Referatas Konstituciniai valdzios remai

3 atsiliepimai



Konstituciniai valdzios remai

I. KONSTITUCINIAI VALDŽIOS RĖMAI

1. Konstitucionalizmo bruožai ir konstitucijų politinė reikšmė

Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių

norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.

Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią

galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,

įtvirtina politikos pagrindus.

Dabartinė konstitucionalizmo samprata ėmė formuotis prieš du

šimtmečius. Tačiau bandymų apibrėžti politinius, ekonominius ir socialinius

santykius įvairiais aktais (dokumentais) galima rasti ir prieš du

tūkstantmečius. Būtent tokio pobūdžio dokumentai ir buvo šiuolaikinių

konstitucijų pirmtakai.

Romėnų teisėje Konstitucijos vardu buvo vadinami imperatoriaus

išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutronum, novellal

constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principato ir imperijos

laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisės

normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijas provincijų

valdininkams tvarkos, normų, įvairių problemų sprendimo klausimais),

dekretus (tiesioginius imperatoriaus sprendimus arba apeliacijas į teismų

sprendimus), reskriptus (imperatoriaus atsakymus magistratams arba

besiginčijančioms pusėms).

Viduramžių Vakarų Europos teisiniai aktai atspindėjo to meto politinį,

socialinį – ekonominį gyvenimą ir visuomenės teisinės sąmonės lygį.

Pagrindinės senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisės

požymis buvo nelygios, nevienodos

gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai

socialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas.

Esminį poveikį konstitucionalizmo raidai padarė XVII-XVIII a.

politiniai įvykiai Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač Prancūzijoje,

istorinėje literatūroje dar vadinami revoliucijomis. Revoliucijų

laikotarpiu ir tuojau pat po jų greta einamųjų, paprastų įstatymų pasirodė

ir iišskirtinių rūšių įstatymai – konstitucijos.

Konstituciniams aktams, teisiškai įtvirtinantiems valstybės valdžios

organizaciją ir įgyvendinimo būdus, yra pripažįstama pagrindinio valstybės

įstatymo reikšmė, didžiausias teisinis autoritetas. Konstitucijų

(lot.constitutio- nustatymas) pasirodymas buvo grindžiamas plačiai

konstitucinėje teisėje paplitusia teorija apie steigiamąją ir įsteigtąją

valdžias, pagal kurią tik tauta turinti suverenią galią sukurti valstybę ir

nustatyti jos pagrindus; šią galią tauta deleguojanti specialiai

išrinktiems savo atstovams, sudarantiems steigiamąją valdžią, kuri

valstybės įkūrimo faktą teisiškai įtvirtina konstitucijoje, o jau

konstitucija sudaranti teisinį pagrindą įsteigtai valdžiai neperžengiant

jos nustatytų ribų funkcionuoti.

XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios konstitucionalizmo raidos

politinė reikšmė buvo ta, kad eilėje valstybių (pirmiausiai tose, kur vyko

revoliucijos) teisinių aktų (konstitucijų, kodeksų) pagalba buvo pakeistos

valstybių politinės sistemos, reformuoti visuomeniniai – teisiniai

santykiai, apibrėžtas valstybės vaidmuo.

Vienas svarbiausių porevoliucinio laikotarpio konstitucionalizmo

bruožų buvo tas, kad vietoj totalinės policinės valstybės atsirado nauja,

teisinė valstybė. Politiškai viešpataujanti buržuazija, kaip kadaise

bajorija, stengėsi riboti ir aiškiai nustatyti valstybių vadovų valdžios

įgaliojimus. Tuo pat metu eilėje šalių konstituciniu būdu buvo bandoma

nustatyti valstybės santvarką, išplėsti rinkimų teises. Šie pertvarkymai

pirmiausiai priklausė nuo to, kiek senoji, ikirevoliucinė teisė atitiko

naujus reikalavimus ir kaip buvo vykdoma pati revoliucija. Ten, kur prieš

feodalizmą buvo kovojama nepakankamai ryžtingai, ten senoji teisė buvo

pritaikyta naujiems poreikiams ir revoliucijos pasibaigė politiniu

kompromisu (Anglija) ir atvirkščiai, ten kur nebuvo įmanoma toliau plėtroti

senąją teisę, ten iš esmės ji buvo ppakeista nauja, o pačios revoliucijos

buvo radikalesnės (Prancūzija, JAV).

XIX a. pabaigoje “įsibėgėję” Europos ir JAV kapitalistiniai santykiai

pakoregavo ekonominius, socialinius ir politinius procesus, vykstančius

visuomenėje. Šie pakitimai visuomeniniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose

santykiuose negalėjo neatsiliepti ir konstitucionalizmo raidai. Istorinė

konstitucionalizmo raida atskirose šalyse buvo skirtinga ir daugiausia vyko

skatinama dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių priežasčių.

Pirma – (reikšmingesnė) – politinės kovos veiksnys. Dėl šios kovos

konstitucijose atsiranda ir plečiasi demokratinės teisės ir laisvės,

keičiasi santykis tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios,

parlamento ir vyriausybės.

Antra – pačios ekonominės – politinės sistemos kaita, naujų

tarptautinių realijų atsiradimas ir su tuo susijusių vidinių bei valstybės

problemų sprendimų būtinybė.

Kokybiškai keičiantis tarpvalstybiniams santykiams, iškilo vidaus ir

tarptautinės teisės sąsajų problema; regioninių ir kitokių uždarų

ekonominių – politinių valstybinių grupuočių atsiradimas pareikalavo ir

naujų Konstitucijos normų, suteikiančių valstybėms teisę jungtis į tokias

sąjungas, kartu apribojant savąjį suverenitetą tarptautinių sąjungų,

valstybinių junginių naudai. Gamtos apsaugos, nacionalinio ir kultūrinio

paveldo išsaugojimo, visuomenės urbanizacijos problemos taip pat “rado

vietą” naujausiose įvairių Europos šalių konstitucijose.

Konstitucijų turinys įvairiose valstybėse yra skirtingas. Tačiau jų

normas galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

1) Asmens teisės ir laisvės arba teisinė piliečių padėtis;

2) Valstybės valdžios organų struktūra, funkcijos ir tarpusavio

sąveika;

3) Regioninių ir tarptautinių teisės normų vystymosi apžvalga.

Visas Vakarų Europos ir JAV konstitucijas taip pat galima sugrupuoti

į tris jų iistorinės raidos etapus:

1) nuo jų atsiradimo iki Pirmojo pasaulinio karo ;

2) du tarpukario dešimtmečiai ;

3) laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo

Tačiau atskiroms šalims šie istoriniai etapai turėjo skirtingą

reikšmę.

Konstitucionalizmo raidoje užfiksuoti bendrieji asmens teisių ir

laisvių principai tam tikrais vystymosi etapais buvo vertinami ir

realizuojami gana prieštaringai.

Pirmame konstitucionalizmo istorinės raidos etape konstituciniais

aktais buvo panaikinti luomai ir luominės privilegijos, buvo paskelbta

žmogaus lygybė prieš įstatymus, užfiksuotos asmens prigimtinės laisvės ir

teisės. Šie principai turėjo užtikrinti lygų visų žmonių teisnumą, lygias

kiekvieno galimybes verstis ūkine veikla ir pan. Tačiau šiš konstitucijose

paskelbtų principų įgyvendinimui prireikė dar poros šimtų metų, kadangi

realiame gyvenime jie dažnai buvo ignoruojami. Pavyzdžiui, JAV

Konstitucijos (1865 m.) XIII pataisoje buvo įformintas vergijos

panaikinimas, o XIV pataisa (1868 m.) uždraudė diskriminacinio pobūdžio

valstijų įstatymus, kurie galėtų įtvirtinti piliečių nelygiateisiškumą, tuo

sulygindama negrų teises su baltųjų teisėmis, bet praktiškai pietinėse

valstijose negrų diskriminacija truko dar labai ilgai. Todėl šiame

istoriniame laikotarpyje konstitucijose paskelbti asmens laisvių ir teisių

principai pirmiausiai turėtų būti vertinami kaip ypatingi politiniai

sprendimai, atvėrę kelią visuomenės demokratizacijos procesui, kurio metu

krito ir plėtėsi šių principų ir kiekybė, ir turinys. Svarbu buvo tai, kad

vienu iš pagrindinių naujosios teisės principų, susijusių ne tik su

žmogaus teisių įgyvendinimo, bet ir su ekonominės apyvartos sfera bei

kitomis visuomeninio gyvenimo sritimis tapo teisėtumo principas, kuris

turėjo apimti viską – valdžios ir valdymo organizaciją, baudžiamąją

politiką, civilinius teisinius santykius ir t.t.

Mokslinė – techninė revoliucija taip pat daro įtaką laisvių ir teisių

apimčiai. Pavyzdžiui, šiuolaikinės komunikacinės sistemos plitimas iškelia

pokalbių pasiklausymo problema; kompiuterizacijos procesas – informacijos

saugumo. Kaip žinome, JAV ir Olandijoje eutanazija jau įteisinta

juridiškai, kitose šalyse tai dar laikoma nusikaltimu.

