Referatas Socialinio pedagogo darbas sprendziant tevu ir vaiku konfliktus

9.8 (3 atsiliepimai)

Apimtis
5912 žodžiai (-ių)
Kategorija
Socialinis darbas

Rašto darbas
Rašto darbas
Rašto darbas
Svarbu! Žemiau pateiktos nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visos kokybės darbą spustelkite parsisiųsti.


Socialinio pedagogo darbas sprendziant tevu ir vaiku konfliktus

Untitled

TURINYS

ĮVADAS …………………………3

Socialiniopedagogo pagalba sprendžiant tėvų ir paauglių konfliktų priežastis ir

sprendimo galimybes apžvalga teoriniu aspektu ………………. 5

1. Paauglių psicho-socialinė charakteristika ……………………5

2. Tėvų ir paauglių konfliktų priežasčių analizė ………………….9

3. Tėvų ir paauglių konfliktų sprendimų galimybės ………………..14

4. Socialinio pedagogo pagalba…………………

II. Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimo galimybės, tyrimas …….18

1. Tyrimo metodika …………………………18

2. Tyrimo rezultatų analizė …………………………18

2.1.1. Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimo galimybės: tėvų pozicija..19

2.1.2. Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimo ggalimybės:

paauglių pozicija…………………………26

Išvados …………………………33

Literatūra …………………………34

Priedai

ĮVADAS

Myers D.G. (2000, p.107) teigimu paauglystė – pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, trunkantis nuo lytinio brendimo pradžios iki savarankiško gyvenimo. Petrulytės A. (2003, p.31) teigimu, paauglystės emocinei raidai būdingas jausmų nepastovumas, padidėjęs jautrumas, jaudinimasis dėl nelabai svarbių dalykų. Kaip teigia Navaitis G. (2001, p.10), paauglio „Aš” raidą lemia brendimo ir statuso kaita. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęsvaizdo susidarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas formuoja identiškumą. Anot Myers D.G. (2000, p.107) jis formuojasi plečiantis paauglio patyrimui iir pajėgumui svarstyti, susidaryti sąvokas, vertinti įvykius ir reiškinius. Kaip teigia Čiuladienė G. (2006, p. 106) vienas ryškiausių paauglystės bruožų yra konfliktiškumas.

Temos aktualumas. Tėvų ir vaikų konfliktai yra itin sena ir nuolatos aktuali problema, todėl jos tyrinėjimas yra ganėtinai ssudėtingas reiškinys. Plačiai paplitusi nuomonė, kad paauglystės laikotarpiu jauni žmonės linkę konfliktuoti su tėvais, priešintis jų pristatomiems gyvenimo reikalavimams. Paauglio elgesys šeimoje dažnai nagrinėjamas „konfliktų“ požiūriu. Paauglių sąveika su aplinka yra vienas iš veiksnių, nulemiančių paauglių krizės pobūdį ir mąstą. Sėkmingai socializuodamasis bendruomenėje paauglys neišgyvena didelės įtampos, jaučiasi reikalingas – vertinamas „kaip žmogus, sugebantis savo veikla ir idėjomis praturtinti bendruomenės gyvenimą“ (Uzmonienė M., 2003, p. 30). Ir atvirkščiai, socializacijos nesėkmės lemia atstumtos, nereikalingos, savo elgesiu keliančios bendruomenės nariams baimę ir nepasitikėjimą asmenybės formavimąsi. Tada paauglys išgyvena įtampą, provokuoja konfliktus, kartu ir pedagogines problemas (Čiuladienė G., 2006, p. 106).

Tėvų ir vaikų konfliktas nuolatinis ir amžinas. Turbūt jis vyks tol, kol egzistuos žmonija. Tačiau kiekvienu laikmečiu tarp tėvų ir paauglių kylančių konfliktų ppriežastys yra skirtingos, ir yra sprendžiamos savaip, dažnai įsikišant ir socialiniui pedagogui.

Socialinis pedagogas yra tėvųir vaikų socialinės aplinkos trečiasis dalyvis, turintis tikslą taip paveikti juos, kad pastarieji kuo sėkmingiau galėtų spręsti problemas ir integruotis į socialinę aplinką. Atsižvelgiant į šeimos nesutarimus, socialiniam pedagogui keliamas tikslas- padėti tėvams ir paaugliams spręsti iškilusių konfliktų problemas ir ieškoti sprendimų galimybių.

Šiame darbe buvo atskleistos socialinio pedagogo papildomos galimybės konfliktinėje šeimoje, pritaikytos prevencinės priemonės, pozityvūs ugdymo ir auklėjimo metodai, dirbant su paaugliais ir jų ttėveliais.

Darbo problema: Kokios yra tėvų ir paauglių konfliktų priežastys? Kokios tėvų ir paauglių konfliktų sprendimo galimybės? Kokia socialinio pedagogo pagalba sprendžiant tėvų ir paauglių konkliktus?

Darbo objektas:Tėvų ir paauglių konfliktų priežastys ir sprendimų galimybės,dalyvaujantsocialiniam pedagogui.

Darbo tikslas. Įvertinti tėvų ir paauglių konfliktų atsiradimo priežastis bei aptarti socialinio pedagogo bendradarbiavimo tikslus.

Darbo uždaviniai:

išanalizuoti paauglių psicho-socialinės sampratos charakteristiką;

aptarti tėvų ir paauglių konfliktų priežastis ir sprendimų galimybes;

ištirti konfliktų atsiradimo priežastis ir jų sprendimo galimybes šeimoje, bendradarbiaujant su socialiniu pedagogu.

Darbo struktūra. Pirmojoje darbo dalyje pristatoma paauglių psicho-socialinės sampratos charakteristika, analizuojamos tėvų ir paauglių konfliktų kilimo priežastys ir aptariamos jų sprendimų galimybės, aprašoma socialinio pedagogo pagalba. Antroji darbo dalis – praktinė. Joje atliekamas empirinis tyrimas.

