Raseinių rajono rašytojai

Aleksandras Fromas- Gužutis

Pirmasis plačiau pasireiškęs lietuvių dramaturgas- Aleksandras Fromas-Gužutis (1822-1900), palikęs nemažą pluoštą ir prozos kūrinių. Iš jų reikšmingiausia pasakojimų ir apybraižų knyga “Vargdieniai” (1893), skirta baudžiavinės tikrovės žiaurumams pavaizduoti. Rašytojas sukūrė daugiau kaip dešimtį daugiaveiksmių pjesių. Daugiausia tai herojinės- romantinės dvasios kūriniai apie Lietuvos praeitį (“Gedimino sapnas”, “Kauno pilies išgriovimas 1362 m.”, “Eglė, Naujapilės Kunigaikštaitė” ir kt.) Fromas-Gužutis sentimentaliai vaizdavo targiškus jausmų ir aistrų susidūrimus, siekė iškelti senovės lietuvių dvasinę kultūrą. Romantinis teigiamų nacionalinių savybių išaukštinimas žymus ir moralinėse jjo dramose “Ponas ir mužikai”, “Baisioji gadynė”, komedijoje “Gudri našlė”, kur vaizduojama naujų laikų tikrovė. Fromo-Gužučio draminiuose kūriniuose nemaža schematizmo ir iliustratyvumo, tačiau tai nekliudė jiems išeiti į tuometinę sceną.

Jonas Mačiukevičius

Skirtingai nuo kai kurių kitų savo kartos rašytojų, Jonas Mačiukevičius (1939) prozoje siekia autentiškumo, sodraus buitinio piešinio, kuriame susilieja lyriški ir atvirai ironiški tonai. Pirmoje apysakoje “Laikrodžiai nesustoja” (1968) pasakojama apie atkaklią herojaus kovą su jį užklupusia sunkia liga (apysaka autobiografinio pobūdžio), surasta vyriškai santūri intonacija. Į sunkumų ištiktą žmogų žžiūrima tartum iš šalies, neslepiant jo abejonių ar silpnybių, daug kur pasakojant su ironiška šypsena.

Kituose Mačiukevičiaus kūriniuose labiau sustiprėjo epiniai pradai, vaizduojamos aktualios tikrovės kolizijos, keliami opūs moraliniai klausimai. Apysakose “Rojaus kampelis” (1971) ir “Trys pirštai” (1973) kalbama apie šių ddienų kaimą ir jaunus jo žmones, žengianč...