S. Parulskio, G. Beresnevičiaus, G. Radvilavičiūtės, R. Tamošaičio eseistika kaip asmeninė esė: lyginamasis aspektas

4

I. ĮVADAS

Temos naujumas ir aktualumas. Lietuvių literatūra nestokoja ţanrų gausos, tačiau

priklausomai nuo istorinio laikotarpio, politinės, socialinės situacijos ar vertybių mato daţniausiai

vyrauja tam tikri dominuojantys ţanrai (pvz., romanas, eilėraštis, apysaka, apsakymas), kurie

neretai įsitvirtina dėl konkrečiam laikmečiui parankių savo ţanrinių ypatybių. Dėl šių ypatybių

neretai iškyla ne tik pats ţanras, tačiau taip pat ir koks nors konkretus jo tipas (pvz. psichologinis,

nuotykių romanas, didaktinė apysaka ir pan). Nenuostabu, kad keičiantis materialinio ir dvasinio

gyvenimo raidai, kitoks tampa ir poţiūris į literatūrą. Svarbiausia, kad gali pasikeisti ne tik koks

nors vienas momentas (pvz., kūrėjo poţiūris), bet daugelis su literatūra susijusių aspektų (jos

tematika, problematika, formų įvairovė, skaitytojų, kritikų vertinimas ir t.t.). Taip yra ir su šių dienų

rašytiniais kūriniais. Literatūrą tam tikra prasme būtų galima palyginti su gyvu organizmu, nuolat

atliekančiu savo funkcijas, tačiau taip pat besitransformuojančiu lygiagrečiai su laiko tėkme.

Vytautas Kubilius rašė: „Kiekviena epocha išsiugdo tokią ţanrinę formą, kuri labiausiai atliepia jos

esmę“ 1 . XX amţius – naujovių, novatoriško mąstymo amţius. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje esė ţanras

susilaukė dėmesio, o kartu su XXI amţiumi prasidėjo didysis lietuviškos esė pakilimas. Taip įvyko,

nes būtent esė savo nesuvarţyta ţanrine charakteristika (turiniu, forma, stiliumi), labiausiai tinka

novatoriškam šių dienų literatūros kūrėjui (rašytojui) ir vartotojui (skaitytojui). Minėto laikotarpio

pradţioje viena po kitos pasirodė tokios esė knygos, kaip Sigito Parulskio „Nuogi drabuţiai“

(2002), Gintaro Beresnevičiaus „Vilkų saulutė“ (2003), Giedros Radvilavičiūtės „Suplanuotos

akimirkos“ (2004), Alfonso Andriuškevičiaus „Rašymas dūmais“ (2004), Rolando Rastausko

„Kitas pasaulis“ (2004), kiek vėliau Regimanto Tamošaičio „Vitaminų pardavėjas“ (2007),

susilaukusios nemaţa dėmesio. Jos ne tik tapo intensyviai skaitomos ir aptarinėjamos, bet ir pasiūlė

lietuvių literatūrai kitokį poţiūrį į tekstą, naują kūrybos matą, apskritai lėmė įvairius šiuolaikinės

eseistikos semantinius, stilistinius niuansus. Pirmiausia, kartu su minėtų tekstų populiarumu,

literatūra įgijo ryškaus subjektyvumo, kūrėjo asmenybiškumo, intymumo, autentiškumo, naują

intriguojantį, ironišką ir ţaismingą stilių. Antra, iki XXI amţiaus panašaus pobūdţio tekstai nebuvo

vertinami. Dėmesį jiems nulėmė tai, kas vadinama daugiareikšme postmodernizmo sąvoka. Trečia,

ţanro raiškos priemonės (intertekstualumas, asociatyvumas, refleksyvumas ...