Kazimiero valdymas

Kazimiero valdymas

1434 m. birželio 1 d. mirė Jogaila – geras politikas, ramaus būdo žmogus. Lenkijos karaliumi tapo mažametis jo sūnus Vladisovas III, o reali valdžia atiteko regentų tarybai, vadovaujamai Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio.

Po Žygimanto nužudymo tarp Lietuvos bajorų nebuvo vieningos nuomonės dėl didžiojo kunigaikščio. Švitrigaila neturėjo autoriteto, Vladislovas III buvo susijęs su unija, o Žygimanto sūnaus Mykolo bajorai bijojo, nes jis galėjo keršyti už tėvo nužudymą. Todėl tinkamiausiu kandidatu buvo pripažintas mažametis Jogailos sūnus Kazimieras, kuris 1440 m. birželio 29 dd. Vilniaus Katedroje buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant lenkų prieštaravimų. Taip buvo nutraukta personalinė unija su Lenkija.

1440 – 1492 m. LDK didžiuoju kunigaikščiu buvo Kazimieras – paskutinis LDK valdovas, mokėjęs lietuviškai. Tačiau lenkai nepripažino jo didžiuoju kunigaikščiu, kuriuo titulavosi Vladislovas III.

Kazimiero vyriausybė rūpinosi ryšiais su užsieniu. Draugški santykiai buvo palaikomi su Ordinu, Pskovu, Naugardu, Moldavija. 1444 m. mūšyje ties Varna žuvo Vladislovas III, 1446 m. buvo sutarta, kad Lenkijos karaliumi taps Kazimieras.

1447 m. pavasarį, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, Kazimieras ssuteikė Lietuvos ponų tarybai iškilmingą privilegiją, kuria norėjo parodyti, kad LDK negresia savarankiškumo praradimas. Ši privilegija užtikrino Lietuvos valstybės savarankiškumą ir praplėtė bajorijos teises. Į valstybines LDK pareigas Kazimieras pažadėjo skirti tik vietos feodalus. Privilegija didysis kunigaikštis įsipareigojo nesuimti bajoro bbe teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį, nesikišti į bajorų vedybas. Kazimieras atsisakė prievolių, kurias jam ligi šiol atliko bajorų valstiečiai, pažadėjo savo žemėse nepriimti bajorų valstiečių bėglių (to paties reikalaudamas ir iš bajorų). Nuo šiol valstiečius turėjo teisti bajorai. Pirmą kartą LDK istorijoje buvo garantuotos luominės miestiečių teisės. Dar kartą patvirtintos katalikų dvasininkų luominės teisės. Privilegija buvo taikoma visiems bajorams: ir stačiatikiams, ir katalikams.