Kas yra termoreguliacija?

Kas yra termoreguliacija?

Kūno temperatūros reguliavimas vadinamas termoreguliãcija.

Organizme,vykstant medžiagų apykaitai, nuolat gaminama šiluma. Žmogaus organizmas pašalina tiek šilumos, kiek jos pasigamina. Jei šilumos gaminasi daugiau nei jos pasišalina, kūno temperatūra pakyla – karščiuojama, ir atvirkščiai.

Kūno temperatūros pastovumas vadinamas izotermija, tai vienas iš homeostazės pastovumo.

Žmogaus kūno temperatūra yra pastovi, pvz., ramybės metu pažastyje būna 36,5-36,7°C. Galūnių (pvz., pirštų) temperatūra yra mažesnė – 32°C.

Žmogaus kūno temperatūrai būdingas paros ritmas: ji padidėja po pietų, sumažėja miego metu.

Pagal šilumos gavimo būdą gyvūnai skirstomi į šaltakraujùs ir šiltakraujùs. Šiltakraujai dar vadinami endotèrminiais, jų organizme šiluma gaminama vykstant medžiagų apykaitos reakcijoms. Prie tokių gyvūnų priskiriami paukščiai, žinduoliai, taip pat ir žmogus. Gyvūnai, kurių kūne šilumos pagaminama labai mažai ir kurie didžiąją jos dalį gauna iš aplinkos, vadinami šaltakraujais, arba ektotèrminiais. Šaltakraujų termoreguliacijos mechanizmai neišsivystę, todėl šaltuoju laikotarpiu jų medžiagų apykaita, taip pat ir aktyvumas, lėtėja.

Šaltakraujų gyvūnų termoreguliacija

Šaltakraujai gyvūnai pagamina mažai šilumos, todėl jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros, bet kai kurie ją iš dalies gali reguliuoti dėl specialios anatominės sandaros ar atitinkamai elgdamiesi. Žuvų kūno temperatūra svyruoja priklausomai nuo vandens temperatūros. Tačiau tunai yra išimtis – jie sugeba palaikyti aukštesnę kūno temperatūrą nei vandens, nes turi specifines raumenų struktūras. Tokie gyvūnai vadinami heterotèrminiais. Gerai aprūpinami krauju raumenys plaukiant intensyviai gamina šilumą ir kūno temperatūrą pakelia iki 2 °C. Todėl tunai gali gyventi įvairių temperatūrų vandenyse – nuo Šiáurės jūros iki Ãfrikos pakrančių.

Šaltakraujų gyvūnų termoreguliacija

Šaltakraujai gyvūnai driežai savo kūno temperatūrą reguliuoja atitinkamai elgdamiesi. Naktį jie slepiasi urvuose arba plyšiuose tarp uolų ir būna neaktyvūs, nes žemoje aplinkos temperatūroje jų kraujagyslės susiaurėja, širdies ritmas sulėtėja, iki aplinkos temperatūros nukrinta kūno temperatūra. Rytą šie gyvūnai, kad ją pakeltų, lėtai išlenda šildytis prieš saulę: veikiant šilumai išsiplečia jų kraujagyslės, padažnėja širdies ritmas, driežai tampa aktyvūs, gali medžioti grobį. Dieną, kai karšta, kad neperkaistų, jie slepiasi pavėsyje arba vandenyje, o vakare, atvėsus orui, vėl šildosi prieš saulę.