Tyrimo metodai:

mokslinės literatūros analizė;

anketinė apklausa;

Interviu-pokalbis;

Darbe keliama šiuolaikinių paauglių santykių su tėvais konfliktų priežastys ir jų sprendimai. Šeimos vaidmens reikšmė paaugliams neabejotina, sunku būtų rasti bent vieną psichologinį ar socialinį paauglio aspektą, kuriam nedarytų įtakos šeima, tėvai. Paauglys siekia įgauti kuo daugiau teisių, tapti kuo savarankiškesnis. Tam tikslui dažnai „trukdo“ tėvai, ko pasekoje tarp tėvų ir paauglių kyla konfliktai. Perėjimas prie naujo tipo paauglio ir suaugusiųjų santykių būna nesklandus, galimas konfliktais tada, kai vaiko asmenybės tobulėjimo poslinkiai pačioje paauglystės pradžioje įvyksta dar nespėjus pasikeisti santykiams su suaugusiaisžmonėmis, kai pasikeitimų iniciatoriumi tampa paauglys, o ssuaugusieji tam priešinasi. Tada paauglys nepaklūsta jiems, protestuoja, griauna ankstesnius „vaikiškus” santykius su tėvais ir tiesiog primeta jiems naujus, suaugusiųjų santykius. Konfliktai tarp tėvų ir paauglių dažnai kyla dėl įvairių skirtingų priežasčių. Konfliktų priežastys gali būti subjektyvios ir objektyvios. Pastarąsias yra lengviau spręsti, nes jos yra matomos, o subjektyvios priežastys tėvų ir paauglių santykiuose dažnai gali sukelti daugiau sunkumų, nei buvo galima tikėtis, todėl sprendžiant tokio tipo konfliktus, dažnai tenka įsikišti ir socialiniam pedagogui. Kandangi konfliktą sunku išsrpręsti dviems šeimos pusėms, todėl reikalingas asmuo, kuris turi daug patirties, kompetencijos, bei yra įgijęs atitinkamą išsilavinimą.

Tėvų ir paauglių konfliktųpriežasčių ir sprendimo galimybių apžvalga teoriniu aspektu

Šiame skyriuje bus aptariama paauglių psicho-socialinė charakteristika, analizuojamos tėvų ir paauglių konfliktų priežastys, patariamos tėvų ir paauglių konfliktų sprendimų teorinės galimybės.

1. Paauglių psicho-socialinė charakteristika

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Tai – pats sunkiausias ir pavojingiausias amžius tiek vaikams, tiek jų tėvams. „Šėlimo” laikotarpis paprastai išmuša tėvus iš vėžių, kai nebepadeda išbandyti auklėjimo metodai, bausmės nebeduoda jokio efekto, nuoširdūs pokalbiai apskritai nebeįmanomi. Paauglys vis labiau tolsta nuo tėvų, – jis ima gyventi savo asmeninį ggyvenimą, į kurį visai neįsileidžia arba nenoriai įsileidžia suaugusius (Myers D.G., 2000, p. 107).

Paauglystė – tai amžiaus tarpsnis, kai paauglys save laiko suaugusiu ir siekia tai įtvirtinti. Šiame tarpsnyje formuojasi objektyvesnė autokoncepcija, paauglys objektyviau ima vertinti save ir kitus. Sėkminga identifikacija leidžia greičiau įveikti paauglystės krizę (Psichologijos žodynas, 1993, p.198).

Tarpsnį, kuriame vaikas bręsta, mokslininkai paprastai linkę įvardinti kaip krizių, sunkumų, prieštaravimų, konfliktų, nerimo, saviraiškos, ieškojimų amžiaus tarpsnį. Šiuo laikotarpiu intensyvėja gyvenimo pažinimo poreikis, formuojasipožiūris į vyraujančias tiesas, į kitus žmones (ypač į suaugusiuosius), pradeda reikštis aktyvumas, pilietiškumas, visuomeniškumas, stiprėja poreikis bendrauti su bendraamžiais, trokštama naujų žinių ir t. t. Kitaip tariant, paauglių potraukiai stiprėja, o slopinimo procesai išlieka nepakitę. Dėl to aštrėja susidūrimai su nusistovėjusiomis normomis, tradicijomis, požiūriais, pasaulėžiūromis, daugėja konfliktų su pačiu savimi, artimaisiais, kitais žmonėmis, ypač suaugusiaisiais. Paauglys siekia įsitvirtinti tarp suaugusiųjų, būti pripažintas, įgyti suaugusiųjų teises, o tai gali būti ir teigiamo jo elgesio, ir nukrypimų nuo normos, ir konfliktų, ir netgi nusikaltimų psichologinis pagrindas (Barkauskaitė M., 2001, p. 40).

Kai kurie psichologai teigia, kad daugeliui paauglystė yra tokia, kaip ją aprašė L. Tolstojus: gyvybingas laikas dar be suaugusiųjų rūpesčių,gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuostabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas. Šie psichologai nesistebėtų, kad 9 iš

10 – ies vyresniųjų klasių moksleivių sutinka su teiginiu: „apskritai, esu savimi patenkintas“ (Myers D.G., 2000, p.108).

Anksčiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu kaitos tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus tarpsniu. Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atliko ir atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Užsienio autoriai šį ilgą paauglystės periodą dažnai vadina adolescencija (Gučas A., 11990, p.211).

