Yra išskiriamas negatyvus žmonių požiūris į sveikatą. Prie jo būtų galima priskirti žalingus įpročius (rūkymą, alkoholį, stresą ir t. t.), kurie neigiamai įtakoja sveikatą. Taip pat neigiamai sveikatą įtakoja netinkama mityba, antsvorio turėjimas.

R. Naužemio teigimu, gyvename tokiu metu, kai mokslinis – techninis progresas labai įsiveržė ir į buitį, padarė mūsų gyvenimą komfortišku. Žmogus greitai pripranta prie komforto ir laiko jį dideliu gėriu. Tačiau su šiuo ggėriu glaudžiai susijęs judėjimo badas, hipodinamija (neveikla).

Dėl hipodinamijos sumažėja žmogaus organizmo tonusas, atrofuojasi raumenys, sutrinka vidaus organų veikla bei medžiagų apykaitos procesai, pablogėja organizmo prisitaikymo prie įvairių stresinių situacijų galimybės. Apskritai, sumažėja viso organizmo darbingumas įvairioms ligoms.

Hipodinamijos neigiamą įtaką organizmui rodo ir šio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais vis daugiau sergančių įvairiomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Kyla natūralus klausimas: ar galima dabartinėmis sąlygomis pašalinti judėjimo badą ir nors kiek pristabdyti susirgimų didėjimą.

Internete http://www.sam.lt/statistika/ rašoma, kad, nuo 1994 m. Kauno medicinos universiteto mokslininkai, dalyvaudami tarptautinėje FINBALT HEALTH MONITOR programoje, vykdė sveikatą veikiančios gyvensenos stebėjimą. Lietuvoje gyvensenos tyrimai atliekami kas antri metai. Tyrimų tikslas buvo – stebėti gyvensenos ir sveikatos pokyčius, siekiant įvertinti sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos priemonių įgyvendinimą.

Tiriamąjį kontingentą sudarė 3 tūkst. 20-64 m. Lietuvos gyventojų, kurie atsitiktinai buvo atrenkami iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų. Atrinktieji pildo jiems paštu atsiųstą klausimyną.

2002 m. apklausos rezultatai rodė, kad per aštuonerius metus labiausiai keitėsi Lietuvos gyventojų mityba. Maistui gaminti daug dažniau pradėtas vartoti augalinis aliejus. Moterų, vartojančių augalinį aliejų, dalis padidėjo nuo 47,7% 1994 m. iki 92,6% 2002 m atitinkama. Paskutiniojo tyrimo metu gyvulinius riebalus maistui gaminti vartojo 4,8% moterų.

Antsvorio ir nutukimo paplitimas skirtingai kito tarp vyrų ir moterų (1 pav.). Tarp moterų sstebėta nutukimo ir antsvorio paplitimo mažėjimo tendencija: nuo 18,9% ir 32,4% 1994 m.iki 15,8% ir 26,6% 2002 m.

Sveikata 21 pranešime pateikiama, kad sveika mityba – tai maisto ir maitinimosi strategijos, maisto garantijos, saugumas, mikropriedų pakankamumas, sveiko maisto pasirinkimas.

Pastebima antsvorio plitimo tendencija, o tai yra svarbus priešlaikinio mirtingumo veiksnys. Antsvorį gali sukelti maisto energijos perteklius, riebi, kaloringa dieta, nepakankamas fizinis aktyvumas, net nesant genetiniam paveldimumui. Svorio perteklius ir nutukimas sparčiai plinta daugelyje šalių. Antsvoris ir nutukimas yra taip paplitę daugelyje visuomenių, kad būtent į tai, o ne į blogą mitybą ar infekcines ligas, turinčias didžiausią poveikį sveikatai, krypsta pagrindinis visų dėmesys. Sąsajos tarp sveikatos, nutukimo augimo ir priešlaikinio mirtingumo nuo širdies kraujagyslių ligų ir kai kurių vėžio rūšių nėra neišvengiamos, bet ryškėjanti tendencija labai neigiamai veikia gyvenimo kokybę. Nutukimas yra didžiausias lėtinių ligų, tokių kaip širdies kraujagyslių ligos, hipertenzija, insultas, cukrinis diabetas (2 tipas: nepriklausantis nuo insulino), įvairių vėžio rūšių rizikos faktorius.

