Maironis – romantikas

Pasirodžius periodinei spaudai, tiksliau nuo „Aušros“ laikų, mūsų kritika ima sparčiau augti. Ima rastis ir daugiau žymesnių literatūros veikalų. Žinoma, didesni kritikos straipsniai reti, bet ir recenzijos duoda literatūrinės kritikos vaizdą bei nusako santykį tarp kūrėjo ir visuomenės, išryškina principus, keliamas problemas; matyti net kritikos diferencija, tik ne pagal lieteratūrines kryptis, bet pagal visuomenines: liberalinę, katalikų ir socialdemokratų. Pirmoji akcentuoja romantinę Lietuvos praeitį keliančią literatūrą, ypač vertina poeziją, vėliau pabrėžia jau ir estetines pažiūras, puola grubų realizmą. Antroji, šalia praeities mmomento, tautiškumo, kreipia akis į katalikybės reikalą, laikosi daugiau dogmatinės estetikos. Trečioji nepalanki praeities garbinimui, kelia apskritai daugiau materialistinę mintį, dabarties reikalus, reikalauja knygų „rūsčios įtalpos“, kurios pamokytų kovoti dėl būvio, liaudies ekonominių bei socialinių reikalų, dažnai į poeziją pažiūri neigiamai, reikalauja prozos, realizmo.

Mačiulis – Maironis augo savo laiko ir profesijos brandinamas. Stambių ūkininkų sūnus, iš mažens tekalbėjęs lietuviškai, kad geriau pramoktų lenkiškai, rengiančio gimnazijon korepetitoriaus patarimu, imasi lenkų kalbos. Patekęs Kaunan, pasiduoda lenkiškai krypčiai, lietuviškai kalbėti nebelieka progos. Imasi eeiliuoti lenkiškai (visa tai sunaikins vėliau pats). Kijevo universitete instinktinė lietuvybė virsta idėja. Jis rašo straipsnį „Novoje Vremia“, gindamas lietuvių kalbos ir mokyklos reikalus. Perėjęs į Žemaičių kunigų seminariją ir būdamas daugiau išsilavinęs už kitus, turi daugiau laiko ir gilinasi įį XIX a. pirmos pusės romantikus, rašiusius lenkiškai Lietuvos temomis, pasigeria tos dvasios ir pats rašo Lietuvos istoriją. Sudegina lenkiškus eilėraščius ir ima rimtai „dainuoti“ lietuviškai. Ką tik parašo, draugams patinka, jie pritaiko gaidas, dainuoja, parsiveždami namo, paskleidžia žmonėse, jaunuomenėj. Ir taip Maironis, kaip anksčiau Strazdas, Valiūnas, Vienažindys, darosi tautos dainiumi.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. JJaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė „Anykščių šilelis“, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą „Lietuva“, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis „Lietuvos vargas“. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas – romantiškas susižavėjimas Lietuvos ssenove, poetas vėliau pavadino „Miškas ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891), pasrašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo eilėraščių („Ne taip senovės tėvai gyveno“) pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“.

„Pavasario balsai“ pasirodė tais pačiais metais kaip ir Žemaitės „Rudens vakaras“ ir Kudirkos „Viršininkai“; beveik tuo pačiu laiku, beveik tuo pačiu laiku, kai savo pirmuosius kūrinius pradėjo spausdinti Bitė ir Lazdynų Pelėda – žodžiu, kai lietuvių prozoje ėmė intensyviai reikštis srovė, vėliau pavadinta kritiniu realizmu.

Ankstyvoji Maironio lyrika ir minėtoji kritinio realizmo proza papildo viena kitą ne tik kaip skirtingos literatūros rūšys, apimdamos tikrovę skirtingais aspektais. Šią lyrikos ir prozos koreliaciją sąlygoja ne tik žanrų specifika, bet ir istorinių aplinkybių nulemtas lietuvių literatūros išsivystimas.

XIX a. pabaigos realistinė proza davė kritinį savo mmeto socialinių santykių paveikslą ir tyrinėjo žmogaus charakterio socialinį sąlygotumą. Jos pagrindininis tipažas – valstiečiai ir juos išnaudojančių klasių atstovai: caro valdininkai, dvarininkija. Bet ji nepajėgė apimti platesnių intelektualinio bei emocinio žmogaus gyvenimo sferų, kurti personažų, sąmoningai dalyvaujančių savo epochos visuomeninėje kovoje. Tam jai trūko tinkamų plataus gyvenimo vaizdavimo ir charakterių kūrimo įgūdžių bei tradicijų.

Lyriniam tikrovės atkūrimui ankstesni literatūros raidos etapai buvo geriau paruošę dirvą. Be to, lyrika nereikalauja tokio visapusiško įsigilinimo į tikrovę kaip proza – tokio įsigilinimo, kuris galimas tik tuomet, kai bendras visuomenės minties lygis yra pasieęs pakankamai aukštą išsivystymo laipsnį. Šitokių aplinkybių XIX a. pabaigos Lietuvoje negalėjo būti. Tuo atžvilgiu lyrikoje kūrėjo talentas, jo meninė individualybė yra autonomiškesni. Lyrikai nereikia rodyti charakterį suformavusių sąlygų nei analizuoti jo atsiskleidimo aplinkybių bei motyvų. Lyrikai nereikia rodyti charakterį suformavusių sąlygų nei analizuoti jo atsiskleidimo aplinkybių bei motyvų. Lyrikos žanrus atstovauja ir skelbia idealus, kurių rūšies prigimtis nereikalauja kaip konkretizuoti ir apibrėžti kaip proza. Jutriai atskleisdama paties autoriaus iš...