Referatas Kriminologijos kursinis darbas

3 atsiliepimai



Kriminologijos kursinis darbas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KATEDRA

Kriminologijos kursinis darbas

(I variantas)

Vilnius

2002

1. TURINYS

1. Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo

nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos

sampratą. 2

2. Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir

dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines

išvadas. 7

3. Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimus

nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai. 17

LITERATŪROS SĄRAŠAS 22

Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo

nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos

sampratą.

Kriminologijos mokslo vystymasis, jjo istorija liudija apie tai, kad

aršiausios diskusijos tarp kriminologų vyko ir vyksta būtent dėl

nusikaltėlio asmenybės sampratos. Priklausomai nuo socialinių – istorinių

sąlygų, socialinės praktikos, mokslo išsivystymo lygio buvo skirtingai

formuluojamas ir sprendžiamas klausimas, kas tai yra nusikaltėlio asmenybė,

ar ji iš viso tokia yra, kokia jos specifika, koks jos vaidmuo nusikaltimų

padaryme, kaip ją paveikti, kad daugiau nusikaltimų nebūtų atliekama.

Nusikaltėlio asmenybė yra labai svarbi, nes jos kriminogniniai bruožai yra

pirminiai, jie yra nusikalstamo elgesio šaltinis, todėl būtent jie, o ne

nusikalstami veiksmai ar elgesys, turi būti nusikaltimų prevencijos

objektu. Atliekant nusikaltimų prevenciją svarbi asmenybės bruožų

korekcija. Nagrinėdami nusikaltėlio asmenybę kriminologai tiria tuos

asmenybės bruožus, kurie įtakoja nusikaltimo padarymą. Kriminologija

nagrinėja asmenybės esmę, formavimosi ypatumus, jai rūpi atskleisti tas

savybes, kurios tam tikrose situacijose skatina arba nulemia nusikalstamą

elgesį, t.y. nusikalstamo elgesio priežastis. Esmine nusikaltimo

priežastimi dažnai įvardijami ne tik neigiami socialiniai asmenybės

bruožai, bet ir kriminogeniniai bruožai.

Nusikaltėlio asmenybės sampratas nagrinėsiu pagal atskirus

kriminologus ir pagal įvairias teorijas (jos išreiškia grupės kriminologų

nuomonę).

Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija. Nuo seniausių laikų žmonės

buvo linkę manyti, kad nusikaltimo priežastis – nusikaltėlio asmenybė. Buvo

sakoma, kad žmogus padarė nusikaltimą dėl to, kad jis turi tam tikrų

bruožų, kurie paskatino jį tai daryti. Toks požiūris rėmėsi paprasta

gyvenimiška patirtimi, kad ne visi žmonės daro nusikaltimus. Tiesioginio

asmeninio determinizmo teorija remiasi nuostata, kad nusikaltimo priežastis

yra tam tikras (dažniausiai) vienas asmens bruožas. Ši teorija gali būti

išreiškiama įvairiai: “nusikaltėliui būdingas bruožas, kuriuo nepasižymi

kiti žmonės. Šis bruožas skatina jį daryti nusikaltimus”, “žmonės

neturintys to bruožo, nedaro nusikaltimų”. Tie bruožai buvo traktuojami

gana įvairiai – priklausė nuo visuomenės bei vyraujančios ideologijos.

Viduramžiais tai bbuvo antireliginės nuostatos, vėliau buvo manoma, kad

žmogus padaro nusikaltimą, nes jis “blogas” žmogus, jame keroja blogis.

Buvo tikima, kad nusikaltimo padarymas tarsi atskleidžia tikrąjį žmogaus

veidą – “nusikaltėlio asmenybę”, “polinkį daryti nusikaltimą”,

“nusikalstamą orientaciją”. Tiesioginio determinizmo teorija buvo tarsi

savotiškas užburtas ratas: į klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą,

buvo atsakoma: todėl, kad jis pasižymi polinkiu daryti nusikaltimus; į

klausimą, iš kur apie tai žinoma, buvo atsakoma: tai rodo jo padarytas

nusikaltimas.

Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija turėjo labai svarbią

reikšmę. Pagrindžiant asmens atsakomybę už padarytą nusikaltimą buvo

vadovaujamasi teiginiu, kad vvisos arba svarbiausios nusikaltimo priežastys

slypi nusikaltėlio asmenybėje.