Interneto svetainės (www.vpu.lt/bibl/elvpu/44954.pdf) duomenimis daugėjant žmonių turinčių antsvorį ir nutukusių, kai kurie mokslininkai jau 2013 metais pasaulyje prognozuoja nutukimo epidemiją. Per didelis kūno svoris yra vertinamas kaip vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių labiausiai paplitusioms lėtinėms neinfekcinėms ligoms atsirasti.

Stiprūs alkoholiniai gėrimai dažniausiai buvo vartojami 2000 m. – bent kartą pper savaitę juos gėrė 11,5% moterų (2 pav.). 2002 m. bent kartą per savaitę geriančių moterų – iki 8,2%. Alaus vartojimo dažnis didėja: 2002 m. bent kartą per savaitę alaus gėrė 18,4% moterų. Moterys dažniau negu vyrai gėrė vyną. Paskutiniojo tyrimo metu 35,8% moterų nurodė, kad geria vyną bent du kartus per mėnesį.

1 pav. Antsvorio (KMI=25-29,9 kg/m2) ir nutukimo (KMI>30 kg/m2) paplitimas

tarp Lietuvos gyventojų 1994–2002 m. ( http://www.sam.lt/statistika/).

2 pav. Lietuvos gyventojų, bent kartą per savaitę geriančių alkoholinius gėrimus, dalis 1994–2002 m.

Nuo 1994 m. rūkymo paplitimas tarp Lietuvos moterų didėjo (3 pav.). Per aštuonerius metus kasdien rūkančių moterų skaičius išaugo nuo 6,3% iki 12,8%. Didžiausi rūkymo paplitimo pokyčiai nustatyti jauniausiose amžiaus grupėse.

Nesveiki gyvensenos įpročiai buvo nustatyti didelei daliai Lietuvos gyventojų. Taigi įgyvendinant Lietuvos sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos programas, būtina daugiau dėmesio skirti sveikos gyvensenos ugdymui.

3 pav. Kasdien rūkančių Lietuvos gyventojų dalis 1994–2002 m.

Tokia statistika pateikta interneto puslapyje (http://www.sam.lt/statistika/). Galima teigti, jog žalingi faktoriai ne tik pablogina žmogaus savijautą, bet ir gali sukelti įvairias ligas. Yra išskiriamos kelios kategorijos ligų, kurios priklauso nuo sveiko gyvenimo būdo ir fizinio aktyvumo.

1.3 Pozityvus požiūris į sveikatą

Ekspertų nuomone, sveikata priklauso nuo daugybės faktorių įtakos. Nuo paveldimumo priklauso 20 proc. Aplinkos įtaka sveikatai

taip pat sudaro 20 proc. Medikų pastangos, jų veikla lemia tik apie 10 proc. sveikatos. Tačiau didžiausią poveikį (apie 50 proc.) sveikatai turi žmogaus gyvenimo būdas, jo pastangos gyventi sveikai.

Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir gerinti savo sveikatą. Sveikos gyvensenos veiksniai yra: racionali mityba, optimalus fizinis aktyvumas ir grūdinimasis, racionali darbo ir poilsio kaita, asmens higiena, kūno priežiūra, psichoemocinis stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas, žalingų įpročių aatsisakymas ir kt. Taip pateikiama interneto svetainėje (www.vpu.lt/bibl/elvpu/44954.pdf).

Medicinos enciklopedijoje apie sveiką gyvenseną rašoma: “Sveika gyvensena, individo arba socialinės grupės elgsena, padedanti palaikyti, ugdyti ir stiprinti sveikatą. Svarbiausi elementai: kasdienės higienos reikalavimų taikymas, saikinga mityba, nuolatinis fizinis aktyvumas, grūdinimasis, tinkamas ilsėjimasis, labai ribotas alkoholio vartojimas (arba visiška abstinencija), nerūkymas, taip pat mokėjimas vengti stresų ir gebėjimas susidoroti su neišvengiamai patiriamais.”

Anot (Katkovo 1984) sveikata neegzistuoja pati savaime, kartą duota, pastovi ir nekintama. Ja turi rūpintis žmogus visą gyvenimą. Gerai sveikatai palaikyti ssvarbų vaidmenį atlieka fizinis aktyvumas. Jų ryšys yra tiesioginis.

