Referatas komercinė teisė

3 atsiliepimai



komercinė teisė

1.1 Komercinės teisės sąvoka. Komercinė teisė kaip civilinės teisės dalis

(Trūksta pirmų trijų-keturių sakinių)

Prekybos kodeksas turi tik specialiąją dalį, bendrosios dalies normos yra Civiliniame kodekse. Jei tam tikriems santykiams reguliuoti nėra specialiosios normos (teisės spraga), tai taikomos Civilinio kodekso normos.

Komercinės teisės subjektas – komersantas (pagal tai atribojamos civilinė ir komercinė teisės šakos). Komersantas – asmuo, kuris savo profesiniame versle sudaro sandorius arba užsiima užsienio prekybos verslu. Yra du komersanto požymiai: 1) asmuo susijęs su tam tikrais santykiais – komerciniais-ūkiniais santykiais; 2) ttikslas – pelnas.

LR įstatymuose nėra komersanto apibrėžimo, yra tik “ūkio subjektas”.

Šiuo metu LR priklauso monistinėms valstybėms, yra vieningas aktas – Civilinis kodeksas; naujajame CK yra daugiau specialiųjų normų, jis universalesnis.

Prekybos teisės atsiradimas

Senovės Romos civilinė teisė buvo universalus ir abstraktus reguliatorius, ir tokio reguliatoriaus vėl prireikė viduramžių Europai.

Naujai atsiradusios normos nustatė pirklių tarpusavio santykius ir padėtį, pareigas ir privilegijas. Ankstyvajame etape ši “teisės šaka” vadinosi pirklių teise. Vėliau, plečiantis jos normų taikymui, ją ėmė vadinti prekybos teise.

Prekybos teisės atsiradimas ssiejamas su Italijos miestais, nes jie privalėjo prekiauti kad išgyventų. Pradžioje santykiai buvo paremti tik papročiais, bet plečiantis ryšiams tarp miestų ir valstybių, kuriantis sąjungoms (Hanza ir pan.), kilo poreikis turėti tam tikras apibrėžtas taisykles su sankcijomis už jų nevykdymą.

Pirmasis bbandymas įstatymais reguliuoti santykius – Prancūzijos XVII a. antra pusė, kai buvo išleisti du ordonansai – “Dėl sausumos prekybos” ir “Dėl jūrų prekybos” (dar vadinami Kolbero aktais).

Nuo XIX a. pradžios prekybos teisės luominis pagrindas išnyksta.

Pažymėtina, kad iš pradžių atsirado Prekybos kodeksas (1804 m.), o tik paskui Civilinis (1808 m.). Vokietija nusižiūrėjo nuo Prancūzijos.

Prekybos teisėje, kitaip nei civilinėje teisėje, veikia sudaromų sandorių atlygintinumo prezumpcija. Civilinėje tam tikri sandoriai gali būti tik neatlygintini – panauda ir pan., o prekybos teisėje neatlygintinų sandorių nėra. Prekybos teisėje taikoma padidinta atsakomybė, kurios pobūdis nepriklauso nuo kaltės. Prekybos teisėje nesiekiama riboti palūkanų dydį už kreditus. Prekybos teisę labiau įtakoja papročiai nei civilinę, nes prekybos sferoje papročiai nuolat formuojasi. Prekybos teisei visada būdingas tarptautinis pobūdis, o ccivilinės teisės pagalba labiau siekiama sureguliuoti santykius valstybės viduje.

Šie prekybos teisės bruožai daro įtaką formuojant ir šios teisės šakos principus. Civilinės ir prekybos teisės principai skiriasi, nors ir yra artimi.

Prekybos teise reguliuojamų santykių ratas nuolat plečiasi – dabar priklauso ir apdirbimo pramonė, leidyba, kredito įstaigų darbas, operacijos su nekilnojamuoju turtu ir pan. Komercinė teisė apima visą įmonininko veiklą.

XX a. pradžioje yra ir kitų tendencijų. Buvo diskusijų dėl dviejų kodeksu – civilinio ir prekybos – reikalingumo. Pvz., Šveicarija XX a. ppradžioje atsisakė Prekybos kodekso – jo normas įjungė į Civilinį kodeksą. Tas pats atsitiko ir Italijoje – 1942 m. sujungti Prekybos ir Civilinis kodeksai. Šios valstybės neneigia, kad prekybos teisės normos egzistuoja kaip tokios, tačiau įtraukia jas į Civilinius kodeksus.

Komercinė teisė LR įstatymų sistemoje

Yra terminas “ūkinė teisė”, kuri TSRS laikais apėmė visumą teisinių normų, nustatančių ūkinės veiklos, vadovavimo ir įgyvendinimo tvarką ir reguliuojančių ūkinius santykius tarp organizacijų, jų padalinių, naudojant įvairius teisinio reguliavimo metodus, siekiant racionalaus socialistinio ūkininkavimo.

Pažymėtini du momentai:

1) ūkinė teisė – planinės ekonomikos vaikas

2) ūkinės teisės esmė – ne ideologinė; tai buvo kompleksinė teisės šaka, kurią sudarė įvairių teisės šakų normos.

Tarpukariu buvo priimti tam tikri komercinės teisės aktai, bet svarbiausia – tuo metu LR nebuvo priimtų kodifikuotų įstatymų – nei Civilinio, nei Prekybos kodekso. Vietoje jų veikė keturi aktai iš skirtingų teisės sistemų:

1) Carinės Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1-a dalis;

2) Užnemunėje – Napoleono kodeksas (per Varšuvos hercogystę) – buvo ir CK, ir PK;

3) Palangos valsčiuje ir dalyje Zarasų apskrities – Carinės Rusijos Pabaltijo gubernijos Civilinių įstatymų rinkinys;

4) Klaipėdos krašte – Vokietijos Civilinis ir Prekybos kodeksai.

Tarp šių keturių aktų buvo ir monistinės, ir dualistinės sistemos atspindžių.

Iki 1990.03.11 d. veikė vieningas Civilinis kodeksas, Prekybos kodekso nebuvo, tačiau buvo daug poįstatyminių aktų kurie buvo komercinės tteisės šaltiniais.

1.2 Komercinės teisės (KT) šaltiniai

KT šaltinio sąvoka

Sąvoka “šaltinis” turi dvi prasmes:

1. plačioji prasmė – tam tikra visuomeninių, ekonominių, politinių aplinkybių visuma, kuri sukuria tam tikras teisės normas. Tai – materialinės gyvenimo sąlygos (pvz., socialinės apsaugos įstatymai, besiskiriantys nuo Vokietijos įstatymų), politinių jėgų įtaka, teismų precedentai ir t.t.

2. siauroji prasmė – teisės normos išraiškos forma, teisės norminis aktas, kurio rūšys gali būti:

2.1. įstatymai

2.1.1 Konstitucija (apima pagrindines komercinės veiklos nuostatas – valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, draudžiamas gamybos ir rinkos monopolis, saugoma sąžiningos konkurencijos laisvė, ginami vartotojo interesai); be to, 46 str. ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, įtvirtinamas nuosavybės teisės neliečiamumo principas (išskyrus paėmimą visuomenės poreikiams);

2.1.2 Kodifikuotas įstatymų rinkinys – Civilinis kodeksas

2.1.3 Kiti įstatymai, reguliuojantys atskirų ūkio subjektų steigimą, valdymą, veiklą ir pan. – įmonių, AB, prekybos ir kt. Įstatymai.

2.2 poįstatyminiai aktai;

2.3 paprotys – tokia elgesio taisyklė, kuri susiformuoja žmonių sąmonėje dėl ilgai besikuriančių faktinių santykių ir kurių laikomasi pagal tradiciją. LR paprotys siejamas su 2 faktais:

2.3.1 LR Jūrų transporto kodekse paminėta, kad LR laikosi tarptautinių papročių ir juos pripažįsta;

2.3.2 LR prisijungė prie 1980 m. Vienos tarptautinės pirkimo-pardavimo sutarties konvencijos, vėlgi numatančios tarptautinių papročių pripažinimą ir jų laikymąsi.

2.4 teisinis precedentas – atsiranda, kai valstybė suteikia valstybinio organo sprendimams konkrečiu atveju normatyvinę galią. Jis labiau paplitęs JAV, UK ir kkt. bendrosios teisinės sistemos valstybėse. Precedentas turi didelę įtaką papročių formavimuisi, todėl yra gan reikšmingas;

2.5 tarptautinės sutartys, kurios būna:

2.5.1 dvišalės,

2.5.2 daugiašalės.

Pvz., darbo teisėje daug daugiašalių sutarčių. Komercinėje teisėje svarbesnės yra dvišalės sutartys, nes daugiašalių sutarčių yra labai mažai. Tarptautinės sutartys pagal reikšmę nėra vienodos – kai kurios pasirašomos aukščiausiu lygiu (pvz., dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo), kitos pasirašomos regioniniu lygiu. Tarptautinės sutartys gali būti sudaromos ir tarp atskirų valstybinių institucijų ar fizinių asmenų.

Kolizinės teisės normos

Kolizija – tai įstatymų, reguliuojančių tuos pačius ar panašius visuomeninius santykius, prieštaravimas.

Pats tarptautinis komercinės teisės pobūdis savaime yra prielaida kolizijai.

Ypatinga kolizija – prieštaravimas tarp skirtingų valstybių priimtų teisės aktų, reguliuojančius tos pačios rūšies komercinius santykius. Sprendžiama parenkant vieną iš prieštaraujančių teisės aktų ir priimant normą, kuri įtvirtina to akto taikymą. Ta norma ir yra vadinama kolizine norma. Kolizinis aktas gali įgyti tokį pobūdį:

1) galioja anksčiau priimtas teisės aktas;

2) galioja vėliau priimtas teisės aktas.

Jei kolizija kyla tarp skirtingų valstybių priimtų aktų – reikia vadovautis tam tikru CK straipsniu. Pvz., 603 str.: civiliniams santykiams užsienio valstybių įstatymai taikomi, kai tai numato šalių susitarimai. 604 str.: užsienio valstybės įstatymai netaikomi, jei tai prieštarauja visuomenės interesams. 616 str.: sandoriams, kurių vienas iš kontrahentų yra užsienio subjektas, įstatymo taikymas nustatomas šalių susitarimu.

Jei susitarimu nenustatyta, galioja tokios taisyklės:

1. pirkimo

pardavimo sutarčiai – galioja pardavėjo šalies įstatymai;

2. pasaugos sutarčiai – saugotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

3. pervežimo sutarčiai – pervežėjo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

4. draudimo sutarčiai – draudiko gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

5. paskolos sutarčiai – kreditoriaus gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

6. dovanojimo sutarčiai – dovanotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

7. įkeitimo atveju – įkaito davėjo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

8. laidavimo atveju – laiduotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

9. komiso atveju – kkomisionieriaus gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;

10. ekspedicijos sutarties – gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai.

Užsienio valstybių KT šaltiniai ir jų sistemos

1. UK – neturi vieningos teisės sistemos. Anglijoje ir Velse yra bendrosios teisės sistema, Škotijoje – savarankiška mišri bendrosios ir kontinentinės teisės sistema. Anglijoje KT – teismų praktikos rezultatas.

1.1 Pagrindinis šaltinis – teismo precedentas: Lordų rūmų ar Apeliacinio teismo sprendimai privalomi žemesnių instancijų teismams.

1.2 Statutinė teisė taip pat yra šaltinis – parlamento priimti įstatymai ir Vyriausybės aktai. Kolizijos atveju ggalioja įstatymas. Įstatymų reikšmė šioje teisės sistemoje didėja.

Tai – pirminiai šaltiniai. Antriniai šaltiniai yra

1.3 papročiai ir

1.4 teisės doktrina. Doktrina pripažįsta teisės skirstymą į privačią ir viešąją, bet praktikoje jis nėra reikšmingas. Anglijoje nėra administracinių sutarčių – sutartims, kurias sudaro viešosios tteisės subjektai, taikomos tokios pat taisyklės kaip ir sutartims, sudaromoms tarp privačių asmenų.

Komercinė teisė dabartiniu pavidalu susiformavo XIX a., kai buvo pripažintas sutarties laisvės ribos ir jos buvo apibrėžtos įstatymu. Teismai pripažino tas nuostatas ir taikė kuo mažesnio valstybės kišimosi į sutartinius santykius principą, palikdami tą sferą teisėkūrai. 1893 m. priimtas Prekių pirkimo-pardavimo įstatymas, kuris apibrėžė pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas ir nustatė laisvės ribas. Prigijo daug normų iš kontinentinės teisės sistemos – pvz., įvesta oferta ir akceptas (nebepakako džentelmeno žodžio). Harmonizavimas vyksta ir dabar, ypač dėl ES integracijos procesų. Komercinės teisės srityje niveliuojasi bendrosios ir kontinentinės teisės skirtumai.

