Neįgaliųjų seksualumo problema

ĮVADAS

Lytiškumas yra asmenybės pamatas, vienas iš jos būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdas. Lytiškumas yra neatsiejama visų, taip pat ir negalią turinčių, žmonių gyvenimo dalis, kuri atsiskleidžia per lytinį tapatumą – vyriškumą ar moteriškumą.. Neįgaliojo kaip ir kitų asmenų lytiškumas turi būti suvokiamas kaip natūrali ir labai svarbi gyvenimo ypatybė, kaip dalis bendrosios žmogaus sveikatos, nes psichologiniai ir emociniai lytiškumo aspektai neįgaliam žmogui išlieka ne mažiau aktualūs kaip ir įgaliajam. Negalę turinčių žmonių lytiškumo problemas sąlygoja visuomenės požiūris į juos. Kintant požiūriui į negalią tiek moksliniame aspekte, tiek kasdieniame gyvenime vis dažniau pripažįstama, kad neįgalieji nėra visiškai savarankiški ne dėl to, kad jiems trūktų gebėjimų ar psichosocialinės brandos, bet daugiau dėl visuomenės formuojamos priklausomumo ir bejėgiškumo stigmos.
Negalią turintiems asmenims lytiškumo ugdymas ypač svarbus dėl socialinių įgūdžių stokos, pernelyg didelio patiklumo, prieraišumo, emocionalumo tarpasmeniniuose santykiuose. Tai kelia grėsmę ugdytinių saugumui, nes smarkiai plečiantis informacinėms technologijoms, daugiausia tykančių pavojų yra virtualiame pasaulyje. Neįgalūs asmenys yra lengvai pažeidžiami ir gali tapti seksualinės prievartos aukomis, būti įtraukiami į prostituciją, pornografiją. Daugelis tėvų į lytinį švietimą žiūri skeptiškai, nes mano, kad jų vaikams tai nereikalinga. Kiti tėvai, nors ir pritaria lytiškumo ugdymui, tačiau neturi tam kompetencijos.
Vaikų, turinčių negalią, lytinis brendimas vyksta pagal tuos pačius raidos dėsningumus kaip ir esant normaliam vystymuisi, tačiau jo specifiką lemia sutrikimo pobūdis. Kiekvieno vaiko raida pasižymi fiziniu, kognityviniu, psichosocialiniu vystymusi.

1. POŽIŪRIS Į NEGALIĄ TURINČIUS ASMENIS

Lietuvoje keičiasi požiūris į proto negalią turinčius suaugusiuosius bei vaikus. Jų globai taikomas visame pasaulyje žinomas normalizacijos principas, kurio esmė – padėti neįgaliam žmogui būti kartu su kitais visuomenės nariais, sudaryti tam visas reikalingas sąlygas ir vengti bet kokios diskriminacijos. “Gyventi normalų gyvenimą – tai augti pas tėvus, kam nors patikti ir turėti tokių, kurie patinka man; bendrauti su mano paties pasirinktais žmonėmis, gauti mano tobulėjimui reikalingą pagalbą, lankyti paprastą mokyklą, net jei man reikia specialaus mokymo, užaugus palikti tėvų namus, gyventi taip, kaip kiti – vienam arba su vienu ar keliais žmonėmis, su kuriais man gera, kuo daugiau spręsti pačiam, ypač užaugus, kad su manimi elgtųsi rimtai ir pagarbiai”. 1 (Anna Bakk, Karl Grunevald, 2000). Didžiausia problema – visuomenėje galiojančios vertybės: grožis, patrauklumas, sveikata ir pan. Seksualumas asocijuojasi su fiziniu patrauklumu, jaunyste, o kai šito nėra, tai neįgalūs asmenys dažnai yra laikomi tarsi belyčiais arba seksualiniais monstrais, negebančiais kontroliuoti savo seksualinių troškimų ir emocijų. Ne mažiau svarbi ...