Galima sudaryti lentelę, kurioje stebimi pozityvaus požiūrio į sveikatą fiziniai, dvasiniai ir socialiniai veiksniai. Iš šios lentelės (žr. 1 lentelę) galima suprasti, koks yra svarbus pozityvus sveikatos suvokimas. Tokį suvokimą visiškai aatitinka šis apibūdinimas: sveikata – visiška fizinė, dvasinė bei socialinė gerovė, o ne vien ligos ar fizinės negalios nebuvimas (Stonkus, 2002).

1 lentelė

Pozityvaus požiūrio į sveikatą fiziniai, dvasiniai ir socialiniai veiksniai

Sveikatos aspektai Kasdienio vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo pozityvus poveikis

Fizinis Gerinama judesių koordinacija, raumenų darbas. Visas kūno raumenų pagerėjimas.

Psichologinis Psichinėms būsenoms – Ų atsipalaidavimo,Ų streso, nerimo,Ų protinio darbingumo,Ų gerovės būsenai,Ų depresijos, su nerimu susijusių neurozių.Ų Su amžiumi susijusių CNS negatyvių pokyčių sulėtėjimas Ų reakcijos laiko, Ų judesių koordinacijos,Ų naujų įgūdžių įgijimas, senų atgaminimas ir išlaikymas.

Socialinis Socialiniam aktyvumui, stereotipų apie elgseną, gyvenseną senstant (pvz. Apribojimas anūkų auginimu ir pan.), griuvimas ir savarankiškumas, savigarba, bendravimas, naujų “gyvenimo rolių” įgijimas, pažinčių, veiklos plėtra, pasitenkinimas savimi.

Pasak A. Gailiūnienės (1995), moterų kitokia nei vyrų kūno sandara, kitaip išsivystęs judamasis aparatas. Moterys yra žemesnio ūgio, jos mažiau sveria, siauresni jų pečiai, ttrumpesnės galūnės, o dubuo platesnis už vyrų. Moters raumenų masės ir kūno svorio santykis sudaro 35 proc., riebalinis audinys – 22 proc. Moterų bendrasis svorio centras yra kiek žemiau už vyrų. Taigi joms lengviau judėti ir išlaikyti pusiausvyrą remiantis abiem kojomis.

Skiriasi vyrų bei moterų stuburo plėtotė. Moterų palyginti trumpesnis krūtininis stuburo segmentas ir ilgesnės kaklo bei juosmens dalys. Todėl moterų stuburas gerokai lankstesnis, judresnis. Lankstumą, judrumą didina ir labai elastingas raiščių aparatas, gana paslankūs sąnariai.

Sportinė treniruotė ugdo moterų sugebėjimą ttobulai valdyti judesius, ritmo jausmą, lankstumą, vikrumą, judesių išraiškingumą. Sportininkės sėkmingai išmoksta sudėtingų judesių techniką ir šiuo atžvilgiu neatsilieka nuo vyrų, o kartais juos net pralenkia. Tačiau nuolatos reikia atsiminti sportininkių ypatumus, susijusius su motinystės funkcija. Moterų dubens organai labai jautrūs įvairiems šiurkštiems, staigiems judesiams, smūgiams.

Atliekant įvairius judesius, gali gerokai padidėti spaudimas pilvo ertmėje, gali pasislinkti gimda. Todėl moterų treniruotėse reikia plačiai taikyti specialius pratimus, stiprinančius mažojo dubens raumenų – raiščių aparatą.

Tačiau individualūs fizinio pasirengimo rodiklių svyravimai gali labai skirtis nuo vidutinių rodiklių. Kai kurių sveikų moterų darbingumas mėnesinių dienomis padidėja, tačiau tai nereiškia, kad visoms moterims mėnesinių metu galimi dideli ir intensyvūs krūviai.

B. Gaigalienė (2002), rašo, kad milžiniška mokslo, technikos ir medicinos pažanga XX amžiuje iš esmės pakeitė žmonių gyvenimą: gausėjantis visuomeninis ir asmeninis transportas padidino žmogaus mobilumą, tačiau mechanizuotas darbas dramatiškai suniveliavo raumenų veiklą, o šiuolaikiniai pasilinksminimai ir rekreacija, ypač vyresniame amžiuje, taip pat beveik apribojo fizinę veiklą. Galiausiai įsivyravo fiziškai pasyvus gyvenimo būdas.

