Skaudūs išgyvenimai literatūroje (J. Biliūnas, J. Savickis, V. Šekspyras)

Skaudūs išgyvenimai literatūroje

(J. Biliūnas, J. Savickis, V. Šekspyras)

Literatūros kūriniuose neretai vaizduojami žmonės,patiriantys skausmingus išgyvenimus bei kančią. Kančia tiesiogiai parodo žmogui jo ribas bylodama, kad tiek pasaulyje, tiek pačiame žmoguje esama kažko, kas nepaklūsta nei jo protui, nei valiai, nei veiksmui. Tai būsena, kurios neįmanoma įveikti ar reguliuoti savo noru. Skaudūs išgyvenimai užklumpa dėl įvairiausių priežasčių: dėl karo, istorinių aplinkybių arba dėl nesugebėjimo pritapti. Daugelis rašytojų savo kūryboje atskleidė skaudžius išgyvenimus, paveikusius asmens egzistenciją. Kaip literatūroje vaizduojami skaudūs išgyvenimai? Aptarsiu remdamasi Jono Biliūno, Jurgio Savickio ir Viljamo Šekspyro kūryba.

Kartais nutinka taip, tarsi visas pasaulis išslysta iš po kojų. Rašytojas, kuris atskleidė skaudžius žmogaus išgyvenimus, prarastą gyvenimą ir begalinę kančią - XX amžiaus prozininkas Jonas Biliūnas. Ypač sukrečianti žmogaus likimo drama atsiveria jo apysakoje „Liūdna pasaka“. Jau pats kūrinio pavadinimas išduoda, jog ši pasaka kupina skaudžių išgyvenimų. Apysaką sudaro trys skirtingos dalys: impresionistinės manieros, artima poezijai prakalba „Baltasai šešėlis“; realistiškai vaizduojamas pirmasis pasakotojo susitikimas su Juozapota; pakylėta intonacija pasakojama Juozapotos istorija, primenanti pasaką ar sakmę. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Vienos šeimos istoriją galime suprasti kaip apibendrintą visos tautos likimo apmąstymą. Papūtęs naujas vėjelis jauno žmogaus širdyje įžiebia drąsią viltį ir svajonę: „jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su sava moterimi gyvenantis.“ Petrą ir kitus vyrus į miškus išvilioja viltis sulaukti geresnio gyvenimo, nesunku suvokti, jog jie eina kovoti už žemę, laisvę. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik „suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.“ Visa dramatiškuma papildo, Juozapotos charakteristikoje ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje – tai nuostabios akys „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės“. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo ateitimi. Deja sukilimo viltys žlugo, o Juozapota savo Petriuką išvydo kartuvėse. Tą pačią akimirką jos dvasia mirė. Po mylimo vyro žūties dvasiškai miršta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui, o Juozapotos akys – „du taškai, ...