Konstitucinio reguliavimo ribos nustatomos atsižvelgiant į šalies

tradiciją, kitų šalių patirtį ir, aišku politinės kovos faktorių. Tačiau

nepaisant nacionalinių istorinių valstybių skirtumų, konstitucijų turinio

suartėjimo procesas yra akivaizdus. Pavyzdžiui, asmens teisių ir laisvių

atžvilgiu šis procesas vyksta keliomis kryptimis: pirma, didinamas teisių

skaičius įtraukiama į konstitucijų tekstus naujų piliečių laisvių ir

teisių; antra, labiau detalizuojamos, aiškinamos, išsamiau reguliuojamos

jau esamos piliečių teisės; trečia, tam tikra prasme lyginamos įvairių

šalių teisių konstitucijose užfiksuotos formuluotės. Atsiradus vienoje

šalyje kokioms nors naujoms teisėms, greitai jos įtraukiamos ir į kitų

valstybių konstitucijas. Aišku, kad toks konstitucijų supanašėjimo procesas

įmanomas tik esant panašiam ekonominiam – socialiniam vystymuisi.

Teisių ir laisvių instituto plėtra glaudžiai susijusi su konstitucijų

apribojimų evoliucija. Visiems trims konstitucionalizmo raidos periodams

būdingi du apribojimų metodai – tam tikrų konstitucinių normų atšaukimas ir

ypatingosios padėties įvedimas. Abu šie metodai evoliucijos raidoje kito ir

taikėsi prie naujų sąlygų. Konstitucijų tekstų analizė atskleidžia tam

tikrą tendenciją: plečiantis teisėms ir laisvėms, lygiagrečiai daugėja šių

metodų pritaikymo atvejų.

Pirmame konstitucijų raidos etape Europos ir JAV konstitucijose

užfiksuotos

asmens prigimtinės ir politinės laisvės bei teisės labai mažai

atsispindėjo teisiniame darbo santykių reguliavime. Valstybė, sekdama tada

populiaria liberalizmo doktrina, teigusia valstybės nesikišimą į individo

reikalus, nusišalino nuo teisinio darbo santykių reguliavimo. Tačiau tai

truko neilgai.

Nauji gamybos būdai skatino valstybės aktyvumą ekonominėje,

socialinėje, kultūrinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose.

Praktiškai visose valstybėse susiklostė teisė, reglamentuojanti darbo

santykius. Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje jau XIX a. pradžioje buvo

išleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterų

išnaudojimą. 1847 m. Anglijoje buvo išleistas darbo apsaugos įstatymas –

pirmasis šiuolaikinis ddarbo įstatymų leidybos bandymas. 1880 m. įstatymas

ėmė reglamentuoti darbdavių materialinę atsakomybę už gamybines traumas,

buvo nustatyta 10 valandų darbo diena visose įmonėse, turinčiose daugiau

nei 50 darbininkų. 1869 m. su spaustuvių darbininkais Anglijoje buvo

sudaryta pirmoji kolektyvinė darbo sutartis. Netrukus kolektyvinės sutartys

tapo vienu svarbiausių darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo metodu.

Taip atsirado šiuolaikinė darbo teisė.

Valstybės aktyvumo ekonominio ir socialinio gyvenimo sferose

tendencijos pasireiškė ir JAV priėmus XVI Konstitucijos pataisą (1913 m.),

kurioje buvo išplėstos vykdomosios valdžios galios.

Siekiant sėkmingiau įveikti kilusią ekonominę depresiją, valstybė

aktyviai įsikišo į ekonomikos reguliavimo reikalus: finansų sistemai

atkurti ėmė kontroliuoti esantį apyvartoje auksą, bankus, biržą; skoloms

palengvinti buvo nuvertintas doleris; imta paskoloms remti pramonę;

įsteigtas socialinis draudimas; nustatytas minimalus darbo užmokestis;

darbininkų sąjungoms garantuota organizavimosi laisvė ir t.t. (tiesa,

vėliau – 1935-1936 m. – kai kurias šias priemones Aukščiausiasis teismas

pripažino esant nekonstitucingas).

Antrojo pasaulinio karo metais valstybė ėmėsi kontroliuoti eksportą,

žaliavų paskirstymą. Pokario laikotarpiu prezidentas ėmė sudarinėti

tarptautines sutartis, vyriausybė galėjo uždrausti JAV kompanijoms

bendradarbiauti su atskirų valstybių firmomis (ekonominis embargas, pvz.

šiuo metu draudžiami ekonominiai ryšiai su Iraku).

Prancūzijoje išleistas 1804 m. civilinis kodeksas (turi Napoleono

kodekso pavadinimą) buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji

šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių

likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius

aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Tačiau samdos sutarčiai

kodeksas teskyrė du straipsnius, todėl nesant platesnio reglamentavimo,

vadovaudamiesi valstybės proteguojama sutarties laisvės taisykle,

samdytojai primesdavo samdomiesiems itin sunkias darbo sąlygas. Nuo XIX a.

vidurio Prancūzijoje pasirodė pirmieji įstatymai, ėmę reglamentuoti darbo

santykius. Pirmiausia, kaip ir Anglijoje, tik gerokai vėliau, jis palietė

vaikų darbo jėgos panaudojimą: 1841 m. išleistas pirmasis įstatymas,

uždraudęs vaikų, nneturinčių 9 metų, darbo panaudojimą, paaugliams iki 14

metų amžiaus neleista dirbti naktį. 1848 m. visų darbininkų darbo dienos

ilgumas buvo apribotas iki 11 valandų. 1919 m. profsąjungoms duota teisė

sudarinėti darbo sutartis, tais pačiais metais patvirtinta 8 valandų darbo

diena, 1936 m. nustatytas minimalus darbo užmokestis. 1946 m., priėmus

Ketvirtosios respublikos konstituciją, buvo išleistas įstatymų paketas

(1946-1950 m.), reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių sistemą, darbo

užmokestį, patobulinęs socialinį aprūpinimą. 1983 m. nuo 65 metų iki 60

metų sumažintas amžius pensijai gauti.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad XIX a. antroje pusėje

prasidėjęs ir vėliau vis stiprėjęs socialinio-ekonominio gyvenimo

reglamentavimas XX amžiuje galutinai įsitvirtino kaip daugelio valstybių

konstitucijų dalis. Tokiu būdu atskirais įstatymais ir normatyviniais

aktais palaipsniui buvo įgyvendinti XVIII a. konstitucijose paskelbti

principai.

Ypač pastebima Konstitucijos normų evoliucija valstybės valdžios

organų struktūros, funkcijų ir tarpusavio sąveikos srityje . Šioms normoms

reguliuoti Vakarų valstybių konstitucijose tradiciškai buvo skiriama daug

vietos. Pirmojo istorinio raidos etapo konstitucijose valdžios organų

reguliavimo klausimams buvo skiriama didesnė pusė Pagrindinio įstatymo

teksto. Vėlesniuose raidos perioduose ši tendencija linkus mažėti. Tačiau

pastebimai išauga vietinės valdžios organų veiklos reglamentacija. (Pirmojo

etapo konstitucijose praktiškai nesutinkama vietinės valdžios reguliavimo

normų).

Šioje reguliavimo srityje konstitucijų normos daugiausia evoliucionavo

trimis kryptimis :

1) vykdomosios valdžios stiprinimo;

2) parlamentinės struktūros kitimo;

3) konstitucinės kontrolės institucijų vystymosi.

Šalia vyriausybių įgaliojimų išplėtimo, konstitucijų tekstuose atsiranda

ir labai detalizuotų vyriausybių atsakomybės normų. Ypač ryškūs tarpukario

laikotarpiu į Konstitucijos tekstus įtraukti atitinkami įstatymai. Šiuo

periodu buvo aiškiai suformuluotas vienas iš svarbiausių parlamentinės

sistemos principų – vyriausybės atsiskaitymo parlamentui principas. Tačiau

tuo metu konstitucijose atsiranda normų, kurių tikslas – užtikrinti

vyriausybių tvirtumą, sustiprinti jų nepriklausomybę nuo parlamento.

Po Antrojo pasaulinio karo vykdomosios valdžios stiprinimo tendencijos

išliko. Jeigu anksčiau priversti vyriausybę atsistatydinti užtekdavo

parlamente (paprastai Žemutiniuose rūmuose ) surinkti paprastą balsų

daugumą (dalyvaujančiųjų ar esančių sąraše), neteikiant į Ministro

pirmininko postą naujos kandidatūros (destruktyvus votumas), tai

naujausiųjų konstitucijų tekstuose atsiranda įvairių straipsnių,

stiprinančių vyriausybių pozicijas parlamentų atžvilgiu. Pavyzdžiui, VFR

Pagrindiniame įstatyme 1949 m. buvo nustatytas “konstruktyvus votumas”,

t.y. kancleris gali būti atstatydintas tik naujo kanclerio išrinkimo atveju

(67 str.). Prancūzijoje (pagal 1958 m. Konstituciją) ir Ispanijoje (pagal

1978 m. Konstituciją) įvestas kiek kitoks vyriausybės stiprinimo

mechanizmas. Pavyzdžiui, jeigu balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe

inicijuoja pati vyriausybė, tai reikalingas vienoks rūmų deputatų balsų

skaičius, o jeigu nepasitikėjimą pareiškia patys parlamentarai, tai

balsavimo procedūra tampa žymiai griežtesnė.