Gausiais tyrimais įrodyta, kad fiziškai aktyvūs žmonės yra sveikesni, išgyvena ilgiau, o fizinė pasyvumas tampa viena svarbiausių sveikatos rizikos veiksnių. Nėra jokių abejonių, kad egzistuoja akivaizdus ryšys tarp rizikos veiksnių, mirtingumo nuo širdies kraujagyslių ligų ir fizinio pajėgumo. Asmenų, kurių gyvenimo būdas susietas su menku ffiziniu aktyvumu, išeminė širdies ligos rizika padidėja net du kartus. Be to, įsitikinta, kad stiprinant fizinį pajėgumą, tai pat laikantis sveikos gyvensenos reikalavimų, galima sumažinti ar net pašalinti keletą mažo ar vidutinio laipsnio rizikos veiksnių. Taigi fizinis aktyvus turi neabejotiną įtaką išeminės ligos profilaktikai. Be to reguliarus fizinis aktyvumas yra gana svarbi aterosklerozės ir insulto profilaktikos priemonė, nes teigiamai veikia lipidų ir lipoproteinų ir trombocitų agregacijos procesus.

Knygoje „Sveikata 21“ rašoma, kad lyčių sveikatos problemos turi būti nagrinėjamos kartu su jų problemomis socialinėse – ekonominėse grupėse. Moterys gyvena ilgiau negu vyrai (Vakarų Europoje vidutiniškai 5 – 7 metais ilgiau ir beveik 7 – 15 metų ilgiau rytų šalyse). Moterys dirba dvigubai daugiau: ir namuose, ir darbovietėje. Žinoma tai turi neigiamos įtakos sergamumui. Dėl šios įtampos jas dažniau nei vyrus kamuoja depresijos, nerimas.

Siekiant sveikos gyvensenos, reikia pastebėti, kad suaugusieji dažnai yra atsakingi už rūpinimąsi vieni kitu. Tai, ką jie pasirenka ar negali pasirinkti, siekdami sveiko gyvenimo būdo, veikia taip pat ir kitų žmonių sveikatą. Sveiko maisto vartojimas, informacijos platinimas, maisto žymėjimas etiketėmis (ypač genetiškai pakeistų produktų) ir praktinis mokymas ruošti sveiką maistą gali apsaugoti ir užtikrinti kiekvieno žmogaus ir jo šeimos sveikatą. Vidutinis fizinis aktyvumas yra viena iš svarbiausių geros suaugusiųjų sveikatos ssąlygų. Vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas turi būti užtikrintas kiekvieną dieną.

III Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos metu 2000 metais S. Domarkienė, J. Klumbienė pateikė pranešimą “Lėtinės neinfekcinės širdies ir kraujagyslių ligos”, kuriame rašoma, kad pakankamas fizinis aktyvumas gerina žmogaus nuotaiką, savijautą, išvaizdą, laikyseną. Fiziškai aktyvių žmonių bendrasis mirtingumas yra mažesnis nei nepakankamai aktyvių. Fiziškai aktyvūs žmonės rečiau serga išemine liga, hipertenzija, storųjų žarnų vėžiu, nuo insulino nepriklausomu diabetu, nutukimu osteoporoze. Fizinis aktyvumas laikomas pakankamu, jei žmogus mankštinasi kasdien bent 30 min. taip, kad pagreitėja kvėpavimas, pulsas ir žmogus suprakaituoja. Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas matuojamas, atliekant apklausas. 1998 m. suaugusių žmonių gyvensenos tyrimo duomenys rodo, kad laisvalaikiu kasdien mankštinasi tik kas dešimtas 20 – 64 m. gyventojas, bent du kartus per savaitę mankštinosi 27,1 proc. moterų.

Lietuvos sveikatos programoje numatoma iki 2010 m. fiziškai aktyvių suaugusiųjų skaičių didinti 30 proc. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, svarbu ugdyti tinkamus visuomenės fizinio aktyvumo įpročius ir sudaryti gyventojams sąlygas būti fiziškai aktyviems. Lietuvoje kuriasi sveikatingumo centrai, sporto klubai, fizinį aktyvumą propaguoja įvairios nevyriausybinės organizacijos (Lietuvos sveikuolių sąjunga). Organizuojamos sporto šventės, dviračių žygiai, bėgimai ir kiti renginiai.