Biologinė teorija. Lombrozo didžiausią dėmesį skyrė nusikaltėlio

bruožų analizei. Pagal jo tyrinėjimus, nusikaltėlio asmenybei būdinga daug

įgimtų anomalijų ir degeneracinių požymių. Pirmiausia, Lombrozo išskiria

kaukolės anomalijas. Jis teigia, kad nusikaltėliams būdinga kaukuolė

primena ikiistorinių epochų žemesnio išsivystymo žmonių rasių kaukuoles.

Smegenys taip pat skiriasi – jos panašios į gyvulio ar žmogaus gemalo

smegenis. Lombrozo išsiskiria savąja atavizmo teorija. Atavizmas – tai gana

reti atvejai, kai atskiri individai turi požymių, kurie buvo būdingi mūsų

laukiniams protėviams. Jis teigia, kad nusikaltėlio asmenybei būdingi

atavizmo požymiai: padidėjęs galvos ir kūno plaukuotumas, per ankstyvas

nuplikimas, netaisyklingas dantų išsidėstymas, žvairumas, veido asimetrija.

Nusikaltėliai, turintys ryžus plaukus, sutinkami labai retai, daugiausia

nusikaltėliais būna brunetai arba šatenai. Raukšlės pas nusikaltėlius

atsiranda anksčiau ir dažniau, rankos pas juos nenormaliai ilgos. Kaip ir

laukiniai, nusikaltėliai mėgsta išsitatuiruoti savo kūną. Su laukiniais

juos sieja ir tai, kad jiems nebūdingas jautrumas, jie nebijo skausmo. Tuo

pačiu nekenčia kitokių negu jie – jautrių ir švelnių žmonių. Tokiems

grubiems žmonėms yra malonu kankinti kitokius negu jie žmones (pastaruosius

laiko už save žemesnėmis būtybėmis).

Ferri buvo pirmasis, kuris sukritikavo Lombrozo teoriją. Bet jis

sutiko, kad yra įgimti antropologiniai nusiakltėlio bruožai. Pagrindiniais

bruožais laikė nusikaltėlio veido bruožus (ypatingai akis ir žandikaulius)

ir veido išraišką. Taip pat teigė, kad nusikaltėliui yra būdingas

“stėbėtinas fizinis nejautrumas”[1]. Ferri nurodo, kad minėti bruožai

sutinkami pas nnusikaltėlius daug dažniau nei pas žmones, nepadariusius

nusikaltimų. Ferri, priešingai Lombrozo nuomonei, yra įsitikinęs, kad

asmuo, turintis veide požymių, būdingų nusikaltėliams, nebūtinai turi

padaryti nusikaltimą, nors nusikaltimo padarymo tikimybė ir yra labai

didelė. Nusikaltimas taip pat yra ir fizinių bei socialinių faktorių

pasekmė. Vien tik biologinių požymių turėjimas negali nulemti nusikaltimo

padarymo, nes šie požymiai gali būti neutralizuoti teigiama aplinkos įtaka.

Ferri įtikinimai įrodė, kad be aplinkos poveikio, asmuo turintis įgimtų

nusikaltėlio savybių nepadarys nusikaltimo. Bet užtenka tik nedidelio

postūmio tam, kad toks asmuo pasiduotų savo fizinei – psichinei prigimčiai.

Goddrad priėjo išvados, kad kiekvienas silpnaprotis yra potencialus

nusikaltėlis[2].

Marčison (Murchison) sukritikavo Goddrad’o teiginį ir nurodė, kad

neteisinga išvesti tiesioginę priklausomybę tarp nusikalstamumo ir protinio

išsivystymo lygio, taip pačiai kaip neteisinga teigti, kad žmogaus

sugebėjimai priklauso nuo jo protinio išsivystymo[3]. Marčison atkreipia

dėmesį į tai, kad sunki materialinė padėtis vaikams iš neturtingų šeimų

neleidžia atskleisti savo gabumų. Jų neišsilavinimas yra nenormalių

gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne genetiškai įgimtas.

Nepasitvirtino pagrindinis biologinių teorijų teiginys, kad egzistuoja

tam tikras specifinis žmogaus tipas, kuriam besiformuojant lemiamą vaidmenį

suvaidina biologiniai veiksniai, ir būtent tas asmenybės tipas labiausiai

linkęs į nusikaltimus. Iš tikrųjų biologinių veiksnių poveikio mechanizmas

yra visai kitoks. Biologiniai veiksniai nusikalstamą elgesį skatina tik

kartu su socialiniais veiksniais.