Konstitucionalizmo evoliucijoje įvyko pastebimi santykių pokyčiai ir

taip parlamentų rūmų (Aukštesniųjų ir Žemesniųjų). Pirmiausiai pakito

Aukštesniųjų rūmų statusas: mažėjo jų kompetencija, atstovavimo galimybės,

rūmų formavimo sistemos ir t.t. Konstitucionalizmo raidos pirmajame etape

Aukštesnieji parlamentų rūmai reprezentavo aristokratijos sluoksnius ir

dažniausiai buvo formuojami paskyrimo arba paveldėjimo būdu. Bet jau XIX a.

atsiranda parlamentų, kurių Aukštesniųjų rūmų atstovai renkami

(Belgijos senatas pagal 1831 m. Konstituciją, Nyderlanduose – Generaliniai

luomai pagal 1815 m. Konstituciją). Tuo laikotarpiu Europoje pradeda

formuotis ir vienpartiniai parlamentai, kurių atsiradimą sąlygojo

atitinkamų valstybių konstitucijos : Graikijos (1864 m.), Bulgarijos

kunigaikštystės (1879 m.), Serbijos karalystės (1903 m.).

Aukštesniųjų parlamento rūmų pozicijų silpnėjimo ir nunykimo

tendencija konstitucionalizmo raidoje išliko ir vėlesniais laikotarpiais.

Didžiojoje Britanijoje 1911 m. aktai susilpnino Lordų rūmų įstatymų leidimų

teises. Prancūzijos Respublikos Taryba pagal 1946 m. Konstituciją neteko

didžiulių Trečiosios Respublikos Senato teisių. Aukštesniųjų parlamento

rūmų pozicijų silpnėjimo tendencija, atsiradusi paskutiniaisiais

dešimtmečiais, rodo Aukštesniųjų rūmų statuso prisitaikymą prie vyriausybių

pozicijos.

Europos konstituciniame įstatymų leidimo modelyje tarpukario

laikotarpiu ssusiformuoja savita konstitucinės kontrolės sistema, iš esmės

besiskirianti nuo amerikietiškosios. Jeigu amerikietiška konstitucinės

kontrolės sistema vykdoma teismų ir paprastų teisėjų, tai europietiškoji

sistema grindžiama specialiai tam sukurta institucija – Konstituciniu

Teismu. Konstituciniai europietiškojo modelio teismai įkurti Austrijoje

(1920 m. Konstitucija) Čekoslovakijoje (1920 m. Konstitucija), Ispanijoje

(1931 m.). Po Antrojo pasaulinio karo Europoje prasidėjo konstitucinių

teismų kūrimo “antroji banga”: kai kuriose valstybėse buvo atkuriami bei

reorganizuojami senieji ar steigiami naujieji konstituciniai teismai.

Kuriamas Austrijos teismas, įkuriami teismai Italijoje ir VFR. Tokie pat

teismai steigiami Turkijoje ( 1961 m. Konstitucija) ; Jugoslavijoje (1963

m. Konstitucija) suformuojama Konstitucinė taryba. Trečiasis šio proceso

etapas išryškėjo 8 – 9-ame dešimtmečiuose. 1976 m. Portugalijos ir 1978 m.

Ispanijos konstitucijose įteisinama konstitucinės kontrolės institucija,

nuo 1992 m. ima veikti Lenkijos Konstitucinis tribunolas. Europietišką

konstitucinės kontrolės sistemą išsirinko ir dauguma Vidurio Europos

valstybių.

Europietiška konstitucinės kontrolės sistema iš esmės skiriasi nuo

tradicinės (amerikietiškosios). Pastarojoje bendrosios jurisdikcijos teismų

teisėjai valstybių vadovų skiriami iki gyvos galvos, tačiau yra nustatyta,

kokio amžiaus sulaukę teisėjai išeina į pensiją. Skiriant teisėjus

atsižvelgiama į kandidatų kvalifikaciją ir jų politines pažiūras. Tiesa,

teisėjai skiriami iki gyvos galvos ir keičiantis valstybės vadovams, pamažu

teisėjų politinė orientacija susiniveliuoja. Europietiškoje kontrolės

sistemoje konstitucinių teismų teisėjai skiriami atitinkamam laikotarpiui:

Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje – 9 metams ; Vokietijoje, Austrijoje –

12 metų.

Kai kuriose šalyse konstitucinių teismų sudėtis nuosekliai

atnaujinama. Toks sudėties atnaujinimas leidžia skirti teisėjus,

geriau

suvokiančius esamas realijas. Tokia teisėjų skyrimo metodika nemenkina

teisėjų nepriklausomybės. Šiuo atveju teisėjų nepriklausomybė užtikrinama

negalint jų nušalinti, bet draudžiant tuos pačius asmenis skirti antrai

kadencijai. Daugumoje Europos valstybių negalima skirti teisėjų antrai

kadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjus skiria ir jų kompetenciją nustato

ne viena kuri nors instancija, o kelios. Tai ir rodo ypatingą šio kontrolės

organo svarbą.

Kaip rodo praktika, tokia teisėjų atranka, jų darbo specifika suteikia

jiems tam tikro pranašumo prieš amerikietiškos sistemos teisėjus.

Paprastųjų teismų teisėjams subjektyviai sunkiau “pakilti” virš įstatymo ir

pasižiūrėti į tą patį įstatymą grynai iš Konstitucijos pozicijų.Be to,

daugybė teismų, turinčių teisę priimti konstitucinius sprendimus, veikia

izoliuotai dažnai net prieštaringai. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo

teisėjai turi kitokių veiklos galimybių : jie gali sėkmingiau koordinuoti

savo darbą, nuodugniau įsigilinti į konkrečią problemą.

Konstitucionalizmo evoliucija į Pagrindinių įstatymų reguliavimo sritį

įtraukė nuostatas, liečiančias tarptautinių santykių ir valstybės užsienio

politikos funkcijų reguliavimo, karo paskelbimo ir taikos sudarymo

problemas. Tokios reguliavimo normos pasirodė dar XIX a. pabaigoje

(Italijos 1848 m. Pagrindinio statuto 5 str., 1826 m. Portugalijos

Konstitucinės chartijos 75 str.; 1866 m. Danijos Konstitucijos 15 str. ir

t.t.). Kaskart tarptautines problemas liečiančių straipsnių skaičius augo

ir pastaruoju metu daugelis Vakarų Europos konstitucijų reguliuoja

svarbiausius tarptautiniams santykiams priskiriamus klausimus.

Tarptautinei sferai priskiriamos šios problemos: 1) valstybės

tarptautinės veiklos principai ; 2) karo paskelbimo ir taikos sudarymo

klausimų reguliavimas ; 3) vvidaus ir tarptautinių teisės normų suderinimas

; 4) valstybės organų kompetencijos ir įgaliojimų, ratifikuojant

tarptautines sutartis, normų nagrinėjimas ir įvertinimas; 5) tarptautinių

normų, susijusių su žmogaus teisių gynimu – pilietybės, pabėgėlio statuso

suteikimo ir pan. – reguliavimas.

Tarptautiniams santykiams ypatingai svarbūs du konstitucinio

reguliavimo principai:

taikios užsienio politikos principų įtvirtinimas ir atsisakymas nuo

karo, kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės;

galimybė valstybės suverenitetą pripažinti pavaldžiu tarptautiniams

organams.

Teisės normos, reguliuojančios šalies elgesį santykiuose su kitomis

valstybėmis, aptinkamos jau pirmosiose rašytinėse konstitucijose. 1791 m.

Prancūzijos Konstitucijos 6 skyriuje rašoma, kad “prancūzų tauta atsisako

bet kokių grobikiškų karų ir jokiu būdu nenukreips savo ginkluotųjų pajėgų

prieš kitų tautų laisvę”. XX a. pradžioje panašaus pobūdžio straipsniai

buvo įtraukti į Olandijos Konstituciją, Airijos Konstituciją (1937 m. 29

str.).

Po Antrojo pasaulinio karo valstybių, deklaruojančių taikią užsienio

politiką, skaičius žymiai išaugo. Pavyzdžiui, Italijos 1947 m.

Konstitucijos 11 str. 1949 m. VFR Konstitucijoje neužfiksuotas tiesioginis

atsisakymas nuo karo, bet 26 str. pažymėta, kad veiksmai, skatinantys

agresinį karą, laikomi antikonstituciniais.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos konstitucionalizmo raidoje

išryškėjo tendencijos, būdingos tik paskutiniajam laikotarpiui. Valstybių,

įeinančių į Europos bendriją (nuo 1993 m. Europos Sąjunga), konstitucijose

atsiranda įstatyminiai aktai, leidžiantys atsisakyti dalies valstybinio

suvereniteto tarptautinių organizacijų naudai. Kai kurios Europos valstybės

savo konstitucijose numatė nacionalinių valstybinių sistemų pavaldumo

galimybę tarpvalstybinėms institucijoms dar prieš susikuriant Bendrajai

rinkai. Taip padarė Prancūzija (1946 m. Konstitucijos preambulė), Italija

(1947 m. Konstitucija), VFR (1949 m. Pagrindinis įstatymas).Kitos valstybės

įvedė konstitucijų pataisas stodamos į bendrąją rinką ar truputį vėliau.

Konstitucijos pataisas padarė Olandija (1956 m.), Liuksemburgas (1956 m.),

Airija (1972 m.), Belgija (1970 m.), Portugalija (1982 m.). Airija,

Švedija, Suomija, nuo 1993 m. įstojusios į Europos sąjungą, taip pat turės

atitinkamai pakoreguoja savo konstitucijas.

Valstybių – Europos Sąjungos narių – konstitucijose pripažįstama, kad

Sąjungos teisės normos turi viršų prieš nacionalines teisės normas. Kitaip

tariant, Europos Sąjungos teisės normos turi būti bendrų galių, t.y.

privalomos visoms į Sąjungą įeinančioms šalims.