R. Kalėdienė, J. Petrauskienė, A. Rimpela (1999) teigiama, kad fiziškai aktyvi gyvensena, sportavimas laisvalaikiu yra žinomi ne tik kai savijautą gerinantys, bet ir

kaip sveikatą stiprinantys veiksniai. Mažas fizinis aktyvumas – vienas būdingiausių šiuolaikinės visuomenės gyvensenos bruožų. Jis yra viena iš didelio antsvorio, padidėjusio kraujospūdžio, hiperlipidemijos, aterosklerozės plitimo priežasčių. Neginčijamas fizinio aktyvumo poveikis širdies ir kraujagyslių, raumenų, stuburo sistemoms, medžiagų apykaitai, endokrininei ir imuninei sistemoms Physical activity and health, 1996). Daugelis epidemiologinių studijų patvirtino, kad nuolat laisvalaikiu sportuojančių žmonių mirtingumas nuo išeminės ligos yra mažesnis negu fiziškai neaktyvių (R. S. Paffenberg et al, 1986; Public health aspects of physical activity and exercise, 1985; AA. Tamošiūnas, 1997). Reguliarus fizinis aktyvumas gerina psichinę savijautą, mažina depresiją, nerimą, gerina nuotaiką (E. W. Martinsen, T. Stephens, 1994). Šis įtikinimas daugeliui ekonomiškai išsivysčiusių šalių tapo kultūros dalimi: įvairiausios fizinio aktyvumo, aktyvaus laisvalaikio praleidimo formos tapo neatskiriama žmonių gyvenimo dalimi ir įpročiu. Kartais abejojama tiesioginiu ryšiu tarp fizinio aktyvumo ir mirtingumo dėl specifinių mirties priežasčių, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, tačiau teigiamo fizinio aktyvumo psichologinio poveikio paneigti negalima. Taigi fizinis aktyvumas pagal kiekvieno individualias galimybes, derinamas su sveika mmityba bei kitais sveikatą stiprinančiais veiksniais, padeda išsaugoti ir pagerinti sveikatą.

Pasak R. Naužemio (2000), įvairūs judesiai, kitoks raumenų aktyvumas yra ne tik energijos iškrova, bet ir jos kaupimas. Kai žmogus eina, šokinėja, atlieka pratimus su svarmenimis (hanteliais), treniruokliais, kitomis priemonėmis, jjo kvėpavimas tampa dažnesnis, energingiau pradeda dirbti širdis, suintensyvėja kraujo apytaka, organizmas kur kas daugiau įsisavina deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip sakant organizmas su kaupu susigrąžina prarastą energiją. Judėdamas žmogus tarsi pats užsuka savo gyvenimo laikrodį.

Žmonės, intensyviai užsiėminėjantys kūno kultūra, yra labiau atsparesni įvairioms ligoms. Vadinasi, yra ir žymiai geresnė jų organizmo bendra funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį darbingumą. Aktyviai ir intensyviai sportuojantys daug rečiau serga, todėl jų darbo nuostoliai 3 – 4 kartus mažesni negu nesportuojančių. O jei ir serga, tai serga 2,5 karto trumpiau, t. y. organizmas žymiai greičiau atsikuria negu tų, kurie nesportuoja.

Mokslininkai įrodė, jeigu žmogus nesimankština (nesportuoja), tai po 25 metų staigiai pablogėja jo greičio, jėgos, ištvermės, vikrumo bei lankstumo fizinių ypatybių rodikliai. Aktyviai sportuojantiems ppanašūs rodikliai pastebimi po 65 – 70 metų.

Šiandiena yra visiškai aišku, kodėl žmonės taip serga širdies ligomis. Taip teigiama P. Tamošauskas (2003), jas lemia du pagrindiniai veiksniai: paveldimumas ir gyvenimo būdas, kur labai svarbu fizinis aktyvumas.

