Referatas Laisvas asmenų judėjimas

2 atsiliepimai



Laisvas asmenų judėjimas

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

I. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE………..4

II. TEISINĖ PILIETYBĖS SISTEMA EUROPOS SĄJUNGOJE ………..10

III. LAISVO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PADARINIAI……………13

IŠVADOS…………………………15

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………..16ĮVADAS

Teisinė pilietybės sistema yra viena iš keturių Europos Sąjungos laisvių, susidarančių bendrosios rinkos pagrindą. Laisvo asmenų judėjimo principas taikomas ES piliečiams, kurie vyksta į kitą šalį dirbti ar kurti savo įmones, jų šeimos nariams, taip pat studentams, pensininkams ir ekonomiškai neaktyviems asmenims. ES acquis užtikrina šiems piliečiams teisę laisvai kirsti valstybių sienas, jose apsigyventi, įsidarbinti ar užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą išsilavinimą bei pprofesinę kvalifikaciją, gauti reikiamą socialinę apsaugą, balsuoti ir kandidatuoti valstybių rinkimuose.

Pagal Amsterdamo sutartį bendra prieglobsčio ir migracijos politika perkeltina į Europos bendrijas. Ji minima greičiausiai todėl, kad išorinės Sąjungos politikos įgyvendinimas šioje srityje dar nėra galutinai susiformavęs kaip atskira institucinė sistema, tuo pačiu jos ryšys su vidaus reikalų politika vis dar išlieka akivaizdus. Numatoma spartinti bendros Europos prieglobsčio sistemos, veikiančios pagal Ženevos konvencijos reikalavimus, kūrimą. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į prieglobsčio ir migracijos priežasčių atsiradimą prevenciją jos kilmės šalyse (šalyse, iiš kurių atvyksta migrantai ir pabėgėliai). Po metų prieglobsčio suteikimo procedūros jau turėtų būti reguliuojamo Sąjungos teise.

Laisvės, saugumo ir teisingumo srityje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Sąjungoje turi būti užtikrintas padorus elgesys su trečiųjų šalių piliečiais, jų teisės ir ppareigos turėtų būti sulyginamos su Sąjungos piliečių teisėmis ir pareigomis. Teigiama, jog Sąjunga privalo stiprinti kova su rasizmu ir ksenofobija, o kiekviena valstybė narė plėtoti nacionalines programas, užkertančias kelią diskriminacijai.

I. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Bendrijos normos, skirtos laisvam asmenų judėjimui, pranoksta savo pradinį kontekstą. Iš pradžių laisvas asmenų judėjimas buvo laikomas būtinu elementu siekiant sukurti bendrąją rinką, o dabar vis labiau linkstama šią laisvę laikyti pagrindine laisve, suteikiama visiems ES piliečiams.

Sutarties normos, skirtos laisvam asmenų judėjimui, iš esmės sukonkretina 6 straipsnį, kuris sako: „Šios Sutarties taikymo srityse ir nepažeidžiant jokių joje numatytų specialių nuostatų bet kokia diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės yra draudžiama.“ Šis principas taikomas laisvam darbuotojų judėjimui bei steigimosi laisvei, ir pamažu Teismo teisminė praktika, pagrįsta šiomis nuostatomis, išplėtojo EEuropos pilietybės sąvoką, kurią vėliau patvirtino ES sutartis. Diskriminacijos draudimo principas yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kurie sudaro galiojantį Bendrijos teisės šaltinį.

Laisvas darbuotojų judėjimas.Sutarties nuostatos. Pagrindinės normos, skirtos laisvam darbuotojų judėjimui, yra įtvirtintos Sutarties 48-51 straipsniuose. Jos ne tik įtvirtina laisvo judėjimo principą, bet ir nustato įvairias teises, susijusias su šiuo principu, – vienoda įsidarbinimo tvarka, vienodos teisės judėti ir pasilikti bet kurioje Bendrijos dalyje, – atsižvelgiant į galimybę taikyti viešo-šios tvarkos išimtį. 49 straipsnis reikalauja, kad Bendrijos institucijos ppriimtų konstruktyvius teisės aktus, leidžiančius tikrai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą. Sutarties 50 straipsnis skatina keistis jaunais darbuotojais, o 51 straipsnis įtvirtina nuostatą dėl galimybės pervesti socialinės apsaugos išmokas.

