Referatas Pilietinės visuomenės samprata

4 atsiliepimai



Pilietinės visuomenės samprata

ĮVADAS

Demokratija, pilietiškumas, tolerancija yra visame pasaulyje pripažintos vertybės. Jomis remiantis, kuriama ir egzistuoja stipri bei laisva valstybė, ir pilietinė visuomenė.

Tai, kad piliečių politinis dalyvavimas yra būtinas bruožas demokratinei valstybei, kuris pasireiškia bent jau per laisvus rinkimus, demokratinėje teorijoje skelbiama nuo Rousseau ir kitų respublikonų laikų.

Šiuo metu vis dažniau politinių partijų lyderiai, žiniasklaidos atstovai kalba apie politinę visuomenę, pilietinį aktyvumą ir iš vis piliečių reikšmę ne tik politiniame,bet ir visuomeniniame gyvenime. Skatinamas bendruomenių kūrimasis, įvairių projektų programų autoriai moko bbendruomenių vadovus, kaip įgyvendinti bendruomenės tikslus. Taip suprantame, kad bendruomenės, piliečių aktyvumas, mokėjimas išreikšti valdžiai savo norus, bandymas sukurti savo tokią erdvę, kurioje būtų saugu ir gera gyventi ir kartu prižiūrėti valdžią yra viena iš sričių, leidžiančių gyvuoti demokratijai.

Pilietiškumas nėra vien tik būtinų žinių, principų, taisyklių žinojimas. Tai labiau noras ir suvokimas, kad dalyvauti visuomenės gyvenime yra pareiga, nes esi jos narys ir privalai pasirūpinti savo ir kitų gerove. Ši aktyvaus piliečio nuostata labai svarbi ugdant pilietiškumą šiuolaikinėje pakankamai aabejingoje visuomenėje.

Kas yra pilietinė visuomenė, kokie požiūriai lemia pilietinės visuomenės susiformavimą, kokios pilietinės visuomenės užduotys ir tikslai, kokią reikšmę pilietinė visuomenė suteikia demokratijai – tai pagrindiniai šio rašto darbo klausimai.

PILIETINĖS VISUOMENĖS SAMPRATA

Pilietinė visuomenė – daugiareikšmis, įvairiai interpretuojamas terminas. Pirmasis apie ppilietinę visuomenę pradėjo kalbėti Ciceronas. Pats terminas „pilietinė visuomenė“ yra kildinimas iš Cicerono termino „societas civilis“.[2, 89 p.]. Ciceronas manė, kad valstybė gali egzistuoti tik kai yra remiaimasi valstybės ir piliečių tarpusavio įsipareigojimų vykdymui ir laikymusi. Piliečiai turi suvokti, kad valstybė yra jų reikalas – res populi.[4,197 p.]. Remiantis Cicerono mintimis galime teigti, kad piliečiai visų pirma patys turi rūpintis savo gerove,bei patys sukurti tokią valstybę, kuri atitiktų piliečių tikslus ir poreikius

Apibrėžint pilietinę visuomenę, pirmiausia reikėtų atskirai apibrėžti, kas yra pilietis ir, kas yra visuomenė. Pilietį galima apibrėžti, kaip asmenį, gyvenantį tam tikroje teritorijoje – valstybėje, turinti tos valstybės pilietybę, kalbantį tos valstybės kalba bei turintį tam tikras pareigas ir teises,apbrėžtas tos valstybės konstitucijoje.

Bet kuriuo atveju svarbiausia, kaip pats aasmuo suvokia save piliečio „vaidmenyje“, kokius pagrindinius tikslus sau kelia, ir kokias pareigas mano esą būtina vykdyti. Kalbant apie pilietį reikėtų pažymėti, kad pats svarbiausias aspektas, suteikiantis galimybę žmogui pasijusti piliečiu yra laisvės jausmas, kai asmuo žino, jog turi žodžio, religijos ir kitas laisves. Svarbu, kad pilietis suvoktų, jog jis turi ir reikalavimo teisę, tai yra reikalauti ir siekti, kad valdžia teisingai ir sažiningai atstovautų jo, kaip piliečio,interesams. Tačiau tuo pačiu metu pilietis turi pareigą neišduoti valstybės ir jos piliečių bbei pats rūpintis valstybės gerove.