Įdomius duomenis 1978 m. paskelbė H. Melerovičius ir V. Meleris apie ankstyvus simptomus ir negalavimus, kuriuos jaučia sveiki, tačiau fiziškai pasyvūs žmonės: dusulys, atliekant lengvą fizinį darbą, sumažėję darbingumas, greitas nuovargis, skausmai širdies plote, galvos svaigimas, rankų ir kojų šalimas, vidurių užkietėjimas, nugaros skausmai, nemiga, ssumažėjusi dėmesio koncentracija, padidėjęs nervinis ir emocinis dirglumas, ankstyvas senatvinis silpnumas.

Statistikos duomenimis, visi šie ankstyvieji simptomai bei negalavimai yra būdingi daugeliui žmonių ir susiję su nedarbingumu, ligomis ir mirtingumu.

Medicinoje plačiai žinoma taisyklė: kuo daugiau organizmo organai ir jų sistemos naudingai apkraunami, t. y. aktyviai funkcionuoja, tuo mažiau susidėvi.

Žinomas amerikiečių gydytojas kardiologas prof. Vilhelmas Rabas tyrė fiziškai aktyvių asmenų (sportininkų, kariškių, fermų darbuotojų) ir žmonių , kurių fizinis aktyvumas buvo nepakankamas (studentų, tarnautojų), širdies funkcinę būklę. Pasirodė, kad pastarųjų jau 17 – 35 metų tarpsnyje atsiranda širdies darbo pablogėjimo požymių, kuriuos įvardijo veiklaus dykinėtojo požymiais (jų gyvenimo būdas nereikalauja aktyvesnio raumenų darbo). Čia slypi svarbus širdies ir kraujagyslių ligų ypatumas: jomis daugiausia serga protinio darbo atstovai (2 – 3 kartus dažniau už fizinį darbą dirbančius žmones). Būtent dėl to širdies ir kraujagyslių ligos buvo įvardytos kaip civilizacijos ligos.

Nepertraukiamai mažėjantis visų amžiaus grupių žmonių fizinis aktyvumas ir jį lydintis organizmo funkcinių galimybių mažėjimas vis aštrina hipokinezės problemą. Judesių deficitas sukelia funkcinių ir organinių pokyčių, ligų simptomų kompleksą daugumoje organų ir sistemų: sutrinka ne tik tarpusavyje suderinta atskirų organų veikla, bet ir viso organizmo ryšiai su išorine aplinka, pažeidžiama energetinė ir plastinė apykaita, pirmiausia liečianti raumenų sistemą.

Įžymus amerikiečių fiziologas K. Kuperis nurodė, kad žžmogus per daugelį tūkstantmečių formavosi dirbdamas. Dabar gana staigiai laužomas evoliucijos procese sukurtas modelis.

Anot, R. Kalėdienės (1999), didelis dėmesys kreipiamas į subjektyvius sveikatos rodiklius, kuriais vertinama psichologinė, socialinė, psichinė gerovė bei gyvenimo kokybė. Vis reikšmingesnė subjektyvių kokybinių charakteristikų analizė. Sveikatos rodikliais laikomi ir gyvensenos veiksniai, tokie kaip rūkymas, alkoholinių gėrimų vartojimas, mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas ir kiti.

Ypač svarbūs vadinamieji sociomedicininiai sveikatos rodikliai. Šiuolaikinėse racionaliose visuomenėse skirstant ribotus išteklius, būtina nustatyti prioritetus. Pagrindiniai rodikliai čia turėtų būti (o daugelyje šalių ir yra) visuomenės socialinę sveikatą stiprinančios charakteristikos (T. W. Bice, 1973). Šie rodikliai atspindi ne tik gyventojų sveikatos būklę, bet socialinę šalies politiką bei ekonominius ir politinius pokyčius. 1973 m. JAV buvo sudarytas socialinių rodiklių sąrašas, kuriuo naudojasi ir daugelis turtingų šalių (Executive Office of the President, Office of Manasgement and Budget, 1973).

Išskiriamos problemos, kurios tiesiogiai įtakoja žmogaus sveikatą. III Nacionalinės sveikatos politikos konferencijos metu 2000 metais G. Levinienės buvo pateiktas pranešimas “Sveika gyvenimo pradžia”, kuriame nurodomi svarbiausiais veiksniai, įtakojantys žmogaus sveikatą: Demografinės problemos:

– neigiamas natūralus gyventojų prieaugis (dėl mažėjančio santuokų skaičiaus, ekonominio nesaugumo ir kt.);

– gyventojų senėjimas ir kitos.

