Krikščionybės tema lietuvių literatūroje

Krikščionybės tema lietuvių literatūroje

Dar nuo antikos iki šių laikų žmonės tikėjo daugybę dievų. Nors įvairių tautybių žmonės juos vadina skirtingai, juos vienija vienas tikslas - skleisti žemėje žmoniškumo principus. Vienas garsiausių IXa. prancūzų rašytojų, natūralizmo atstovas ir teoretikas Emilis Zola yra pasakės: "Jeigu nebūtų tikėjimo, žmonės vėl pavirstų gyvuliais." Europoje krikščionių tikėjimas pavirto gyvenimo būdu, tapo būtina parama gyvenimo sunkumams įveikti. Tačiau ar tik tokią prasmę įgyja Dievų įtaka žmogaus gyvenime? Nemažai krikščioniškųjų motyvų galima rasti lietuvių rašytojų kūriniuose, kurių požiūris į religiją formavosi dar prieš rašant kūrinius. Vadovaudamiesi skirtingų požiūrių į religiją , jie sukurdavo savo supratimo Dievo vaidmens žmogaus gyvenime paveikslą. Lietuvių literatūroje daugelis rašytojų krikščionybės prasmę traktavo skirtingai. XIX a. pab. ir XX a. pr. rašytojai-neoromantikai itin vertino krikščionybę: Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ kaip dorumo šalitinį ir Vincas Krevė-Mickevičius dramoje „Skirgaila“ kaip politinį įrankį. Remdamiesi šiais autoriais, šiame kalbėjime plačiau panagrinėsiu krikščionybės įtaką veikėjų gyvenimui.

Viena vertus, tikėjimas - dorumo šaltinis. Žmogus, iš savo prigimties, linkęs degraduoti, jeigu nuolat nevysto savo įgūdžių. Norą veikti, dirbti sustiprina baimės jausmas pieš visažinį, galingą Dievą. IX a. evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis poemoje ,,Metai‘‘ akcentuoja tikėjimą į Dievą, kur būrai (kaimo gyventojai) tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie meldėsi, lankė bažnyčią, už viską Jam dėkojo. Štai, aklas įsitikinimas , kad viskas yra Dievo duota ir iš anksto nulemta padeda valstiečiams įveikti protu nesuvokiamus gyvenimo sunkumus. O tai, kad žmogus pradėda vertinti tikėjimą kaip šviesos ir dorumo šaltinį, reiškia, jog jis nuo mažens gyvena krikščioniškųjų vertybių terpėje. Apie tai, kaip ir Doneliatis, rašė Marija Pečkauskaitė, labiau žinoma kaip Šatrijos Ragana. Jų veikėjai nuo prigimties gyvena krikščioniškųjų moralių aplinkoje, kurie ragina nežudyti, nevogti, nesvetimauti, negeisti bet ko, kas priklauso tavo artimui, nebūti melagingam. Šatrijos Ragana – tai XIX a. pabaigos - XX a. pradžios rašytoja-neoromantikė, romantinės pasaulėjautos kūrėja, visą gyvenimą puoselėjusia krikščioniškąsias dorybės. Rašytoja buvo to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Religingos šeimos auklėjimas, pedagogikos studijos ugdė rašytojos nuostatas: troškimą tarnauti tėvynei ir jos žmonėms, teigti liaudies išminties, mokslo ir šviesos pradus. Vienas žymiausių Šatrijos Raganos kūrinių „Sename dvare“ turi ...