Suomija

Įvadas

Suomija – viena iš Fenoskandijos šalių. Suomija sudaryta iš 6 provincijų: Pietų Suomija, Vakarų Suomija, Rytų Suomija, Oulu, Laplandija, Åland salos.

Plotu Suomija didesnė už Italiją ar Didžiąją Britaniją ir maždaug 5 kartus — už Lietuvą; ¼ jos ploto yra už Šiaurės poliaračio.

Suomija – miškų ir ežerų, baltųjų naktų (vasarą) bei šiaurės pašvaisčių (žiemą) kraštas.

Suomija yra Šiaurės Europoje, Skandinavijos pusiasalyje, ribojasi su Norvegija, Suomija, Rusija, krantus skalauja Baltijos jūra. Šalies plotas 338 130 kv.km., gyventojų skaičius 5 2214 512, sostinė Helsinkis. Suomijos ekonomika gerai išvystyta, tik susisiekimui jūra trukdo žiemą užšąlanti Botnijos įlanka. BVP vienam gyventojui 27 000$. Bedarbystė palyginti didelė – net 9%. Gyventojų žemiau skurdo ribos duomenų nėra.

Suomija – respublika. Valstybės vadovas – prezidentas, kuris renkamas šešerių metų laikotarpiui visuotiniuose rinkimuose.

Vykdomąją valdžią realizuoja Suomijos vyriausybė, kurią sudaro premjerministras ir ne mažiau kaip 18 ministrų. Premjerministrą renka šalies parlamentas ir formaliai tvirtina prezidentas.

Suomiai sudaro daugiau kaip 93% šalies gyventojų, o švedai – tik 6%. Šiaurinėje ddalyje gyvena beveik 2500 Samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1%. Tačiau nors švedų gyventojų skaičius ir mažėja, Suomijoje jie turi savo politinę partiją, savo tautines mokyklas, institucijas. 58% Suomijos gyventojų yra miestiečiai. Suomių ir švedų

kalbos yra abi oficialiosios. 93% kkalba suomių kalba, kilusia iš fino-ugrų kalbų. Apie 6% žmonių, gyvenančių Alandų salyne, kalba švediškai. Taip pat Suomijoje gyvena samiai (lapiai).

Suomija – tai stipriai industrializuota rinkos ekonomikos šalis, savo pagaminama produkcija vienam žmogui šiek tiek lenkianti tokias valstybes kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija. Svarbiausi ekonomikos sektoriai: medienos, metalų gavyba, inžinerija, telekomunikacijos, elektronikos pramonė. Šios šalies eksportas sudaro net du trečdalius BVP. Suomija pasižymi savo aukštųjų technologijų gaminiais, ypač mobiliaisiais telefonais. Suomija yra priklausoma nuo daugelio žaliavų importo, išskyrus medieną ir keletą mineralų. Šalies klimatas neleidžia pagaminti labai daug žemės ūkio produkcijos, tačiau vidaus poreikius vietiniai gamintojai patenkina. Didelė dalis eksporto pajamų gaunama iš miškininkystės, šioje šakoje dirba didelė dalis kaimo gyventojų. Didelė integracija į Vakarų Europos ekonomiką – SSuomija yra viena iš 12 Europos Sąjungos šalių, priklausančių Europos pinigų sąjungai (EMU). 2003 metų ekonomikos augimo sulėtėjimą sąlygojo pasaulio ekonomikos stagnacija, tačiau ji vėl pradėjo kilti 2004 m. Viena iš didžiausių dabartinių problemų – nedarbas.

Suomijos istorija

Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje apie 8500 m. pr. m. e., kai pasitraukė ledynas. Anksčiausi gyventojai greičiausiai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to ką galėjo rasti miške ir jūroje. Pagal vieną iš teorijų finougrų kalbomis kalbantys žžmonės į Suomiją atvyko jau akmens amžiuje, galbūt su pirmosiomis mezolitinėmis kultūromis. Nuo maždaug 5300 m. pr. m. e. randama keramika. Kartu su kovinių kirvių kultūros paplitimu Pietų Suomijoje apie 3200 m. pr. m. e. greičiausia prasideda žemdirbystė.

Bronzos ir geležies amžiaus archeologiniai radiniai rodo glaudžius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karaliai.

Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.

1581 m. paskelbta Suomijos Didžioji Hercogystė. Nuo 1772 m. nominaliai personalinė unija su Švedija.

Po Rusijos – Švedijos karo 1809 m. ji kaip Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. 1809 m. rugsėjo 17 d. buvo sudaryta personalinė unija. Siekiant pasipriešinti švedų administracijos keitimui rusiška, kilo nacionalistinis sąjūdis, vadintas fenomanija. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo, ir 1892 m. pasiekė pergalę, kai suomių kalba buvo pripažinta lygiateise šalia švedų kalbos.

1899 m. vasario 15 d. Rusijos imperatorius priėmė manifestą dėl Rusijos įstatymų pirmenybės prieš suomių. Tuo siekta glaudžiau įjungti Suomiją į Rusijos imperiją.

1917 m. liepos 14 d. SSuomija paskelbė savo autonomiją. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija paskelbė nepriklausomybę ir 1918 m. pabaigoje vokiečių kariuomenė paliko šalį. Bolševikai Suomijos nepriklausomybę pripažino per mėnesį nuo jos paskelbimo, tačiau vėliau sekęs pilietinis karas Rusijoje ir Suomijoje bei suomių aktyvistų žygiai į Kareliją santykius komplikavo. 1920 m. Suomija pasirašė Tartu taikos sutartį su Sovietų Rusija, kuria buvo nustatyta ir valstybių siena.