Gyvenimo kokybės problemos:

– ryškėjantys gyventojų grupių socialiniai ir ekonominiai skirtumai;

– didėjantis pagyvenusių žmonių ekonominis, socialinis, psichologinis ir net fizinis nesaugumas;

– šeimos, kaip ssocialinio vieneto, degradavimas (prievarta ir socialinė nuskurdusių ir socialiai remtinų šeimų dezadaptacija, mažėjančio vaikų fizinio, dvasinio ir dorovinio ugdymo galimybės);

– socialinė įtampa, psichologinis diskomfortas (dėl sparčių ekonominių, socialinių sąlygų pasikeitimo – nedarbo didėjimo, ateities garantijų ir saugumo jausmo neturėjimo, adaptacijos prie naujų sąlygų);

– nepakankama, nesubalansuota mityba, atskirų gyventojų grupių antsvorio bei nutukimo problemos, maisto sukeltos ligos, alergijos ir kitos.

Darbo ir buities problemos:

– prastos darbo sąlygos;

– nepakankamas būsto programų vykdymas;

– nepatenkinama geriamojo vandens kokybė (ypač šachtinių šulinių, sulėtėjęs vandentiekio tinklų tiesimas);

– gyvenamosios aplinkos tarša transporto išmetamosiomis dujomis, didėjantis triukšmas;

– nesaugios gatvės;

– gyventojų higienos reikmes tenkinančių statinių (pirčių, viešųjų tualetų) stoka ir kitos;

Sergamumo problemos:

– didelis vaikų sergamumas ir invalidumas;

– didėjantis sergamumas lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (širdies ir kraujagyslių, onkologinėmis, psichikos);

– didelis traumų dėl smurto ir nelaimingų atsitikimų keliuose skaičius;

– nemažėjantis sergamumas užkrečiamomis ligomis (tuberkulioze, dizenterija, salmonelioze, erkiniu encefalitu, Laimo liga, hepatitu C, lytiniu keliu plintančiomis ligomis, AIDS ir kitos);

Sveikos gyvensenos problemos:

– visuomenės atsakomybės už savo sveikatą stoka;

– menkas visuomenės sveikos gyvensenos supratimas ir silpni įgūdžiai;

– sveikatos problemų medikalizacija;

– didėjantis tabako, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas;

– sumažėjęs gyventojų fizinis aktyvumas ir kitos.

Įvairiais gyvenimo etapais yra daug kritinių laikotarpių, kai žmogaus sveikata gali būti sužalota, bet gali būti ne tik išsaugota, bet ir sustiprinta bei padėti

pagrindai visam tolesniam sveikam gyvenimui. Todėl labai svarbu formuojant sveikatos politiką pripažinti visus žmogaus gyvenimo etapus svarbiais ir reikšmingais ir pagal tai planuoti veiksmus sveikatai saugoti ir stiprinti taip teigiama G. Levinienės pranešime “Sveika gyvenimo pradžia”.

Teigiama, R. Kalėdienė (1999), kad negalavimą ne visada sukelia patologiniai organizmo sutrikimai. Neretai žmogus gali jaustis blogai, o objektyvios patologijos nerandama. Reikia prisiminti, jog galima ir tokia situacija, todėl vertinant sveikatą matuojama ir pozityvi, ir negatyvi sveikata. Šiuo metu, senėjant gyventojams, daugėjant lėtinių ligų, ttobulėjant medicininėms technologijoms, ilginančioms sunkiai sergančiųjų gyvenimą, mirtingumo bei sergamumo rodiklių matavimas neatspindi visos sveikatos būklės, todėl šių tradicinių sveikatos rodiklių reikšmė mažėja.