2. JAV. Tipiškas UK teisės recepcijos pavyzdys. JAV ir UK komercinės teisės skirtumus nulėmė šios aplinkybės:

a) JAV kūrėsi kaip įvairių teisės sistemų ssamplaika (nulėmė įvairios tautos). Kontinentinės teisės įtaka taip pat buvo ryški – pvz., Luizianoje ryški Prancūzijos komercinės teisės šaltinių įtaka, šioj valstijoje veikia kontinentinės teisės sistema.

b) Emigrantai JAV galėjo nesilaikyti daugelio teisės formalumų, būdingų UK.

c) Teisininkų, galėjusių produktyviai kurti teisę, stigo, todėl JAV teisė turi daug praktiškumo.

JAV KT skirtumai nuo UK KT:

a) skirtinga teisės šaltinių reikšmė – JAV pagrindinis teisės šaltinis yra teismų praktika su precedento galia;

b) JAV teisė neskirsto sutarčių į civilines ir administracines, todėl viešosios ir privatinės teisės skirstymas reikšmės neturi, tačiau JJAV pripažinta, kad pirkimams pagal valstybinius užsakymus taikomos specialios normos.

c) JAV nėra skirstymo į teisės šakas – teisės sistemą keičia institucinė sistema – formuojama instituto pagrindu – šeimos teisė, deliktų teisė ir t.t.

Teismų praktika JAV yra svarbi, bet yra ir statutinė teisė. Įstatymų skaičius auga, reikšmė didėja. Tai lemia federalinis pobūdis, nes yra federalinis prioritetas. Papildomi teisės šaltiniai – teisės doktrina ir papročiai. Sutarčių teisės susikūrė kaip teismų praktikos rezultatas, pagrindinis vaidmuo – valstijų teismams. 1952 m. priimtas vieningas JAV Komercinis kodeksas (siekiant pašalinti kliūtis prekybai). KK negalioja, kol nėra inkorporuotas į t.t. sistemą (man atrodo, negalioja tose valstijose, kurios jo neratifikavo) – pvz., negalioja Luizianoje, nes ten teisės sistema kitokia. Dar vienas teisės šaltinis – sutarčių teisės sąvadas, pirmasis išleistas 1932 m., antrasis – 1981 m.

3. Japonija – kontinentinės teisės sistema, įstatymai kodifikuoti, jiems pripažįstama viršenybė. Pripažįstama įstatymų hierarchija ir prieštaravimų negalimumas. Įstatymų atitikimą Konstitucijai kontroliuoja ir Aukščiausiasis teismas, ir žemesnių grandžių teismai, kurie taip pat gali pripažinti konkretų aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Paprotys yra komercinės teisės šaltinis, tačiau tik įstatymo pripažintas ir neprieštaraujantis viešajai tvarkai. Šalys turi teisę susitarti, kad jų santykiai bus grindžiami papročiais. Teismų praktika formaliai nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau Aukščiausiojo teismo sprendimai tradiciškai yra autoritetingi, ir žemesniųjų ggrandžių teismai jais vadovaujasi. Pastebima ir bendrosios teisės sistemos įtaka – teismų sprendimų praktikos sureikšminimas. Teisės doktrina nėra pripažįstama pirminiu teisės šaltiniu, tačiau tai vyksta netiesiogiai – per teismų praktiką ir įstatymų leidybą. Pagrindiniai komercinės teisės šaltiniai – 1886 m. priimtas Civilinis kodeksas, nusižiūrėtas nuo Vokietijos CK. 1899 m. priimtas Komercinis kodeksas (KK), jame nėra bendrosios dalies, tik komercinėms sutartims taikomos specialiosios dalies normos. Dualistinė tradicija stipri – atribojamos civilinės ir komercinės sutartys, skiriama pagal subjektą: kai verslininkas sudaro įvairias sutartis – reguliuoja KK, o kai paprasti subjektai – reguliuoja CK ypatingosios dalies normos. Kolizija tarp CK ir KK – CK normos taikomos tik tada, kai santykių nereguliuoja KK arba prekybos papročiai. Jei yra kolizija tarp specialaus įstatymo ir KK, prioritetas teikiamas specialiam įstatymui. Teisės šaltinių tvarka: aukščiausi – specialieji įstatymai, reguliuojantys komercinę veiklą, toliau – KK, trečias – įstatymo pripažinti prekybos papročiai, specialieji civiliniai įstatymai, toliau – CK, toliau – įstatymo pripažinti civiliniai papročiai. Kilus ginčui, stengiamasi nustatyti sutarties rūšį, o po to aiškinamasi, ar tai civilinė, ar komercinė sutartis.

Būna mišrios sutartys – daiktas parduodamas už 1 USD, tada aiškinamasi tikrieji šalių ketinimai ir po to taikomas CK arba Komercinis kodeksas.

4. Prancūzija – teisės šaltiniais yra rašytinė teisė, paprotys, bendrieji tteisės principai (pirminiai teisės šaltiniai), o antriniais šaltiniais yra teismų praktika, doktrina. Nustatyta griežta įstatymų hierarchija: yra konstituciniai, pagrindiniai ir paprastieji įstatymai, jų taikymo tvarką nustato specialūs teisės aktai – reglamentai. Prezidento ir Ministro pirmininko priimami teisės aktai vadinami dekretais. Komercinėje teisėje galioja bendri teisės principai – sąžiningumo, viešosios tvarkos, moralės, teisingumo. Griežtai skirstoma į viešąją ir privatinę teisę, skiriamos civilinės ir administracinės sutartys. Administracine sutartis pripažįstama, jei atitinka bent vieną iš šių požymių:

a) bent viena sutarties šalis yra viešas asmuo ar teikia viešas paslaugas;

b) sutarties dalykas – viešų paslaugų teikimas;

c) sutarties sąlygos suteikia viešajam asmeniui teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygas ar nutraukti sutartį.

Ginčus iš administracinių sutarčių nagrinėja administraciniai teismai. Pagrindinis šaltinis yra 1804 m. priimtas CK (Napoleono kodeksas), 1807m. prekybos kodeksas.

Prancūzijos komercinei teisei būdingas dualizmas – privatinė teisė skirstoma į civilinę ir komercinę teisę, sutartys būna arba civilinės arba komercinės. Yra du jų atribojimo kriterijai:

a) objektyvusis – pagrindinis kriterijus – atribojama pagal sandorio prigimtį;

b) subjektyvusis – atribojama pagal subjektų ypatybes.

Komercinio kodekso pirmame straipsnyje nurodyta, kad komercinės sutartys sudaromos tarp komersantų. Komercinei sutarčiai atsirasti užtenka, kad viena šalis būtų komersantas.

Sutartys skiriamos ne tik pagal subjektus. Komercinės sutartys traktuojamos liberaliau – pvz., įrodant komercinės sutarties sudarymą galima remtis liudytojais (to negalima civilinių sutarčių atžvilgiu). Ginčai iš

komercinių sutarčių nagrinėjami komerciniuose teismuose, o iš civilinių sutarčių – bendrosios kompetencijos teismuose.

5. Vokietija – yra ypatinga komercinės teisės požiūriu, nes čia susikirto dvi kryptys:

a) Romėnų civilinės teisės įtaka, ir

b) Išvystyta paprotinė teisė.

Prūsija, Bavarija – paprotinė teisė buvo kodifikuota. Nuo 1900 m. galioja CK, nuo 1898 m. galioja Komercinis kodeksas, CPK. Pagrindinis komercinės teisės šaltinis – įstatymas, įstatymų hierarchija atitinka federacinę santvarką, išskiriami trys lygiai:

a) federalinės teisės ir žemių teisių hierarchija – žemių teisė negali prieštarauti federalinei teisei, civilinių santykių reglamentavimas priskiriamas Vokietijos jjurisdikcijai;

b) federalinės teisės šaltinių hierarchija – įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai aktai – ir įstatymams ir Konstitucijai, priežiūrą vykdo Konstitucinis teismas;

c) žemės teisės šaltinių hierarchija – žemės įstatymai negali prieštarauti žemės Konstitucijai.

Teismų praktika oficialiai nepripažįstama teisės šaltiniu, teismo sprendimo teisinė galia taikoma tik ginčo šalims, bet Aukščiausiojo teismo autoritetas akivaizdus. Papročiai laikomi teisės šaltiniu, pvz. bona fide (tipo, su gerais ketinimais) svarbu pasirašant sutartį ir t.t. Doktrina labai išvystyta. Skiriama viešoji ir privatinė teisė, bet tai neturi reikšmės sutartims – visoms jjoms taikomos CK normos, administracinių sutarčių nėra. Viešieji pirkimai vykdomi ne tik pagal CK, bet ir pagal specialiąsias normas. Vokietija – dualistinės doktrinos šalis, yra ir CK, ir Komercinis kodeksas.

6. Italija – kodifikuota teisė. Pagrindinis KT šaltinis yra įstatymas. Poįstatyminiai aktai ttaip pat yra teisės šaltinis, bet jie negali prieštarauti įstatymui, jų atitikimą tikrina Konstitucinis Teismas. Paprotys – taip pat teisės šaltinis, bet jo reikšmė nėra labai didelė – jis gali būti taikomas tik įstatymo numatytais atvejais, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų ir negali prieštarauti įstatymui. Teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, bet žemesni teismai tradiciškai vadovaujasi Aukščiausiojo teismo išaiškinimais, todėl teigiama, kad tai – antrinis, papildomas teisės šaltinis. Teisės doktrina daro įtaką teisinei sąmonei, tačiau teisės šaltiniu nelaikoma. Plačiausiai receptuota Senovės Romos civilinė teisė, tačiau iki suvienijimo galiojo ir Prancūzijos Civilinis kodeksas. Italijoje griežtai pripažįstamas skirstymas į viešąją ir privatinę teisę, sutartys skirstomos į civilines ir administracines (administracinės – tos, kurias sudaro viešieji subjektai). Ginčai iš administracinių sutarčių nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. SSutarčių laisvės principas – šalys turi teisę sudarinėti ne tik tipines, kodekse numatytas sutartis, bet ir netipines, jei jomis siekiama įgyvendinti teisės ginamus interesus. Atsisakė dualistinės sistemos.

7. Rusija. Dar tebegalioja kai kurie įstatymai iš tarybinių laikų, bet yra ir naujai priimti. Pagrindinis teisės šaltinis – įstatymas, bet gan reikšmingi yra ir Prezidento įsakai, taip pat nemažai yra ir poįstatyminių aktų. Pripažįstama įstatymų hierarchija. Konstitucinę priežiūrą vykdo Konstitucinis teismas. Teisės paprotys pripažįstamas teisės šaltiniu nepriklausomai nuo to, ar jis atkartotas teisės normoje. TTeismų praktikos vaidmuo vertinamas nevienareikšmiškai, bet Aukščiausiojo teismo ir Aukščiausiojo arbitražinio teismo išaiškinimai privalomi žemesniųjų grandžių teismams. Oficialiai teisės doktrina teisės šaltiniu nepripažįstama, nors daro įtaką per teisinę sąmonę (tuo pačiu ir per teismų sprendimus, nes įtariu kad skirtingai nuo LR Rusijoje teismai turi ne tik piniginę, bet ir šiokią tokią teisinę sąmonę). Pagrindinis teisės šaltinis yra CK (1994 m. priimta bendroji dalis, o 1996 m. priimta ir ypatingoji dalis). Dualistinės privatinės teisės sistemos atsisakyta, CK reguliuoja ir komercinius santykius. Be CK, kiti svarbūs įstatymai yra šie: 1995 m. priimtas Įstatymas dėl užsienio prekybos reguliavimo, atskirų transporto rūšių kodeksai, Antimonopolinis įstatymas, Draudimo įstatymas ir t.t.

8. Olandija – kodifikuotos teisės šalis, pagrindinis šaltinis – įstatymas. Tradiciškai juntama Prancūzijos įtaka. Pirmas CK priimtas 1809 m., praėjus penkiems metams po Prancūzijos CK pasirodymo, labai panašus į pastarąjį. 1838 m. pasirodė nauji CK ir KK. Po antrojo pasaulinio karo Prancūzijos įtaka labai sumažėjo, olandai atsisakė dualizmo – 1948 m. parengė vieną bendrą CK, kuris visiškai įsigaliojo 1992 m., kai priėmė paskutinę CK knygą (priiminėjo po knygą ilgą laiką). Aukščiausio teismo praktika oficialiai pripažįstama antriniu teisės šaltiniu; taip pat ir teisės paprotys, jei tik jis neprieštarauja įstatymo normai reglamentuojančiai tuos santykius. Teisės doktrina taip pat yra aantrinis teisės šaltinis. Pagrindinis aktas – CK (nuo 1992 m.). Struktūra – 7 knygos. Tai – modernaus privatinės teisės kodifikavimo pavyzdys, todėl juo buvo naudotasi ir ruošiant naująjį LR CK. Olandai nepanaikino anksčiau turėto KK, bet jo reikšmė nežymi, nes tam tikros normos inkorporuotos į naująjį CK, dubliuojamos, bet Olandija – monistinė šalis, todėl sutartys neskirstomos į komercines ir civilines.