Sunku paneigti požiūrį, kad piliečiai turi politinių ir nepolitinių tikslų ir įsipareigojimų. Piliečiai siekia politinio teisingumo ir nori, kad tai įsitvirtintų visose veikiančiose politinėse institucijose. Tuo pačiu metu jie siekia realizuoti savo asociacijų tikslus. Piliečiai turi suderinti šiuos du siekius. [1, 83 p.]

Apibūdinus, kas yra pilietis, galime suprasti, kas yra visuomenė. Pirmiausia reikia paminėti, kad visuomenę sudaro piliečiai.

Demokratinė visuomenė nėra nei asociacija, nei bendruomenė. Demokratinė visuomenė yra išsami ir uždara socialinė sistema. Ji yra savaime išsami ir talpina visus žmonių tikslus. Į visuomenę patenkama gimstant ir iš jos išeinama mirštant. Į visuomenę mes žiūrime ne kaip į kažkur nuošalyje esančią socialinę sistemą, tačiau užimdami joje konkrečią socialinę padėtį. Būtent visuomenėje mes praleidžiame visą gyvenimą.[1, 91-92 p.]

Pilietinę savimonę ypač palanku ugdyti ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas domisi jį supančiu pasauliu, nebijo suklysti spręsdamas įvairias problemas, noriai atlieka visuomenines užduotis. Juk pilietiškumas nepriklauso nuo amžiaus, jis nėra vien tik būtinų žinių, principų, taisyklių žinojimas. Tai labiau noras ir suvokimas, kad dalyvauti visuomenės gyvenime yra pareiga, nes tu jos narys ir pats privalai pasirūpinti savo ir kitų gerove. Ši aktyvaus piliečio nuostata labai svarbi ugdant pilietiškumą šiuolaikinėje pakankamai abejingoje visuomenėje.

Nesunku paaiškinti, kodėl teigiama, kad visuomenė nėra nei bendrija, nei aasociacija. Pirmas ir pagrindinis skirtumas yra tas, kad į bendruomenę ar asociaciją mes įstojame, sulaukę brandaus amžiaus laisvu noru ir pasirinkimu. Antras ne mažiaus svarbus skirtumas yra tas, kad bendruomenė ar asocioacija vienija žmones, turinčius panašius tikslus ir siekius. Tuo tarpu visuomenę sudaro žmonės ir nebūtinai turintys tuos pačius tikslus ir poreikius.

Sunku nesutikti ir su Roussean mintimis, kad visuomenėje gali būti individuoalybė, laisvė, savanaudiškumas, pagarba susitarimams. Visuomenė atsiranda iš realaus ryšio, kuris sieja jos narius. Visuomenė privalo turėti bendrų dalykų, tokių kaip bendra kalba, bendars interesas, gerovė, kuri yra ne asmeninių gėrių suma, bet jų šaltinis.[4, 588-590 p.]

Pilietinės visuomenės problematika atsirado Renesanse. Jau tada pradėta kalbėti apie žmogaus teises, kurios gaunamos iš gamtos ir iš Dievo. Pagrindinėmis žmogaus teisėmis buvo apibrėžiamos – teisė į nuosavybę, teisė į gyvybę ir teisę į laisvę. T.Hobbesas ir Dž. Locke teigė, kad tuo metu, kai nebuvo valdžios, politikos, valstybės galiojo visų karo prieš visus būsena. Tai reiškia, kad formaliai žmonės turėjo prigimtines teises, tačiau negalėjo praktiškai jomis pasinaudoti, nes galiojo kumščio teisės.

