Prieš parskrendant į žemę

Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į žemę“

A. Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę“ – tikriausiai pats įspūdingiausias lietuvių sukurtas kino šedevras. Neveltui tai vienintelis mūsų šalies režisieriaus sukurtas filmas, pretenduojantis į šių metų oskarą. Pritariu, kad toks kūrinys turi būti nominuotas už kino kalba tobulai išreikštus žmonių jausmus.

Filmas yra apie jaunų žmonių, vaikų, kovą su viena pavojingiausių ligų – kraujo vėžiu. Pagrindiniu herojumi neatsitiktinai pasirinktas mažas, maždaug devynerių – dešimties metų berniukas. Vaizduojant vaiką, jo naivų požiūrį į ppasaulį labiausiai apeliuojama į žmonių jausmus. Režisierius vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, nesistengia specialai išskirti nuo sveikųjų, tačiau nepastebėti skirtumo neįmanoma. Gyvenimas ligoninėje žmones paverčia kitokiais – humaniškesniais, labiau vertinančiais, gyvenimą. Vaikai yra stiprūs, nors ir suvokdami, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, jie nepuola neviltin, atvirkščiai – jie myli gyvenimą: juokiasi, žaidžia, krykštauja, juokauja, šypsosi. Jų nuotaikos taip pat perteikiamos nuotraukomis. Tada tarytum sustabdomas laikas ir prieš akis iškyla besišypsančios didelės akys. Akys – sielos veidrodis, ir svarbiausia, kas jos ššypsosi. Nesvarbu, kad kankina liga, kad nebetenkama plaukų. Filmas ir prasideda tokia scena, kai berniukui skutami plaukai, o jis juokiasi viską priimdamas kaip žaidimą. Žaidimas įsibėgėja.. Rodoma, kiek įvairiausių medikamentų tenka suvartoti vaikams, kalbinamos mamos. Žiūrovai patys pasijunta tarytum būdami lligoninėje, šiuo atveju kamera – tik objektyvus stebėtojas. Tuo A. Matelio filmas, pasižymintis eseistine stilistika skiriasi skiriasi nuo dokumentinio – informacinio filmo, kad žiūrovas pasijunta nebežiūrovu, jis ne tik žiūri, bet ir mąsto svarsto, pats tampa veikėju.

Vaikai guli Santariškių ligoninėje. Pastatas dažnai vaizduojamas iš išorės. Už jo sienų – tai rūkas, tai lietus, tai naktis ar diena, pavasaris, vasara, žiema. O viduje tas pats nykus pasaulis, kuriame įkalinti vaikai. Jie nesijaučia atskirti nuo pasaulio, nes nežino, kas tai yra. Ligoninės pastato sienos yra skiriamoji riba tarp dviejų pasaulių – ligoninės ir visko, kas už jos ribų. Viena mama pasakė: „Mano vaikas nežino, kas tai yra tikra vaikystė“. Ir tai yra tiesa, ligoninė...