9. Šveicarija. Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas. Palaikoma griežta įstatymų hierarchija. Tai – federacinė valstybė, todėl kantonų teisė negali prieštarauti federacinei teisei. Privatinė teisė atiduota federacinei jurisdikcijai, o civilinio proceso reguliavimas – kantonams. Paprotys pripažįstamas teisės šaltini, jei nėra atitinkamo įstatymo. Teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau federacinio Aukščiausiojo teismo praktika įtakoja kitus teismus. Skiriama viešoji ir privatinė teisė. Sutartys neskirstomos į civilines ir administracines, visoms sutartims taikomos tos pačios taisyklės; moraliniai reikalavimai (sąžiningumas ir pan.) taikomi ir viešajai teisei. Nuo XX a. pradžios pagrindinis teisės šaltinis yra CK, vėliau atsirado ir Prievolių kodeksas – galioja monistinė tradicija. Yra ir specialūs įstatymai – konkurencijos, kartelių ir pan.

10. Švedija – tipiškas skandinaviškas modelis, kurio formavimuisi didelės įtakos Senovės Romos teisė neturėjo; kodifikacijos laipsnis yra mažesnis. Nuo XVIII a. galioja Švedijos karalystės įstatymų sąvadas, kuris reglamentuoja ir viešuosius, ir privatinius santykius; tai nėra kodeksas – ssisteminimo laipsnis yra mažesnis. Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas. Teisėkūra labai gerai subalansuota, teisinio broko daroma labai mažai. Formaliai teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau įtaka jaučiama, teismai atsižvelgia į precedentus. Papročiai pripažįstami teisės šaltiniu, teismai gali jais vadovautis. Doktrina teisės šaltiniu nelaikoma, bet ji įtakoja teismų praktiką per teisinę sąmonę. Ypatybė – įstatymų projektų rengimo medžiaga pripažįstama antriniu teisės šaltiniu. Pagrindiniai komercinės teisės šaltiniai yra atskiri įstatymai: XV a. priimtas Sutarčių įstatymas bei specialūs įstatymai – Geležinkelio, Kelių įstatymai, Jūrų kodeksas ir t.t. Pažymėtina, kad nuolat vyksta Skandinavijos šalių teisės harmonizavimas.

1.3 Komercinių santykių organizacinė struktūra

Pagal tai atribojami civiliniai ir komerciniai santykiai.

Komerciniams santykiams būdingi bruožai:

1) juose bent vienas iš subjektų yra ūkio subjektas;

2) šių subjektų veiklos tikslas yra gauti pelną;

3) bent vieno iš dalyvių dalykas yra daiktai ar veiksmai, skirti komercinei ar ūkinei veiklai, o ne asmeniniam vartojimui;

4) tai – tokie privatiniai santykiai, kurių atsiradimo pagrindas yra sandoriai.

Komerciniai santykiai – tokie visuomeniniai santykiai, kurių atsiradimo pagrindas yra sandoris, o bent vienas iš dalyvių – ūkio subjektas, siekiantis gauti pelną.

Komerciniuose santykiuose iniciatyva priklauso jų subjektams, todėl komercinius santykius reglamentuoja ne tik teisės normos, bet formuoja ir patys dalyviai. Todėl organizacinė struktūra pagal dalyvių funkcijas skirstoma į dvi grupes:

1) komercinių santykių sistemos vadovavimo institucijos;

2) komercinę-ūkinę veiklą vykdantys ūkio

subjektai.

(1) paskirtis – nustatyti komercinių santykių teisinį statusą, teisines formas, tai atliekas valstybinės valdžios ir valdymo institucijos. Vadovavimas nelygu valdymui: vadovavimas yra valdžios ir valdymo institucijų bendras kryptingas poveikis ūkio subjektams – teisėkūra teisės normų, adresuotų visiems ar daliai ūkio subjektų; valdymas yra tiesioginis poveikis, turintis konkrečias formas ir dažnai taikomas apibrėžiant santykius tarp įvairių ministerijų ir jų pavaldume esančių įmonių.

(2) Komerciniuose santykiuose veikla pasireiškia tokiomis formomis:

a) išoriniuose santykiuose, nustatytose įstatymo ribose, sutarties sąlygų sudarymu ir suderinimu;

b) vienašaliuose sandoriuose – savo valios išreiškimas;

c) vidiniuose santykiuose –– tarp įmonės ir jos padalinių bei darbi teisiniai santykiai.

Vadovavimo institucijos skirstomos pagal funkcijas:

1) bendrosios kompetencijos vadovavimo institucijos;

2) specialiosios kompetencijos vadovavimo institucijos;

3) funkcinės vadovavimo institucijos.

(1) Bendrosios kompetencijos – išvardintos LR Konstitucijoje: Seimas, Prezidentas, Vyriausybė. Taip pat, pagal Teritorinio-administracinio suskirstymo įstatymą, vietos savivaldos ir valdymo institucijos – funkcijos išvardintos Konstitucijoje, Vietos savivaldos įstatyme, Apskrities valdymo įstatyme, Įstatyme dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos pagrindinių nuostatų.

(2) Specialiosios – skiriasi nuo (1) tuo, kad vadovauja savo konkrečioms ūkio šakoms, o subjektai pavaldūs centrinėms institucijoms. Pvz., ministerijos ir joms pavaldūs ūkio ssubjektai. Ministerijų funkcijos nustatomos Konstitucijoje (čia jis taip sakė!) ir ministerijų nuostatuose. Ministerijos, įgyvendindamos politiką komercinių santykių sferoje, gali vykdyti šias pagrindines funkcijas:

a) vykdo valstybės turto savininko funkcijas, skiria ir atleidžia valstybinių struktūrų vadovus, garantuoja visiems subjektams veiklos laisvę, nuosavybės formų įįvairovę ir lygiateisiškumą;

b) ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis reguliuoja visų nuosavybės subjektų veiklą;

c) nustato racionalios ūkio plėtros proporcijas, rengia ir įgyvendina ūkio ir socialinės raidos programas;

d) rūpinasi, kad darbuotojams būtų sudarytos saugios darbo ir poilsio sąlygos, siekia užtikrinti socialinį teisingumą, darbo užmokesčio priklausomybę nuo rezultatų;

e) vykdo mokslinę ir technologinę politiką, sprendžia ūkio raidos klausimus, kelia kvalifikaciją;

f) rūpinasi, kad būtų sudarytos reikiamos sąlygos savivaldybėms funkcionuoti;

g) organizuoja ir koordinuoja ekonominius ryšius su užsieniu;

h) rūpinasi gamtonauda ir gamtosauga;

i) sprendžia klausimus, susijusius su stichinių nelaimių likvidavimu ir krašto apsaugos priemonių įgyvendinimu;

j) organizuoja įstatymų ir Vyriausybės aktų įgyvendinimą, kontroliuoja vykdymą, siūlo teisės aktų tobulinimus;

k) kaupia, sistemina ūkinę, komercinę, technologinę informaciją, būtiną tos sferos reguliavimui.

Tai – aplinkos, ūkio, susisiekimo, švietimo, vidaus reikalų, sveikatos apsaugos, žemės ūkio ir kt. ministerijos.

(3) funkcinės – tokios valstybinės vykdomosios valdžios institucijos, kurios reguliuoja, kkontroliuoja joms nepavaldžių ūkio subjektų veiklą. Vadovavimo formos:

a) vadovavimas nepavaldžioms institucijoms – pvz., Finansų ministerija nustato privalomas apskaitos vedimo taisykles;

b) veiklos kontrolė – pvz., Mokesčių inspekcija kontroliuoja kaip ūkio subjektai apskaičiuoja ir moka mokesčius valstybei;

c) leidimų, licencijų išdavimas – pvz., Sveikatos apsaugos ministerija išduoda leidimus firmoms, kurios nori užsiimti didmenine vaistų prekyba;

d) leidimas poįstatyminių aktų, kurie privalomi nepavaldiems ūkio subjektams.

Tai – Finansų, Aplinkos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė. Priklausomai nuo veiklos formos, specialios ir funkcinės kompetencijos institucijos gali “sutapti” – pvz., Aplinkos mministerija.

1.4 Ūkio subjektas

(Ūkio subjekto sąvokos įstatymuose nėra.)

1/ Konkurencijos įstatyme minimi fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys komercine ūkine veikla, nepriklausomai nuo jos pobūdžio, įmonės nuosavybės formos ar įmonės rūšies.

2/ Bankroto įstatyme išvardinto ūkio subjektų grupės:

1) įmonės;

2) bankai ir kredito įstaigos;

3) draudimo organizacijos.

Ūkio subjektų požymiai:

1) ūkio subjektai atlieka komercinę-ūkinę veiklą, kuri suprantama plačiai – apima bankininkystę ir draudimą;

2) ūkio subjekto statusas pripažįstamas tik nustatyta tvarka registruotiems fiziniams ir juridiniams asmenims;

3) veiklai vykdyti turi organizacinį vieningumą ir atskirą turtą (išskyrus individualias įmones);

4) ūkio subjektas civilinėje apyvartoje dalyvauja savo vardu ir savo turtu atsako už prievoles;

5) ūkio subjektai, kurie sudaro komercines sutartis, tampa komercinių santykių dalyviais.

Ūkio subjekto požymiai:

1) ūkio subjektas atlieka ūkinę komercinę veiklą, kuri suprantama plačiau nei tradiciškai (apima ir bankininkystę, ir draudimą)

2) pripažįstami FA ir JA, kurie nustatyta tvarka registruojami,

3) savo veiklai stiprinti jie turi organizacinį vieningumą ir atskirą turtą (išskyrus IĮ)

4) ūkio subjektai ūkinėje veikloje dalyvauja savo vardu ir atsako už prievoles savo turtu

1.5 Įmonės

Įmonės sąvoka.

Pagal Lietuvių kalbos žodyną, įmonė yra gamybos ar prekybos ūkinis vienetas. Enciklopedijoje nurodyta, kad įmonė yra visuomeniškai, ekonomiškai ir teisiškai savarankiškas ūkinis vienetas, pirminė ūkio grandis.

Įmonių įstatymas: įmonė – savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai; ją sudaro medžiaginiai – daiktiniai, finansiniai – ir nematerialūs aktyvai bei jos teisių ir pareigų kompleksas. Šis apibrėžimas yyra su trūkumais – neatspindi juridiniam asmeniui būdingų požymių, įmonė suprantama kaip firmos vardas.

Teisinė literatūra: įmonė – turintis savo pavadinimą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas komercinei-ūkinei veiklai subjektas, turintis atskirtą ar neatskirtą nuo steigėjo (savininko) turtą, savarankišką organizacinį vieningumą, galėjimą savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir atsakantis savarankiškai arba su steigėju (savininku) už prisiimtas prievoles.

Yra ir įmonininko ir verslininko sąvokos.

Įmonininkas – fizinis ar juridinis asmuo, priklausomai nuo nuosavybės formos – turtintis nuosavybės teisę į gamybos priemones arba jų neturintis (suprask, turintis tada disponavimo/valdymo teisę?). Literatūroje dažnai teigiama, kad įmonininku gali būti tik fizinis asmuo – įmonės savininkas arba valdytojas. Negalima įmonininko sutapatinti su įmonės valdymo organais. Įmonių Į įmonininkas – FA ar JA, taip pat į bendriją susijungę keli FA ar JA, kurie nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą.

Verslininkas nėra tas pats kas ir įmonininkas, nors kartais ir sutampa. Verslininkas gali būti ir amatininkas, namudininkas, užsiimantis tam tikra veikla (pvz., prekyba).

Nedraudžiama kurtis ir įmonių junginiams (asociacijoms); tokią asociaciją turi sudaryti 2 ar daugiau įmonių, ji turi būti teisiškai įregistruota.

Yra tokie įmonių junginiai:

1) įmonių asociacija – laisvanoriškas savarankiškų įmonių susivienijimas, įsisteigęs bendram ūkiniam, komerciniam ar kt. tikslui įgyvendinti. Įmonės neturi žinybinio ppavaldumo asociacijai, ji neatlieka ūkinio valdymo funkcijų.

2) Kartelis – susitarimas tarp ūkio subjektų dėl gamybos apimčių, prekių kainų, darbo sąlygų, patentų, mainų, rinkų, bei kiekvieno subjekto dalies gamyboje ir realizavime nustatymo. Visiškas šalių juridinis ir ūkinis savarankiškumas.

3) Koncernas – teisiškai savarankiškų ūkio subjektų junginys, kurio pagrindas – dalyvių interesų bendrumas, patentų ar licencijų sutartys, bendros mokslinių tyrimų ar gamybinių technologijų programos arba gamybos kooperacija. Privalumai – liberali įstojimo ir išstojimo tvarka, valdymo demokratiškumas, sprendimų priėmimo kolegialumas, galimybė manevruoti sujungtais resursai ir pan.

4) Konsorciumas – laikina kelių įmonių sutartis, kuria siekiama bendrai skirstytis akcijomis ar paskolomis, ar įgyvendinti tam tikrus projektus. Juridinis savarankiškumas.