Pilietinės visuomenės sampratą galime aiškinti visuomenės sutarties teorijos pagrindu. Ši sutarties samprata iš dalies buvo taikoma feodalizmo laikotarpiu, kai feodalas neva pasirašydavo sutartį su savo vasalu. Naujausiais laikais visuomeninė sutartis pradeda aiškinti kiek kkitaip. Teigiama, kad valstybę sukuria patys individai, kurie pasirašo visuomeninę sutartį. T. Hobbeso teigimu, žmonės matė netobulumą ir nusprendė sukurti valstybę perduodant jai dalį žmonių prigimtinių teisių. Tai reiškia, kad žmogus savo noru sutinka paklūsti valstybei ir perduoda jai dalį kompetencijos, tačiau kitą dalį pasilieka sau. Tokiu būdu atsiranda takoskyra tarp valstybės ir piliečių. Valstybei yra perduodamos tokios funkcijos, kaip viešoji tvarka, nuosavybė, užsienio politika. Tuo tarpu pileičiai patys rūpinasi šeima, savo ūkiu, religija, kultūra. Kitaip tariant valstybė yra tam, kad tarnautų visuomenei. To pasekoje, piliečiai įgyja reikalavimo teisę, kad valstybei perduos jų teisės būtų įgyvendinamos teisingai ir sąžiningai.[4, 3445-448 p.]

Dabar pilietinė visuomenė suprantama, kaip visuomenės dalis, kuri skatinant skirtingus interesus ir apsisprendimą, kuriamos įvairios grupės. Pilietinės visuomenės nereikėtų tapatinti su visa visuomene, kadangi pilietinė visuomenė yra tik ta aktyvioji visuomenės dalis, gebanti sukurti visuomenės organizacijas, interesų grupes, per kurias siekia realizuoti savo interesus. Tie interesai yra įgyvendinami bendraujant ir bendradarbiaujant su valstybe.[2, 90-91 p.]

Pilietinė visuomenė apima šeimas, bažnyčias, savanoriškas asociacijas bei socialinius judėjimus. Pilietinė visuomenė skatina aktyvų piliečių dalyvimą, siekia gero gyvenimo, numato ir reikalauja, kad sprendimai būtų priimami savarankiškai ir nebūtų kontroliuojami valstybės ir jos biurokratinių struktūrų. Pilietinė visuomenė sieja asmenis įvairiose grupėse ir pogrupiuose, todėl pilietinės visuomenės

narius sieja bendravimas ir solidarumas su kitais grupės nariais. Pilietinės visuomenės narius sieja tikslo siekimas – bendras gėris.[5]

Pagrindinė prielaida leidžianti formuotis pilietinei visuomenei yra demokratėjimo procesas. Išskiriamos šios pilietinės visuomenės formavimo sąlygos:

· rinkos ekonomikos ir privačios nuosavybės įtvirtinimas;

· atstovaujamų institutų sukūrimas;

· įstatymais ...


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 1379 žodžiai iš 2757 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Kas būdinga čekų kultūrai?

REFERATAS KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI? Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos...

1 atsiliepimų
Parsisiųsti
Laisvas asmenų judėjimas

TURINYS ĮVADAS…………………………3 I. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE………..4 II. TEISINĖ PILIETYBĖS SISTEMA EUROPOS SĄJUNGOJE ………..10 III. LAISVO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PADARINIAI……………13 IŠV...

2 atsiliepimų
Parsisiųsti
Pilietinė visuomenė

Turinys Įžanga 3 • Pilietinės visuomenės samprata 4 • ir socialinė atskirtis (lietuvoje) 4 • ir valstybė 5 Pilietinės informacinės visuomenės problemos • Pilietiškumo problema Lietuvoje 6 (adsbygoogle = window.adsb...

1 atsiliepimų
Parsisiųsti
Lietuvos partinė sistema

Turinys Įvadas…………………………3 1. Partijų atsiradimo istorija…………………..4 2. Partijų skaičius Lietuvoje………………….6 3. Parlamentinės partijos……………………7 4. Lietuviškoji koalicija…...

6 atsiliepimų
Parsisiųsti
Švedijos užsienio saugumo politika

Apgailėtinas referendumas 2 Tarptautinė aplinka 3 Nepastovi tarptautinė situacija 3 Paskutiniai vystymaisi Europos Sąjungoje ir Šiarurė Atlanto sutarties organizacijoje 5 Strategija 7 Nacionalinė situacija 8 Švedija ir NATO 8 Švedij...

2 atsiliepimų
Parsisiųsti