Lietuvos darbo ištekliai 2017-2021 metais

Lietuvos darbo ištekliai 2017-2021 metais

ĮVADAS
Darbo aktualumas. Darbo ištekliai yra vienas iš svarbesnių šalies makroekonominių indikatorių. Darbo ištekliai rodo šalies ir jos ūkio gamybos ir verslumo potencialą. Kartu darbo ištekliai labai nepastovi ekonomikos kategorija ir keičiasi priklausomai nuo konjunkūros rinkoje, migracijos procesų, politinės situacijos, valstybės užimtumo politikos ir kitų veiksnių.
Apibūdinant darbo išteklius nustatomi jų panaudojimo efektyvumo kriterijai, sprendžiamos darbo išteklių kiekybinės ir kokybinės identifikacijos problemos, išskiriami ir apibrėžiami ryšiai tarp darbo išteklių ir visuomenės vystymosi rodiklių (Simanavičienė, Užkurytė, 2009). Visa tai leidžia identifikuoti bendrą darbo išteklių paradigmą.
Darbo objektas - darbo ištekliai Lietuvoje 2017-2021 metais.
Darbo tikslas - išanalizuoti darbo išteklių statistiką ir struktūrą Lietuvoje 2017-2021.
Darbo uždaviniai:
1. Atskleisti darbo išteklių sampratą.
2. Išanalizuoti Lietuvos darbo išteklių statistiką 2017-2021 metais.
3. Identifikuoti Lietuvos darbo išteklių ateities tendencijas bei iššūkius.
Darbo metodai: mokslinės literatūros palyginamoji analizė, statistinių duomenų analizė

1. DARBO IŠTEKLIAI TEORINIU ASPEKTU
Darbo išteklių teorinę analizę vertėtų pradėti nuo „darbo” apibrėžimo. Mokslinėje literatūroje darbu vadinama „sąmoninga veikla, nukreiptą į tam tikrą tikslą, kurio siekiant vartojama fizinė ir protinė jėga”. Makroekonomikos prasme darbas - gamybos ir ekonomikos veiksnys, traktuojamas kaip esminis darbo rinkos elementas ir esminė darbo jėgos funkcija (Šileika, Andriušaitienė, 2016).
Tokiu būdu darbo ištekliai yra vienas iš svarbesnių šalies makroekonominių indikatorių bei rodo šalies ir jos ūkio gamybos ir verslumo potencialą. Darbo ištekliais literatūroje vadinami „fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje veikloje” (Martinkus, Žilinskas, 2008, p.225).
Reikia pažymėti, kad darbo išteklių ir darbo jėgos sąvokos literatūroje dažnai yra tapatinamos. Anot Martinkaus ir Žilinsko, „darbo jėga - tai visi, sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai” (Martinkus, Žilinskas, 2008, p.226). Analogišką apibrėžimą siūlo Margelis ir Neverauskienė (2019) darbo išteklių atveju: „Darbo ištekliai – darbingo amžiaus (nuo 18 m.) dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės” (Margelis, Okunevičiūtė Neverauskienė, 2019, p.4). Tiesa, pastarasis apibrėžimas nėra visai korektiškas, nes Lietuvos darbo kodekso (2016) 21 straipsnio 1 dalyje yra numatyta,kad „darbuotojas − fizinis asmuo, įsipareigojęs atlygintinai atlikti darbo funkciją pagal darbo sutartį su darbdaviu. Darbuotoju gali būti darbinį teisnumą (galėjimas turėti darbo teises ir pareigas) ir veiksnumą (galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas) turintis fizinis asmuo. Fizinis asmuo darbinį teisnumą ir veiksnumą įgyja, kai jam sukanka šešiolika metų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis”. Taigi darbo išteklių sąvokoje tikslinga naudoti Martinkaus ir Žilinsko (2008) pasiūlytą formuluotę „sulaukę įstatymo numatyto amžiaus”.
Su darbo išteklių samprata glaudžiai susijusi nedarbo sąvoka. Literatūroje nedarbo lygiu vadinamas „ekonominis rodiklis, kuris parodo neuž...