5) Susivienijimas – vieningas gamybinis ir gamybą aptarnaujančios veiklos kompleksas.

6) Sindikatas – tokia įmonių susivienijimo forma, kuri atsiranda iš susitarimų dėl bendros vienarūšės produkcijos realizavimo. Visiškas juridinis ir gamybinis savarankiškumas, negali savarankiškai užsiimti komercija.

7) Trestas – vienos ūkio srities subjektų ar jų asociacijų sąjunga, kurioje dalyviai netenka gamybinio, komercinio ar net turtinio savarankiškumo.

Pelno ir nepelno įmonės.

Įmonių įstatymo nuostatos netaikomos fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie užsiima veikla, kuria nesiekiama pelno; jų veiklą reguliuoja CK ir įstatai.

Pagal veiklos paskirtį ir teisinį reguliavimą įmones galima skirstyti:

1) pelno;

2) nepelno.

(2) paskirtis – visuomenei naudinga veikla, kuri pasireiškia tokiose srityse kaip labdara, kultūra ir švietimas, mokslas ir studijos, sveikatos apsauga, sportas, kūno kultūra,

socialinė apsauga, konfesinės sritys ir pan.

Vyriausybė savo nutarimu patvirtino “Ne pelno organizacijų ir įmonių ir įstatų pagrindinės nuostatos” (1992 m.).

Ne pelno organizacijos – įmonės ar organizacijos – juridiniai asmenys, įsteigti vieno ar kelių juridinių asmenų, kurie priima įstatus ir suformuoja įstatinį kapitalą. Steigimui nustatyta leidiminė tvarka – leidimus išduoda Vyriausybė.

Būdama juridiniu asmeniu, ne pelno organizacija savo įstatų ribos gali:

1) pirkti ar įsigyti turtą, laisvai juo disponuoti ir sudaryti sandorius;

2) nustatyti savo produkcijos kainas, įkainius ir tarifus, kai to nedaro Vyriausybė;

3) turėti savo atsiskaitomąsias iir kt. sąskaitas bankuose;

4) užmegzti įvairius ryšius su vidaus ir užsienio partneriais;

5) atsiskaityti sutartine forma už pateiktas prekes ir darbus (forma neturi prieštarauti įstatymams);

6) nustatyti savo organizacinę struktūrą, steigti struktūrinius padalinius, kurie gali užsiimti komercine veikla, o pelną skirti ne pelno organizacijos pagrindiniams tikslams ir uždaviniams įgyvendinti.

Pačios ne pelno įmonės negali verstis komercine veikla.

Aukščiausias valdymo organas – steigėjų, narių ar dalininkų susirinkimas. Jei tai per brangu – pasitenkinama tik vadovu – direktoriumi ar pan.

Lietuvoje ne pelno įmonių veikla nėra reglamentuota vienodu teisiniu lygiu. TTam tikras veiklos sritis reguliuoja įstatymas – mokslo ir studijų, labdaros ir paramos ir pan., kitos sritys reguliuojamos tik Vyriausybės nutarimais, dar kitos – kitais norminiais aktais (taisyklėmis ir pan.).

Ne pelno įmonės skirstomos į grupes:

1) valstybės ir savivaldybių institucijos;

2) viešosios įstaigos;

3) asociacijos;

4) fondai;

5) visuomeninės organizacijos.

Pelno įįmonių rūšys išvardintos įmonių įstatyme:

1) individualios įmonės;

2) tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB);

3) komanditinės ūkinės bendrijos (KŪB);

4) akcinės bendrovės (AB);

5) uždarosios akcinės bendrovės (UAB);

6) valstybinės ir vietos savivaldybių įmonės;

7) žemės ūkio bendrovės;

8) kooperatyvai.

Pagal teisinį statusą įmonės skirstomos į:

1) įmones su juridinio asmens teisėmis – žr. CK;

2) įmones be juridinio asmens teisių – 3 specifiniai aspektai:

a) steigimo ypatumai – paprastesnė tvarka;

b) paprastesni įmonės valdymo organai;

c) nėra turto atskirumo atsakomybėje už šio asmens veiklą.

Pelno įmonių bendri steigimo nuostatai išdėstyti šiuose šaltiniuose: įmonių rejestro įst., valstybės ir savivaldybės įmonių įst., AB įst., ŪB įst., ŽŪB įst., kooperacijos įst.

Steigimo dokumentai: įstatai, leidimas/licencija, kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas, savivaldybės leidimas užsiimti ūkine veikla jei įmone numatoma steigti savivaldybės teritorijoje už valstybės lėšas.

Įmonė įsteigta laikoma nuo įregistravimo įmonių rejestre. Registro steigėjas yra Vyriausybė, vyriausiasis tvarkytojas yra Statistikos departamentas, kuris kaupia, ttvarko, atnaujina visų LR įregistruotų įmonių duomenis, vadovauja registro tvarkytojams, kontroliuoja jų darbą. Įmonių rejestro steigimo, tvarkymo ir likvidavimo tvarką nustato įmonių rejestro įstatymas.

Teisinę registraciją atlieka Ūkio ministerija ir vietos savivaldybių aukštesniosios pakopos organai. LR įmonių rejestre yra registruojamos ir įmonės, ir jų filialai bei atstovybės, ir asociacijos bei kiti susivienijimai (4 subjektų grupės – juridiniai asmenys, įmonės be juridinio asmens teisių, asociacijos, atstovybės).

Įregistravimui pateikiami šie dokumentai:

1) prašymas įregistruoti įmonę;

2) valstybinės ar savivaldybės įmonės steigimo aktas;

3) AB, UAB ir asociacijų – steigimo sutartys aarba jų nuorašai;

4) AB steigimo ataskaita ir revizoriaus išvada dėl jos;

5) buhalteriniai balansai, jei tai numato įstatymai;

6) įmonių filialų ir atstovybių įstatai arba jų pakeitimai;

7) pažyma apie registravimo mokesčio sumokėjimą;

8) leidimas ar licencija tam tikrai komercinei veiklai, jei reikia;

9) vietos savivaldybės leidimas užsiimti komercine veikla;

10) žemės sklypo suteikimo aktas, jei reikia;

11) negyvenamų patalpų savininko pažyma apie jų suteikimą bei terminas, kuriam ta sutartis sudaroma;

12) jei įmonė registruojama gyvenamajame name – reikia patalpų savininko sutikimo.

Sprendimas įregistruoti įmonę ar atsisakyti ją registruoti priimamas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo dokumentų pateikimo. Jei registruoti atsisakoma, pareiškėjui apie tai turi būti pranešama per 3 dienas. Šį sprendimą galima skųsti, taip pat galima reikalauti nuostolių atlyginimo dėl neteisėto atsisakymo įregistruoti įmonę.

Individuali įmonė. Įmonių įstatymo 7 str.: įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso fiziniam ar keliems fiziniams asmenims bendros jungtinės nuosavybės teise. Bruožai:

1) savininkas – vienas ar keli fiziniai asmenys, kurie turi ar valdo turtą bendros jungtinės nuosavybės teise – sutuoktiniai;

2) įmonė neturi juridinio asmens teisių ir turtinės atsakomybės atskirumo principo.

Tam tikrais atvejais individualios įmonės steigėju gali būti negamybinė organizacija, ji bus atsakinga už individualios įmonės turtines prievoles (nes už prievoles atsako savininkas savo turtu). Negamybinė organizacija – visuomeninė organizacija, kuri turi juridinio asmens teises, bet neturi teisės tiesiogiai vystyti komercinę veiklą. Įstatymas netrukdo joms kurti kitų įįmonių, kurios neturi juridinio asmens teisių, bet gali vykdyti komercinę veiklą.

TŪB, KŪB. Apibrėžia Įmonių įst. 8, 9 str.

TŪB – visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, apjungiant kelių fizinių ar juridinių asmenų nuosavybę į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei ūkinei veiklai su bendru pavadinimu vystyti

Nariai atsako už TŪB prievoles visu turtu, bet TŪB neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su TŪB veikla. Varde turi būti bent vieno savininko vardas. Savo veikloje TŪB vadovaujasi įmonių įstatymu ir jungtinės veiklos sutarties nuostatomis.

KŪB – bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai-komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

KŪB neturi juridinio asmens teisių, turtas neatskirtas nuo narių turto. Tikrieji nariai atsako solidariai visu turtu už KŪB prievoles, o nariai komanditoriai – tik perduotu turtu.

KŪB steigėjais gali būti ir fiziniai asmenys, ir juridiniai asmenys. KŪB turi būti bent vienas tikrasis narys ir vienas narys-komanditorius. Savo veikloje vadovaujasi CK, Ūkinių bendrijų (ŪB) įstatymu ir bendrosios jungtinės veiklos sutartimi.

ŪB tikslas – atlikti nuolatinę komercinę-ūkinę veiklą, susijusią su gamyba, prekyba, paslaugomis.

ŪB įstatyme numatytas ir maksimalus narių skaičius – 20.

Bendrijos nariais negali būti:

1) valstybinės valdžios ir valdymo organizacijos;

2) dalinės ir pilnos valstybinės nuosavybės įmonės.

Bendrijos nariams draudžiama užsiimti tokia pat veikla kitose įmonėse, be bendrijos narių sutikimo draudžiama steigti iindividualias įmones. Jei asmuo nuslepia tokius faktus stodamas, jis gali būti pašalintas iš bendrijos ir iš jo išieškoti nuostoliai, atsiradę dėl nesąžiningos konkurencijos.

Jungtinės veiklos sutartis turi būti raštiška, notarinė. Sutartyje turi matytis:

1) bendrijos pavadinimas;

2) veiklos pobūdis;

3) fizinių asmenų – tikrųjų narių ar komanditorių – vardai, pavardės ir adresai;

4) jei steigėjai įmonės ir organizacijos – jų buveinės, bankų rekvizitai;

5) narių – tikrųjų ir komanditorių – teisės ir pareigos;

6) kiekvieno nario materialinis indėlis – išreikštas trupmena, % ar konkrečia suma;

7) tikrųjų narių darbo įvertinimas ir atsiskaitymo su jais taisyklės;

8) grynųjų pinigų paėmimo iš kasos tvarka;

9) pajamų (nuostolių) paskirstymo taisyklės;

10) tikrųjų narių ir narių komanditorių išstojimo ir pašalinimo taisyklės;

11) bendrijos valdymo, reikalų tvarkymo taisyklės, jų keitimo sąlygos.

Kiekvienas tikrasis narys turi teisę atstovauti bendrijos interesus, jei jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kita tvarka. Komanditoriai negali atstovauti bendrijos. Nariai gali įgalioti vieną iš narių ar pašalietį atstovauti bendrijos interesams notariškai.

Nutarimai bendrijoje priimami balsuojant, kiekvienas narys turi po balso teisę nepriklausomai nuo jo dalies.

Neįvykdžius prievolių, jos užtikrinimui pirmiausia naudojamas bendrijos turtas, jei jo neužtenka – naudojamas narių turtas.

Valstybės ir savivaldybių įmonės. Vis dar užima svarbią vietą, bet lyginamoji dalis bendrame įmonių skaičiuje mažėja.

Savo veikloje šios įmonės vadovaujasi CK normomis, įmonių įstatymu, 1994 m. Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymu (pastarojo normos galioja toms įmonėms, kurios liko neprivatizuotos).

Valstybės įmonė

– iš valstybės lėšų įsteigta ar valstybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios turtas nuosavybės teise priklauso LR, o jis valdomas, naudojamas ir juo disponuojama turto patikėjimo teise (disponavimas suvaržytas).

Šių įmonių steigimo teisinis pagrindas – steigimo aktas, kurį priima Seimas, Vyriausybė ar jos įgaliota vyriausybinė institucija.

Savivaldybės įmonių teisinis pagrindas – steigimo aktas, kurį priima savivaldybės taryba.

Steigėjas – ta institucija, kuri priima nutarimą įsteigti įmonę, pagrindinis dokumentas – įstatai (nuostatai). Juose turi būti nurodyti:

1) įmonės pavadinimas;

2) adresas;

3) ūkinės veiklos pobūdis;

4) įmonės veiklos terminas (jei neterminuota – turi bbūti nurodyta);

5) steigėjo teisė nustatyti privalomus darbus, kainas, tarifus, jų skaičiavimo taisykles;

6) įstatinio kapitalo dydis, jo keitimo tvarka;

7) administracijos sudarymo tvarka ir jos kompetencija;

8) auditoriaus skyrimo tvarka;

9) pelno skirstymo taisyklės;

10) įmonės pranešimų darbuotojams paskelbimo tvarka;

11) reorganizavimo ir likvidavimo tvarka.

Įstatus tvirtina steigėjas, jo parašas tvirtinamas antspaudu.

Pavadinime privalo būti įrašyti žodžiai “valstybės (savivaldybės) įmonė” arba jų sutrumpinimas.

