Superviziniai klausimai kylantys dirbant su vaikų dienos centrų lankytojais (vaikai nuo 6-18 metų) klientų grupe

Įvadas

„<...> Supervizija – tai profesinių santykių konsultavimas, skatinantis ir padedantis darbuotojui, grupei, organizacijai įvertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis, siekiant padidinti darbuotojo kompetenciją ir organizacijos veiklos efektyvumą.“1 Sąvoka „supervizija socialiniame darbe“ ir viskas, kas susiję su tuo, Lietuvoje atsirado sąlyginai neseniai. Pirmą kartą ši sąvoka Lietuvos teisės aktuose buvo pavartota 1998 m. sausio 29 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 31 patvirtintoje Socialinių darbuotojų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkoje. O teisiškai reglamentuota ir apibrėžta – Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro, 2006 m. balandžio 5 d. įsakyme Nr. A1-92 „Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo“.2 Pagal apibrėžimą supervizija socialiniame darbe tai socialinio darbo specialistų profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinant ir padedant socialinį darbą dirbantiesiems vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos kėlimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją. „Socialinis darbas – tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.“3
„Ilgą laiką Lietuvoje šeimai buvo teikiama pasyvi pagalba: materialinė parama ir stacionarios socialinės paslaugos. Aktyvios pagalbos priemonės nebuvo plėtojamos. Vykstant viešojo sektoriaus reformoms, socialinės paslaugos tampa svarbesne socialinės apsaugos sritimi. Jos tampa reikšmingesnės socialinės apsaugos sistemoje, keičiasi pačių socialinių paslaugų struktūra, didėja jų mastas. Vis aktyviau socialines paslaugas teikia nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, bendruomenės, ir ten veikiantys vaikų dienos centrai. Jos kelia sau pagrindinį ir nelengvą tikslą – socialinių paslaugų teikimas socialinę atskirtį patiriančių šeimų vaikams ir neatsiejamai pačioms šeimoms. Bendruomenės siekia padėti probleminių, socialinę atskirtį patiriančių šeimų nariams išugdyti gebėjimą pasirūpinti savimi, savo vaikais ir integruotis į visuomenę.“4 Vaikų dienos centrai – vieta, kur susirenka vaikai iš socialinę atskirtį partiriančių šeimų. Čia jie gali paruošti pamokas, susirasti bendraminčių, draugų, atrasti sau patinkančių veiklų, pabūti estetiškai gražioje aplinkoje, išmokti daugybę reikalingų paprastų buities darbų, geriau pažinti savo ir kitų emocijas neformalioje aplinkoje, ar tiesiog bendraujant su kitais vaikais mokytis socialiai tinkamų ir priimtinų elgesio būdų. Kiekvienas centras dirba individualiai, atliepdamas savo lankytojų poreikius, amžių ir vertindamas situaciją, ko šiai akimirkai labiausiai reikia. Šiose įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai turi gebėti prisitaikyti prie vaiko poreikių, mokėti suvokti situacijos svarbą, tačiau nepamiršti ir savęs, jausti darbo vertę, mokėti džiaugtis kad ir mažais vaikų pasiekimais ir tiesiog „neperdegti“.
1. Socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų dienos centruose

Socialinio darbuotojo darbas vaikų dienos centruose yra itin permainingas, nenuspėjamas ir įvairialypis. Tai ne tik darbas su vaikais, neformalus ugdymas, bet ir pagalba vaikų šeimoms sprendžiant jų socialines problemas, šeimų atsakomybės didinimas už vaikų ugdymą ir ...