Sėkmingas bendravimas su bendraamžiais ir šeimoje, teigiamas jų vertinimas ir priėmimas dažniausiai lemia vaikų psichosocialinę sveikatą, o socialinis vaikų neprisitaikymas įgalina prognozuoti vėlesnes prisitaikymo bei elgesio problemas (mokyklos nelankymą, nusikalstamumą, psichopatologinius sutrikimus). Pastaraisiais metais šiems klausimams tyrėjai skiria vis daugiau dėmesio, tačiau mokslinių tyrinėjimų, kur būtų analizuojami paauglių tarpusavio ir jų šeimos santykiai, dar nedaug (Rimkienė J., Kardelis K., 2005, p. 522).

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įįsiterpia perėjimo fazė. Kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti, ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese svarbųvaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti ggautą patyrimą. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. 11-14 m. vyksta spartus lytinis brendimas, 15 m. – pereinamasis laikotarpis, prasideda domėjimasis priešingos lyties asmeniu, 16-18 m. paauglys toliau bręsta fiziškai, atsiranda abipusė berniukų ir mergaičių draugystė (Gučas A., 1990, p.214).

Paauglystėje atsiranda reikšmingi fiziologiniai organizmo pakitimai: lytinis brendimas, padidėja ūgis, atsiranda naujų potraukių, susilpnėja organizmo atsparumas ligoms, padidėja jautrumas dirginimams. Paauglystės pradžiai būdingas nuotaikų nepastovumas, nervingumas, neramumas, jautrumas, seksualiniai potraukiai įgyja ryškesnes formas. Buvo manoma, kad paauglystė prasideda lytiniu brendimu, yra jo sąlygojama ir pasireiškia audringaiskitimais augančio žmogaus psichikos struktūroje. Kitimai paauglio psichikoje buvo aiškinami biologiniais faktoriais, jų lemiama įtaka visai vaiko psichinei veiklai ir elgsenai. Paauglystėje emocinis ir protinis patyrimas persitvarko, elgesys pasidaro savarankiškesnis, atsikratoma vaikiškos ppriklausomybės, mėginama į pasaulį pažvelgti suaugusiųjų požiūriu, girdėti vienmečių balsą ir nelikti jam abejingu. Intensyvus paauglio savęs suvokimas, vertinimas, savęs vaizdo susidarymas, pozicijos gyvenime ieškojimas – tapatybės formavimasis. Tapatybė formuojasi plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumui, sudaromos savęs sąvokos, vertinami įvykiai bei reiškiniai. Paauglystės laikotarpiu galima kalbėti tik apie subrendimo elementus, o ne apie visišką subrendimą (Žukauskienė R. 2008, p.309; Gučas A., 1990, p. 214).

Paaugliai dažnai į save žiūri kaip į unikalias ir integruotas asmenybes, turinčias savitą ideologiją. Dažnai jie painiojasi pprieš apsispręsdami, kokį gyvenimo kelią nori pasirinkti (Čiuladienė G., 2006, p. 107). Jų egocentrizmas pasireiškia tik apie 11-14 metus. Formalios operacinės mintys įgalina paauglį suvokti savo mintis bei leidžia jam suvokti kitų mintis. Tai yra sugebėjimas suprasti kitų žmonių mintis, kas ir yra pagrindinis paauglių egocentrizmo požymis. Egocentrizmas iškyla paaugliams turint galimybę bendrauti, suvokti kitų mintis. Jie stokoja diferencijavimo tarp objektų prieš kuriuos yra nukreiptos kitų mintys. Tiksliai žinoma, kad dėl vykstančių pasikeitimų paauglys labai rūpinasi savimi. Atitinkamai diferencijuojama tarp akimirkos, kai kažkas buvo nesugebėta padaryti ir tarp to, ką kiti galvoja bei savo nuosavo protinioprasiblaškymo. Paauglys jautriai priima užuominas, jam atrodo, kad kiti jį persekioja dėl jo elgesio ar išvaizdos, kai jis stengiasi būti savimi. Tai yra įsitikinimas, kad kiti nusiteikę prieš tavo išvaizdą ir elgesį, kas ir sudaro prielaidas paauglio egocentrizmui (Papalia D.E., Olds S.W., 2008 p. 520).

Vienas iš paauglių egocentrizmo padarinių yra tas, kad neišvengiamoje socialinėje situacijoje jaunas žmogus tikisi teigiamos reakcijos savo atžvilgiu iš kitų žmonių. Šie numatymai pagrįsti prielaidomis, kad kiti yra arba besižavintys arba kritikuojantys jį, kaip jis pats save. Paaugliai nuolatinai auga, vystosi ir sąveikauja su tariamais klausytojais. Tai yra “publika”, kuria paauglys tiki, ir siekia patraukti jos dėmesio. Dažniausiai tai yra įsivaizduojamos ssituacijos, kadangi aktualios socialinės situacijos, tai nėra tik atsitiktinumas. Įsivaizduojamos “publikos” konstravimas lyg ir formuoja dalį tipinio paauglio elgesio ir patirties (Purnell R.F., 1999, p.121).

Vaiko lytinis brendimas prasideda apie 9-11 metus ir tęsiasi iki 14-16 metų.
Prasideda lytinis brendimas, daug įtakos daro muzika, mados ir draugai. Vaikas virsta suaugusiu (bent jau pats laiko save tokiu). Paauglys pradeda įsijausti į skirtingus vaidmenis, tai gali būti išreiškiama skirtingais rūbais, poelgiais ir t.t.; jis stengiasi išreikšti savo esybę, bando rasti atsakymus į klausimus: „Kas aš esu?“; „Kur aš einu?“ ir t.t. Šis amžius dažnai vadinamas „sunkiu“, „kritiniu“ amžiumi. Tai ne tik žmogaus organizmo, bet ir jo psichikos formavimosi etapas. Šiuo laikotarpiu vyksta daug įvairiausių pakitimų, todėl labai svarbu, kad ir tėvai suprastų tą pasikeitusią situaciją. Paauglystės pradžiai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa. Paauglys intensyviai nagrinėja savo fizinius ir psichinius ypatumus, lygina save su kitais, ieško būdų savo asmenybei formuoti (Papalia D.E., Olds S.W., 2008 p. 520).