Impulsyvumo teorija. Lombrozo nusikaltėlio asmenybei priskyrė ne tik

atavizmus ir įgimtas anomalijas. Jis taip pat teigė, kad nusikaltėliams

būdingas padidintas jautrumas, nervingumas, pernelyg greitas

“užsidegimas”[4]. O tai jau yra daugiau kitos – impulsyvumo teorijos

teiginys. Pagal šią teoriją nusikaltimo padarymas yra nesugebėjimo valdytis

pasekmė.

Eysenckas atkreipia dėmesį į didelę nusikaltėlių ekstraversiją, t.y.

nusikaltėliai mažiau linkę mąstyti, daugiau linkę veikti[5].

Nervų sistemos nejautrumo teorija. Mawsonas išskiria nervų sistemos

nejautrumą[6]. Nusikaltėliams būdinga nejautri nervų sistema. Tai, kas

žmogų suskrečia, pavyzdžiui, bausmė, nusikaltėliui nepadaro jokio įspūdžio.

Nusikalsti skatina aštrių pojūčių poreikis. Nusiakltėliui reikia žymiai

daugiau dirgiklių, permainų, nuotykių, malonumų ir nemalonumų negu eiliniam

žmogui.

Mawsonui būdinga ir frustracijos teorija, kuri teigia, kad

nusikaltėlis sunkiai išgyvena nemalonumus (frustracijas) ir šios būsenos

sukelia emocinius protrūkius.

Asmenybės nukrypimo teorija kriminogeniniu pripažįsta ne atskirą

bruožą, o atskirų asmens bruožų nukrypimus, t.y. nusikalsti paskatina ne

agresyvumas, o per didelis agresyvumas, ne stiprių pojūčių poreikis, o tai,

kad tas poreikis yra toks stiprus, kad determinuoja visą asmens elgesį. Ne

silpna valia, o per silpna, tai yra, tokia silpna valia, kad individas

negali susilaikyti nuo pagundos net tada, kai tai yra nusikaltimas ir

individas mano, kad jis bus išaiškintas. Pagal šią teoriją yra svarbus ne

pats kriminogeninis bruožas, o jo nukrypimo laipsnis. Ypač tyrėjų dėmesį

traukia tie atvejai, kai tie bruožai tokie ryškūs, kad rimtai sutrikdo

elgesį, verčia žmogų elgtis antisocialiai. Konfliktai su kitais žmonėmis,

antisocialinis gyvenimo būdas – valkatavimas, naudingo darbo vengimas,

girtuokliavimas, nusikaltimai – visa tai būdinga šiems

žmonėms. Kaip teigė

Šnaider (Schneder): dėl savo charakterio ypatybių jie kenčia patys ir

trukdo gyventi kitiems.

Ekonominė žmogaus konsepcija. Bentamas (Bentham) buvo įsitikinęs, kad

žmogus elgiasi panašiai kaip pirkėjas rinkoje, svarrstydamas, ar verta

įsigyti tam tikrą prekę[7]. Pirkėjas lygina prekės kainą su ta nauda, kurią

gaus, įsigyjęs prekę. Lygiai taip pat, svarstydamas, ar pažeisti įstatymą

žmogus palygina naudą, kurios gaus pažeidęs įstatymą, su “kaina” (bausme,

kurią teks patirti, jeigu nusikaltimas iškils aikštėn). Čia reikia

pastebėti, kad kriminologija yra kaip tik tas mokslas, kuris gali pateikti

ypač daug neracionalaus elgesio pavyzdžių. Atrodytų, kiekvienam žmogui

brangiausia yra jo paties gyvybė. Tačiau netgi mirties bausmės grėsmė

negali sulaikyti žmonių nuo nusikaltimų, kartais net nežadančių jokios

apčiuopiamos naudos.

Sociologinė teorija. Diurkheimas (Durkheim) įrodė, kad kuo glaudžiau

žmogus susijęs su socialinių institucijų (šeimos, religinės bendruomenės,

lokalinės bendruomenės – kaimynų, gamybinio kolektyvo ir t.t.) veikla, tuo

pastoviau jis laikosi tų institucijų socialinių normų, ir atitinkamai – tuo

mažesnė tikimybė, kad jis tas normas pažeis – padarys nusikaltimą[8].

