Lotynų kalbos gramatika

Lotynų kalbos gramatikai dažniausiai priskiriama morfologija, sintaksė ir prozodija, taigi šios

lotynų kalbos dalys ir bus nagrinėjamos. Moderni lotynų abėcėlė susideda iš 26 raidžių, tačiau romėnų

laikais buvo 23 raidės. Taipogi raidė i atliko ne tik šios raidės, bet ir j paskirtį, kaip ir v raidė atliko u ir w

paskirtis. Taip pat archajiškos lotynų kalbos raidės turėjo skirtingą pavidalą nuo Romos imperijos ar

dabartinių laikų dėl tuomet vis dar estinčios graikų įtakos (1 priedas). Modernioje lotynų kalboje yra 6

dvibalsiai: ae, au, ei, eu, oe, ui (James B. Greenough, Joseph Henry Allen, George Lyman Kittredge, 1872

m.).

Žodžio skiemuo gali būti ilgas arba trumpas, atviras arba uždaras. Balsiu besibaigiantis skiemuo

yra atviras, priebalsiu – uždaras. Skiemens ilgumas nustatomas pagal tam tikras taisykles (pvz., atviras

skiemuo, kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trumpas) (Asta Vaškelienė, 2017 m.). Norint išreikšti

žodžių gramatinius santykius, jie yra morfologiškai keičiami. Kaita dažniausiai vyksta galūnėje, tačiau

kaitos atvejų pasitaiko ir kamiene (žodžiai, kaip ir lietuvių kalboje, skirstomi į žodžio dalis: šaknį,

priešdėlį, priesagą, galūnę ir kamieną).

Žodžiai ...