Socialinė atskirtis tarp valdančiosios ir darbininkų klasės Suomijoje buvo žymiai didesnė nei daugelyje panašių šalių. Iki XIX a. akivaizdus buvo kalbinis barjeras; XIX a. Suomijoje susiformavo universitetinį išsilavinimą turinčių meritokratų sluoksnis, kurie jautėsi atstovaują liaudį, nes kalbėjo liaudies kalba ir daugelio jų protėviai buvo kilę iš valstiečių.

1918 m. kilęs trumpas, bet įnirtingas pilietinis karas nuspalvino vidaus politiką daugeliui metų. Pilietiniame kare kovojo išsilavinęs sluoksnis, padedamas Vokietijos bei plačios smulkių ūkininkų klasės, prieš neturtingus kaimo ir pramonės darbininkus, kurie, nepaisant visuotinės rinkimų teisės įvestos 1906 m. jautėsi neturį jokios įtakos politiniam gyvenimui.

Antrojo pasaulinio karo metu Suomija dukart kariavo su Tarybų Sąjunga: Žiemos kare 1939-1940 m., kuris buvo atnaujintas 1941-1944 m. (padedant Vokietijai). Po jo sekė Laplandijos karas 1944-1945 m., kurio metu Suomija išstūmė vokiečius ir šiaurinės Suomijos dalies.

Tik 1955 m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Jungtinių Tautų nare, o 1975 m. jji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo akto pasitarimo Helsinkyje iniciatorė

.

SUOMIŲ MENAS

Tautiniai Suomijos savitumai pirmiausia pasireiškia masyviniuose akmeniniuose be jokių papuošalų pilių kompleksuose (Turku, Viipuri, Savonlinna). Meniškai kiek turtingesnės yra ligi šiol dar išsilikusios viduramžių iš pilkojo akmens statytos bažnyčios. Seniausios Suomijos bažnyčios, daugiausia Alando salose, yra romaninio

stiliaus. Išimtį sudaro Turku katedra, kuri iš romaniškos akmeninės halinės bažnyčios išaugo į iš plytų statytą gotikinę baziliką. Renesansas, barokas ir rokokas yra staigus šuolis į praeitį suomių mene, daugiausia dėl to, kad Suomija neturėjo savo turtingo didikų luomo, galėjusio perimti katalikų dvasininkijos mecenato vaidmenį. 1814m. į šalį buvo pakviestas vokiečių kilmės architektas Carl Ludvig Engel (1778-1840m.) buvo tikrasis moderniosios Suomijos architektūros kūrėjas, išplanavęs ir naująją sostinę Helsinkį. XIX a. antroje pusėje vyrauja bendras eklektizmas (G. Chiewitz, F. Sjöström, K. Th. Höijer, C. G. Nyström). XIX a. pabaigoje, vadovaujant Armas Lindgren (1874-1929), Eliel Saarinen (1873-1950m.) ir kt., prasiveržia viduramžių architektūros dekoratyvinių formų inspiruota romantinė – tautinė srovė. Tačiau jau po 10 m. ją pakeitė ramesnė, labai klasiškai pabrėžtų formų išreiškimas, kurios svarbesni atstovai yra jau minėtas Saarinen (vėlesnioji kūryba), Oiva Kallio (g. 1884m.) bei Johan Siren (g. 1889m.), 1931m. užbaigęs parlamento rūmus Helsinkyje. XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje pradėjusio reikštis funkcionalizmo atstovų tarpe

pirmavo Erik Bryggman (g. 1891m.) ir toli už Suomijos ribų žinomas Alvar Aalto (g. 1898m.).

Rusams užėmus Suomiją, daug sunkiau formavosi vaizdinis menas. Tapytojas Gustav Vilhelm Finnberg (1784-1833m.) turėjo 1827m. persikelti į Stockholmą. Liaudį vaizdavęs Alexander Laureus (1783-1823m.) išvyko į Italiją. Tik pradėjus liepsnoti tautinio atgimimo sąjūdžiui, susidarė sąlygos ir atsirado poreikis pradėti kurti tautinį meną. Didelės reikšmės turėjo 1846m. įkurta Suomių meno draugija. Tuo pat laiku į šalį grįžo ir garsus liaudies gyvenimo vaizduotojas Robert Wilhelm Ekman (1803-73m.), kurio romantiškai ppolitinis menas buvo sutiktas entuziastiškai .

Antrosios XIX a. pusės suomių menas buvo paveiktas Düsseldorfo mokyklos. Žymiausias šios krypties atstovas — Werner Holmberg (1830-60m.), Viktor Westerholm (1860-1919m.) savo epiškai plačiai apimtame gamtovaizdžio stiliuje lyg ir išreiškė suomiškąją Düsseldorfo tradiciją ir prancūzų impresionizmo sintezę. Prancūzų įtakos buvo paveiktas ir Albert Edelfelt (1854-1905m.), kurio 1904m. sukurtos ir 1944m. per bombardavimą sunaikintos Helsinkio universiteto aulės freskos perėmė naują monumentaliosios didybės stilių. Europos įtakų suformuotoje grupėje minėtini Gunnar

Berndson (1854-95m.), Aukusti Uotila (1858-86m.) ir kiti. RRomantinės – tautinės krypties žymiausiu atstovu buvo Aksel Gallen-Kalela (1865-1931m.), interpretavę...