Lietuvių kalbos ir literatūros programinių autorių konspektas egzaminui

Lietuvių kalbos ir literatūros programinių autorių konspektas

Žmogaus prigimties tema J. Savickio novelėse

Biografijos ypatumai ir kūrybos bruožai. Jurgis Savickis – daugiabriaunė asmenybė: Maskvoje ir Krokuvoje studijavo dailę, buvo Nepriklausomos Lietuvos diplomatinis atstovas Skandinavijos šalyse, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, visapusiškai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, buvo kosmopolitiškos prigimties. Be to, didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje, todėl gimtinę matė iš Europos žmogaus perspektyvos.

J. Savickis – modernistas, vienas lietuvių prozos atnaujintojų. Daugiausia kūrė apsakymus (rinkiniai „Šventadienio sonetai“, „Ties aukštu sostu“, „Raudoni batukai“), kuriuose netradiciškai atskleidžiama pasakojimo sandara, individo būties samprata bei stilius. Novelės dažnai nedidelės apimties, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kaukes dėvintys personažai. Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikrąją prigimtį.Pasakotojas, pristatantis siužetą, yra taip arti veikėjo, kad kartais neaišku, kas kalba – personažas ar pasakotojas.Autorius nevertina įvykių – interpretuoti leidžia pačiam skaitytojui, nors tekstai dažnai daugiaprasmiai. Negana to, skaitytojas neretai apsigauna, nes įprasti siužetai „apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra lotyniško posakio „Per kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Neįprastai, moderniai pažiūrima į įvairias temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas (įprastas požiūris tradicinėje literatūroje), į žmogaus prigimtį žvelgiama ironiškai ir pan.

Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama įvairiuose J. Savickio apsakymuose. Kaip J. Savickio kūryboje pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis? Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš aplinkinių nemato (iš kur jis gali žinoti, kad jo žiaurumą stebi mažas sūnelis). Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Dalba įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos išmindyti, išvaikščioti takeliai siutina ...