AB, UAB. Tai – vienas seniausių komercinės teisės subjektų. Manoma, kad tėvynė – Olandijos Ost Indija, kur 1602 m. atsirado pirmieji panašūs subjektai. Požymiai:

1) kapitalo centralizacijos ir koncentracijos forma;

2) priemonė ūkinėje veikloje naudoti svetimą kapitalą ((natūra ar pinigais);

3) apriboja dalyvių atsakomybę, ūkinę veiklą ir rezultatus;

4) suteikia teisę nariams gauti pajamas už rezultatus (dividendus).

Bendra pasaulinė tendencija – unifikuojami AB įstatymai, ypač pastebima ES.

AB veiklą visur reglamentuoja CK arba Prekybos kodeksas, priklausomai nuo teisinės sistemos.

AB buvo paplitę ir prieškario LLR – 1925 m. buvo priimtas AB įstatymas.

1990 m. buvo priimtas LR AB įstatymas, nustatęs:

1) kiekviena AB yra įmonė;

2) AB gali būti steigiama įstatymu neuždraustai veiklai;

3) visos AB yra juridiniai asmenys;

4) AB yra ribotos turtinės atsakomybės subjektai;

5) AB gali turėti skolintą kapitalą ir nuosavą kapitalą, kurį gali sudaryti įstatinis kapitalas, kapitalas iš rezervo fondo ir pelno rezervo fondas;

6) Įstatinio kapitalo dydis (100 000 Lt AB ir 10 000 Lt UAB);

7) Buveinė turi būti LR;

8) AB gali būti įsteigta ribotam ar neribotam laikui, jei įsteigta ribotam laikui – jį galima pratęsti.

Pagal akcijų platinimo būdą AB skirstomos į dvi grupes:

1) atviros pobūdžio AB;

2) UAB.

Bendra tarp jų tai, kad jų įstatinis kapitalas padalintas į dalis (akcijas).

AB – akcininkų skaičius neribotas, UAB – maksimumas 50.

UAB akcijos negali būti platinamos, jomis negalima prekiauti viešai. Steigėjai ggali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Įsteigimo pagrindas – steigimo sutartis. Fizinio asmens pilietybė nėra svarbi. Steigėjų skaičius neribotas, bet jie turi būti įmonės akcininkais. Jei bent vienas iš steigėjų yra užsienio fizinis ar juridinis asmuo, tai papildomai taikomos ir Užsienio investicijų įstatymo ir Laisvųjų ekonominių zonų įstatymo nuostatos.

Jei bendrovę steigia vienas asmuo, tai rengiamas bendrovės steigimo aktas, jam taikomi steigimo sutarties reikalavimai – turi būti nurodoma:

1) steigėjai – vardai, adresai;

2) bendrovės pavadinimas;

3) steigimo būdas;

4) steigėjų teisės ir pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nnevykdymą;

5) kiekvieno steigėjo įgyjamų akcijų skaičius;

6) akcijų nominali vertė, emisijos kaina, platinimo tvarka ir pagrindai;

7) steigimo kaštų kompensavimas ir atlyginimas už steigimą;

8) ginčų tarp steigėjų sprendimo tvarka;

9) steigėjai, turintys įgaliojimus atstovauti bendrovę.

Steigimo sutartį pasirašo steigėjai ar jų įgalioti asmenys, sutartis tvirtinama antspaudais, jei bent vienas iš steigėjų yra fizinis asmuo arba užsienio juridinis asmuo, neturintis antspaudo – sutartis tvirtinama notariškai.

Steigimo sutartis yra viešas dokumentas (skirtingai nuo įstatų), ji leidžia atidaryti sąskaitą LR registruotame banke. Po to seka įstatų ruošimas ir jų registravimas.

AB akcijas galima platinti tik įregistravus įstatus, akcijų emisiją įregistravus Vertybinių popierių komisijoje (VPK). Kapitalas skirstomas į nuosavą ir skolintą. Nuosavą kapitalą sudaro:

1) įstatinis kapitalas;

2) akcijų priedai (jei viršijama nominali kaina);

3) perkainavimo rezervas;

4) privalomas rezervas;

5) kiti rezervai;

6) nepaskirstytas pelnas (nuostolis);

7) dotacijos ir negrąžintinos subsidijos;

8) atidėtosios išlaidos, kuriamos arba didinant sąnaudas arba mažinant pajamas, kad būtų galima pasinaudoti ir teisingai atspindėti tų laikotarpių veiklos rezultatus.

Akcijos – vertybiniai popieriai, suteikiantys tam tikras turtines ir neturtines teises. Jos gali turėti materialų pavidalą, arba gali būti tik įrašai.

Nominali akcijos vertė gali būti nustatoma tik Litais, o emisijos kaina negali būti mažesnė už nominalią kainą. Akcijos skirstomos pagal disponavimo būdą:

1) vardinės;

2) pareikštinės.

Pagal suteikiamas teises:

1) paprastosios;

2) privilegijuotosios.

UAB akcijos gali būti tik vardinės, jos neregistruojamos VPK (AB privalo registruoti). Jei akcijos nematerialios, tai jų perleidimas pažymimas debetiniu įrašu jų įgijėjo sąskaitoje. Bendrovei draudžiama lleisti akcijas, kurias galima keisti į obligacijas, o likviduojamos bendrovės akcijų apyvarta leidžiama tik iki likvidatorių nustatyto termino atsiskaitymui su akcininkais pabaigos.

Investicinės bendrovės (IB).

Vadovaujasi AB įstatymu, nors jis nenumato IAB, ir Investicinių bendrovių įstatymu (taikomos AB nuostatos, jei ko kito nenumato IB įst.).

IB yra AB, kuri sukaupė fizinių ir juridinių asmenų lėšas viešai platindama akcijas ir turi bent vieną iš šių požymių:

1) pagrindinė veikla, iš kurios gaunama ne mažiau kaip 60% pajamų, yra sukauptų lėšų investavimas ar reinvestavimas į vertybinius popierius (VP), arba prekyba VP;

2) daugiau nei 50% turto vertės sudaro VP.

IAB-ėmis nelaikomos tokios įmonės:

1) bankai, draudimo bendrovės, finansų maklerio įmonės, kitos institucijos, kurios atlieka operacijas su VP, bet jų valdymą reglamentuoja kiti įstatymai;

2) tos AB, kurios turi mažiau nei 100 akcininkų ir viešai neplatina savo VP;

3) įmonės, kurių įstatinis kapitalas mažesnis nei 250 000 Lt.

Žemės ūkio bendrovės (ŽŪB).

1991 m. buvo priimtas ŽŪB įst.

ŽŪB yra fizinių asmenų įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai, sujungus jų turtą į bendrąją nuosavybę.

ŽŪB bruožai:

1) steigėjai – tik fiziniai asmenys;

2) tikslinė paskirtis (tik žemės ūkio veikla);

3) nenumatytas įstatinio kapitalo minimumas;

4) numatyta minimali steigėjų kvota (negali būti mažiau nei 2 fiziniai asmenys);

5) pagrindinis kapitalas susideda iš narių įnašų, kasmetinių atskaitymų iš pelno, kitų pajamų.

Turtiniai ir neturtiniai įnašai vadinami pajais – jie suteikia teisę dalyvauti bbendrovės veikloje ir gauti pelną. Pajaus bruožai:

1) narys pajų ar jo dalį gali perleisti kitam nariui arba kitam asmeniui pirkimo-pardavimo, mainų sutartimi ar kitais būdais;

2) pajus duoda teisę gauti pinigais ar natūra priklausantį turtą;

3) narys turi teisę išstodamas pasiimti nekilnojamą turtą.

Pajus gali būti išreikštas ir kaip intelektualinės veiklos produkcija.

ŽŪB valdymo organai – narių susirinkimas, valdyba. Jei nustatoma, kad žalą padarė konkretus valdybos narys kaltais veiksmais, tai bendrovė turi regreso teisę į jo turtą.

Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).

Jie atsirado Europoje kaip smulkių gamintojų savitarpio pagalbos susivienijimai siekiant bendrų ekonominių tikslų. Kooperatinei organizacijai būdinga:

1) tai – visuomeninė organizacija;

2) savarankiška organizacija;

3) steigėjai – fiziniai asmenys;

4) turi juridinio asmens teises;

5) savarankiškai atsako už savo prievoles.

Kooperatinių organizacijų rūšys:

1) gamybos srityje;

2) vartojimo srityje;

3) butų srityje (statybos, eksploatavimo);

4) garažų srityje;

5) gyvulininkystės srityje;

6) sodininkystės ir daržininkystės srityje.

Veiklą reguliuojantys aktai: 1993 m. Kooperacijos įstatymas, kooperatinių bendrovių pasitvirtinti įstatai.

Kooperatinė bendrovė – įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Kooperatinės bendrovės steigėjais gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys (vienas iš steigėjų), tuo tarpu kooperatyvo steigėjais gali būti tik fiziniai asmenys.

Kooperatyvai gali būti steigiami ne tik komercinei veiklai, bet ir tam tikriems socialiniams poreikiams tenkinti.

Ir kooperatyvai, ir kooperatinės bendrovės – ribotos atsakomybės ūkio subjektai – turi juridinio asmens teises ir atsako savo turtu. Įstatymas draudžia, kad steigėjais būtų vien tik juridiniai asmenys, steigėjų

tarpe turi būti ne mažiau kaip 5 fiziniai asmenys, LR piliečiai, ne jaunesni kaip 18 metų. Juridinių asmenų skaičius negali viršyti fizinių asmenų skaičiaus.

Kooperatyvai gali būti pelno siekiančios ir pelno nesiekiančios įmonės. Įstatus steigėjai privalo patvirtinti notariškai. Kooperatinė bendrovė registruojama savivaldybėje, registruojant privalo pateikti tuos pačius dokumentus kaip ir kitos registruojamos įmonės.

Mažosios įmonės.

1991 m. priimtas Mažųjų įmonių įstatymas. Greta įmonių rūšies teisinio statuso gali būti suteikta kitas – mažų įmonių teisinis statusas; mažosios įmonės – tai tam tikros rūšies įmonės ssu papildomu teisiniu statusu. Šis statusas taikomas individualioms įmonėms, UAB, kooperatyvams – jie turi mokesčių lengvatų.Statusas netaikomas valstybės, savivaldybės įmonėms, o taip pat visoms įmonėms, kurios vykdo veiklą, įrašytą į Vyriausybės patvirtintą Neskatintinos veiklos sąrašą.

Mažosios įmonės statusas gali būti taikomas tik toms įmonėms, kuriose dirba mažiau nei 100 žmonių. Taikomos tokios mokesčių lengvatos: pelno mokestis per pirmus dvejus veiklos metus nuo įmonės įsteigimo mažinamas 70%, nuo trečiųjų veiklos metų mažinamas 50%, jei:

1) bendras darbuotojų skaičius neviršija 50 darbuotojų;

2) įplaukos iš gamybinės veiklos ssudaro daugiau nei 2/3 visų įplaukų.

Jei įmonėje dirba nuo 51 iki 100 žmonių, o įplaukos iš gamybinės veiklos viršija 2/3 visų įplaukų, gali būti taikomas mokesčių atidėjimas iki 3 metų (mokestinis kreditas).

Įmonėms ir bankams, kurie suteikia lengvatinėmis sąlygomis kreditus mažosioms įįmonėms, pelno mokestis sumažinamas 30% daliai, kuri atitinka gauto pelno iš to kredito dalį.

Bendrosios įmonės.

Jų steigimo ir veiklos teisinis pagrindas – Užsienio kapitalo investicijų įstatymas (1995 m.) ir Laisvų ekonominių zonų (LEZ) įstatymas.

Užsienio kapitalo investavimo subjektai – užsienio valstybių įmonės, ne LR piliečiai – užsieniečiai ir apatridai, kurių kapitalas investavimo metu yra užsienio kilmės.

Investavimo požiūriu:

1) subjektas specialus – ne Lietuvos;

2) kapitalo sukūrimas ir įgijimas ne Lietuvoje.

Investavimo formos:

1) naujų įmonių steigimas;

2) veikiančių įmonių akcijų įgijimas (esamų arba didinant įstatinį kapitalą).

Gali būti ne tik dalinio, bet ir visiško užsienio kapitalo įmonė, kai įstatinis kapitalas visas formuojamas iš užsienio investicijų.

Registruojamos šios įmonės bendra tvarka – pagal Įmonių rejestro įstatymo nuostatas.

Tiek Užsienio kapitalo investicijų, tiek LEZ įstatymai numato papildomas garantijas – organizacines, ekonomines, teisines – skatinti užsienio investicijas, iir išvardina sritis, kuriose užsienio investicijos draudžiamos (reikia pasiskaityti patiems).

Užsienio kapitalo įmonės skiriasi nuo kitų įmonių tik pagal kapitalo formavimo šaltinį, todėl jų veiklai galioja ir visi kiti įprasti įstatymai.

1.6 Bankai ir kredito įstaigos. Atsiskaitymas

Bankai.