Tapatybės vystymasis – tai procesas, kurio metu kiekvienas žmogus tampa individualia asmenybe. Šis procesas -sąlygos ir paaiškinimai, kuriuos nusako biologiniai ir psichologiniai faktoriai. Anot Erik`o Eriksono tapatybės vystymuisi paauglystėje svarbiausia nagrinėjama užduotis yra “tapatybės vystymasis ir sumaištis” aarba “kuo aš esu unikalus?” J. Marcia teorija įvardino šias stadijas darbais, kurie susideda iš“prisirišimo” ir “sumaišties”, į “moratoriumą”, į “tapatybės susikūrimą“. Paaugliai gali parodyti kognityvinį disonansą dėl socialinių funkcijų, vertybių ir įsipareigojimų. Moratoriumas į savo eigą įtraukia įvairius eksperimentus, skatinančius tapatybės pasiekimus ir socialinių įsipareigojimų vykdymą. Erikson`o tapatybės rezultatų teorija sutelkiama ties penkiomis Erikson`o epigenetinio vystymosi teorijos stadijomis. Tapatybės vystymasis yra teigiamas rezultatas, o funkcijų persipynimas – neigiamas rezultatas. Funkcijos susimaišo atsiradus netinkamam ar antisocialiniam elgesiui, tokiam kaip neištikimybė arba nesugebėjimas sustiprinti ištikimybės jausmus ar išsaugoti artimus tarpusavio santykius. Marcia tapatybės statuso tyrinėjimai grindžiami Erikson`o teorija (Palujanskienė A., Pikūnas J., 2001, p.74).

Tapatybė vystosi vaikuiaugant ir tampant paaugliu. Tada pradedama rūpintis savo išvaizda, mąstyti apie tai, kuo tikėt, susivokti savo jausmuose. Jiems iškyla klausimas – „kas aš esu”. Erikson`as tiki, kad jauni žmonės privalo žinoti, kas jie tokie ir ko jie nori iš gyvenimo, prieš susiformuojant pastoviai suaugusiai tapatybei. Paaugliškos patirties atsiradimas, krizių periodas, sutampa su fiziniu, seksualiniu vystymusi, vaidmenų konfliktas atnešantis sukeliantis prieštaringas mintis apie tapatybę- tapatybės krizė. Paauglių protas pergyvena tokį laiko periodas, kai žmogus jaučiasi laisvas, vėluoja priimti suaugusiojo įsipareigojimus ir tyrinėja naujas socialines funkcijas. Jei balansas tarp tapatybės ir funkcijų susikryžminimo yra pasiekiamas, individas pasiekia

efektyvaus teisingumo stadiją – prasmę, su kuria žmogus susiduria atitinkamoje visuomeninėje situacijoje ir gali ją priimti bei gyventi pagal visuomenės sukurtus standartus. Jei šis balansas nepasiekiamas, žmogus gali patirti tapatybės krizę vėlesniame gyvenimo laikotarpyje.

Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ji leidžia pasirinkti ištęstą psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvę įveikti savo tapatumo krizę. Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nnors šis procesas ir nėra vertinama vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinė brendimą, socialinį patyrimą,kognityvinę raidą. Be to, nėra nuomonė, nuo kada pradeda formuotis tapatumas. Paauglys išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Šeima yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Bandura ir kiti socialinio išmokimo teoretikai mano, kad paauglio elgesiui turi įtakos kitų asmenų elgesio modeliavimas. Tyrimai rodo, kad nuo ttėvų elgesio su paauglių stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę (Žukauskienė R.., 2008, p. 316-326).

Socialinis paauglio brendimas įmanomas tik tada, kai yra sąlygos jam gyventi egzistuojančių suaugusiųjų visuomeninėje normų ir reikalavimų sistemoje. Skirtingai paauglių ir suaugusiųjų siekiai ppriveda prie prieštaravimų. Paauglystės etapas yra audringo fizinio bei intensyvaus psichinio brendimo laikas, kai dvasiniai procesai atlieka ypačsvarbų vaidmenį. Paauglystės laikotarpiu keičiasi paauglio santykiai su jį supančiais žmonėmis bei aplinka. Kai paauglys pradeda jaustis suaugusiu, „paklusnumas” pradeda jo netenkinti. Paauglio protestas prieš suaugusiųjų keliamus reikalavimus rodo, kad santykių kitimo iniciatoriumi yra jis pats, o suaugę linkę išlaikyti senuosius santykius. Tokio tipo santykiai grindžiami autoritetu. Paauglys lygina save su kitais ir bando numatyti įvykius bei savo atliekamus veiksmus. Būtent tėvų elgesys ir jų požiūris į vaiką dažniausiai apsprendžia, kaip lengvai p auglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, susiformuos teigiamą savęs vertinimą. Tėvų grubumas ir nesupratimas, tolerancijos stoka, abejotinos tėvų vertybės ne tik apsunkina paauglių gyvenimą, bet ir verčia paauglį mmaištauti (Petrulytė A., 2003, p.36).