Laisvo judėjimo principas taikomas visiems valstybių narių darbuotojams, įskaitant ir valstybėms narėms priklausančių teritorijų piliečius. Tačiau sąvoka „pilietis“ nesutampa su sąvoka „darbuotojas“, vartojama EB sutarties 48 straipsnyje. Deja, mes negalime pasiremti nei sutartimi, nei išvestine teise, kad pateiktume sąvokos „darbuotojas“ apibrėžimą. Taigi Teisingumo Teismas turėjo nustatyti ir šios sąvokos prasmę, ir jos taikymo sritį. Pirmą kartą nuodugniai šis terminas buvo apibrėžtas Levin byloje. Čia Teismas nustatė bendrą principą, kad taisyklės, susijusios su laisvu darbuotojų judėjim.u, taikomos tik „vertimuisi efektyvia ir tikra veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri gali būti laikoma labai menka ir pagalbine“. Todėl Teismas nusprendė, kad šios normos garantuoja „laisvą judėjimą tik tiems asmenims, kurie verčiasi ar nori verstis ūkine veikla“. Tačiau Teismas čia neapibrėžė, kas yra „ūkinė veikla“, tiktai kai kuriuose savo sprendimuose nurodė, kokiomis sąlygomis šis apibrėžimas taikomas, o kokiomis – ne.

ETT yra susidūręs su lokiais atvejais, kai asmenys pretendavo į darbuotojo statusą, nors vargu ar galėjo tikėtis įsidarbinti. Toks pavyzdys gali būti Antonisscn byla. Belgijos pilietis atvyko į Didžiąją Britaniją, kad susirastų darbą. Praėjo daugiau nei ššeši mėnesiai, bet jam vis nesisekė jo rasti. Tai paskatino vidaus reikalų tarnybą išleisti įsakymą jį deportuoti. Teismas nusprendė, jog vidaus teisė, kuri reikalavo, kad Bendrijos pilietis užsienietis, šešis mėnesius nesėkmingai ieškojęs darbo, išvyktų, turėdamas galimybę paduoti apeliacinį skundą, atitinka Bendrijos teisę, nebent tas asmuo galėtų įrodyti, kad jis tebeieško darbo ir neabejotinai turi galimybę jį gauti. Šiuo atveju kai kas gali vėl pasakyti, kad Teismas bandė tikrąją atsakomybę perduoti klausiančiajam teismui, turėjusiam nacionalinę normą įvertinti Bendrijos normos kontekste.

Suteikiami pranašumai. Jei asmuo priskiriamas aukščiau apibūdinto darbuotojo kategorijai, Bendrijos teisė jam suteikia tam tikrų lengvatų. Turbūt tiesiausias kelias būtų nustatyti bendrą taisyklę, kad asmuo, pripažintas teisėtu darbuotoju migrantu, naudojasi visomis be išimties teisėmis kaip ir priimančiosios šalies pilietybę turintis darbuotojas. Tačiau Bendrijos teisės aktų rengėjai visiškai pagrįstai manė, kad netgi tokiu atveju iškiltų problemų, kurioms išspręsti reikėtų sudėtingų ETT procedūrų. Dėl senatvės amžiaus principo, kad prevencija yra geriau už gydymą, Bendrijos institucijos priėmė aktus, kurie diskriminacijos draudimo principui suteikė turinį. Šie aktai apima teisę atvykti ir apsigyventi, teisę turėti atitinkamas įsidarbinimo sąlygas ir teisę pasilikti priimančiosios šalies teritorijoje pasibaigus jo darbo santykiams.

Teisė atvykti ir apsigyventi. Direktyvą 68/360 Taryba priėmė tam, kad panaikintų Bendrijos piliečių judėjimo ir apsigyvenimo apribojimus. Tačiau ji pripažįsta, kkad šiuo tikslu turi būti paisoma tam tikrų formalumų, nors ir siekia juos kiek įmanoma apriboti.