Tai – specialus ekonominis institutas, teikiantis laikinai laisvas lėšas ir santaupas kaip kreditą, leidžiantis apyvarton pinigus, atliekantis operacijas ir kitas susijusias funkcijas. Skiriamos dvi bankų grupės:

1) centrinis bankas;

2) bankai, kurių veiklos pagrindas – komercinė veikla, pasireiškianti grąžintinų lėšų priėmimu, atsiskaitymo operacijų atlikimu.

Lietuvos bankas (LB) – labai svarbus ūkio ssubjektas, jį steigia ir likviduoja LR Seimas. Savo veikloje jis vadovaujasi LR Konstitucija ir Lietuvos banko įstatymais bei Lietuvos banko statutu.

LB įstatinio kapitalo dydis – 50 milijonų Lt, jis formuojamas iš valstybės lėšų, atsargos kapitalas formuojamas iš LB pelno atskaitymų, kol nesusideda 200 milijonų Lt.

Strateginis LB tikslas – siekti LR pinigų stabilumo. Dėl to LB privalo:

1) užtikrinti pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą;

2) palaikyti Vyriausybės vykdomą ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja pagrindiniam tikslui.

LB gali leisti norminius aktus ir užtikrinti jų laikymąsi.

Pagrindinės LB funkcijos išvardintos LB įstatymo 8 str.

LB vadovauja LB valdyba, sudaryta iš pirmininko, 3 pavaduotojų ir 10 narių. Apribojimai: valdybos nariais gali būti tik LR piliečiai, negali būti Prezidentas, Seimo ir Vyriausybės nariai, komercinių bankų valdybų nariai. Valdybos pirmininką skiria Seimas Prezidento teikimu, valdybos narius skiria Prezidentas valdybos pirmininko teikimu. LB nariai negali užimti jokių kitų pareigų, jie pasirašo pasižadėjimą saugoti paslaptis.

LB įstatymas nenumato jokių kitų privalomų struktūrinių padalinių. Įstatyme nurodyta valdybos pirmininko kompetencija: tiesioginis atstovavimas LB, LB atstovavimas santykiuose su kitais subjektais, LB funkcijų įgyvendinimo užtikrinimas.

LB turi išimtinę pinigų emisijos teisę, todėl turi 2 funkcijas:

1) nustato LR piniginių vienetų nominalus, formas, apsaugos požymius, organizuoja piniginių ženklų gamybą, perka iš LR Finansų ministerijos monetas nominalo verte, organizuoja pinigų transportavimą, reguliuoja ppinigų išėmimą iš apyvartos, nustato pinigų ekspertizės tvarką.

2) Išleidžia pinigus į apyvartą ir juos išima iš apyvartos, gali keisti banknotus.

LB teisinį statusą apibūdina jo vykdoma komercinių bankų ir kitų kredito institucijų veikla. Priežiūra prasideda nuo pat šių institucijų steigimo – norint įsteigti reikia gauti licenciją iš LB, be to:

1) LB turi teisę leisti teisės aktus, privalomus komerciniams bankams (KB) ir kitoms kredito institucijoms;

2) LB nustato rizikos ribinius normatyvus ir privalomų atsargų fondus;

3) LB kontroliuoja KB ir kitų kredito institucijų veiklą

a) gauna informaciją, reikalingą priežiūros funkcijai atlikti;

b) inspektuoja – siunčia tikrintojus.

4) LB turi teisę taikyti poveikio priemones KB ir kitoms kredito įstaigoms – šių priemonių taikymą tvirtina LB valdyba savo nutarimu, o jį galima skųsti teismui – 2 grupės:

a) organizacinio pobūdžio – veiklos trūkumų išaiškinimas, leidimo atšaukimas, valdybos narių įgaliojimų sustabdymas ar jų nušalinimas, laikino administratoriaus skyrimas, licencijos atšaukimas;

b) atsakomybės taikymas – administracinių nuobaudų skyrimas.

Poveikio priemonės gali būti taikomos tik esant vienam iš pagrindų:

a) LB pateikta neteisinga informacija;

b) LB nepateikiama informacija ar dokumentacija;

c) nesilaikoma nustatytų normatyvų;

d) pažeisti LR įstatymai ar kiti teisės aktai.

Jei nuo pažeidimo praėjo daugiau nei vieni metai – poveikio priemonių taikyti negalima.

Atlikdamas vadovavimo funkcijas, LB atlieka ir tam tikras komercines operacijas – gali pirkti ir parduoti LR išleistus vertybinius popierius, taikyti kreditavimo operacijas bei atlikti kitas pinigų keitimo, konvertavimo operacijas.

LB atleistas nnuo valstybinių ir vietinių mokesčių, išskyrus pelno mokestį.

Komercinis bankas (KB) – AB kapitalo pagrindu veikianti specializuota įmonė, kuri užsiima specialia veikla – paskolų teikimu, indėlių priėmimu ir kt.

Daug AB nuostatų tinka ir KB; KB taikomos tos AB įstatymo nuostatos, kurios neprieštarauja specialiųjų įstatymų nuostatoms.

KB veiklą reguliuoja šie šaltiniai: KB įstatymas (1994 m.), AB įstatymas (1994 m.). Išimtis – Vystymo bankas – jam taikomas įstatymas “Dėl Lietuvos Vystymo banko steigimo ir statuto patvirtinimo” (1993 m.).

KB įstatymas numato šias KB rūšis:

1) KB, kurių mažesnė nei 49% akcinio kapitalo dalis priklauso Lietuvos valstybei arba jei Lietuvos valstybė visai neturi akcijų – privatus KB;

2) Valstybiniai KB – kurių daugiau nei 51% akcinio kapitalo priklauso Lietuvos valstybei;

3) KB, kurių veiklą reglamentuoja kiti įstatymai (Vystymo bankas);

4) Dukterinis bankas – kai kitas KB valdo dalį akcinio kapitalo, suteikiančią teisę į daugiau nei 51% balsų, arba gali kontroliuoti banko valdymą.

KB gali steigti Lietuvoje ir užsienyje filialus, skyrius, atstovybes.

Filialas (skyrius) – juridinio asmens teisių neturintis teritorinis padalinys, veikia banko vardu, atlieka visas ar dalį KB operacijų, atsakomybė už kurių įvykdymą tenka bankui.

Atstovybė – nevykdo bankinės veiklos, atstovauja KB, užsiima rinkodara, tyrimais.

KB gali būti steigiami uždaruoju arba atviruoju būdu (pagal AB įst.).

Uždaruoju – įstatinis kapitalas sudarytas tik iš akcijų, kurias įsigyja steigėjai; atviruoju

– dalis kapitalo akcijų platinama viešai.

Steigėjais gali būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys, įmonės be juridinio asmens teisių. Keliami tokie reikalavimai:

1) steigėjų turi būti be mažiau nei 7;

2) kiekvienas steigėjas turi būti ir akcininkas, turintis ne mažiau kaip 2% akcinio kapitalo;

3) steigėjai turi būti nepriekaištingos reputacijos ir privalo pateikti neginčijamus dokumentus apie kapitalo kilmę.

Sudaroma steigimo sutartis su AB įstatyme išvardintais atributais. Tai – viešas dokumentas; jei bent vienas iš steigėjų yra fizinis asmuo, sutartis tvirtinama notariškai. Sudarius steigimo sutartį rengiamas statutas (įstatai) – ppagrindinis KB veiklą reglamentuojantis dokumentas; įstatams keliama daug reikalavimų. Dar vienas svarbus reikalavimas steigiant KB – gauti licenciją, kuri gali būti dvejopa:

1) išduodama naujai steigiamam KB, paraiškoje turi būti nurodyta:

a) pavadinimas;

b) adresas;

c) steigėjų juridinis statusas;

d) tarybos, valdybos narių vardai, pavardės;

e) statutas, steigimo sutartis;

f) užsienio KB turi pateikti banko šalies bankų priežiūros institucijos leidimas steigti filialą Lietuvoje.

2) Išduodama reorganizuoti veikiančią įmonę į KB, paraiškoje turi būti nurodyta:

a) steigimo sutartis, statutas;

b) dokumentai, patvirtinantys, kad įmonė disponuoja reikiamu kapitalu;

c) dokumentai, patvirtinantys mokesčių mokėjimą.

Sprendimą LB turi priimti per 2 mėnesius.

Išduota licencija gali būti apribota, sustabdyta aar atimta. Jei licencija atimama, tai veiklos tęsti nebegali ir filialai, ir atstovybės.

Licencija išduodama neribotam laikui, ji neperduodama reorganizuojant ir pan.

Atsisakymas išduoti licencija gali būti per 10 dienų skundžiamas teismui.

Nusprendęs likviduotis KB turi kreiptis į LB dėl leidimo likviduotis ir llicencijos atšaukimo; turi būti pateikta finansinė ataskaita, neturi būti likę skolų.

Skirtingai nuo LB, KB valdymas reglamentuojamas tiksliai. Panašus į AB valdymą. Aukščiausias organas – visuotinis akcininkų susirinkimas, po to – banko taryba (kaip stebėtojų taryba AB), valdyba, administracijos vadovas. Visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija plati: statuto keitimas, tarybos ir valdybos narių priėmimas, metinių balansų tvirtinimas, sprendimas dėl likvidavimo, dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tarybos narių skaičius turi būti neporinis ir ne mažesnis nei 3. Taryba sudaro veiklos planą, nustato paskolų skyrimo tvarką, priima sprendimus dėl filialų ir atstovybių steigimo, papildomų kapitalo fondų sudarymo ir naudojimo. Valdyba vadovauja KB, tvarko reikalus, atstovauja KB ir atsako už operacijų vykdymą. Valdyboje turi būti ne mažiau nei 3 nariai. Valdybos pirmininkas, pavaduotojas iir nariai renkami ne ilgesnei nei 4 metų kadencijai, nors kadencijų skaičius neribojamas. Valdybos nariu negali būti tarybos narys, kito KB valdybos narys arba asmuo, kuriam įstatymas draudžia dirbti tą darbą ar užimti tokias pareigas. KB statute gali būti numatyti ir papildomi reikalavimai valdybos nariams. Valdybos narys negali pavesti savo pareigų kitam asmeniui – jo įgaliojimai tik gali būti sustabdomi.

KB administracija susideda iš centrinio valdymo aparato, padalinių vadovų ir jų pavaduotojų. Užduotis – priimti aukštesnių lygių nutarimus (čia jis taip ssako). Administracijos vadovo pareigas nedraudžiama eiti valdybos nariui ar pirmininkui. Revizorius – renkamas 4 metams visuotiniame akcininkų susirinkime, kadencijų skaičius neribojamas, turi būti tinkamai kvalifikuotas darbuotojas.

KB turi turėti nuolat veikiantį paskolų komitetą ir vidaus audito tarnybą; gali būti ir kitų tarnybų ir padalinių.

Kredito unijos – laikinai sukurtos jungtinės veiklos sutartimi sąjungos, siekiant kooperuoti lėšas tam tikrų tikslų siekimui. Valstybė gali skatinti jų steigimą svarbiausių uždavinių įgyvendinimui.

Papildoma paskata – TVF arba tarptautinių finansinių institucijų reikalavimai kredito linijos atidarymui – papildoma paskata. (man atrodo, čia jis visai į lankas nudrožė – nieko nesakiau, bet patariu paskaityti kredito unijų įstatymą ar kreiptis į kokius žyniukus).

1.7 Draudimo organizacijos

Draudimo sąvoka. Yra kelio draudimo sampratos:

1) Išankstinis fizinių asmenų ir juridinių asmenų lėšų draudimo įmokų forma telkimas siekiant padengti tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl tam tikrų aptartų įvykių (draudimas suprantamas kaip lėšų telkimas). Tikslas – žalos finansinis likvidavimas, arba dėl žalos atsiradusių finansinių poreikių tenkinimas. Tam reikia pakankamo fizinių ir juridinių asmenų skaičiaus, kuriem vienodu laipsniu gresia tikimybė patirti tam tikrus įvykius ir tam tikrą žalą.

2) Tam tikra komercinė ūkinė veikla, kuria siekiama atlyginti nuostolius dėl numatytų ar nenumatytų įvykių (draudimas suprantamas kaip išmokos).

Draudimas pats savaime nesumažina nuostolių, jo paskirtis – tolygiai paskirstyti nuostolius tarp daugelio asmenų, kkurie moka įmokas.

Draudimui atsirasti prielaidas sudarė įvairios stichinės nelaimės. Seniausia sritis, kur susiformavo draudimas – jūrų laivininkystė, kur draudimas egzistavo dar Senovės Graikijoje. Viduramžiais draudimas jau turėjo tam tikrą teisinę formą. Maždaug XVIII a. Anglijoje susikūrė pakankamai daug jūrų transporto draudimo kompanijų – susiformavo draudimo verslas.

Seniausiais laikai pagal organizavimo būdą buvo skiriamos dvi draudimo rūšys:

1) savitarpio draudimas – grupė asmenų moka įnašus, iš kurių dengiami atsiradę nuostoliai – veikia kooperatiniais pagrindais;

2) trečiųjų asmenų draudimas – steigiama speciali įstaiga ir iš jos veiklos tikimasi gauti pelno. Įsipareigojama išmokėti tam tikrą sumą atsitikus draudiminiam įvykiui, už tai gauna įmokas, iš jų formuojamas draudimo fondas, iš jo dengiamos išmokos, o likutis sudaro pelną.