Apibendrinant galima teigti, kad paauglystė tai laikotarpis, kai iš vaikystės pereinama į suaugusiųjų pasaulį. Šis tarpsnis paprastai būna pilnas nepastovių jausmų, jautrumo, ne visuomet reikalingo jaudulio, pasipiktinimo, savojo „aš“ identiteto pateikimo, maištingumo. Kiekvienam vaikui pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į subrendimą gali vykti labai įvairiai ir turėti skirtingos reikšmės tolimesniam jo asmenybės vystymuisi. Skirtingas vaiko amžiaus tarpsnis turi tipiškų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė. Nauji ssantykiai su suaugusiais, naujos protinės galimybės leidžia pasijusti kitokiu. Pereinant iš vaikystės į jaunystę tokia fazė yra paauglystė. Dauguma tėvųstengiasi parengti savo augančius vaikus permainoms dalykiškais pokalbiais, informacija. Paauglystėje atsiranda reikšmingi fiziologiniai organizmo pakitimai: lytinis brendimas, padidėja ūgis, atsiranda naujų potraukių, susilpnėja organizmo atsparumas ligoms, padidėja jautrumas dirginimams. Plečiantis paauglio patyrimui ir pajėgumu formuojasi jo tapatybė.

2. Tėvų ir paauglių konfliktų priežasčių analizė

Paauglystė – „bjauraus ančiuko“ amžius. Vaikas vystosi itin sparčiai, todėl jo mąstymu visas pasaulis turi matyti „mes suaugę, savarankiški žmonės. Jei suaugę to nepripažįsta kyla konfliktai. Toks paauglių pasaulio suvokimas labai apsunkina bendravimą ir ugdymo procesą (Jakavičius V., 1998, p. 42).

Paauglystės laikotarpiu labai svarbu santykių su tėvais pertvarkymas. Siekiama pereiti nuo priklausomybės prieabipuse pagarba grindžiamų santykių. Sėkmingi santykiai suteikia gyvenimo džiaugsmo, apsprendžia abiejų pusių psichinę sveikatą. Sutrikę tėvų ir vaikų santykiai gali privesti prie įvairių emocinės ir socialinės dezadaptacijos formų. Paaugliai labai greitai pajaučia tėvų šilumos ir supratimo stoką. Jie labai jautriai reaguoja į tai. Laiku nepastebėjus tai gali privesti ne tik prie rimtų konfliktų, bet ir prie psichinės būsenos sutrikimų (Papalia D.E., Olds S.W. A., 2008, p. 526).

Tėvų ir vaikų santykiai labai priklauso nuo to, kiek suaugusieji atsižvelgia į paauglių reikalavimus. Galimi keli naujų santykių susiklostymo variantai. Pirmasis &– kai prieštaravimai tarp paauglių ir suaugusiųjų palaipsniui gilėja, vis labiau bręsta ir reiškiasi konfliktais, kurie gali užsitęsti labai ilgai. Antrasis – kai prieštaravimai egzistuoja, bet reiškiasi epizodiškai, kadangi juos maskuoja specifinis suaugusiojo elgesys. Dėl šios priežasties konfliktų mažėja, bet yra galimybė jiems kilti, nes suaugusiojo požiūris iš esmės nepasikeičia. Trečiasis – kai suaugęs įsisąmonina vaiko pakitimus, pradeda jame matyti jau ne vaiką ir pats keičia savo santykius su paaugliu. Tuo atveju konfliktai mažėja arba jų gali visai nebūti. Taigi, santykių kitimo pobūdis priklauso nuo to, kas yra tų pakitimų iniciatorius (Uzmonienė M., 2003, p.30).

Suaugusiųjų siekimas išlaikyti senuosius, dar vaikystėje susiklosčiusius santykius gali privesti prie konfliktų, paauglio uždarumo. Tokiu atveju labai sunku paveikti paauglį. Priešingai, gerai, kai suaugęs supranta, kad reikia keisti santykius ir juos keičia. Artimi emociniai santykiai skatina efektyvius tėvųir vaikų tarpusavio santykius. Tarpusavio palankumas, pasitikėjimas sudaro palankias sąlygas reguliuoti paauglio elgesį, ugdyti jo teigiamus bruožus (Papalia D.E., Olds S.W. A., 2008, p. 526).

Paauglių ir tėvų santarvė – geras pagrindas bendravimui ir auklėjimui. Bendra šių dienų tendencija tokia, kad daugumos paauglių santykiai su tėvais geri ir iš esmės patenkinti tėvų elgesiu su jais. Jauni žmonės labiau už viską vertina „partneriškumą”, jiems reiškiamą pagarbą ir pripažinimą, lygiateisiškumą, tai, kkad turintys didesnę gyvenimo patirtį ir didesnes teises jų nedemonstruoja, neįkyriai vadovauja. Dauguma paauglių pripažįsta, kad jiems dar reikia tėvų vadovavimo. Tačiau ir patys tėvai turi kelti sau didelius reikalavimus, gerai atlikti savo „darbą” (Čiuladienė G., 2006, p. 107-108).

Šeimos vaidmens reikšmė paaugliams neabejotina,sunku būtų rasti bent vieną psichologinį ar socialinį paauglio aspektą, kuriam nedarytų įtakos šeima, tėvai. Tačiau keičiasi tos įtakos pobūdis. Ją lemia daugelis veiksnių, pavyzdžiui, tėvų išsilavinimas, šeimos materialinė padėtis ir socialinis statusas, tėvų profesinė sėkmė, jų tarpusavio santykiai, šeimos narių laisvalaikio turiningumas, jo įtaka asmenybės tobulėjimui ir pan. Ypač svarbus tėvų ir paauglių santykių emocinis tonas. Tėvus ir vaikus gali sieti labai įvairūs santykiai, nuo itin šiltų, dėmesingumu ir meile, įvairiomis skatinimo formomis pagrįstų iki šaltų, šiurkščių, bausmėmis grindžiamų santykių. Pastarieji santykiai dažniausiai yra paauglių įvairių psichologinių ir socialinių problemų, bendravimo, mokymosi sunkumų priežastis (Steinberg L., 2005, p. 140-144).

Šeimoje vyksta pilnavertė asmenybės socializacija. Formalus poveikis – tėvų veiksmai ir žodžiai, sąmoningai, kryptingai siekiantys paveikti vaiko vystymąsi. Neformalus poveikis – šeimos narių ekonominis, veiklos statusas, tarpusavio santykiai, kurių dėka susiformuoja atitinkamas šeimos psichologinis klimatas. Kiekvienoje šeimoje susiklosto šių veiksnių stereotipai, turintys įtakos vaiko- paauglio brendimui. Kai paauglys priešinasi ir nenori priimti savo šeimos poveikio dažnai kyla

konfliktai (Čiuladienė G., 2008, p. 263).

Dažnai paauglystė vadinama „sunkiu“, „kritiniu“ žmogaus gyvenimo periodu. Neretai vaiko asmenybės esminiai santykiai su aplinka keičiasi šuoliais, audringai. Kokybiškai naujus, labai svarbius savo apties pakitimus ir pats vaikas dažnai sunkiai pergyvena.Visa tai komplikuoja naujų jo santykių su tėvais susiklostymą. Priklausomai nuo konkrečių gyvenimo ir auklėjimo aplinkybių, atėję į suaugusiųjų visuomenę, paaugliai įsisavina jos vertybes nevienodai – dėl to dažniausiai ir kyla konfliktai tarp vaikų ir tėvų (Jacikevičienė O., 1997, p.76).

Konfliktų atsiradimą tarp tėvų ir paauglių ggali skatinti begalė priežasčių, kurios apibendrintai pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė. Priežastys, skatinančios tėvų ir paauglių konfliktus

Konflikto kilimo priežastis

Konflikto pradžios išraiška

Agresyvus elgesys

Agresyvus elgesys – nuolatinis ginčijimasis, trukdymas, triukšmavimas, gąsdinimas, grasinimas ir pan. gali būti:

– primityvus (daužo kumščiu stalą, trypia kojomis ir pan.);

– sublimuotas (niekina konflikto partnerį);

– perdėtai kritiškas;

– autoagresyvus (raunasi plaukus, daužo kumščiu galvą ir pan.);

Nepasitenkinimas savo išvaizda

Penkiolikmečiai ar septyniolikmečiai dažnai būna nepatenkinti savo veidu, figūra, kojomis ir pan. Nepasitenkinimas pavirsta kivirčais su tėvais arba autoagresija.

Menkinamas požiūris į kitus, psichologinis smurtas

Nuolat žeidžiamas kito žmogaus vertės jausmas, nepripažįstamas kito asmens reikšmingumas, kitas žmogus laikomas priklausomu ir pan.).

Užsispyrimas

Daugelyje konfliktinių situacijų žmogus užsispiria ir nesitraukia iš savo pozicijų. Jo manymu, nusileisti privalo kitas – antraip susitarti būsią neįmanoma ir pan.

Infantilus elgesys

Vaikiškumas, savotiškumas, bukumas, neįvertinimas realios padėties, didžiulis išsiblaškymas

Tėvų nesugebėjimas suvokti vaiko mąstymo ir jausmų

Vaiko mąstymas yra ribotas, o tėvų nesugebėjimas suvokti to mąstymo priveda prie konflikto. Kai paaugliui nepaaiškinama, o tiesiog pasakoma elgtis vienaip ar kitaip, nesigilinant ką jis apie tai galvoja ar kokie jausmai jį apima kyla konfliktas.

Vaiko savimeilės nepaisymas

Tai konfliktinė situacija, kai tėvai nesuvokia, jog vaikai jau paaugo ir nori būti kitokie. Kai kurie tėvai nepajėgia objektyviai įvertinti vaiko noro būti savarankiškam, visur kišasi: diktuoja kiekvieną žingsnį, stengiasi tvarkyti vaiko gyvenimą, net paūgėjusį pasitinka iš mokyklos ir pan., kas žeidžia vaiko savimeilę sukelia jo priešinimąsi bei ginčus.

Nemokėjimas auklėti vaiko, daryti jam auklėjamojo poveikio

Konfliktų pagausėja paauglystėje. Bręstantys paaugliai dažnai varžosi, gėdijasi, drovisi, arba priešingai, būna įžūlūs akiplėšos. Kartais vaiko užsispyrimą tėvai stengiasi palaužti jėga, bausmėmis, o ne paveikti pedagoginėmis priemonėmis. Vaiką bara ir baudžia, kai jam kas nepasiseka, priekaištauja dėl kiekvieno mažmožio, pyksta už judrumą, apkrauna vaiką darbais ir kt., o tai žeidžia savimeilę, kelia konfliktus.

Priešiškas tėvų požiūris į vaiko draugus

Tėvai linkę netinkamus vaikų poelgius teisinti bloga draugų įtaka, dėl to gana priešiškai žiūri į kai kuriuos draugus. Deja, toks nusiteikimas dažnai tik sukelia priešiškumą ir konfliktą.

Savo autoriteto pervertinimas

Kartais tėvai į paaugusius vaikus žiūri vos ne kaip į nuosavybę, kurią gali tvarkyti kaip nori. Paauglys ar jaunuolis – jau ne toks, o tėvų požiūris iš esmės nesikeičia. Jie nepaiso vaiko nuomonės, primeta savo valią ir kartu skurdina jo dorovinį gyvenimą. Paaugliai, trokšta atkeršyti už patirtas nuoskaudas, asmenybės slopinimą ir tai išreiškia savo neklusnumu, kas sukelia konfliktus tarp jų ir tėvų.

Tėvų konservatizmas

Įvairių konfliktų kyla dėl per didelio griežtumo, bausmių gausumo, nesidomėjimo vaiko poreikiais, nenuoseklių reikalavimų bei pažiūrų ir kt. žinoma, kad gana dažnai konfliktuoja mamos su dukromis. Pagrindinė priežastis – motinos reakcija į dukros elgesį. Nuoširdžiai bendrauti su dukromis mamoms dažniausiai trukdo tai, kad jos neįstengia suvokti tam tikro mergaičių elgesio motyvų.

