Kančios tema lietuvių literatūroje (V. Mykolaitis - Putinas, A. Škėma, V. Krėvė - Mickevičius)

Kančios tema lietuvių literatūroje (V.Mykolaitis-Putinas, A.Škėma, V.Krėvė-Mickevičius)

Kiekvienas individas gimsta žemėje be duotų instrukcijų: jis dar nežino savo būties tikslo, laimės recepto, susiduria su sunkumais atskiriant gėrį nuo blogio. Bėgant metams, žmogus bręsta, įgauna patirties ir, rodos, jau jaučiasi saugesnis, gali numatyti tam tikrų įvykių seką, nekartoti tų pačių klaidų. Visgi mūsų egzistencija yra dinamiška ir visiškai kontroliuoti likimo esame nepajėgūs. Pasitaiko situacijų, kada žmogus jaučiasi svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis priešiškas ir nepavaldus žmogui. Kritinėse situacijose išbandoma žmogaus stiprybė, nes atsidūręs streso veikiamoje padėtyje, žmogus elgiasi kontraversiškai – tai lemia jo dvasinio pasaulio ugdymas, aplinka bei asmenys, prie kurių jis augo. Apie atsidūrimą dvasinės kančios akivaizdoje plačiai rašoma lietuvių literatūroje. Taigi, paanalizuokime, kaip lietuvių raštijoje yra plėtojama kančios tema.
Laisvės neturėjimas, bandymas patenkinti svetimus lūkesčius vietoj savųjų gali lemti dvasinę individo kančią. Vienas ryškiausių XX a lietuvių lyrikas, prozininkas, dramaturgas, literatūros profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas pirmajame Lietuvoje psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ analizuoja individo vidinės kančios priežastis. Jis atskleidžia nenumatytais sunkumais grįstą pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kunigystės kelią. Jo gyvenimas skaitytojui pateikiamas statiškai: įsisukusi rutina, vienintelė veiksmo vieta – seminarija. Pirmasis Liudo Vasario reikšmingas gyvenimo žingsnis – įstojimas į kunigų seminariją. Vaikinas, neturėdamas tvirto charakterio, tokį laisva valia priimtą sprendimą teisina save guodžiančiais argumentais: noru užtikrinti artimųjų gerovę ir autoriteto figūros – Maironio – netiesioginiu paskatinimu. Liudas Vasaris elgiasi spontaniškai, bando nuteikti save optimistiškai dėl atlikto pasirinkimo, blaiviai nemąsto apie ateitį. Užsitikrinęs vietą dvasininkų luome, jis nuobodų gyvenimo ritmą bando praskaidrinti širdžiai miela veikla: rašo poeziją, gėrisi gamtos grožiu, domisi kitų kasdienybe, skaito. Tačiau laikas galiausiai atskleidė šio sprendimo neigiamas pasekmes – užsitęsusią dvasinę kančią, kai užsimiršti apie nepaliaujamą norą pabėgti nuo užgyventos kasdienybės nepadėjo net mėgstami užsiėmimai. Bandymas nutildyti vidinį balsą taip pat buvo nesėkmingas. Liudas Vasaris vis ryškiau regi padarytą klaidą, ima svarstyti: ar tęsti širdžiai nemielos profesijos kelią, ar pasitraukti ir mėginti ieškoti laimės kitoje srityje. Tačiau mesti seminariją tais laikais buvo didžiausios nepagarbos užsitraukimas – būtų nukentėjusi ne tik pagrindinio veikėjo, bet ir jo artimiausių giminaičių reputacija, todėl vaikinas bijojo tėvų reakcijos, nenorėjo ...