Lietuvoje draudimas atsirado XIX a. pabaigoje, kai susikūrė pirmoji žemės savininkų savitarpio draudimo draugija; po I pasaulinio karo atsirado įstatymai dėl privataus ir valstybinio draudimo. Tarybiniais metais Lietuvoje buvo tik valstybinio draudimo įstaigos. Draudimo sistemai vadovavo valstybinis draudimas, veikęs prie Finansų ministerijos. 1990 m. buvo priimtas Draudimo įstatymas, kuris panaikino valstybės monopolį ir nustatė šiuos draudikus:

1) valstybinė draudimo įstaiga;

2) akcinės draudimo bendrovės;

3) draudimo draugijos;

4) savivaldos draugijos.

Norint įsteigti draudimo įmonę reikėjo gauti Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos (VDPT) prie Finansų ministerijos leidimą. Sąlygos leidimui gauti:

1) teisinės;

2) finansinės.

Dabartinius metu galioja 1996 m. priimtas Draudimo įstatymas.

Draudimo teisiniai santykiai.(DTS)

DTS yra prievolinio pobūdžio – draudėjas pprivalo mokėti įmokas, o draudikas išmokas įvykus draudiminiam įvykiui. DTS-ius sukuria, keičia ir naikina juridiniai faktai.

Galiojančios normos išdėstytos CK bendrojoje dalyje, taip pat ir specialiojoje dalyje (“Draudimas”). Yra dvi draudimo formos: privalomasis ir laisvanoriškasis.

DTS-ius reguliuoja ir poįstatyminiai aktai:

1) 1996 m. Vyriausybės nutarimu patvirtinti VDPT prie Finansų ministerijos nuostatai;

2) Vyriausybė turi teisę tvirtinti privalomojo draudimo taisykles.

Poįstatyminius aktus leidžia ir VDPT prie Finansų ministerijos.

Privalomojo draudimo atsiradimą lėmė įstatymas (ir vėl čia jo žodžiai – teisininkai iš tikrųjų nemato nieko toliau nei savo pačių . tarkime, nosys), kuriame buvo apibrėžtos ir jo rūšys bei nuostatos. Privalomajam draudimui atsirasti pagrindas yra juridinių faktų sudėtis, tuo tarpu kai laisvanoriško draudimo atsiradimo pagrindas yra sutartis.

DTS-ių pobūdis yra prievolinis, nes jų turinį sudaro reikalavimo teisė ir ją atitinkanti pareiga (skola). DTS-ių subjektai:

1) draudikas – draudimo įmonė;

2) draudėjas – asmuo, kuris pagal draudimo sutartį ir/ar įstatymą privalo mokėti įmokas ir turi teisę gauti išmokas įvykus draudiminiam įvykiui;

3) apdraustasis – draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kuriam draudikas išmokės išmoką;

4) naudos gavėjas – asmuo, įvardintas sutartyje, kuris įgyja teisę į išmoką po apdraustojo mirties;

5) tretysis asmuo – asmuo, kuris nenurodomas draudimo sutartyje, bet gali įgyti teisę į išmoką;

6) perdraudėjas – draudimo įmonė, kuri savo rizikos tam tikrą laipsnį perduoda kitai draudimo ar perdraudimo įmonei (jis nepaminėjo, kad ne už

dyką jie tai daro, o gauna komisinius iš perdraudikų);

7) perdraudikas – draudimo ar perdraudimo įmonė, kuri prisiima tam tikrą rizikos laipsnį;

8) draudimo tarpininkai – draudimo agentai ar brokeriai, kurių paslaugomis turi teisę naudotis draudėjai;

9) draudimo agentas – veikia pavedimo sutartimi, veikia draudimo įmonės vardu ir sąskaita;

10) draudimo brokeris – juridinis asmuo (AB ar UAB), vykdantis brokerio funkcijas draudėjo pavedimu.

Draudimo dalykas – sutartyje ar įstatyme numatytos draudimo įmokos ar premijos bei draudimo išmokos.

Draudimo objektas – turtiniai interesai:

1) susiję su asmens gyvenimo trukme, vestuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;

2) susiję ssu kūno sužalojimais, nelaimingais atsitikimais, ligomis;

3) susiję su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu;

4) turtiniai interesai, susiję su draudėjo padaryta žala juridinių ar fizinių asmenų turtui.

DTS-ių turinį sudaro subjektų teisės ir pareigos, išplaukiančios iš įstatymo ar draudimo sutarties.

Draudimas tarptautiniuose pervežimuose.

Vėlgi išskiriamos dvi rūšys:

1) privalomasis;

2) laisvanoriškasis.

Tikslas – užtikrinti krovinio valdytojui/keleiviui garantijas dėl galimų atsiradusių nuostolių kompensavimo.

Ši draudimo rūšis paplitusi, nes nuostoliai pervežimuose būna labai dideli. Tai – efektyvi priemonė apsaugoti vežėjus nuo atsakomybės prieš trečiuosius asmenis, kurie nėra sutarties šalys. Ši draudimo rūšis reglamentuota konvencijose.

1.8 Ūkio ssubjektų turtas

Civiliniai įstatymai turtą traktuoja nevienodai. Yra kelio nuostatos:

1) turtas – tik daiktai, išskyrus pinigus ir vertybinius popierius, pvz., CK 297 str. – nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja duoti nuomininkui turtą naudotis už užmokestį.

2) Kitais atvejais turtas – ne tik daiktai, bet ir ppiniginiai ženklai ir vertybiniai popieriai – pvz., CK 434 str. – pasaugos sutartimi turtas perduodamas pasaugoti, ir gali būti perduodami ir pinigai, ir vertybiniai popieriai;

3) Turtas – ne tik daiktai, piniginiai ženklai ir vertybiniai popieriai, bet ir turtinės teisės, pagal kurias asmuo turi teisę gauti naudą iš kitų asmenų, pvz., CK – dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko sumas esančias pas kitus asmenis.

Naujajame CK tokių neatitikimų nebebus.

Be turto komercinė ūkinė veikla negalima.

Priklausomai nuo subjekto, turto santykis su subjektu būna nevienodas. Juridinių asmenų ir jų steigėjų turtas yra atskirti. Jei ūkio subjektas neturi juridinio asmens teisių – turto atskyrimo principo nėra. Valstybinių įmonių turto disponavimo teisės apribotos, jo naudojasi turtu ir jį valso turto patikėjimo teise.

1-ajai daliai turėtų užtekti to, ką jis sudiktavo. 22-ajai daliai reikia ruoštis iš CT vadovėlio (prievolė, sutartis), CK, įvairius kitus įstatymus. Taip pat skaityti J. Šatas “Komercinės teisės subjektai”.

Dėmesio: kažkas pasiėmė iš Bužinsko keletą teisės aktų, kurie yra būtini norint pasiruošti, tai:

1) 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (ratifikuota LR 1993 m. sausio mėn.);

2) įvairios konvencijos dėl pervežimo keliais, jūra, geležinkeliais.

Tas kažkas tegu geriau paskambina Pliaugai (kaip visiem žinomam kurso subjektui) ir atiduoda, kad ir kiti galėtų žiniomis pasidžiaugti irgi pripuolę prie dakumientų pačitalinti garsiai.

2 dalis

2.1. Komercinės pprievolės. (toliau trumpai – KP)

KP reguliuoja santykius, kurie kyla tarp ūkio subjektų bei jų ir kitų subjektų, nesančių ūkio subjektais.

Įstatymas nepateikia jos apibrėžimo. Čia naudojamas CK 165 str. pateiktas apibrėžimas: prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą, kaip antai: perduoti turtą, atlikti darbą, sumokėti pinigus ir pan., arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.

Šis apibrėžimas tinka ir komercinei prievolei apibūdinti, tačiau yra specifinių požymių ypatumų:

1)Jos subjektais yra ūkio subjektai (kreditorius ir skolininkas), bet gali būti, kad vienas iš jų nėra ūkio subjektas.

2)KP tikslas – gauti tam tikrą pelną, todėl tik tos prievolės bus laikomos komercinėmis, kuriose bus santykiai tarp minėtų subjektų, kurių vieno tikslas gauti pelną.

3)KP atsiradimo pagrindu yra sandoriai. Tai yra tik vienas iš CK nurodytų pagrindų. Sandoriai gali būti numatyti įstatymuose, o gali būti ir nenumatyti.

Sandoriai gali būti klasifikuojami pagal tai, kiek reikia – vieno, dviejų ar daugiau – asmenų suderintos valios:

– vienašaliai sandoriai;

– dvišaliai sandoriai;

– daugiašaliai sandoriai.

Ne visi sandoriai gali būti KP pagrindu, pagal savo teisinę prigimtį, nes komerciniai santykiai yra skirti pelnui gauti , tai KP pagrindu gali būti tik atlygintiniai sandoriai.

Prievolei aatsirasti reikia trijų prielaidų:

a) atitinkamo įstatymo;

b) prievolės šalių subjektiškumo;

c) juridinių faktų arba jų sudėties.

4) Yra skiriamos sutartinės ir nesutartinės civilinės prievolės nuo analogiškų KP. Paprastai civilinės prievolės skirstomos į šias dvi rūšis tuo pagrindu, kad joms atsirasti yra būtinas šalių susitarimas, o nesutartinėms atsirasti pagrindu yra įstatyme numatytas teisinis faktas, pvz., prievolės dėl žalos padarymo.

KP prievolės rūšys yra skirstomos kitokiu pagrindu. Remiantis tuo, kad jų pagrindu yra dvišalis ar daugiašalis sandėris ( sutartinė komercinė prievolė) ir vienašalis ( nesutartinė komercinė prievolė).

Šie ypatumai išskiria KP iš kitų civilinių prievolių. Kiti prievolių elementai yra tokie patys. KP gali būti su asmenų daugetu, dalinės ir solidarinės, subsidiarinės.

KP objektas.

Jį sudaro tai, dėl ko tarp teisės subjektų susidaro prievoliniai teisiniai santykiai. Objektu gali būti daiktai, veiksmai, veiksmų rezultatai, kūrybinė veikla, kūrybinės veiklos rezultatai.

Prievolės, kurios atsiranda dėl pirkimo- pardavimo, nuomos, panaudos, paskolos ir kitų sutarčių sudarymo, objektu yra tam tikras daiktas (pvz., namo pirkimo-pardavimo, buto nuomos, paskolos sutartis), prievolės, kurios atsiranda dėl paslaugų teikimo, objektu yra veiksmai (pvz., prievolėje dėl turto pervežimo objektu bus veiksmai, kuriuos pervežėjas atlieka perveždamas daiktą. Prievolėse, atsirandančiose iš sutarčių dėl darbų atlikimo (pvz., rangos sutartis) objektu yra ne patys veiksmai, o tų veiksmų ( darbo) rezultatai, kurie yra atskiriami nuo pačių veiksmų. <

Pagal naujo CK 6.3. str.

1. Prievolių dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

2. Prievolės dalyku taip pat gali būti bet koks turtas, taip pat, kuris bus sukurtas ateity, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus

3. Prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus.

4. Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma.

KP turinys.

KP sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai, kuriais šalys, atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo, įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, atsirandančias iš prievolės.

Prievolėje kreditoriaus veiksmų esmė ta, kad jis turi teisę reikalauti iš skolininko atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų, o skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo, kaip to reikalauja kreditorius.

Skolininko veiksmai gali būti teigiami kreditoriaus atžvilgiu, kai jis perduoda daiktus, atlieka darbus, teikia įvairias paslaugas ir pan. Tačiau kai kuriose prievolėse skolininkas kreditoriaus naudai privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, pavyzdžiui, saugotojas neturi teisės naudotis perduotu jam pasaugotu turtu, jeigu sutartis nenumato kitaip. Dažnai ne tik skolininkas , bet ir kreditorius privalo atlikti tam tikrus veiksmus, kad prievolė būtų tinkamai įvykdyta.

Pagal šalių subjektinių teisių

ir pareigų įgyvendinimą, t. y. tam tikrų veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo jų, prievolės gali būti suskirstytos taip: a) su paprasta turinio struktūra; b) su sudėtinga turinio struktūra.

Paprastą prievolinio santykio struktūrą sudaro vienos šalies kreditoriaus subjektinė teisė, o kitos – subjektinė pareiga.

Sudėtingą prievolinio santykio turinio struktūrą sudaro kiekvienos šalies subjektinė teisė ir pareiga, kurios tarpusavyje neatskiriamai susijusios ir sąlygojančios viena kitą.

Taip pat pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą, t. y. tam tikrų veiksmų atlikimą arba ssusilaikymą nuo jų atlikimo, prievolės gali būti teigiamo ir neigiamo turinio.

Teigiamo turinio KP yra tokios, kuriomis skolininkas gali vykdyti savo subjektinę pareigą tiktai atlikdamas pozityvius veiksmus. Pavyzdžiui, panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti turtą panaudos davėjui.

Neigiamo turinio prievolės yra tokios, kai skolininkas gali įvykdyti savo subjektinę pareigą tiktai susilaikydamas nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (pvz., nuomininkas ar kartu su juo gyvenantys asmenys privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, t. y. neardyti, negadinti, nenaudoti gyvenamųjų patalpų ne pagal paskirtį, kitaip nnuomos sutartis bus nutraukta.

Komercinės prievolės forma.

CK 169 str. 1 dalis reikalauja, kad pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta tam tikra forma. Ji laikoma sudaryta nuo to momento , kada ji išreikšta šia forma. kadangi dauguma prievolių aatsiranda įvairių sandorių (sutarčių) pagrindu, todėl jų forma turi esminę reikšmę pačiai prievolei atsirasti ir teisingai bei aiškiai apibrėžti jos šalių teises ir pareigas.

CK 41-44str.nurodo, kokie sandoriai (sutartys) turi būti sudaryti žodine, rašytine forma (paprasta ar notarine). Reikalaujamos sandorio (sutarties) formos nesilaikymas ne tik sudaro sunkumų nustatyti šalių subjektines teises ir pareigas prievolėje, bet ir pačią prievolę daro negaliojančia.

Pagal CK 41 str.

Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma).

Sandoris, kuriam įstatymai nenustato tam tikros formos, laikomas sudarytu taip pat tuo atveju, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį .

Tylėjimas laikomas valios sudaryti sandorį išreiškimu tik LR įstatymų numatytais atvejais.

Pagal CK 42 str.

Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromas žodžiu. <

Pagal CK 43 str.

Rašytine forma sudaromi:

1) įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu LR įstatymai nenumato ko kita, ir atskiras sandorių rūšis, kurioms ką kita numato LR įstatymai;

2) fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, ir kitus sandorius, nurodytus LR įstatymuose

3) kiti sandoriai, kuriems sudaryti įstatymai reikalauja rašytinės formos.

. CCK 58str. 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kai tokia pasekmė įsakmiai nurodyta įstatyme. Šiame str. numatytos įvairios pasekmės šalims, jeigu nesilaikoma reikalaujamos formos:

a) atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti;

b) notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį;

c) vienai šaliai įvykdžius sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, vykdžiusios sandorį šalies reikalavimu teismas turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu.

Komercinės prievolės subjektas

KP teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai, kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių

Prievoliniame teisiniame santykyje yra konkretūs teisės subjektai, kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas. Prievolines subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai, fiziniai asmenys, valstybė, juridiniai asmenys, valstybė, juridiniai asmenys, t. y. ūkinės veiklos subjektai, ūkinės veiklos subjektai, ūkinės bendrijos, įvairios visuomeninės, politinės, labdaros organizacijos ir kt. Taip pat visuomeniniai susivienijimai, kuriems įstatymas pripažįsta juridinio asmens statusą. Valstybė komerciniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais.

LR konstitucijoje, civiliniame kodekse, kituose įstatymuose teisės subjektai apibūdinami sąvokomis “pilietis”, “fizinis asmuo”. Kiekvienas pilietis yra asmuo, bet ne kiekvienas asmuo yra pilietis, jų teisinis statusas nėra vienodas, pvz., užsienio piliečiai, , asmenys be pilietybės ne tik kad neturi tokių pilietinių teisių ir pareigų kaip piliečiai, bet jie negali būti tteisės subjektais tam tikro turto atžvilgiu (pvz., pagal Konstitucijos 47 str. 1 dalį negali nuosavybės teise įsigyti žemės ar tame straipsnyje išvardintų objektų.

Kiekvienas iš paminėtų teisės subjektų, išskyrus valstybę, kad galėtų būti prievolinio teisinio santykio šalimi, privalo turėti civilinį teisnumą ir veiksnumą. Teisės subjekto civilinis teisnumas suprantamas kaip galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, o teisnumo turinys apibrėžtas CK 10 str., kad piliečiai pagal įstatymą gali turėti turtą kaip privačią nuosavybę, teisę užsiimti ūkine, komercine veikla, įsteigti įmones, naudotis gyvenamosiomis patalpomis ir kitokiu turtu, paveldėto turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti mokslo, literatūros ir meno kūrinius, išradimo, pramoninio pavyzdžio autorines teises, taip pat turėti kitokias turtines ir asmenines neturtines teises.

Teisės subjekto civilinis veiksnumas suprantamas kaip galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas, kurios atsiranda visiškai, sulaukus pilnametystės (18 m.), išskyrus t. t. įstatymų numatytais atvejais. (CK 11 str.)

Juridinio asmens, kaip prievolės šalies, teisnumas apibrėžtas jų įstatais (nuostatais) CK 25 str..

CK 26 str. 1 dalis apibrėžia juridinio asmens teisnumo pobūdį , nes joje nurodyta, kad juridinis asmuo turi civilinį teisnumą remiantis nustatytais jo veiklos tikslais. Tai reiškia, kad juridinis asmuo, skirtingai nuo fizinio asmens, gali užsiimti tik tokia veikla, kuri nnumatyta jo įstatuose (nuostatuose).

Teisės subjektai gali būti prievolinio teisinio santykio šalimis tik laikantis anksčiau išdėstytų reikalavimų. Jeigu šių reikalavimų nesilaikoma, jų sudaryti sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais.

Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas. Kreditoriumi vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę teisę reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo. Kreditorius šią savo teisę gali perleisti kitam asmeniui. (CK 238, 1 dalis)

Skolininku vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę pareigą, pagal kurią kreditoriaus reikalavimu privalo atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Skolininkas taip pat turi teisę savo subjektinę pareigą kreditoriui perkelti kitam asmeniui, tačiau tiktai sutinkant kreditoriui( CK 242 str.1 dalis)

Kai kuriais atvejais prievolėje gali būti kreditoriai ar keli skolininkai, arba kiekvienoje iš prievolės šalių keli kreditoriai, bet vienas skolininkas, arba vienas kreditorius, bet keli skolininkai.. ( CK 187 str.). Jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli kreditoriai – vadinama aktyviu daugetu prievolėje, o jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugetu prievolėje. Jeigu asmenų daugetą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai, vadinama mišriu daugetu prievolėje.

Komercinės prievolės rūšys.

Pagal LR teisės doktriną ir CK, prievolės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus:

1) pagal prievolių turinį, t. y. kokių tikslų siekia prievolės

šalys;

2) pagal prievolės objekto apibrėžtumą;

3) pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą, kai yra šalių daugetas prievolėje ir kt.

1. Pagal prievolių turinį, t. y. kokius veiksmus prievolės šalys privalo atlikti, kad įgyvendintų tai, dėl ko sudarė tarpusavyje prievolinius santykius, skiriamos šios prievolių rūšys:

a) KP dėl turto perdavimo (pvz., pirkimo- pardavimo (CK 253 str.), tiekimo (CK 270 str.),dovanojimo (CK 280 str.), nuomos (CK 297 str.), sutartys);

b) KP dėl darbų atlikimo (šią grupę sudaro įvairios buitinės rangos ir kapitalinės statybos rangos sutartys);

c) KP dėl paslaugų teikimo ((paslaugų teikimas galiojančiais įstatymais nėra vienodai reguliuojamas, nes kiekviena paslauga turi savo specifiką, pvz.,pavedimo sutartis (CK 397 str.),komiso (CK 406 str.), pasaugos (CK 434 str.), krovinio pervežimo (CK 446 str.) sutartys ir kt.;

d) KP dėl pinigų sumokėjimo (joms būdinga tai, kad jos turi būti išreiškiamos ta valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra nustatyta atsiskaitymų forma).

1. Pagal prievolės objekto apibrėžtumą, kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu skirstomos:

a) Individualinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkas privalo perduoti kreditoriui individualiai apibrėžtą daiktą ar atlikti konkretų veiksmą;

b) Alternatyvinė prievolė –– tai tokia prievolė, kurios skolininkui suteikta teisė pasirinkti kokius veiksmus ar kokį daiktą privalo perduoti kreditoriui, t. y. pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau prievolės objektų.

c) Fakultatyvinė – tai tokia prievolė, kurios skolininkas privalo perduoti kreditoriui apibrėžtą, konkretų daiktą, ttačiau jis turi teisę pakeisti šį daiktą kitu, kurio perdavimas, laikantis sutarties sąlygų, vertinamas kaip tinkamas prievolės įvykdymas. Ši prievolė panaši į individualinę prievolę, nes yra vienas prievolės objektas, o skiriasi nuo jos tuo, jos skolininkas turi teisę pakeisti vieną objektą kitu. Reikia pabrėžti, kad fakultatyvinėse prievolėse skolininkas turi teisę, bet ne pareigą, vieną prievolės objektą pakeisti kitu. Iš to išeina, kad kreditorius neturi teisės reikalauti vieno objekto pakeitimo kitu, jeigu prievolės įvykdyti negalima dėl aplinkybės, už kurią skolininkas neatsako.

3) Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą, kai yra šalių daugetas prievolėje ir kt.

Esant asmenų daugetui skolininko pusėje ( bendraskolių), kiekvienas jų privalo vykdyti prievolę lygiomis dalimis, jeigu įstatymu, šalių susitarimu ar teismo sprendimu nenustatyta kitaip. Priklausomai nuo tto, kad kiekvienas jų ar visi kartu įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, prievolės skirstomos į:

a) dalinės prievolės;

b) solidarinės prievolės;

c) subsidiarinės prievolės.

a) Dalinės prievolės Tai tokia prievolė , kurioje dalyvauja keli kreditoriai arba keli skolininkai, ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį, o kiekvienas iš skolininkų privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį, išskyrus tuos atvejus, kada įstatymas ar sutartis nurodo kitaip (CK 187str. 1 dalis).

Esant aktyviam daugetui prievolėje, kiekvienas kreditorius turi teisę reikalauti iiš skolininko įvykdyti prievolę tik jam priklausančioje dalyje. Pasyvi dauguma prievolėje reiškia, kad kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tik jam tenkančią dalį prievolėje.

Dalinėje prievolėje, kai yra mišrus daugetas, kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti tik jam tenkančią dalį prievolėje, o kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti pareigą tik jam tenkančioje prievolės dalyje. Dalinė prievolė pasibaigia, kai visi skolininkai įvykdo savo pareigas ir visi kreditoriai gauna tai, kas jiems priklauso pagal prievolę.

b) Solidarinės prievolės – tai tokios prievolės, kurioje kreditorių reikalavimai yra solidarūs skolininkams, ) skolininkų pareigos yra solidarios kreditoriams.

Kreditorių solidarinis reikalavimas prievolėje reiškia, kad kiekvienas kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą įvykdyti prievolę visa apimtimi, tiek ir dėl skolos dalies (CK 191 str. 1d.).

Solidarinė skolininkų pareiga prievolėje reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti visos ar dalies prievolės įvykdymo tiek iš visų skolininkų ar kelių skolininkų bendrai, tiek iš bet kurio jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek ir jos dalį (CK 188str. 1 d.).

Solidarinė skolininkų pareiga preziumuoja, kad kreditorius, kuriam vienas ar keli iš skolininkų iki galo neįvykdė prievolės, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš solidarinių skolininkų arba visi bendrai.

Solidariniai skolininkų įsipareigojimai kreditoriui lieka iki to laiko, kol nebus įvykdyta visa prievolė.

c) SSubsidiarinė prievolė – prievolė, kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindiniu įvykdyti prievolę, bet dažniausiai tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pagrindinio skolininko. Subsidiarinės prievolės atsiradimo pagrindas yra įstatymas arba sutartis.

Tarp solidarinės ir subsidiarinės prievolių yra skirtumai:

a) subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas dažniausiai atsako tiktai pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose, o solidarinėje prievolėje bet kuris iš skolininkų kreditoriaus reikalavimu privalo įvykdyti visą prievolę.

b) Subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas, įvykdęs ...


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 14129 žodžiai iš 28258 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Vykdomųjų bylų apskaita

TURINYS ĮVADAS 3 1.GREITAS DUOMENŲ ĮVEDIMAS 4 2.DUOMENŲ KOREGAVIMAS IR ŠALINIMAS, BYLŲ SĄRAŠO SPAUSDINIMAS IR SIUNTIMAS Į EXEL’Į 5 2.1. Duomenų koregavimas ir šalinimas 5 2.2 Bylų sąrašo spausdinimas 7 2.3.Duomenų eksportav...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE SĄVOKA Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia ...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS ĮŽANGA 3 1. MOKESČIŲ SISTEMA 4 1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5 1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9 2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12 3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); 3.1 MOKESČIŲ SIST...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys Turinys 2 Įžanga 4 Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7 Karo įstatymų ištakos 7 Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9 Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
APSKRIČIŲ VALDYMAS

TURINYS TURINYS 1 ĮŽANGA 2 1. Vietos valdymas LR 3 2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4 3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4 4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4 (ads...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti