Mirties tema literatūroje (Šatrijos Ragana, Alberas Kamiu, Balys Sruoga)

Mirties tema literatūroje

(Šatrijos Ragana, Alberas Kamiu, Balys Sruoga)

Mirtìs - sąmonìngo gyvẽnimo pabaigà, kuriõs suvokìmas ỹra unikalùs reiškinỹs. Įvaĩrios mirtiẽs rū́šys, kaĩp dvãsinė ar̃ fìzinė, sùkelia emòcijų krìzę kiekvíeno žmogaũs vidìniame pasáulyje. Literatūrà – víenas ìš informatyviáusių šaltìnių, kuriẽ gãli padė́ti suvókti mirtiẽs prãsmę ir̃ atskleĩsti skirtìngas mirtiẽs perspektyvàs. XX a. mirtiẽs temà bùvo gvildẽnama daũgelyje literatū̃ros kūrinių̃. Skirtìngus póžiūrius į̃ mir̃tį gãlima įžvel̃gti Šatrijõs Rãganos apýsakoje „Senamè dvarè“, Albero Kamiù romãne „Svẽtimas“ ir̃ Bãlio Srúogos memuãriniame romãne „Dievų̃ mìškas“. Šiẽ kūriniaĩ išrỹškina kaĩp žmogaũs asmenìniai brúožai, būtiẽs ir̃ laĩko suvokìmas dãro į́taką indivìdo reãkcijai susidū́rus sù mirtimì.

XIX a. pab. – XX a. pr. lietùvių rašýtoja, pedagògė ir̃ krikščióniškos asmenýbės ugdýtoja Marijà Pečkauskáitė, daugùmai žìnoma kaĩp Šatrijõs Rãgana, apýsakoje „Senamè dvarè“ pagrindìnės veikė́jos Mamatės (Marìjos) pavéikslu išrỹškina krikščiónišką póžiūrį į̃ mir̃tį, jõs réikšmę gyvẽnime. Šatrijõs Rãgana áiškiai teĩgia, kàd „mirtìs ỹra péreinamasis tar̃psnis ìš nebūtiẽs į̃ ámžinąją tikróvę, kuriõs realùmas ìš esmė̃s priklaũso nuõ žmogaũs tikė́jimo Diẽvo amžinýbe. Nórs šìs mū́sų gyvẽnimas tìkras, ỹra dár tikrèsnis, kuriõ síekiame ir̃ kùriam ruõšiamės. Ùgdymas, pedagògika ỹra pasiruošìmas tám tikrájam gyvẽnimui“. Krikščióniškos vertýbės ỹra vienõs ìš svarbiáusių dalỹkų mū́sų gyvẽnime. Šių̃ vertýbių žinójimas mùs móko teisingùmo, sąžiningùmo, méilės ...