„Sveikata 21“ Kartais klaidingai tikimasi, kad tik pateikus informaciją, žmonės iš karto padarys tinkamą sveikatai pasirinkimą. Nors platesnis žinių, informacijos ir sveikatos švietimo srautas labai svarbu, tačiau yra akivaizdu, kad sprendimus pasirinkti sveiką gyvenseną, pavyzdžiui, sveiką mitybą, pakankamą fizinį aktyvumą, rūpinimąsi seksualine sveikata daugiau lemia fizinė, socialinė ir kultūrinė aplinka, veikianti ir individus, ir grupes, ir atskiras visuomenes. DDėl to labai dažnai skurdžiosios grupės turi polinkį žalingiems įpročiams. Šioje grupėje labiau paplitęs rūkymas, alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotikų, nuolatinis stresas dėl mažų pajamų, blogo išsilavinimo, neužimtumo ar nesaugaus darbo. Taigi pagrindinis kiekvienos programos tikslas yra pakeisti šios aplinkos veiksnius ttaip, kad sveika gyvensena taptų įpročiu, būtinybe. Kadangi geriau išsilavinę ir geriau materialiai apsirūpinę žmonės dažnai pasirenka sveiką gyvenimo būdą, tai gali dar labiau didinti sveikatos skirtumus bei socialinę izoliaciją tarp jų ir socialiai pažeidžiamų grupių. Specialiai parengtos sveikatos mokymo ir informacijos programos , esančių nepalankioje padėtyje grupių kompetencijos ugdymas turi būti pradiniai žingsniai, pasirenkant sveiką gyvenseną. Be pačių individų gebėjimo priimti sprendimus, keičiančius gyvenimo būdą, ugdymo, informacijos ir mokymo apie riziką sveikatai, tokią kaip nesveika mityba, rūkymas ar girtavimas, skatinimo, būtina didesnė visuomeninė parama politikoje iškeltiems tikslams, siekiant užkirsti tabako, alkoholio vartojimą ir skatinti sveiką mitybą. Visuomenės palaikymas gali veiksmingai skatinti pasikeitimus.

Rašoma, R Naužemys (2000), kad kiekvienas, kuris turi noro aktyviai užsiėminėti kūno kultūra, visada ras laiko, nes kkalbama apie gyvybinius interesus – sveikatą. Kad ir kuo žmogus taptų, kad ir kokias tobulumo viršūnes pasiektų, jis niekada nesijaus laimingas, jeigu neturės pačio brangiausio – sveikatos. Išsaugoti gerą sveikatą, padaryti kūną gražų padeda kūno kultūra ir sportas. Sportuojantis geriau sugeba valdyti savo kūną, todėl sėkmingiau prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių.

Kūno kultūra yra sudėtinė bendros kultūros dalis. Pilnaverčiam žmogaus gyvenimui reikia ir knygų, teatro, filmų, ir įvairaus judėjimo, pratimų, kasdienės mankštos.

Techninė revoliucija ir pažanga išvadavo žmoniją nuo sunkaus fizinio darbo, bet kkūno kultūros reikšmė nesumažėjo. Priešingai, dėl hipodinamijos grėsmės ji dar labiau padidėjo. Moderniausia šių dienų technika iš žmogaus reikalauja ypač intensyvios protinės veiklos, greitos reakcijos, stiprių ir greitų judesių. Tokią techniką gali sugebėti valdyti tik gerai ir visapusiškai pasirengę žmonės.

Visų organizmo sistemų atnaujinimas, tobulėjimas galimas tik tada, kai reguliariais, tam tikru nuoseklumu dozuotais fiziniais krūviais stiprinamas žmogaus organizmas. Raumenų veikla sukelia viso organizmo esminius pakitimus. Treniruotėje sunaudojama daugiau deguonies, o tai stimuliuoja viso organizmo funkcijas. Deguonies kiekio sunaudojimas yra glaudžiai susijęs su kraujo apytakos intensyvumu. Atliekant fizinį darbą, padažnėja širdies susitraukimai, o tuo pačiu padidėja jos susitraukimo jėga. Su kiekvienu širdies susitraukimu į kraujotakos indus yra išmetamas didžiulis kraujo kiekis. Kraujo spaudimas bei jo tekėjimo greitis kraujagyslėmis labai padidėja. Todėl visi organai daug geriau aprūpinami krauju. Atliekant fizinius pratimus, širdis geriau aprūpinama maisto medžiagomis negu ramybės būklėje.

„Sveikata 21“ Visuomenės dėmesys laisvalaikio pramogoms, dviračių takams ir geresniam visuomeniniam transportui didina aktyvaus gyvenimo būdo galimybes. Visuomenės dėmesys aplinkos pažeidimams leidžia reikalauti saugių, nekenksmingų aplinkos produktų.

Vidutinis fizinis aktyvumas teigiamai veikia ...