Socialiniai, emociniai ir kiti ryšiai, kurie sieja jį su minėtomis

visuomenės institucijomis, tarsi palaiko žmogų, padeda jam laikytis

socialinių normų. Šie ryšiai yra psichinio žmogaus pastovumo pagrindas.

Socialinė-psichologinė teorija. Saterlendo (Sutherland) iškelta

diferencinio ryšio teorija teigia, kad nusikalstamą elgesį labiausiai

skatina žmonių, su kuriais savo gyvenime dažniausiai susiduria individas,

pavyzdys[9]. Asmuo, kuriam tinka ši teorija, tai, pirmiausia,

konservatorius, kuris visko išmoksta vieną kkartą ir daugiau savo įpročių

nekeičia. Jis nesmalsus – jis nesistengia plėsti akiračio ir sužinoti, ar

nėra žmonių, kurie gyvena kitaip negu jis, kitaip sprendžia savo problemas.

Be to jis yra įsitikinęs, kad atsakymą į savo klausimus gali gauti tik iš

aplinkinių. Jis niekada nesuklys, elgdamasis taip, kaip visi.

Apibendrinant pateiktas nusikaltėlio asmenybės sampratas galima

teigti, kad nusikaltėlio asmenybė – tai visuma kriminogeninių asmens

bruožų, kurie nulemia nusikaltimo padarymą.

Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir

dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines

išvadas.

Nusikaltimų būklė yra vienas iš kiekybinių nusikalstamumo rodiklių.

Nusikaltimų būklė išreiškiama užregistruotų nusikaltimų skaičiumi per tam

tikrą laiką tam tikroje teritorijoje. Be būklės naudojamas dar vienas –

nusikalstamumo lygio rodiklis. Nusikalstamumo lygį parodo padarytų

nusikaltimų ir valstybės (regiono) gyventojų skaičiaus santykis.

Dažniausiai šį santykį atspindi labai nedidelis skaitmuo (maždaug

tūkstantosios vieneto dalys), todėl nusikalstamumo lygis skaičiuojamas 10,

100 tūkstančių ar 1 milijonui gyventojų. Kriminologai siūlo skaičiuoti

nusikalstamumo lygį, tenkantį 14–59 metų amžiaus gyventojams, t.y.

kriminaline prasme aktyviai gyventojų daliai. Toks rodiklis tiksliau

atspindėtų realų nusikalstamumo lygį.

Nusikaltimų struktūra yra nusikalstamumo kokybinė išraiška.

Pirmiausia, nusikalstamumo struktūra apibūdinama laiko, erdvės požiūriu,

t.y. skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam tikriems miestams ar kaimams,

rajonams ar apskritims, arba skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam

tikram laiko tarpui, pvz., darbo dienoms, poilsio ir švenčių dienoms ir

pan. Antra, nusikaltimų struktūrą galima atskleisti, imant kaip pagrindą

jį sudarančių veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, t.y. apskaičiuoti, kiek

buvo padaryta sunkių, kiek mažiau sunkių ir kiek nesukeliančių didelio

pavojaus visuomenei nusikaltimų. Trečia, nusikaltimų struktūrą galima

nagrinėti pagal kėsinimosi objektus (žmogaus gyvybei, nuosavybei ...


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 2365 žodžiai iš 4729 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Vykdomųjų bylų apskaita

TURINYS ĮVADAS 3 1.GREITAS DUOMENŲ ĮVEDIMAS 4 2.DUOMENŲ KOREGAVIMAS IR ŠALINIMAS, BYLŲ SĄRAŠO SPAUSDINIMAS IR SIUNTIMAS Į EXEL’Į 5 2.1. Duomenų koregavimas ir šalinimas 5 2.2 Bylų sąrašo spausdinimas 7 2.3.Duomenų eksportav...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE SĄVOKA Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia ...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS ĮŽANGA 3 1. MOKESČIŲ SISTEMA 4 1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5 1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9 2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12 3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); 3.1 MOKESČIŲ SIST...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys Turinys 2 Įžanga 4 Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7 Karo įstatymų ištakos 7 Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9 Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
APSKRIČIŲ VALDYMAS

TURINYS TURINYS 1 ĮŽANGA 2 1. Vietos valdymas LR 3 2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4 3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4 4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4 (ads...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti