Sunkiaatlečių sportinė treniruotė ir štangos kėlimo trajektorijos

Lietuvos kūno kultūros akademija

“Jungtinų sporto šakų ir rekreacijos katedra”

Referatas

Sunkiaatlečių sportinė treniruotė ir štangos kėlimo trajektorijos

Atliko: STT 1-3 studentas Modestas Šimkus

Tikrino: ……………….

Turinys:

Įvadas 3

1. Sportinė treniruotė 4

2. Pagrindinių sunkiaatlečio treniruotės priemonių klasifikacija 7

5. Štangos kėlimo trajektorijos variantai 11

6. Labiausiai paplitusios štangos kėlimo trajektorijos 12

7. Naudota literatūra 13

Įvadas

Šiuolaikinių sportinių rezultatų siekimas sunkiojoje atletikoje

neįmanomas be optimalaus treniruočių proceso planavimo, objektyvios

treniruočių krūvių parametrų registracijos ir analizės.

Dažnai dar pasitaiko, kad sunkiosios aatletikos treneriai, planuodami

treniruočių procesą, pasikliauja savo asmenine patirtimi ir nuojauta.

Pastaruoju metu sėkmingam trenerio darbui to jau neužtenka. Vis aktualesne

problema tampa įvairių sunkiaatlečio organizmo funkcijų atsistatymo

pagreitinimas po didelių fizinių krūvių, kurie neišvengiami siekiant aukštų

sportinių rezultatų. Dabartiniu metu, rengiant aukštos kvalifikacijos

sunkiaatlečius, ši problema ne mažiau svarbi, kaip ir pats treniruotės

procesas. Progresuojant mokslui ir technikai, sportininko organizmo

atsistatymo po didelių fizinių krūvių pagreitinimui taikomos įvairios

priemonės. Tačiau labai mažai yra metodinių rekomendacijų pedagoginių

atsistatymo priemonių taikymo klausimais. Manoma, kad tai yra viena iš

svarbiausių priemonių, padedančių pasiekti aukštų sportinių rezultatų ir

išvengti traumatizmo.

1. Sportinė treniruotė

Terminas “treniruotė”, kaip ir daugelis kitų sportinių terminų, yra

nevienareikšmis. Sportinėje literatūroje galima rasti ir tokius

sportinius terminus: “fizinė treniruotė”, “protinė treniruotė”,

“psichoreguliuojanti treniruotė”, “intervalinė treniruotė”, “treniruotė

ratu” ir t.t.

Kai “sportinės treniruotės” terminas vartojamas plačiąja žodžio

prasme, tai jis dažniausiai sutampa su terminu “sportininko parengimas”

turiniu. Tačiau šiuos abu terminus turime griežtai skirti, nesutapatinti.

Sportininko parengimas yra žymiai platesnė sąvoka. Ji jungia kryptinga

taikymą priemonių, metodų, sąlygų, kuriais sportininkas parengiamas

siekti sportinių rezultatų. Tačiau, reikia pažymėti, kad sportininko

parengimo formos ir turinys remiasi ne vien treniruote. Egzistuoja tokie

sportininko parengimo komponentai, kurie išeina iš paties treniruočių

proceso ribų (specialios teorinio paruošimo formos, higieniniai faktoriai

bendrame sportininko gyvenimo rėžime ir t.t.).

Todėl sportinės treniruotės terminu gali būti pavadinimas, fizinio

lavinimo procesas pritaikytas specializuotai sportinei veiklai. Sportinės

treniruotės procese pasiektam efektui pavadinti vartojami tokie terminai:

“treniruotumas”, “pasirengimas”, “sportinė forma”.

Sąvoka “treniruotumas” dažniausiai siejama su sportininko organizmo

funkciniais ir morfologiniais pakitimais, sukeliamais treniruočių krūviu.

Tie pakitimai yra išreiškiami sportininko darbingumo rodiklių augimu.

Funkcinių ir morfologinių organizmo rodiklių dinamika kinta dviem

tarpusavyje susijusiomis kryptimis: pirma, gerėja sportininko vidaus

organai ir įvairios sistemos (skeleto raumenų, širdies ir kraujagyslių,

kvėpavimo ir kt.; antra, šių sistemų veikla gali būti koordinuojama

savireguliacijos ir centrinės nervų sistemos.