Valstybių priklausymas Europos Sąjungai pirmiausiai atsiliepė

nacionalinių parlamentų funkcijoms ir įgaliojimams. Jau pats faktas, kad

Europos sąjunga leidžia reglamentus (įstatyminius aktus), privalomus visoms

narėms, rodo, kad kai kurių klausimų svarstymo kompetencija iš nacionalinių

parlamentų pereina Europos Sąjungai . Pavyzdžiui, 1975 m., kai buvo

nustatyti tiesioginiai mokesčiai Sąjungos naudai, pinigai iš nacionalinių

biudžetų buvo pervedami į sąjunginių biudžetą praktiškai be parlamentų

svarstymo, kadangi pastarieji niekaip negalėjo daryti įtakos šiam procesui.

1975 m. “europietiškas biudžetas” tapo nepriklausomu nuo nacionalinių

parlamentų ir Sąjunga ėmė naudotis visiška finansine autonomija.

Naujas žingsnis žengtas į politinę, ekonominę ir juridinę integraciją,

kai Vakarų Europos valstybės ratifikavo Mastrichto susitarimą (1992 m.

vasario 7 d.). Tai pareikalavo ir konstitucinių reformų. Valstybės,

ratifikavusios šį susitarimą, įsipareigojo suteikti rinkimų teisę

užsieniečiams – Sąjungos narių piliečiams – į vietinės valdžios organus.

Paskutiniosios VVakarų Europos valstybių Konstitucijos reformos dar

labiau išryškino konstitucinių teisinių normų internacionalizavimo procesą,

atskleidė Pagrindiniuose šalių įstatymuose fiksuojamas spartėjančias

integracijos tendencijas.

1 lentelė. Pasaulio valstybių valdymo forma ir konstitucijos priėmimo

data.

|Valstybė |Valdymo forma |Konstitucijos |

| | |priėmimo data |

|Airija |Respublika |1937 |

|Albanija |Respublika |1991 |

|Alžyras |Prezidentinė respublika |1976 |

|Australija |Konstitucinė monarchija |1901 |

|Austrija |Federatyvinė respublika |1920 |

|Belgija |Konstitucinė monarchija |1931 |

|Bolivija |Prezidentinė respublika |1967 |

|Brazilija |Prezidentinė federatyvinė |1969 |

| |respublika | |

|Bulgarija |Respublika |1991 |

|Čekija |Respublika |1992 |

|Čilė |Respublika |1981 |

|Danija |Konstitucinė monarchija |1953 |

|Didžioji |Konstitucinė monarchija |Susistemintos |

|Britanija | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Egiptas |Prezidentinė respublika |1971 |

|Filipinai |Prezidentinė respublika |1973 |

|Graikija |Prezidentinė respublika |1975 |

|Hondūras |Prezidentinė respublika |1965 |

|Indija |Federatyvinė respublika |1950 |

|Indonezija |Prezidentinė respublika |1945 |

|Ispanija |Konstitucinė monarchija |1978 |

|Italija |Respublika |1947 |

|Izraelis |Respublika |Susistemintos |

| | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Japonija |Konstitucinė monarchija |1947 |

|Jordanija |Konstitucinė monarchija |1952 |

|JAV |Prezidentinė federatyvinė |1787 |

| |respublika | |

|Kanada |Konstitucinė monarchija |1982 |

|Kenija |Prezidentinė respublika |1963 |

|Kinija |Respublika |1982 |

|Kipras |Respublika |1960 |

|Kolumbija |Prezidentinė respublika |1886 |

|Šiaurės Korėja |Respublika |1972 |

|Pietų Korėja |Respublika |1980 |

|Kuveitas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Lenkija |Respublika |1991 |

|Liuksemburgas |Konstitucinė monarchija |1868 |

|Malta |Respublika |1964 |

|Marokas |Konstitucinė monarchija |1972 |

|Meksika |Prezidentinė federatyvinė |1917 |

| |respublika | |

|Monakas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Naujoji Zelandija|Konstitucinė monarchija |Susistemintos |

| | |konstitucijos |

| | |nėra |

|Nepalas |Konstitucinė monarchija |1962 |

|Nigerija |Federatyvinė respublika |1979 |

|Norvegija |Konstitucinė monarchija |1814 |

|Olandija |Konstitucinė monarchija |1983 |

|Portugalija |Respublika |1976 |

|Prancūzija |Prezidentinė respublika |1958 |

|Rumunija |Respublika |1991 |

|Senegalas |Respublika |1963 |

|Singapūras |Respublika |1963 |

|Sirija |Prezidentinė respublika |1973 |

|Suomija |Prezidentinė respublika |1919 |

|Švedija |Konstitucinė monarchija |1975 |

|Šveicarija |Federatyvinė respublika |1848 |

|Turkija |Respublika |1982 |

|Venesuela |Prezidentinė respublika |1961 |

|Vengrija |Prezidentinė respublika |1989 |

|Vokietija |Federatyvinė respublika |1949 |

II. NERAŠYTINĖ KONSTITUCIJA (ANGLIJA)

1. Anglijos konstitucionalizmo raida

Anglų ir Europos valstybių teisės raida vystėsi skirtingais keliais.

Daugiausia dėl teisės technikos skirtumų Anglija, skirtingai nuo daugelio

valstybių – romėnų teisės tęsėjų – per eilę šimtmečių sukūrė savitą teisinę

kultūrą, kuri niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje

konstitucijoje. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę

konstituciją (1653 m. “Valdymo įrankis”), iki šiol galioja nerašytinė

konstitucija, susidedanti iš atskirų parlamento aktų ir konstitucinių

papročių bei precedentų.

Normanai, 1066 m. nukariavę Angliją, įvedė plačią ir efektyvią

administracinę struktūrą – biurokratiją. 1164 m. Anglijoje priimtas

Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir

bažnytines jurisdikcijos ribas. Tačiau popiežiui pagrasinus atskirti

karalių Henriką II nuo bažnyčios, pastarasis buvo priverstas atsisakyti

Klorendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos.

Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m.

Didžioji laisvių chartija, kurios tekstas, 1297 m. patvirtintas parlamento,

tapo parlamento statutu.

Didžioji laisvių chartija

reikalavo bendradarbiavimo tarp karaliaus

ir didikų. 1240 m. Didžioji Taryba oficialiai šitą bendradarbiavimą

įformino. Ilgainiui du organai išsivystė į Bendruomenių rūmus ir Lordų

rūmus – pirmąsias atstovaujamąsias institucijas, demokratinės politinės

sistemos pirmtakus.

Nuo XVIII a. pradžios Anglijos visuomenės struktūra ir visuomeniniai

santykiai ėmė keistis buržuazijos naudai. Parlamente ėmė stiprėti

prieštaravimai karaliaus valdžiai. 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją

“Teisės peticiją”. Dokumente buvo kritikuojama karaliaus valdininkų

savivalė, renkant mokesčius, be teismo baudžiant žmones. “Teisės

peticija”pamėginta atgaivinti demokratines Didžiosios laisvių chartijos

idėjas, kurias opozicija vertino kaip ribojančias tautos labui karaliaus

valdžią.

Anglijos parlamentas (dėl ilgos veiklos (1640-1653) istorijoje

žinomas Ilgojo parlamento vardu) tapo organizuojančia ir vadovaujančia

kovos su karaliumi jėga. Jau parlamento veiklos pradžioje parlamente

susiformavo dvi politinės srovės:

• karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia

iš feodalinės aristokratijos ir anglikonų dvasininkijos

(kavalieriai);

• opozicija, parlamento šalininkai, siekę reformų (puritonai).

Parlamentarai, bijodami, kad karalius nepaleistų Bendruomenių rūmų,

1641 m. priėmė “Trimetį aktą”, kuriuo valdovui buvo atimta teisė be

Bendruomenių ir Lordų rūmų sutikimo paleisti parlamentą.

1641 m. gruodžio 1 d. buvo išleistas programinio pobūdžio aktas,

pavadintas Didžiąja remonstracija. Jame bbuvo siūlomos naujos politinės ir

ekonominės reformos- karaliaus patarėjai, pasiuntiniai ir kiti valdininkai

privalėjo turėti parlamento pasitikėjimą.

Dėl šių, taip pat kitų Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus

valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek priklausoma nuo parlamento, kad

praktiškai Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine

monarchija. Ir tai buvo pasiekta parlamentiniu “konstituciniu” keliu.

Tačiau opozicijos skilimas (iš puritonų tarpo susiformavo trys

politinės grupuotės: presbiterionai, independentai, leveleriai) ir

nesutarimai paskatino karalių 1642 m. pradėti pilietinį karą su parlamento

šalininkais. 1649 m. sausio 30 d. Karoliui Stiuartui buvo nukirsta galva.

1649 m. kovo 19 d. Bendruomenių rūmai išleido “Aktą dėl Anglijos paskelbimo

laisva respublika”, kuriame skelbiama, kad valstybė bus valdoma “kaip

respublika ir laisva valstybė”, “be karaliaus ir Lordų rūmų. Tačiau 1660

m. Bendruomenių rūmuose buvo restauruota monarchija: į sostą pakviestas

Karolio I sūnus, pasivadinęs Karoliu II. Parlamentas 1679 m. priėmė

įstatymą, žinomą “Habeas corpus act” pavadinimu, kuriuo buvo garantuota

asmens laisvė, nustatytos tikslios suėmimo ir patraukimo į teismą

taisyklės. Šis aktas, reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės

garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos)

pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. 11688 m. po rūmų perversmo į

sostą sėdo Vilhelmas III, iš anksto pažadėjęs užtikrinti “laisvę anglų

tautos parlamentui”. Naujojo karaliaus ir parlamento tarpusavio santykių

principai buvo užfiksuoti Teisių bilyje (1689 m.).

Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima suskirstyti į tris dalis:

• karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento

sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą (1 str.) ir ką

nors atleisti nuo įstatymo vykdymo (2 str.); imti bet kokias

rinkliavas karūnos naudai be parlamento sutikimo (4 str.); už

žodžius, pasakytus parlamente, uždrausta persekioti kitur, kaip ttik

parlamente (9 str.);

• valdinių teisės: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į

karalių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento

rinkimai turi būti laisvi (8 str.);

• teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų,

žiauriai bausti (10 str.); prisiekusieji turi būti kviečiami

atlikti savo pareigas pagal sąrašą (11 str.); neteisėtas yra

bažnyčios teismų steigimas ( 3 str.).

Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos

santvarką – teisiškai apibrėžė karaliaus valdžią, iškeldamas įstatymą virš

monarcho galios. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės

teisės principai – parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė

parlamento teisė nustatyti mokesčius, karinį kontingentą ir t.t.

Įsitvirtinus konstitucinei monarcijai toliau buvo apribojama karaliaus

valdžia. 1701 m. parlamentas priėmė Teisių bilio papildymą – “Santvarkos

aktą” (sosto paveldėjimo įstatymą). Aktas garantavo sosto paveldėjimą

protestantų atstovui ir atėmė teisę į sostą Jokūbo II sūnui. Aktu buvo

patvirtinta nauja valstybinė santvarka, t.y. parlamento valdžios apribotos

karaliaus prerogatyvos. Karalius nebetvirtino mokesčių, tai darė ministras

– jis rengdavo ir pasirašydavo įstatymą. Buvo paskelbta, kad karalius

negali keisti teisėjų, nustatyta, kad parlamento nariu negali būti žmogus,

tarnaujantis karaliui ar gaunantis iš jo pensiją. Taigi, pagrindinė ir

svarbiausia “Santvarkos akto” idėja – patvirtinant parlamentą esant

centrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu sumenkinamas

karaliaus vaidmuo valstybėje, t.y. pratęsiama ir pagilinama tendencija

aiškiai išreikšta jau Teisių bilyje.

Ta pati tendencija buvo ggilinama ir kitaip – precedentais, dažnai

visai atsitiktiniais. Pavyzdžiui, karaliai Jurgis I ir Jurgis II, būdami

svetimšaliai ir nemokėdami anglų kalbos, stengėsi nedalyvauti Ministrų

kabineto posėdžiuose. Kai Jurgis IV vėl pamėgino grįžti į šiuos posėdžius,

jam buvo atsakyta, remiantis jau buvusiu precedentu. Nuo šiol tapo

tradicija, kad karalius kabineto posėdžiuose nedalyvauja.

XVIII a. pabaigoje ėmė formuotis taisyklė, kad kabinetas, netekęs

parlamento pasitikėjimo, turi atsistatyti (pirmą kartą – 1782 m.) arba

paleidžia Bendruomenių rūmus ir skiria naujus rinkimus (pirmą kartą – 1784

m.). Tai iš esmės užbaigė partinio valdymo formavimosi procesą.

Dėl konstitucinių įstatymų ir precedentų karalius pamažu virto tik

formalia valstybės galva. Jam pavesta atstovauti valstybę tarptautiniuose

santykiuose, skelbti karą ir t.t. Tačiau monarchas veikia tik ministrų

patariamas.

Daugiausia dėl konstitucinių precedentų Anglijoje savaime susiklostė

režimas, greitai paplitęs toli už jos ribų ir imtas vadinti parlamentiniu

režimu, savo klasinę išraišką įgavęs apie XIX a.

Anglijos parlamentinei sistemai buvo būdinga:

• valdžios viršūnė susidėjo iš suverenaus parlamento plačiąja prasme,

t.y. iš karūnos ir abiejų rūmų. Parlamento galią lėmė tai, kad

valstybėje, nesant parlamento, veiklą reglamentuojančios rašytinės

konstitucijos, parlamento galios nevaržė jokios šio pobūdžio

normos. Tą galią vaizdžiai apibūdino amžininkai: parlamentas gali

viską, išskyrus vyrą padaryti moterim, ir atvirkščiai;

• vykdomoji valdžia kilo iš tautos renkamo parlamento ir buvo jam

atsakinga, ir tai buvo išreiškiama formule “parlamentas leidžia

įstatymus ir valdo per ministrų kabinetą”;

• nors įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia tiesiogiai

nesijungė, bet turėjo galimybes veikti viena kitą: ministrų

kabinetas, skiriamas monarcho, bet už savo veiklą atsakė

parlamentui; per kontrasignaciją parlamentas galėjo kontroliuoti

karaliaus veiklą, nes už jo aktus atsakomybę prisiėmėm kabinetas;

ministras pirmininkas parlamentą galėjo paleisti prieš laiką ir

t.t.

Tačiau XX a. pradžioje parlamento vaidmuo ženkliai sumažėjo, kai

vyriausybė gavo teisę parlamento priimtų įstatymų įgyvendinimui leisti

poįstatyminius aktus, skirtus įstatymo nuostatoms konkretizuoti ir plėtoti.

Laikui einant poįstatyminių aktų skaičius augo ir žymiai viršijo įstatymų

skaičių.

Pagrindine valstybės institucijų sistemos grandimi tolydžio tapo

ministrų kabinetas, XVIII a. išsiskyręs iš Slaptosios tarybos. Šiandien

aukščiausių valstybės institucijų konstrukcija ir tarpusavio santykiai

Anglijoje remiasi formule: “Ministrų kabinetas valdo ir leidžia įstatymus

per parlamentą”.

Susiformavus konstitucinei monarchijai, padidėjus parlamento reikšmei,

labai aktualus tapo renkamosios jo institucijos – Bendruomenių rūmų

formavimo sistemos demokratinimas siekiant išplėsti elektorato skaičių.

XIX a. pradžioje rinkimuose galėjo dalyvauti tiktai turintys labai

aukštą turto cenzą, vyriškos lyties asmenys, sulaukę 21 m. amžiaus ir

pragyvenę tam tikroje teritorijoje iki rinkėjų sąrašų sudarymo ne mažiau 6

mėnesius. 1832 m. išleistas “Tautos atstovavimo aktas”, pakoregavęs amžių

senumo sistemą, gerokai išplėtė rinkėjų korpusą, suteikdamas balso teisę

vidutiniam sluoksniui (rinkėjų skaičius padidėjo ketvirčiu milijono).

Tačiau aktas vis dėlto išsaugojo turto cenzo reikalavimus ir rinkimuose

galėjo dalyvauti

tik apie 5 proc. Gyventojų. Papildomai balsavimo teisė

išplėsta 1867 m. (balsavimo teisę įgijo nuomininkai, mokantys 12 svarų

sterlingų metinę nuomą, dvasininkai, universitetų absolventai ir pan.).

1884 m. elektoratas buvo padvigubintas (iki 50 proc. suaugusių vyrų),

suteikiant balsavimo teisę žemės ūkio darbininkams ir šachtininkams. 1918

m. visi vyrai, sulaukę 21 metų (atitikę sėslumo cenzą) ir jų žmonos (nuo 30

metų) gavo teisę balsuoti. 1928 m., sumažinus amžiaus cenzą moterims iki

21 metų, Didžiojoje Britanijoje įvesta visuotinė balsavimo teisė. Paskutinė

rinkimų reforma Anglijoje buvusi 1969 m. Jos metu rinkėjų –– vyrų ir moterų

– amžiaus riba tapo 18 metų. Tuo rinkimų teisės demokratinimas buvo

baigtas. Taigi, nuo siauros luominio atstovavimo sistemos iki demokratinių

visuotinių rinkimų Anglija palengva ėjo beveik du šimtus metų.

Elektorato išplėtimas sudarė konstitucines sąlygas politinių partijų

vaidmens kaitai. Įvedus kandidatų registracijos tvarką, partijos

organizacine prasme išėjo iš parlamento sienų, atsirado partinės

organizacijos, turėjusios tikslą atitinkamą partiją remti ir padėti jai

rinkimuose. XIX a. 7-8 dešimtmečiais tapo įsteigti centriniai partijų

organai. 1906 m. susikūrė leiboristų partija, iškėlusi sau tikslą

parlamentiniais metodais ginti darbo žmonių interesus.

Nukrypimas nnuo partijos linijos yra labai retas: jeigu daugiau kaip

keletas partijos narių pradeda nesutikti, partijai gresia nepasitikėjimo

votumas. Jauni partijos nariai – “užpakalinis suolas” – daro karjerą tik

balsuodami kartu su partija; partija apmoka jų rinkiminės kampanijos

išlaidas. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad parlamentinė sistema su

daugumos partija yra plebiscitinė diktatūra. Ministrai pirmininkai

paprastai, kol pasiekia šį postą, turi įveikti daugybę tarpinių barjerų

partijos vidaus kovose. Jie “neįkrenta” į vyriausybę iš šalies, kaip kad

gali atsitikti, tarkim, JAV.

Konstitucinės sąlygos Anglijoje apsprendžia ne tik partijų vidinę

drausmę, bet ir jų vaidmenį parlamente bei santykį su visuomene.

Laimėjusi rinkimus politinė partija formuoja Ministrų kabinetą, o tos

partijos vadovas tampa ministru pirmininku. Parlamentinė demokratija turi

lanksčią pasitraukimo sistemą. Kadangi pralaimėjęs kabinetas ir ministras

pirmininkas vis tiek sugrįžta į parlamentą – kaip konstruktyvi opozicija –

tai jų išėjimas nėra toks griežtas, kaip tai atsitinka, pavyzdžiui,

pralaimėjus JAV prezidentui.

Taip pat, lyginant su prezidentine vyriausybe, parlamentinės

demokratijos sąlygomis valdančiosios politinės partijos gali efektyviau

priiminėti sprendimus. Tačiau greta to parlamentinė demokratija nustato ir

griežtesnius atsiskaitymo kriterijus: rinkėjai žino ką kaltinti nesėkmingos

politikos atveju, – valdančiąja partiją. Jokių atleidimų ir bandymų

suversti kaltę kitam.

Nesant Anglijoje rašytinės konstitucijos, kurioje paprastai tam tikra

vieta skiriama piliečių teisėms ir laisvėms reglamentuoti, šioje šalyje

visas status libertatis sutelpa į teisinį asmens neliečiamybės

reglamentavimą keliuose garsiuose aktuose – Didžiojoje laisvių chartijoje,

“Habeas corpus act”, “Teisės peticijoje” ir kt. Teisių ir laisvių sąrašo

(katalogo) žodžio ir spaudos susirinkimų, sąjungų, sąžinės ir kitų – anglų

konstitucinė tradicija nežino, visos šios ir kitos kazuistinės teisės ir

laisvės nėra individualizuotos. Bet tai nereiškia, kad piliečių teisės ir

laisvės nepripažįstamos. Šių laisvių nnebuvimas nelaikomas ir konstitucinės

teisės trūkumu, net atvirkščiai: pripažįstama, kad galima visa, kas

nedraudžiama, o nedraudžiama visko tiek daug, kad to ir išskaičiuoti

neįmanoma; nepilnas leistino katalogas tik reiškiąs nepagrįstą neigimą to,

kas į tą sąrašą nepakliuvo, todėl geriau apsieiti visai be tokio katalogo,

nei turėti jį blogą ar nepilną.

2. Anglijos konstitucinės monarchijos ypatumai

Didžiosios Britanijos istorinės raidos ypatumai lėmė ir Konstitucijos

savitumus. Tačiau šie skiriamieji bruožai priskiriami tik Konstitucijos

formai, bet ne jos turiniui ir esmei. Jos forma yra nesusisteminta,

susidedanti iš dviejų dalių – rašytinės ir nerašytinės.

Šios dalys skiriasi savo struktūra ir šaltiniais.

Rašytinė dalis sujungia statutinę teisę, t.y. įvairius skirtingose

epochose parlamento priimtus aktus (įstatymus), reguliuojančius

konstitucinio turinio klausimus (nė vienas iš jų nelaikomas pagrindiniu

įstatymu) ir teismų sprendimus (precedentus), turinčius konstitucinio

įstatymo galią. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai,

bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniai aktais

laikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu,

fiksuoti jie popieriuje, ar ne. Nerašytiniais lieka tik įstatymai, kurių

nepriiminėja parlamentas.

Nerašytinei daliai priskiriami niekur juridiškai nepublikuoti

konstituciniai susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybės gyvenimo

klausimus. Šie susitarimai, arba įprastinės teisės sistema, Didžiojoje

Britanijoje laikomi konstitucinės teisės pagrindu.

Paprotinės teisės sistema turėjo įtakos įstatymams ir įvairiems

aktams: ministrų skyrimo, kolektyvinės kabineto atsakomybės, parlamento

paleidimo, tarptautinių sutarčių sudarymo, karo paskelbimo ir t.t.

Praktikoje šios prerogatyvos priklauso monarchui, kai jas patvirtina

valdžioje esanti vvyriausybė.

Konstitucinių susitarimų istorinė kilmė yra labai skirtinga. Dalis jų

– politinės kovos rezultatas. Tam tikrą vaidmenį suvaidino ir

egzistuojančios praktikos lėta evoliucija, prisitaikymas prie

besikeičiančių sąlygų. Niekas negali priversti laikytis konstitucinių

papročių, jei nėra specialios kontroliuojančios institucijos. Parlamentas

–suvereniteto sergėtojas (teoriškai) – gali bet kada priimti naują įstatymą

ar panaikinti egzistuojantį.

Parlamento suverenitetas – pagrindinis britų konstitucinės teisės

principas – kartu priklauso ir įprastinės teisės kompetencijai: parlamento

suverenitetas ne kartą buvo tvirtinamas teismų (1840 m. teismas pripažino

parlamentui teisę teisti savo narius už įstatymų nevykdymą, o 1884 m.

teismas patvirtino parlamento teisę tvarkyti savo vidaus reikalus).

Statutinė teisė nėra susisteminta ir yra fragmentinio pobūdžio. Nėra

tikslios konstitucinių susitarimų apskaitos, bet manoma, kad tokių aktų yra

apie 4 tūkstančius ir jų skaičius vis auga. Kai kurie parlamento aktai yra

grynai konstituciniai (1911 ir 1949 m. Parlamento aktai; 1949, 1969, 1974

m. Rinkimų teisės įstatymai; 1975, 1985 m. Savivaldos aktai).

Anglijos konstitucinės teisės sistema aprėpia visus jos reguliuojamus

aspektus, tačiau nei vienas iš teisės sudedamųjų komponentų – teismų

sprendimų, įstatymų ar papročių nepretenduoja į pagrindinių principų

vaidmenį. Visų jų kilmė yra sąlygojama konkrečių įvykių, atskirų poreikių

ar aplinkybių.

Viena iš Britanijos Konstitucijos ypatybių – lankstumas. Tai reiškia,

kad ji gali būti keičiama be jokių ypatingų procedūrų, įprastine parlamento

darbo tvarka ar teismo sprendimu.

Kita ypatybė – konstitucinės priežiūros organų nebuvimas, nes

neįmanoma naujai išleidžiamų aktų, teismo sprendimų lyginti su jau

veikiančiais parlamento įstatymais ar teismų sprendimais, jeigu jie neturi

išskirtinės juridinės galios. Tuo labiau neįmanoma nustatyti, ar išleistas

aktas atitinka niekur juridiškai neįformintą konstitucinį susitarimą.

Konstitucijos savitumas lemia, jog mokslininkų juristų

apibendrinantieji darbai, konstitucijos rašytinių ir nerašytinių normų

analizė pripažįstama konstituciniais teisės šaltiniais.

Didžiosios Britanijos Konstitucijai būdingas didelis formalizmas:

daugelis normų, institucijų, sukurtų prieš daugelį metų, oficialiai veikia,

nes nėra panaikintos. Toks formalizmas atskleidžia pasenusių įstatymų

atotrūkį nuo realios tikrovės. Tai ypač akivaizdu iš teiginių apie

valstybinės valdžios organų funkcijas ir santykius. Kaip konstitucinė

monarchija, valstybė teoriškai valdoma karaliaus, kuris turi plačius

juridinius įgaliojimus: vykdomosios, teisminės valdžios, bažnyčios galva,

ginkluotojų pajėgų vadas, sudėtinė įstatymų leidimo dalis ir pan. Pagal

Konstituciją monarchui valdyti padeda jam pavaldi Slaptoji Taryba.

Teoriškai karalius suteikia įgaliojimus įstatymų leidžiamiesiems,

vykdomiesiems ir teisėtumo organams. Tačiau faktiškai valdo Vyriausybė, o

tiksliau – Ministras Pirmininkas, kuriam partiniu principu paklūsta

didžioji Bendruomenių rūmų dalis. Šiandien net Slaptoji Taryba formuojama

be monarcho sutikimo.

Didžiosios Britanijos vyriausybės samprata skiriasi nuo kitų Europos

valstybių. Vyriausybę sudaro du valdžios organai: Vyriausybė, susidedanti

iš visų ministrų, ir Kabinetas, į kurį įeina apie 20 Vyriausybės ministrų.

Vyriausybei vadovauja Ministras pirmininkas – partijos, laimėjusios

rinkimus į Bendruomenių rūmus, lyderis. Jo įgaliojimai labai dideli: jis

turi teisę skirti aukščiausius valstybinės valdžios pareigūnus: kabineto

narius ir ministrus; anglikonų bažnyčios vadovybę; aukščiausius teismo ir

administracijos atstovus.

Įstatymų

leidžiamoji valdžia pagal Konstituciją priklauso monarchui,

Lordų rūmams ir Bendruomenių rūmams (žr. 1 pav.). Tačiau britų parlamentas

– visų pasaulio parlamentų pradininkas – ir Bendruomenių rūmai (pagrindinė

jų sudedamoji dalis) prarado buvusią valstybės valdymo nepriklausomybę:

šiandien daugelį savo įgaliojimų parlamentas realizuoja Kabineto

atstovaujamas (partinės kontrolės mechanizmas). 1979 m. Bendruomenių

rūmuose buvo atlikta plati joje esančių komitetų reforma. Daugelis jų buvo

panaikinti ir vietoje jų sukurta 12 naujų komitetų, atitinkančių

ministerijų veiklą.

[pic]

1 pav. Didžiosios Britanijos parlamentinis valdymas

Aukštieji Parlamento rūmai – Lordų rūmai – ryškiausias Viduramžių

kultūros reliktas. ŠŠie rūmai daro įtaką įstatymų leidimo procesui ne tik

stabdydami įstatymų projektus, bet ir veikdami jų svarstymą. Lordų rūmų

veikla labai suaktyvėjo priėmus Aktą dėl pero titulo iki gyvos galvos

suteikimo. Ministras pirmininkas gavo teisę skirti į Lordų rūmus perus,

kurie turėjo tokias pat teises kaip ir paveldėjimo teisę turintys perai.

Naujųjų perų skyrimas turėjo suaktyvinti Lordų rūmų veiklą, taip pat

sustiprinti partinę vyriausybių poziciją. Pavyzdžiui, M.Thatcher 1979 –

1987 m. paskyrė 153 tarnybinius perus, iš kurių 64 buvo konservatoriai. Iš

viso 1958 – 1987 m buvo paskirti 544 perai (142 konservatoriai, 232

leiboristai, 25 liberalai, 145 nepriklausomi). Tačiau apskritai Lordų rūmų

dauguma yra konservatorių šalininkai. 1993 metais iš 1205 lordų, turinčių

teisę balsuoti, 477 (40 proc.) buvo konservatoriai, 111 – leiboristai, 272

– nepartiniai, 59 – liberalai.

Dvipartinės sistemos viešpatavimas leidžia tik vienai iš dviejų

(konservatorių ar leiboristų) partijų turėti daugumą Bendruomenių rūmuose.

Vyriausybė, kontroliuojanti šią daugumą, faktiškai vadovauja parlamento

veiklai. Praktiškai Vyriausybė naudojasi įstatymų leidimo iniciatyva: nė

vienas deputatų inicijuojamas įstatymas nebus priimtas, jeigu jis

nesusilauks Vyriausybės pritarimo. Tokia padėtis rodo Didžiosios Britanijos

parlamento įtakos mažėjimą.

Mokslininkai ir politikai dabar pripažįsta Britanijos Konstitucijos

archajiškumą. Pastarąjį dešimtmetį pradėta kalbėti apie kontinentinės

Europos pavyzdžio konstitucijos projektą. Šio proceso stimuliatoriumi tapo

žemyno valstybių integracija, Didžiosios Britanijos įstojimas į Europos

Sąjungą, tiksliai fiksuotų teisės aktų būtinybė.

Nerašytinė konstitucija egzistuoja ir Naujojoje Zelandijoje.

Panašios į nerašytines yra rašytinės nekodifikuotos konstitucijos. Jos

neturi straipsnių išdėstymo logikos. Pavyzdžiui, Švedijos rašytinė

nekodifikuota konstitucija susideda iš trijų aktų: 1974 m. Valdymo formos,

1810 m. Sosto paveldėjimo ir 1974 m. Spaudos laisvės aktų. Konstitucinis

yra ir 1974 m. Rigstago aktas. Tačiau šiuose įstatymuose neatsispindi

rinkimų, vvietinės savivaldos klausimai.

III. RAŠYTINĖS KONSTITUCIJOS (JAV KONSTITUCIJA)

Rašytinės konstitucijos. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno

(daugelyje šalių) arba kelių (Suomijoje, Švedijoje) Konstitucijos įstatymų,

susisteminančių visas Konstitucijos normas.

Pirmoji rašytinė Konstitucija – 1787 m. Jungtinių Amerikos Valstijų

Konstitucija. Bendros 13 nedidelių valstybių jungiančios federacinės

respublikos Konstitucijos priėmimas – neatsitiktinis aktas: jis buvo

sąlygotas realių ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių visuomenės

reikmių.

Konstitucijos tekstas buvo suformuluotas 1787 m. Filadelfijoje

susirinkusio konfederacijos Konvento, kurio sudėtis, beje, neatspindėjo

plataus atstovavimo. Iš 74 delegatų, išrinktų į Konventą, darbe dalyvavo 55

, dalis jų išvyko anksčiau llaiko ir tik 39 pasirašė Konstitucijos tekstą.

Konstitucija buvo ratifikuota atskirose valstijose išrinktų konventų.

Delavero valstija pirmoji 1787 m. gruodžio 7 d. patvirtino šį dokumentą, o

įstatymo galią jis įgavo tik 1788 m. birželio 21 d., kai jį ratifikavo

devintoji (Nju Džersio) valstija. Tik trys valstijos Konstituciją

patvirtino vienbalsiai, šešios – ratifikuodamos reikalavo į tekstą įtraukti

Teisių bilį.

Pagrindinė konstitucijos idėja – valdžios centralizavimas. Tačiau,

pagal ją, JAV – tai ne unitarinė, o federacinė, sąjunginė valstybė, kurios

sudėtyje egzistuoja valstijos, turinčios savo konstitucijas, savo įstatymų

leidybos, vykdomuosius ir teismo organus, gana plačias, bet jau gerokai

labiau nei Konfederacijos straipsnių, ribotas savo teises.

Valdžios išskaidymo teorija, socialinių – ekonominių teisių ir

laisvių, taip pat kurią išrutuliojo XVII – XVIII a. Europos politinės

minties atstovai, buvo nukreipta prieš feodalinio absoliutizmo santvarką,

kurioje visas valdymo funkcijas vykdė monarchas. JAV ši teorija įgavo naują

atspalvį, nes nustatė valdžios koncentracijos vienose rankose ribas ir iki

minimumo sumažino galimybę radikaliems elementams užgrobti šalies valdymo

svertus.

Naujos konstitucinės sistemos pagrindu tapo trys pagrindiniai

politiniai – teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas ir

teisinė konstitucinė priežiūra. Valdžios išskaidymo principas tarnauja

trijų valstybės valdžios šakų – įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų

valdžių organizacinei nepriklausomybei užtikrinti bei atitinkamoms

funkcijoms atskirti. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yra

atstovaujamos Kongreso, Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinai

savarankiškų aukščiausiosios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAV

valstybinės santvarkos demokratinius ppradus kaip tik “stabdžių ir atsvarų”

mechanizmo dėka. Nors toks valstybinės sistemos subalansavimas apsunkina

lankstumą ir operatyvumą, tačiau trukdo vienam kuriam nors valdžios organui

uzurpuoti visą valdžią.

Faktiškai santykiai tarp trijų pagrindinių valdžios organų – Kongreso,

Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo – nuolat keičiasi, tačiau pats valdžios

atskyrimo principas nekinta.

Valdžios išskaidymo principai atsispindi Konstitucijos straipsniuose.

JAV Konstitucija sudaryta iš trijų dalių:

1. Preambulė, kurios amerikiečių teisės doktrina nelaiko Pagrindinio

įstatymo sudedamąja dalimi, o vertina tik kaip Konstitucijos

šaltinį.

2. Septyni straipsniai.

3. Dvidešimt septynios pataisos.

Pirmieji trys straipsniai skirti aukščiausiųjų federacinių valstybės

organų sistemai, kuri pagrįsta valdžių padalijimo principu.

Didžiausias – l straipsnis, suskirstytas į 10 skyrių, yra skirtas

federacijos įstatymų leidžiamajai valdžiai. Ši valdžia pavedama dviejų rūmų

Kongresui – Atstovų rūmams ir Senatui.

Atstovų rūmai atstovauja JAV teritorinei tautai: vienas atstovas

deleguotas nuo 30 tūkstančių gyventojų. Jie renkami tiesioginiais valstijų

gyventojų rinkimais, santykinės daugumos mažoritarine sistema, dvejiems

metams.

Senate atstovaujami federacijos subjektai, jame kiekviena valstija yra

atstovaujama dviejų senatorių. Senatas renkamas šešeriems metams,

atnaujinamas rotacijos principu, po vieną trečiąją Senato sudėties kas

dvejus metus.

Kongresui priklauso įstatymų leidybos iniciatyva. Tik įstatymai,

liečiantys mokesčius, yra siūlomi Atstovų rūmų. Visi įstatymai įsigalioja

priimti abiejų rūmų ir pasirašyti prezidento.

Šio straipsnio 8 skyriuje nustatyta Kongreso teisinio reguliavimo

sfera, apibrėžta federacijos kompetencija.

Kongresas laikomas aukščiausiu valdžios organu valstybėje. Didelė

dalis Konstitucijoje uužfiksuotų valdžios įgaliojimų deleguota Kongresui (8

skyrius, 1 str.), daug mažiau įgaliojimų suteikta Prezidentui.

Kongreso kompetencija – įstatymų leidimo monopolija; išskirtinė

biudžeto priėmimo teisė; mokesčių nustatymas; gali būti specialių kontrolės

ir tyrimų komitetų kūrimas. Senatas tvirtina Prezidento skiriamus

aukščiausius valdžios pareigūnus, tarp jų ministrus ir aukščiausiojo teismo

teisėjus. Kongresas gali valstybės apkaltos (impičmento) atveju perduoti

teismui Prezidentą ir kitus valdžios atstovus.

Prezidentas, norėdamas sėkmingai vadovauti valstybei, privalo

bendradarbiauti su Kongresu, nes šiam, esant nuomonių skirtumui, priklauso

paskutinis žodis.

Abiejų valdžių santykiams svarbi ta aplinkybė, kad Prezidentas negali

prieš laiką paleisti Kongreso.

Valstijoms paliekamų teisių Konstitucija atskirai neaptaria,

išskaičiuoja tiktai tai, ko jos negali: sudarinėti tarptautinių sutarčių,

įstoti į sąjungas, kaldinti monetas ir t.t. Valstijoms buvo palikta teisė

reguliuoti daug svarbių gyvenimo sferų; turėti savo konstitucijas, leisti

civilinius, baudžiamuosius darbo, proceso įstatymus ir t.t. Pačios

valstijos nustato ir rinkimų teisę, todėl atskirose valstijose ji

skirtinga.