Neteisingumo pojūtis

Paaugliai teisingumą apibrėžia kaip indėliui proporcingą atpildo paskirstymą. Konfliktai kyla tada, kai paaugliai nesutinka dėl savo indėlio dydžio ir tuo pačiu – dėl gauto atlygio teisingumo. Konfliktus dažnai lemia maža dalis tikrai nesuderinamų tikslų, kuriuos supa klaidingas priešininko motyvų ir tikslų suvokimas.

Šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Myers D.G., 2008; Šarnhorst E., 1998; Steinberg L., 2005; Gučas A., 1990; Palujanskienė A., Pikūnas J., 2001; Žukauskienė R., 2008;

Jei suaugusieji į paauglį vis dar tebežiūri kaip į vaiką, neigiamų padarinių išvengti nepavyksta. Toks suaugusiojo požiūris priešttarauja patiems šio amžiaus vaikų auklėjimo uždaviniams, jis tiesiog stabdo paauglio socialinį brendimą, užuot palaikęs skatinęs. Bet tai dar ne viskas – toks suaugusiojo požiūris prieštarauja paauglio nuomonei apie savo brandumą ir jos sudaro sąlygas jo pretenzijoms į naujas teises. Jeigu šitas prieštaravimas nebus pašalintas ir net gilės, tai nesklandumai ir konfliktai neišvengiami (Litvinienė J., 1997, p.71).

Realiam gyvenime egzistuoja keletas galimų konflikto kilimo bei plitimo variantų. Vienas iš jų, kainesklandumų daugėja, konfliktas gilėja. Atkaklus suaugusiojo siekimas išsaugoti ankstesnį santykių stilių susiduria su paauglio priešinimusi, jo protestu, neklausymu. Susidūrimai pasidaro neišvengiami. Jei suaugusysis nepakeičia savo pozicijos, susidūrimai nuolat kartojasi ir darosi vis labiau įtempti, paauglio negatyvizmas plėtojasi ir gilėja. Dėl neprotingo suaugusiojo užsispyrimo ankstesnių santykių griovimas gali užsitęsti visą paauglystę ir virsti lėtiniu konfliktu. Neretai toks konfliktas palieka gilų randą paauglio asmenybėje, sudarko ją. Suaugusiojo despotizmas gali sukelti paauglio troškimą atkeršyti jam už asmenybės slopinimą, patirtas nuoskaudas arba norą „atsigriebti” bendraujant su kitais, su silpnesniais, mažais, kai susiklosčiusi situacija nežada bausmės. Liūdniausiaa, kad paauglys ima ieškoti tokių situacijų ir jų randa. Jis supranta, kad elgiasi netinkamai, bet nepaiso sąmoningai žinomų normų ir reikalavimų. Jis ima meluoti, prisitaikyti, apsimetinėti. Dėl to paauglys ima sparčiai tolti nuo artimųjų. Jis užsidaro su savo skriauda, patirta dėl suaugusiųjų neteisingumo, pradeda namie gyventi „pats sau”, visiškoje dvasinėje vienatvėje, skaudžiai jausdamas ir suvokdamas savo vienišumą. Tėvus jis laiko žmonėmis, kurie tiesiog negeba suprasti kito žmogaus. Todėl visus reikalavimus atmeta tuoj pat, nė neapsvarstęs. Tėvams tokia situacija visų aršiausia. JJie pasijunta visiškai bejėgiai, praktiškai netenka jokios įtakos savo paaugliui. Juo ilgiau užsitęsia konfliktas ir juo jis gilesnis, tuo sunkiau jį įveikti (Kublickienė L., Rapoportas S., 1999, p. 23-24).

Nagrinėjant tėvų ir vaikų bendravimosantykius ir ieškant kylančių konfliktų priežasčių suaugusiojo požiūris į paauglį be galo svarbus. Paauglys gali būti nevienodas atitinkamoje aplinkoje bei vietoje: vieniems jis – “sunkus”, kitiems – ne. Kartais nesklandumų mažėja, santykiai sunormalėja, o konfliktas išlieka tik su kuriuo nors vienu suaugusiuoju, su tuo, kuris ir toliau „varo savo vagą”. Kai nesklandumų daugėja, tėvams, žinoma, kyla klausimas, ką daryti, ko griebtis. Kai kas laikosi pozicijos, kad pataikauti paaugliui neverta, o reikia būti griežtiems, dar reikliau kontroliuoti, kad paauglys visai „nepasileistų”. Tokios priemonės niekada nepagerina santykių iš esmės, nors iš pažiūros gali atrodyti, kad paauglio elgesys pasikeitė. Kartais susidaro įspūdis, kad paauglys tapo paklusnesnis, tačiau jis taip elgiasi tiesiog todėl, kad, kaip pasakė vienas paauglys, „kalbėtis nėra jokios prasmės, vis tiekneįtikinsi”. Kai kurie vyresnieji paaugliai, norėdami išvengti nemalonių pokalbių – nusileidžia, bet širdyje nesutinka ir toliau elgiasi pagal savo nuostatas. Dažnai tokie paaugliai ima ieškoti būdų, kaip taikiai apginti savo interesus, stengiasi nuslopinti savo troškimą į šiurkštumą, atsakyti šiurkštumu, į neteisingumą – atžarumu, griebiasi visokiausių gudrybių, norėdami „perauklėti” suauggusįjį, savo tikslo siekia švelniai, gudriai, „patyliukais” (Steinberg L., 2005, p. 146).

Specifinės problemos kyla tada, kada susiduriama su egalitariniais, nuolaidžiais arba viską leidžiančiais tėvais. Tokie tėvai paaugliams netampa reikiama atspara, lygiai taip pat kaip ir autoritariški tėvai. Kai kurie tėvai leidžia paaugliams daryti viską, ką tik jie sugalvoja, nenorėdami kištis į jų reikalus arba paprasčiausiai jais nebesidomi. O kai tėvai pastebi atsirandančias problemas ir pradeda vaikams dėstyti gyvenimo prasmę ir pan. kyla konfliktai (Paauglio psichikos vystymasis, 1994, p.32).

Apibendrinant galima teigti, kad paaugliai susiduria su dilema bandydami atrasti savąją tapatybę. Šis laikotarpis sukelia nepriklausomybės troškimą ir atskiria vaiką nuo tėvų. Vaikų ir tėvų santykiai kinta. Tačiau paaugliai vis dar linkę klausyti tėvų taisyklių ir laikytis nustatytos tvarkos. Konfliktai atsiranda tuomet, kai paauglys sustresuoja ir jo viduje atsiranda maišatis. Šie konfliktai dažniausiai prasideda dėl nereikšmingų dalykų, bet jie yra būtini tolimesniam paauglio augimui, psichologiniam atsiskyrimui arba nepriklausomybei nuo tėvų. Šeimoje kylantys konfliktai yra susijęsu hormoniniais lytinio brendimo pasikeitimais. Tėvų ir vaikų santykius veikia ne tik paauglystės laikotarpis, bet ir šeimyninė, socialinė padėtis, psichologinė šeimos atmosfera. Perėjimas prie naujo tipo paauglio ir suaugusiųjų santykių būna nesklandus, graso konfliktais tada, kai vaiko asmenybės kaita kertasi su tėvų supratimu ir nenoru pripažinti, kad vaikas suaugo. Tada paauglyys nepaklūsta jiems, protestuoja, griauna ankstesnius „vaikiškus“ santykius su tėvais ir tiesiog primeta jiems naujus, suaugusiųjų santykius. Teigtina, kad konfliktas visada yra suaugusiųjų nesugebėjimo arba nenoro rasti paaugliui naujos vietos greta savęs padarinys. Konfliktai kyla dėl įvairių priežasčių ir gali būti įvairių lygių.

3. Tėvų ir paauglių konfliktų sprendimų galimybės

Konfliktas – priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantisstiprius nemalonius išgyvenimus. Skiriamas individo vidinis konfliktas – beveik vienodai stiprių bet priešingų žmogaus motyvų, poreikių, interesų, potraukių ir pan. susidūrimas. Konfliktas tarp individų – susidūrimas tokių žmonių, kurie siekia nesuderinamų tikslų, laikosi nesuderinamų požiūrių į vertybes ir normas ir mėgina jas realizuoti tarpusavio santykiuos, arba tokių žmonių, tarp kurių vyksta konkurencinė kova, nes jie siekia ot paties tikslo, o tas tikslas gali būti pasiektas tik vieno iš konfliktuojančių. Dar viena konflikto tipas – būsena, kurioje žmogus turi rinktis vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų (Psichologijos žodynas, 1993, p.144-145).

Konflikto (numanomo veiksmų ar tikslų nesuderinamumo) elementai yra panašūs visuose lygmenyse. Konfliktuojantys žmonės jaučia, kad vienai pusei laimėjus kita pralaimės (Myers D.G., 2008, p.538).

Pagrindinės konfliktų kilimo priežastys gali būti:

objektyvios – tai sunki materialinė padėtis, išsilavinimo skirtumas ir kt.

subjektyvios – visa, kas susiję su žmogaus elgesio trūkumais, jo charakterio bruožais (Psichologijos žodynas, 1993, p.144-145).

Viena iš prielaidų paauglių konflik

tams spręsti yra nuodugni jų priežasčių analizė, eigos ypatumų, taip pat savalaikių konstruktyvaus sprendimo strategijų atskleidimas. Analizuojant paauglių ir tėvų ...

Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 5912 žodžiai iš 11824 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Socialinė globa vyresniems žmonėms

  TURINYS INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS…………………………15 ĮVADAS Mažėjant gimstamumui, jaunesnio amžiaus kohortos yra nedidelės, lyginant su vyresnėmis, galima pastebėti, kad mažėja jaunesnio amžiaus giminaičių,...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
stresas profesinėje veikloje

Turinys ĮVADAS 3 STRESAS 4 Skirtumas tarp streso ir perdegimo 5 EMOCINIO PERDEGIMO SINDROMAS 5 Perdegimo priežastys 5 Emocinio perdegimo sindromas 7 Perdegimo simptomatika 8 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); Strukt...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
VIDUTINĘ PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO „N“ SOCIALINĖS GLOBOS NAMUOSE ANALIZĖ

ŽEMAITIJOS KOLEGIJA BAIGIAMASIS DARBAS TURINYS ĮVADAS PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ, KURIAS SIEKIAMA PADEMONSTRUOTI BAIGIAMUOJU DARBU, SĄRAŠAS VIDUTINĘ PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ASMENŲ UŽIMTUMAS TEORINIU ASPEKTU…………...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Karinės Jūrų pajėgos

Untitled Įvadas Karinių jūrų pajėgų emblema Karinės jūrų pajėgos (KJP)- tai Lietuvos Respublikos kariuomenės dalis, kuri stebi, kontroliuoja ir gina Lietuvos teritorinę jūrą, ekonominę zoną ir kont...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
VAIKŲ TEISIŲ APSAUGOS SISTEMOS

ŠIAULIŲ VALSTYBINĖS KOLEGIJOS TURINYS ĮVADAS Per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį buvo padėti teisiniai-strateginiai vaiko gerovės pagrindai: restruktūrizuotos tam tikslui skirtos institucijos, priimti vaiko gerovę...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Atsisiųsti šį darbą