Romantizmo apraiškos Maironio lyrikoje

Romantizmo apraiškos Maironio lyrikoje

Turinys

I. Romantizmo sąvoka……………..3

II. Bendrieji kūrybos principai……………3

III. Romantizmo apraiškos Maironio lyrikoje…5

IV. Maironio pamokos……………..7

I. Romantizmo sąvoka

R o m a n t i z m o sąvoka yra daugiareikšmė. Ja įvardijamas meninio vaizdavimo tipas, priešingas realistiniam (dominuoja ne tikrovės atkūrimo, bet perkūrimo principas).

Literatūros istorijoje r o m a n t i z m u vadiname literatūros ir meno kryptį, kuri Vakarų Europos šalyse formavosi XVIII ir XIX amžių sandūroje, vėliau, XIX amžiaus pirmojoje pusėje, paplito Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje. Ši kryptis atspindėjo nusivylimą Švietimo eepochos idėjomis, klasicizmo estetika.

Terminas r o m a n t i z m a s susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kuriuo viduramžiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII a. paplitęs angliškasis žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujoj meno, priešingo gyvenusiam klasicizmui, pavadinimas.

II. Bendrieji kūrybos principai

Realusis pasaulis romantikams atrodė chaotiškas, prieštaringas, pastovus, neteisingas. Juos viliojo beribė transcendentinė būtis, paslaptingi, racionaliai nepaaiškinami dalykai, kuriuose jautė iidealybės dvelksmą. Romantiko siekiamybė – s v a j o n ė, i d e a l a s. Jis trokšta to, kas nekasdieniška, ko nevaržo realybės ribos. Į kasdieninį gyvenimą žvelgia iš idealo aukštybių. Todėl ryškiausias romantinės pasaulėžiūros bruožas yyra dviejų pasaulių – realaus, riboto ir begalinio, idealaus, svajojamo priešprieša. Vis dėlto, šiedu būties poliai kategoriškai neatskirti: gilesnę pasaulio esmę galima įžvelgti ir ribose ir materijos formose. Romantiko vaizduotė gali sujungti, supinti svajojamą pasaulį ir tikrovę.

Romantikai iškėlė m e n i n i n k o reikšmę, jo kūrybinės v a i z d u o t ė s galią. Jie tikėjo, kad esminiai dalykai geriausiai prieinami ne moksliniam, o meniniam pažinimui, kad tikrąją, begalinį ir amžiną pasaulį atveria intuicija, sapnas, vaizduotė. Romantikai vylėsi, kad mene galima įgyvendinti s v a j o n ę, sukurti visai kitą – grožio – pasaulį, kuriame vyraus harmonija ir meilė, nebus realybės prieštaravimų. Iš visų menų, romantikų nuomone, p o e z ii j a ir ypač muzika atskleidžia nujaučiamą visatos esmę, priartina žmogų prie dieviškojo prado. Menininkas, galintis intuityviai pajusti ir meno formomis perteikti pasaulio paslaptis, jo poeziją, yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Dieviškasis įkvėpimas iškelia menininką aukščiau minios, ir jis paprastiems mirtingiesiems gali atskleisti aukštesnę, idealiąją būtį.

Romantikams v i d i n i s pasaulis svarbesnis už išorinį. Jie tikėjo, kad kūrybinga, turtinga asmenybė aprėpia visą makrokosmosą. Todėl rūpi pažinti ir vaizduoti s u b j e t y vv ų j į pasaulį, išreikšti unikalų, nepakartojamą sielos gyvenimą.

Romantikai teigia dvasinių vertybių pirmumą, tyrų jausmų vertę, svarbiais išgyvenimai laiko r e l i g i n į jausmą ir m e i l ę. Šie jausmai leidžia patirti būties tikrumą, tai, kas slypi už realybės paviršiaus, susijungti su pasauliu ir Dievu. Žmogaus jausminis gyvenimas yra vertingas, nes jis visada individualus.

Dvasinio, dieviškojo prado įsikūnijimą, begalybės atspndį romantikai įžvelgė ir g a m t o j e. Ją jautė kaip idealybės, amžinybės metaforą. Naktį nuščiuvęs miškas, audringa jūra, žemę gaubiančios sutemos gali atskleisti daug nuostabių, paslaptingų dalykų. Romantiką žavi beribė, didinga gamta, ji teikia prieglobstį nuo slegiančios, nykios kasdienybės.

Svajojamo idealo, harmoningo, nesuskaidyto pasaulio apraiškų romantikai ieškojo ir visuomenės gyvenime, praėjusių amžių kultūros, tolimose šalyse. Laiko perspektyvoje romantikams imponavo v i d u r a m ž i a i, nes tada vieningos krikščioniškos Europos gyvenimas buvęs laimingas ir harmoningas. Tie laikai atrodė tikro dvasingumo laikai.

Atsigręžti į praėjusius amžius romantikus skatino ir noras pažinti savo t a u t o s d v a s i ą. XIX amžiaus pradžioje istorija imama suvokti kaip procesas, nuolatinis kitimas ir atsinaujinimas, kuriame pripažįstama kiekvieno t a u t o s s a v i tt u m o, aktyvumo vertė. Kiekviena tauta unikali ir nepakartojama, jos kultūra yra savaime vertinga ir įdomi. Todėl pažinti atgaivinti tautos dvasią tampa svarbiu romantizmo meno uždaviniu. Domimasi tautos praeitimi, ieškoma siužetų istorijoje ir liaudies kūryboje. Be to, tautiškumo temą suaktualino prasidėję nacionalinio išsivadavimo judėjimai.

Romantinė literatūra įvedė n a u j o t i p o v e i k ė j ą – dvasiškai laisvą, neramios ir išdidžios sielos, išskirtinį stiprioms aistroms, turtingu jausmų pasauliu. Tai j a u s m o ž m o g u s, kuris nuolat analizuoja savo išgyvenimus. Jis nesutaiko su išorinio pasaulio niekingumu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą, todėl dažnai lieka nesuprastas, vienišas, nepritampa prie visuomenės arba yra jos atstumiamas. Romantinis personažas yra p r i e š t a r i n g a a s m e n y b ė, maištaujantis prieš visuomenę, ir prieš pačią lemtį individualistas. Toks žmogus bėga iš atgrasios tikrovės į gamtą, į kitus, egzotiškus pasaulius, ieško atspirties savo dvasioje. Jis ilgisi kažko amžino ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Dėl to romantikų mėgstama būsena – l i ū d e s y s, m e l a n c h o l i j aa. “Mėlynų tolių” pasiilgimas veda iš realaus į svajonių pasaulį. atotrūkis tarp didelių siekių ir realių galimybių lemia romantinės asmenybės nusivylimą, sielvartą, verčia atsiriboti nuo pasaulio.

Romantikai nepasitiki tuo, kas tradiciška, sutvarkyta, nusistovėję, kas varžo kūrybingos asmenybės laisvę. Jie vertina kūrybos spontaniškumą, originalumą, nuoširdumą. Beribio pasaulio, sudėtingos žmogaus sielos neįmanoma įsprausti į jokias taisykles. Svarbu pats kūrimas, tapsmas. Romantikai neteikė reikšmės ž a n r o kanonui. Jie drąsiai maišė žanrines formas, kūrė naujus jų tipus. Populiarūs tampa “mišrūs” žanrai: p o e t i n ė f i l o s o f i n ė d r a m a, l y r i n ė ar d r a m i n ė p o e m a.

III. Romantizmo atspindžiai Maironio lyrikoje

“.aš romantikas.”, – taip yra sakęs apie save Maironis. Viename iš Peterburgo raseiniškei bičiulei siųstame laiške Maironis rašė: “Monotoniškame, kartais ir pilkame žmogaus gyvenime būna valandėlių, deja, per trumpų, kai tau švysteli kažkoks naujas spindulys, atskrenda kažkoks šnibždesys iš nežinomos, tolimos, šviesios šalies. Valandėlei pabusi ir imsi ilgėtis kažko. ko nėra čia, pasaulyje, geriau suprasi savo aukštesnį, kilnesnį negu šis žemiškasis, diena iš dienos, laikinas gyvenimas, pajusi savyje lyg kažkokį naują atgimimą, naujas jėgas. Ach, kad tai

nebūtų vylingas sapnas arba sopulingas regėjimas, kuris taip greitai išnyksta drauge su tuo širdies skausmu, lyg arfos stygai nutrūkus.” Kitokio gyvenimo ...