Konstitucijos 2 straipsnis, padalytas į 4 skyrius, reglamentuoja

federacijos vykdomąją valdžią, kuri deleguota prezidento institucijai.

Prezidentas yra drauge ir valstybės, ir vyriausybės vadovas, vyriausiasis

kariuomenės ir laivyno vadas.

Rinkėjai renka prezidentą tiesioginiuose rinkimuose (piliečiai savo

valią išreiškia išrinkdami rinkikus, kurie balsų dauguma išrenka

prezidentą). Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios atstovui, atsispirti

Kongresui padeda veto teisė. Prezidentui pasinaudojus šia teise

(suspensyvinio veto teisė), įstatymo projektas grąžinamas Kongresui, kuris

tik dviejų trečdalių balsų dauguma (abiejuose rūmuose) gali priimti vetuotą

įstatymą. Prezidentas gali pasinaudoti

vadinamąja “kišeninio veto” teise.

Šiuo atveju prezidentas jam nepriimtiną projektą nepasirašęs užlaiko iki

Kongreso sesijos pertraukos (pagal Konstituciją prezidentas turi pasirašyti

projektą per 10 dienų). Tokiu atveju Kongresas vėl turi priimti įstatymo

projektą jau naujoje sesijoje. Prezidentui neprivalu aiškinti “kišeninio

veto” motyvų. Veto teisės praktika prezidentų naudojama skirtingai. Įdomu

tai, kad pirmieji septyni prezidentai šia teise nepasinaudojo. Kai kurie

prezidentai veto teise naudojosi ypatingai dažnai. Pavyzdžiui, G. Clevelend

(G.Klivlendas) per dvi kadencijas (1885-1889 m. ir 1893-1897 m.) 346 kartus

panaudojo suspensyvinę veto teisę ir 238 kartus – “kišeninę”. F.D.Rossevelt

(F.Ruzveltas, 11933-1945 m.) 372 kartus vetavo įstatymų projektus ir 263

kartus “užlaikė” nutarimus. Apskritai, per paskutinius dešimtmečius veto

teisė naudojama vis dažniau. Prezidentas turi teisę vetuoti bet kokį

įstatymų projektą, išskyrus Konstitucijos pataisas. (Kongresas gali priimti

Konstitucijos pataisas tik dviejų trečdalių balsų dauguma – lygiai tiek

reikia balsų “įveikiant” veto teisę).

Antroji prezidento poveikio Kongresui priemonė – Prezidento laiškas

(kreipimasis) “Apie padėtį sąjungoje”.

Taigi, tiek įstatymų leidžiamoji, tiek vykdomoji valdžia yra stiprios

ir turi pakankamai priemonių daryti įtaką viena kitai, tačiau jos turi ir

prisitaikyti viena prie kitos, ieškoti kompromisinių problemų sprendimo

būdų.

Tokia JAV Konstitucijos įtvirtinta valdymo sistema laikoma klasikiniu

prezidentiniu valdymu. Skirtingai nuo parlamentinio valdymo, svarbiausia jo

ypatybė yra ta, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia konstruojamos

kaip viena nuo kitos nepriklausančios institucijos. Tokia įstatymų

leidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykių konstrukcija įtakojo

daugelio Lotynų Amerikos šalių konstitucijoms, bet neturėjo pasekėjų

Europoje, kurioje XIX a. buvo populiarios konstitucinės monarchijos, o

vėliau jas pakeitusios parlamentinės respublikos.

Konstitucijos 3 straipsnis (3 skyriai) skirtas teismo valdžiai. JAV

teismo valdžią vykdo Aukščiausiasis Teismas ir kiti Kongreso įsteigti

teismai. Teisėjai yra nepriklausomi ir nekeičiami, taip pat draudžiama

mažinti jiems atlyginimą.

JAV Aukščiausiasis teismas, be visų jam suteiktų įgaliojimų, nuo 1803

m. prisiėmė konstitucinės kontrolės teisę, t.y. turi teisę spręsti, ar

Kongreso, Prezidento, valstijų valdžios organų išleisti įstatymai, aktai

neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucijos 4 straipsnis (4 skyriai) reglamentuoja santykius tarp

federacijos ir valstijų, taip pat tarp valstijų. Čia skelbiama Kongreso

teisė priimti į federaciją naujus narius (valstijas).

JAV Konstitucija numatė demokratinį federalizmą, t.y. griežtą

sąjungos ir federacijos subjektų – valstijų kompetencijos ribų atskyrimą.

JAV sudaro 50 valstijų ir federalinė Kolumbijos apygarda, kurioje yra

sostinė VVašingtonas. Į egzistuojančius visuomenėje nacionalinius – etninius

skirtumus nebuvo atsižvelgta formuojant valstybines struktūras.

Pagrindiniai valstijų įstatymai pripažįsta federalinės institucijos

viršenybę. Kalifornijos konstitucijos 1 straipsnio 3 skyriuje teigiama:

“Kalifornijos valstija yra nedaloma Amerikos Sąjungos dalis, ir Jungtinių

Valstijų Konstitucija yra šalies aukščiausiasis įstatymas”.

Valstijos atkartoja federalinę valdžios sistemą: turi dviejų rūmų

parlamentą, vadinamą įstatymų leidimo susirinkimu (tik Nebraskos valstijoje

nuo 1937 m. veikia vienų rūmų parlamentas); vykdomajai valdžiai atstovauja

gubernatorius. Labiausiai nuo federalinės skiriasi valstijų teismų sistema.

Daugelyje valstijų teisėjai renkami, o ne skiriami; kai kuriose valstijose

numatyta teisėjų atšaukimo procedūra. Tokie tiesioginės demokratijos

elementai, kaip referendumai, valdžios atstovų atšaukimas ir pan., vis

plačiau taikomi ir JAV federalinėje valdžios sistemoje.

Pastaruoju metu federalinės valdžios kišimasis į valstijų reikalus

pastebimai išaugo, ypač tai akivaizdu finansų politikoje.

Konstitucijos 5 straipsnis skirtas Konstitucijos pataisų priėmimo

tvarkai.

Konstitucijos pataisų priėmimo procedūra yra gana sudėtinga, todėl

papildymų imamasi tik privertus politinėms aplinkybėms. Juridiškai

Konstitucija lieka nepakitusi. Konstituciniai pakeitimai įgyvendinami

kitais būdais: teismo aiškinimais, Kongreso įstatymų aktais, politine

praktika ir pan. Daugelis JAV politinės sistemos institutų nenumatyti

Konstitucijoje, bet jie funkcionuoja valstybinės valdžios praktikoje. JAV

Konstitucijos V str. skelbia: Jeigu du trečdaliai Rūmų narių laikys, kad

būtina, Kongresas gali pats priimti veikiančios konstitucijos pataisas arba

dviejų trečdalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimų reikalavimu sušaukti

suvažiavimą. Pataisos, kaip Konstitucijos dalis, įgaus jėgą ir reikšmę, jei

jas ratifikuos trys ketvirtadaliai valstijų įstatymų leidimo susirinkimų

arba trys ketvirtadaliai valstijų suvažiavimų, žiūrint kurią iš tų dviejų

ratifikavimo tvarką pasiūlys Kongresas. Tačiau jokia pataisa, priimta iki

1808m., negali kaip nors liesti straipsnio 9 skyriaus 1 ir 4 paragrafų, ir

nė viena valstija be savo sutikimo negali prarasti lygaus kitiems balso

senate.

Iki 9 dešimtmečio vidurio buvo pasiūlyta apie 5000 pataisų, bet tik 33

perduotos ratifikuoti ir 26 priimtos.

Konstitucijos 6 straipsnis skirtas jos, t.y. JAV Konstitucijos, IR JAV

įstatymų viršenybei valstijų teisės šaltiniams įtvirtinti.

Konstitucijos 7 straipsnis nustatė šio akto ratifikavimo valstijose

tvarką, reikalaujančią, kkad tai padarytų bent 9 valstijų konstituciniai

konventai.

1. JAV konstitucijos pataisos

1789 m. pirmame Kongrese buvo priimta 10 pataisų, kuriose ir buvo

įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės. Šios pataisos, vadinamos “Teisių

biliu”, įsigaliojo 1791 gruodžio 15 d., jas ratifikavus vienuoliktajai

(Virdžinijos) valstijai.

Teisių bilio skelbiamos idėjos ir jų interpretavimas yra tokia pat


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 10381 žodžiai iš 20762 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Vykdomųjų bylų apskaita

TURINYS ĮVADAS 3 1.GREITAS DUOMENŲ ĮVEDIMAS 4 2.DUOMENŲ KOREGAVIMAS IR ŠALINIMAS, BYLŲ SĄRAŠO SPAUSDINIMAS IR SIUNTIMAS Į EXEL’Į 5 2.1. Duomenų koregavimas ir šalinimas 5 2.2 Bylų sąrašo spausdinimas 7 2.3.Duomenų eksportav...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE SĄVOKA Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia ...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS ĮŽANGA 3 1. MOKESČIŲ SISTEMA 4 1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5 1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9 2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12 3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); 3.1 MOKESČIŲ SIST...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys Turinys 2 Įžanga 4 Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7 Karo įstatymų ištakos 7 Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9 Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
APSKRIČIŲ VALDYMAS

TURINYS TURINYS 1 ĮŽANGA 2 1. Vietos valdymas LR 3 2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4 3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4 4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4 (ads...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti