Sportas

Vikrumas, budrumas, jėga, greitis, kantrybė ir ištvermė buvo ypač reikalingi jau gentinėje santvarkoje, kai vyko arši kova už būvį tarp žmonių ir gamtos bei tarp atskirų genčių.

Iš kartos į kartą senovės baltai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti priešą.

Mokymas dažniausiai rėmėsi atidžiu vyresniųjų veiksmų stebėjimu, jų pakartojimu ir pamėgdžiojimu.

Ir pirmykštėje bendruomenėje, ir vėliau, fiziniai pratimai, žaidimai ir šokiai žmogui tarnavo taip pat ir kaip priemonė atsipalaiduoti, parodyti savo sugebėjimus, jėgą. PPačiose primityviausiose lietuvių žaidimus lydinčiose dainose dar nėra prasmingų žodžių ir ryškesnės minties. Vyrauja ritmo jėga.

Vėliau, vystantis gamybiniams santykiams, senovės lietuvių bočiai pradėjo suvokti jį supančių reiškinių harmoniją. Jie pastebėjo, kad stumbro ir lokio ar kito stambaus žvėries privalumas – jo raumenų jėga. Elnią, stirną nuo pavojų „gelbsti“ gera klausa, vilką – ištvermė, kiškį – greitos kojos ir pan. Taip suvoktas mankštos reikalingumas. Žaidimai ir fiziniai pratimai tampa fizinio lavinimo priemonėmis.

Lietuvių tautoje dar iki šiol išlikę daug žaidimų, vvaizduojančių pasislėpusio žvėries ieškojimą ir žmogaus kovą su juo. Štai žaidimas „Medžiotojas“. Čia imituojama įvairių žvėrelių medžioklė. Mišką čia atstoja poromis sustoję žaidėjai, kurie yra tartum savotiška kliūtis bėgančiam žvėreliui ar jį besivejančiam. Fizinis pratimas „Vilko šovimas“ lyg ir vaizduoja aant judančios šakos sėdintį medžiotoją ir besitaikantį ietimi nudobti vilką. Žaidėjas rankoje laiko lazdelę, kuria pusiausvyrai palaikyti remiasi į žemę. Pratimą atliekantis žaidėjas privalo lazdele numušti skarelę ar kepurę. Panašiai atliekami ir fiziniai pratimai „Lokio uodegos traukimas“, „Šeško gaudymas“, „Stirnų medžioklė“, „Meškos šovimas“ ar humoristiniai žaidimai-pokštai „Tetervino mušimas“, „Kurapkų gaudymas“. Pastarajame vaizduojami į kilpas patekę paukščiai. Žaidėjai, nežinantys šio pokšto, iš tikrųjų patenka į spąstus ir norom nenorom turi būti kilpose tiek, kiek patiks medžiotojams.

1846 m. L. Jucevičius knnygoje „Litwa“ aprašo kelis žaidimus, kur gyvenimo tikrovė vaizduojama simboliškai. Pavyzdžiui, žaidime „Kirvis“. Vyrai, susiėmę rankomis, sukasi ratu ir dainuoja ritmišką dainą. Viduryje rato stovinti mergina rankoje laiko kirvelį, kurį, vos baigus dainuoti, išmeta aukštyn, o vyrai šoka jį gaudyti. Kas ppagauna kirvelį, turi teisę su mergina pašokti. Po to į ratą eina kita mergina.

Šis žaidimas atrodo žiaurokas, nes kirvio nukritimas ant plikų rankų gali baigtis sužalojimu, tačiau senovės lietuvio buityje kirvukas buvo vienas pagrindinių ne tik darbo, medžioklės įrankis, bet ir ginklas. Reikėjo sugebėti ne tik taikliai jį mėtyti, bet prireikus ir pagauti.

Ypatingą vietą senovės lietuvių fiziniam pasirengimui turėjo jojimas ant žirgų. Jau mūsų eros I-ojo tūkstantmečio kapinynuose randama išdabintų, žvangučiais papuoštų pakinktų.

Anglosaksų pirklys ir keliautojas Vulfstanas 8889-890 m. keliavęs per Lietuvą, aprašo žaidimus ir lenktynes žirgais net laidotuvių šermenų metu. O pagal kryžiuočių kronikininką Petrą Duisburgietį tokių lenktynių metu jodinėdavo net moterys. Prancūzų keliautojas ir dipomatas Žiliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) rašo, kad Trakuose matęs net 10 000 pabalnotų pulko žirgų.

Apie lietuvių sugebėjimą plaukyti rašė Simonas Daukantas. Tautosakoje randama taip pat plaukimo ir nardymo aprašymų. Per upes plaukdavo pasislėpę po apverstais laiveliais, ilgą laiką galėdaavo išbūti po vandeniu.

Lietuvių kūno kultūra keitėsi V-IX a., kai ėmė irti pirmykštė bendruomenė ir atsirado karių luomas. Pradėjus sparčiai vystytis amatams tobulėjo ginklai – ietys, kalavijai, skydai.

Ypač sustiprėjo karių fizinis rengimas IX-XII a., kai ėmė formuotis lietuvių tauta ir jos valstybingumas.

Tačiau, be pasiekimų karo žygiuose, senovės lietuviai daug dėmesio skyrė darbinei veiklai. Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir kūno kultūros formose. Iš praeities mus pasiekė tokie posakiai: „Kas greitesnis ant žirgelio, tam ir širdis mergužėlės“, „Pailsi tik tas, kas žaidžia ir nenuobodžiauja“, „Seniems miegoti, o jauniems žaisti“ ir kiti. Buvo ir naudingų prietarų: „Jeigu vaikas mėgsta žaisti, jis bus geras ir nepiktas žmogus“, „Jeigu nori patikti mergelei, reikia rytais bėgioti po rasas ir nešioti javų maišą apie jaują.“ Nepaslankūs, vengiantys fizinių pratimų buvo vadinami slunkiais, pelėdomis ir kkitokiais pašiepiamais vardais.

Daug žaidimų ir pratimų buvo žaidžiama prieš pradedant kokį darbą ir vaizduojami to darbo etapai, kaip pavyzdžiui „Linelis“, „Aguonėlė“, „Artojas“, „Aviža“ ir kiti. Iš primityvesnių vikrumą ir sumanumą ugdančių žaidimų bei pratimų ilgainiui išsivystė nacionaliniai modernesni žaidimai. Pavyzdžiui, populiarus žaidimas „Kiaulikė“ arba „Kiaulės varymas į dvarą“ per ilgą laiką transformavosi į „Lietuvišką ripką“.

Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m.

Kūno kultūrai populiarinti daug padėjo žymaus mokslininko, biologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Andriejaus Sniadeckio (1768-1838) darbai. 1805 m. jis išleido ...