Socialinės apsaugos ekonomikos rašto darbas

ĮVADAS
EUROPOS SĄJUNGOS IDĖJA

Idėja suvienyti Europą kilo istorikams ir filosofams dar XXa pradžioje. Austrijos eurapietiško judėjimo pradininkas bei vadovas Ričardas Koudenhofas – Kalergi (1894-1972) dar 1923m. pasiūlė sukurti jungtinės Europos Valstyjas, o Prancūzijos užseinio reikalų ministras Aristidas Brianas 1929m. Ženevoje vykusioje Jungtinių Tautų asmablėjoje paragino skurti Europos Sąjungą.
Po antrojo pasaulinio karo, 1947m. kai Europos valstybių ūkis buvo sugriautas, reikėjo imtis priemonių jam atkurti, JAV valstybės sekretorius Džonas Maršalas (1880-1959) m. pasiūlė fiansinę paramą Europos valstybėms. Tikslas buvo sustandyti Europos ekonomikos smukimą komunizmo plitimą, pasaulio prekybos stagnaciją, skatinti ekonomikos stabilizavimo politiką, imtis priemonių Europos valstybių prekybai tarpusavyje ir su kitomis pasaulio šalimis skitinti. 1948m. priėmus šį pasiūlymą iš Europos valstybių pareikalavo imtis priemonių ekonominėms problemos spręsti. JAV, tikėdamasi naujų didelių rinkų atsivėrimo, rėmė Europos vienijomosi projektą, kuris bivo pavadintas Maršalo planu. Tai būvo realus postūmis Europos bendrijų kūrimuisi. Kartų buvo reikalaujama, kad Europos valstybės koordinuotų savo veiksmų, siektų platesnės it gilesnės ekonominės bei politinės valstybių narių sanglaaudos, valstybių narių piliečių gerovės bei taikos ir stabilumo Europoje. Šiandien Europos Sąjunga yra unikali daugiašalė sąjunga, kurioje laikomasi trijų pagrindinių bendro veikimo principų: ekonominio, įstatymų viršenybės, demokratinio sprendimų priėmimo.

1. ES SOCIALINĖ POLITIKA

Europos Sąjungos socialinę politiką priimta suvokti kaip socialinį reguliavimą sričių, susijusių su bendrosiomis rinkos veikimu:
• Darbo teisė;
• Darbo saugos reikalavimai;
• Socialinės darbuotojų migrantų teisės;
• Lyčių lygiateisiškumas;

ES teisės aktuose nekeliami bendri reikalavimai valstybėms narėms dėl socialinės apsaugos lygio bei struktūros. Keliami tik tam tikrų pamatinių ES principų taikymo padariniai. Vienas iš tokių principų yra laisvas asmenų judėjimas, kuris yra vienas iš keturių ES vidaus rinkos atramų (kitos trys – prekių, paslaugų ir kapitalo laivas judėjimas. Europos Sąjungos socialinė politika remiasi visuotinėmis vertybėmis – demokratija ir individualiomis teisėmis, kolektyvine derybų laisve, vienodų galimybių suteikimu bei socialine apsauga ir solidarumu. 

ES socialinę politiką galima išskirti į du tipus:
1. politika, turinti ekonominės ir socialinės politikos požymių;
2. politika, turinti socialinės veiklos specifinių sričių požymių.
Pirmojo tipo politikos esmė – Europos ekonominė ir socialinė vienybė. Socialinės politikos, pagrįstos ekonomine ir socialine vienybe, tikslai yra: 
padėti vystytis atsilikusiems regionams; pertvarkyti pramonės smukimo smarkiai paliestus regionus; mažinti jaunimo ir asmenų, išstumtų iš darbo rinkos, ilgalaikę bedarbystę ir padėti integruotis į darbo rinką; padėti darbininkams prisitaikyti prie pramonės pokyčių; paspartinti žemdirbystės ir žuvininkystės modernizavimą; vystyti silpnas kaimo zonas. Šiems tikslams pasiekti naudojamos penkios finansavimo priemonės:
Europos Socialinis Fondas, skirtas profesiniam tobulinimui ir naujų darbo vietų kūrimui; Europos Regioninio vystymo Fondas, kuris padeda mažinti regioninius

skirtumus; Europos Žemė...