Atitinkamos teisės nėra visiškai priklausomos nuo priimančiosios valstybės narės. Valstybės narės taip pat privalo suteikti Bendrijos piliečiams teisę palikti jų teritoriją, kad galėtų dirbti kitur ES. Ši teisė turi būti suteikta pateikus paprastą asmens pažymėjimą ar pasą, kurį valstybė narė privalo išduoti savo piliečiui ir kuris privalo galioti visose valstybėse narėse ir visose valstybėse, kurias Bendrijos pilietis turi kirsti keliaudamas iš vienos valstybės narės į kitą, nes kartais keliaujant į kitą ES valstybę narę gali tekti kirsti trečiąsias valstybes (pvz., vykstant iš Italijos į Švediją ar beveik iš bet kurios Bendrijos valstybės į Graikiją).

Neišvengiamai kyla klausimas, kokių priemonių priimančioji valstybė gali imtis prieš darbuotoją migrantą, kuris nepaiso šių formalumų. Tai buvo sprendžiama Picck byloje. Atsakovas buvo olandas, dirbantis Velse ir neturintis galiojančio leidimo ten gyventi, todėl jam buvo įteiktas įsakymas jį išsiųsti. Teismas nustatė, kad už Direktyvoje 68/360 nustatytų formalumų nesilaikymą negali būti baudžiama taip smarkiai, kad atsirastų kliūčių laisvam darbuotojų judėjimui. Tokioms neproporcingoms bausmėms priklauso išsiuntimas ir įkalinimas.

Socialinės apsaugos nuostatos. EB sutarties 51 straipsnis reikalauja, kad Taryba priimtų teisės aktus, leidžiančius darbuotojams sumuoti visus darbo įvairiose valstybėse narėse laikotarpius apskaičiuojant jam priklausančias išmokas ir

leidžiančius jo socialines išmokas mokėti bet kurioje valstybėje narėje. Jei to nebūtų, darbuotojai nebūtų suinteresuoti kitur Europos Sąjungoje ieškoti darbo .ir įsidarbinti, o lai būtų netiesioginė kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui.

Dauguma teisės normų, priimtų pagal šį straipsnį, yra Reglamente 1408/71. Šio reglamento tikslas – ne suderinti socialinės apsaugos sistemas pačioje Bendrijoje, o tiktai pasiekti, kad atitinkamos nacionalinės normos būtų koordinuotai taip taikomos, kad darbuotojas migrantas nebūtų baudžiamas už darbą įvairiose valstybėse narėse. Tai yra pagrįsta toliau detaliai aiškinamais principais.

Diskriminacijos draudimas. Jis įįtvirtintas 3 straipsnio l dalyje, kur yra reikalaujama, kad visi asmenys, gyvenantys valstybės narės teritorijoje, turėtų vienodas galimybes. Iš esmės pagal priimančiosios valstybės teisę jie turi tas pačias pareigas ir naudojasi tais pačiais pranašumais kaip ir priimančiosios šalies piliečiai. Tai neapima diskriminacijos dėl lyties draudimo, kuris nagrinėjamas toliau .

Taigi darbuotojams migrantams galima taikyti nacionalinį socialinės apsaugos draudimą ir jiems negali būti draudžiama daryti socialinės apsaugos įnašų ar mokėti mokesčių, kuriuos moka priimančiosios valstybės piliečiai. Šis diskriminacijos draudimas taikomas net ir bbesimokantiems darbuotojams migrantams; jų socialinio draudimo įmokos turi būti apskaičiuotos remiantis tais pačiais kriterijais kaip ir vietiniams besimokantiesiems. Kalbant apie kitas teisės akto antidiskriminacines sritis, tai reglamentas taikomas tiek tiesioginei diskriminacijai, kuri yra palyginti reta, tiek netiesioginei diskriminacijai, kuri atsiranda, kkai teisės aktai taikomi tariamai vienodai tiek užsienio, tiek vietiniams darbuotojams, tačiau juose įtvirtinti su gyvenamąja vieta susiję reikalavimai darbuotojams migrantams iš tikrųjų yra kliūtis.

Sumuojamoms išmokoms – taip, vienu metu mokamoms kelioms išmokoms – ne.Reglamento tikslas – darbuotojui migrantui sudaryti tokias pat sąlygas, kokias turi jo kolega iš priimančiosios šalies, ir nesuteikti pirmajam pranašumo antrojo atžvilgiu. Atitinkamai ji leidžia darbuotojui migrantui sumuoti paeiliui einančius socialinio draudimo laikotarpius, bet nesuteikia jam galimybės naudotis vienu metu mokamomis keliomis išmokomis.

Viena vertus, keletas reglamento straipsnių reikalauja, kad kiekvienos valstybės narės socialinės apsaugos institucijos visus darbuotojo migranto darbo, draudimo ar gyvenimo įvairiose ES valstybėse narėse laikotarpius vertinių taip, tarsi jie būtų buvę toje valstybėje narėje nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie nedarbingumo ar motinystės pašalpas ((reglamento 18 straipsnis), invalidumo išmokas (38 straipsnis), senatvės ar našlystės pensijas (45 straipsnis), nedarbingumo išmokas (67 straipsnis) ir t. t.

Kita vertus, reglamento 13 straipsnis numato, kad darbuotojas migrantas vienu metu gali būti tik vienos valstybės narės teisės subjektas. Kadangi vidaus socialinės apsaugos srities teisės aktai dar nėra suderinti, kai kurie darbuotojai migrantai (ir/ar dėl kai kurių socialinės apsaugos institucijų aplaidumo) būtų galėję gana išradingai naudotis keliomis vienu metu mokamomis išmokomis. Šio pavojaus išvengiama 12 straipsnio l dalyje nustačius, kad jie „„negali nei įgyti, nei išlaikyti teisės į kelias tos pačios rūšies išmokas už tą patį privalomojo draudimo laikotarpį“.

Tačiau reglamente įtvirtintos sistemos yra laikomasi ne tik dėl paties sumavimo, ja taip pat siekiama garantuoti sumavimą nieko neprarandant. Todėl joje įtvirtintos atitinkamos garantijos užtikrina, kad pareiškėjas migrantas nepatirs jokių nuostolių dėl skirtingo išmokų lygio įvairiose valstybėse narėse. Tokio neatitikimo išvengiama pagal skirtumą tarp didžiausios ir mažiausios sumos nustačius tam tikrą aukščiausią valstybės išmokų ribą.

Bendros taisyklės. Direktyva ir ETT teisminė praktika nustatė keletą principų, kurie yra bendri visiems trims išimtį pateisinantiems motyvams (išskyrus procedūrinius aspektus, kurie bus analizuojami vėliau).

Išimties taikymo mastą dar kartą apibūdina visuotinis principas: direktyva taikoma visiems Bendrijos piliečiams, kurie gyvena toje .valstybėje narėje ar į ją keliauja ir kurie yra įsidarbinę ar savarankiškai dirbantys asmenys arba paslaugų gavėjai, taip pat jų šeimos nariai, kaip jau buvo anksčiau apibrėžta (direktyvos l straipsnis). Tai pasakytina apie visas priemones, taikytinas aukšč...


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 2044 žodžiai iš 4088 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Kas būdinga čekų kultūrai?

REFERATAS KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI? Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos...

1 atsiliepimų
Parsisiųsti
Laisvas asmenų judėjimas

TURINYS ĮVADAS…………………………3 I. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE………..4 II. TEISINĖ PILIETYBĖS SISTEMA EUROPOS SĄJUNGOJE ………..10 III. LAISVO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PADARINIAI……………13 IŠV...

2 atsiliepimų
Parsisiųsti
Pilietinė visuomenė

Turinys Įžanga 3 • Pilietinės visuomenės samprata 4 • ir socialinė atskirtis (lietuvoje) 4 • ir valstybė 5 Pilietinės informacinės visuomenės problemos • Pilietiškumo problema Lietuvoje 6 (adsbygoogle = window.adsb...

1 atsiliepimų
Parsisiųsti
Lietuvos partinė sistema

Turinys Įvadas…………………………3 1. Partijų atsiradimo istorija…………………..4 2. Partijų skaičius Lietuvoje………………….6 3. Parlamentinės partijos……………………7 4. Lietuviškoji koalicija…...

6 atsiliepimų
Parsisiųsti
Švedijos užsienio saugumo politika

Apgailėtinas referendumas 2 Tarptautinė aplinka 3 Nepastovi tarptautinė situacija 3 Paskutiniai vystymaisi Europos Sąjungoje ir Šiarurė Atlanto sutarties organizacijoje 5 Strategija 7 Nacionalinė situacija 8 Švedija ir NATO 8 Švedij...

2 atsiliepimų
Parsisiųsti