marius katiliskis

Vaitkus šeimoje gimė devintuoju – 1915 m. rugsėjo 15d. Gruzdžių miestelyje, Šiaulių apskrityje. Jo tėvai – Ona Filipavičiūtė ir Juozas Vaitkus. Albinas turėjo daug seserų ir brolį. Jaunesnės už jį buvo dvynukės seserys – Genovaitė ir Ona. Vyriausiasis Albino brolis – Benediktas, o vyriausioji sesuo – Sofija. Dar buvo seserys Juzė, Bronislava, Jadvyga ir Monika. Sesers Monikos dvynukas brolis Juozas mirė dar kūdikystėje.

Vaikystėje Albinas buvo mažas ir pajuodęs saulėje, užsigalvojęs. Nepažįstamiesiems jis pasirodydavo užsidaręs ir rūstokas, tačiau iš tikrųjų jjis buvo valingas ir švelnus. Vaikai dažnai jį vadindavo neūžauga ir krupmaušiu, o tėvai – Albuku ar Albeliu.

Nuo pat vaikystės Vaitkus mėgo mišką ir medžius, o kur gražesnį radęs, imdavo ir nešdavo namo, kieme sodindavo. Taip pat ankstyvoje vaikystėje Albinas susidūrė su knygomis. Skaityti ir rašyti išmoko jo krikšto motinos Vladislovos Vertelytės dėka. Penkerių metų būdamas ne tik pats skaitė ir rašė, bet ir vyresnius už save vaikus mokino. Albinas skaitydavo viską, kas pakliūdavo, ir vis jausdavo skaitymo alkį. EEidamas į laukus, jis su savim nešdavosi popieriaus lapą ir pieštuką, kad šieną pjaunant ar kitus darbus dirbant galėtų užsirašyti kilusią įdomesnę mintį.

Atsikėlus į Katiliškes, Albinukas pradėjo lankyti už poros kilometrų esančią Žagarės pradžios mokyklą, o vėliau ir progimnaziją. Mokytis jjis labai norėjo, o geriausiai sekėsi literatūra, istorija, geografija. Net klebonas, pastebėjęs Albino gabumus, siūlė tėvams pagalbą, kad tik šie leistų vaiką į mokslus.

1936 m. Albinas buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnavo Šiauliuose, ryšių batalione radistu, kur labai nemėgo karinės drausmės, ir už nepaklusnumą dažnai buvo baustas. Iš kariuomenės grįžęs į Katiliškes, tėvo ūkyje dirbti nebenorėjo. Nesutardamas su tėvu, kurį laiką tarnavo armijoje, o vėliau Pasvalyje vietinės bibliotekos vedėju. 1942 m. Pasvalyje Vaitkus vedė mokytoją Elzę Avižonytę, gimusią Čikagoje. 1944 m. vasarą, Albinui viešint pas seserį Juzę Tauragės apskrityje, pajudėjo frontas. Grįžęs į Pasvalį, Albinas žmonos jau neberado. Tuo tarpu jo žmona buvo daug kartų tardyta, ir įsitikinusi, kad Albinas žuvęs, ištekėjo už kito.

Vėliau, dirbęs kapituliacijos kuopoje, pėsčiomis pasiekė VVokietiją, kur anglų kariuomenė jį, kartu su kitais vykusiaisiais, paėmė nelaisvėn. Porą mėnesių išbuvęs nelaisvėje, Albinas pabėgo į D. P. (Displaced Persons) stovyklas. Apsidraudžiant nuo galimo priverstinio grąžinimo nelaisvėn, buvo pakeista Vaitkaus pavardė, įrodymui pasirūpinant atitinkamu lietuvišku įstaigos štampu ir valdininkų pavardėmis patvirtintu dokumentu Laikinas asmens liūdimas Nr. 320, išduotas Žagarės valsčiuje 1942 gruodžio 12 d. teigia, kad fotografijoje vaizduojamas žmogus – Albinas Marius Katiliškis, gimęs 1919 m. kovo 1d. (Albino vardadienis).

1946 m. pasirodė novelė „Nelaimė“, kurios autoriumi pasirašė Albinas MMarius Katiliškis. Tai buvo visiškai naujas vardas net Lietuvos kultūrinį gyvenimą sekusiems žmonėms. Po metų išėjo almanachas „Tremties metai“ (1947 m. ). Jame buvo išspausdinta to paties autoriaus vėliau pasirodžiusi to rinkinio „Prasilenkimo valanda“ (1948 m.) titulinė novelė.

1946 m. amerikiečių vadovybė visus lietuvius perkėlė į Hanau miestą. Čia Marius buvo apgyvendintas vieno kareivinių pastato trečiame aukšte kartu su penkiais vyrais. Jie stebėjosi, kaip Marius gali kurti neturėdamas ramybės ir privatumo.

1947 m. liepos 11 – 12 d. Augsburge įvyko Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Katiliškis. Suvažiavime buvo išvardyti rašytojai ir poetai. Kadangi Katiliškis nebuvo padavęs pareiškimo (jis nelaikė savęs tikru rašytoju, nes nebuvo išleidęs nei vienos knygos), todėl jis nebuvo paminėtas. Tada Bernardas Brazdžionis jį pristatė. Balsuojant vieni buvo atmesti, o už Marių pakilo tiek rankų, kad nereikėjo net klausti, ar yra prieštaraujančių dėl apdovanojimo skyrimo Katiliškiui.

Po kelių metų, Marius Katiliškis sutiko Zinaidą Nagytę, su kuria vėliau susies visą savo likusį gyvenimą. Ji išskirtinai vertino Katiliškio prozą, o susipažinusi su juo, Zinaida, kaip ir Marius, pajuto artimą ryšį.

1

1949 m. vasario 15 d. Schwaebisch Smuend lietuvių stovyklos salėje Mariui Katiliškiui buvo įteikta Skaitytojų literatūros premija už pasirodžiusį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda“. Šiems metams neįpusėjus, Marius ppradėjo ruoštis kelionei. Kvietimą į JAV ir kitus reikiamus dokumentus jis buvo gavęs iš pirmosios žmonos Elzės giminių. Pasibaigus kelionei, susirado darbą. Jam reikėjo nuo senų baldų chemikalais nuvalyti senus dažus. Netrukus jo rankos tapo žaizdotos. Zinaidai atvažiavus aplankyti savo vyro, 1949 m. gruodžio 8 d. jie susituokė Brukline. Negalėdami susirasti darbo, jie nusprendė vykti pas Zinaidos tėvus, nes jie vis kvietė atvažiuoti. Sąlygos pasilikti ilgesniam laikui buvo nepalankios, todėl Katiliškiai persikėlė gyventi į Čikagą, kur juos pasitiko Zinaidos draugė, ir padėjo susirasti pirmuosius darbus.

1952 m. vasario mėnesį gimė pirmasis Albino vaikas – sūnus Saulius. Tais pačiais metais pasirodė Katiliškio antrasis novelių rinkinys „Užuovėja“.

1953 m. Albinas Vaitkus metė darbą, nusipirko žemės sklypą Lemonte, ir pradėjo namo statybą. Vos vienerius metus peršokęs jo sūnus padėti negalėjo, tačiau Albinas džiaugėsi kiekviena sūnaus paduota vinimi. Kaip tik tuo metu pradėjo ryškėti Sauliaus nenormalumo ženklai: užsitęsęs kalbos nesimezgimas, kai kurių gamtos reiškinių perdėta baimė. Paaiškėjo, kad Sauliaus protinis atsilikimas nėra pagydomas ir kad, nežiūrint jo visai normalios išvaizdos, aiškios kalbos, jo protinis išsivystymas liks maždaug trejų metų vaiko lygyje.

Po metų Katiliškis turėjo grįžti prie darbo, tačiau buvo laikinai atleistas. Tuo metu jis 1956 m. parašė romaną „Miškais ateina ruduo“ (1969 m. ppasirodė antroji šio romano laida). Tais pačiais metais buvo pašauktas į ligoninę, kur jam gimė duktė, vėliau pakrikštyta jau minėto romano herojės Agnės vardu.

1958 m. pasirodė veikalas „Išėjusiems negrįžti“, kuris prieš spausdinant vadinosi „Išklydusiems saulėtekio“.

1965 m. vėl buvo atleistas iš darbo. Tais pačiais metais, gavęs Santaros – Šviesos federacijos kūrybinę stipendiją, visą savo laiką skyrė kūrybai.

Šiek tiek vėliau, Katiliškis virš pusės metų išdirbo Čikagos Lietuvių Tautinėse kapinėse, kasdamas duobes, pjaudamas žolę. Po 1967 m. perėjo dirbti į senelių namus, kuriuose dirbo jo žmona. Ten jis dirbo iki 1977 ...