Iš to išplaukia, kad kuo aukštesnis sportininko treniruotumo lygis,

tuo produktyviau ir racionaliau jis sugeba atlikti jam skirtą darbą.

Taigi sportininko treniruotumas, tai jo organizmo prisitaikymo lygis tam

tikram darbui, pasiektas specialiomis treniruotėmis.

Yra skiriama bendrasis ir specialusis sportininko treniruotumas.

Specialusis sportininko treniruotumas yra organizmo prisitaikymo lygis

pasirinktos sporto šakos specifiniams reikalavimams. Bendrasis

sportininko treniruotumas yra organizmo prisitaikymo lygis įvairių

judamosios veiklos rūšių kompleksui.

Pasirengimas yra daug platesnė sąvoka negu treniruotumas. Kalbėdami

apie sportininko pasirengimą, turime galvoje atitinkamą fizinių savybių

(jėgos, greičio, ištvermės ir kt.) lygį (fiziniams pasirengimas),

sportinio, techninio ir taktinio meistriškumo lygį (sportinis, techninis

ir taktinis pasirengimas) bei psichologinį pasirengimą.

Sistemingų ir racionalinių treniruočių procese, kryptingai –gerėjimo

pusėn – keičiasi sportininko treniruotumas ir pasirengimas. Beveik visada

čia yra tam tikras cikliškumas. Kiekviename atskirame cikle yra

optimaliausia (geriausia) fazė, kurios metu galima pasiekti aukščiausių

sportinių rezultatų. Ši fazė sporto specialistų yra vadinama sportine

forma. Todėl treniruočių procesą būtina planuoti taip, kad susidarytų

palankiausios sąlygos sportinei formai pasiekti atsakingų varžybų metu ir

ją išlaikyti norimą laikotarpį.

Visas esamas priemones bei kai kuriuos faktorius, padedančius siekti

aukštų rezultatų, galima sąlyginai skirstyti į tris grupes. Pirmą grupę

sudaro varžybų sistema, antrą – sportinių treniruočių sistema, trečią –

grupė faktorių papildančių varžybas ir treniruotę, taip pat

optimizuojančių jų efektą. Visos išvardytos grupės tarpusavyje glaudžiai

susijusios, tačiau kiekviena iš jų pasižymi tam tikromis ypatybėmis.

Varžybų sistema. Jungia keletą oficialių ir neoficialių varžybų, kurios

priklausomai nuo jų reikšmės, ssportininko parengimo etapų ir daugelio

kitų aplinkybių yra skirstomos tam tikra tvarka. Svarbiausią vietą užima

individualinės ir komandinės pirmenybės (pasaulio pirmenybės, olimpinės

žaidynės). Tokios pagrindinės ir tikslingos varžybos turi didžiulę įtaką

sportininko parengimo organizavimui. Ruošiantis tokio lygio varžyboms

planuojami atskiri parengimo etapai, kurių reikia siekiant aukštų

sportiniu rezultatų.

Dauguma kitų varžybų yra paruošiamojo pobūdžio ir jų uždaviniai gana

įvairūs (pasirengimo patikrinimas, varžybinio patyrimo įgijimas, atranka

į rinktines ir t.t.) Sporto praktika rodo, kad varžybos turi didžiulę

įtaką formuojant “sportinį charakterį” tobulinant sportinį, techninį,

taktinį meistriškumą, ugdant specifinę ištvermę, gerinant psichinį

stabilumą. Atsižvelgdami į šią aplinkybę, sportines varžybas mes turime

vertinti kaip vieną svarbiausių sportininko parengimo formų. Ši

sportininko parengimo forma bus efektyvi ir vertinga tik tada, kai

varžybos bus organiškai suderintos su apgalvota treniravimosi sistema.

Sportinė treniruotė. Kaip jau anksčiau minėjome, sportinė treniruotė

yra pagrindinė sportininko parengimo forma ir būdas. Sportinė treniruotė

vienaip ar kitaip apima visus sportininko parengimo skyrius, nors reikia

pažymėti, kad vienu metu visų niekada nepritaiko. Plačiausiai ir

visapusiškiausiai į sportinę treniruotę įtraukiamas fizinis, sportinis –

techninis, taktinis ir valios parengimas.