Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos: vasaros šventės

ĮVADAS

Lietuvių gyvensenai jau nuo seno buvo svarbūs ir būtini papročiai, susiję su gamtos ir laiko ciklais, kurių ritualinių apeigų eilę galima išreikšti laike (jis priklauso nuo gamtą veikiančių astronominių reiškinių) pasikartojančiu apskritimu arba spirale.Tikšta ,kad Ritualais siekta sveikatos, vedybinės, ūkinės veiklos sėkmės, pasotinti ir numaldyti mirusiuosius. Šventinio ritualo dalys buvo švairūs draudimai atlikti kai kuriuos veiksmus, kūno ir aplinkos valymas (plovimas, šlavimas, šveitimas, smilkymas), malda, sveikinimai ir linkėjimai, auka (ritualinių valgių valgymas, gėrimas, nuliejimas, numetimas, apkasimas, deginimas, dovanojimas), veiksmai, susiję su apsauga (lytėjimas, peržengimas, apnešimas), ateities spėjimas, šventos ugnies deginimas, šventinį suėjimą žyminčių garsų (giedojimo, dainavimo, muzikavimo) ir šviesos (laužo, deginamų stebulių) signalai – buvo atliekami pagal ikikrikščioniškus ir krikščioniškus šventinius papročius. Per krikščioniškus ritualus pašventintiems augalams teikta ypatinga galia ypatingai šventindavo kadagio, gluosnio, rečiau lazdyno, ąžuolo šakelės naudotos siekiant apsaugoti namus nuo perkūnijos , jas dėdavo namuose ir jų neliesdavo.. Jomis buvo plakami Verbų rytą namiškiai (Žemaitijoje Velykų antrąją dieną), išgenant bandą paliečiami gyvuliai, kad kas nenužiūrėtų ir neatimtų pieno, apsmilkomos karvės. Iki 20 a. vidurio Lietuvoje buvo manoma, kad individualioms apeigoms tinkamiausias laikas buvo nuo saulėlydžio iki gaidžio sugiedojimo , ypač vidurnaktis, taip pat vidurdienis, saulėtekis, saulėlydis. Tas laikas buvo įvardijamas žodžiu šventa. Tokią pat vertę turėjo ir astronominio, fenologinio (gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinių kasmečio pasikartojimo), agrarinio (žemės ūkio darbų) kalendoriaus datos, žyminčios perėjimą į naują būvį. Augalų vegetacijos, žydėjimo, brandos pradžia, paukščių išskridimas ir sugrįžimas, žiemą miegančių žvėrių (meškos) elgesys žymėjo ikikrikščioniškų ritualų pradžią.Tikėta ,kad pagal astronominį ir fenologinį kalendorių iki šiol kartais spėjami orai, nustatoma sėjos ir kitų darbų pradžia, draudžiami kai kurie veiksmai. Lietuvoje įvedus krikščionybę senosios šventės buvo uždraustos .Palaipsniui ritualiniai papročiai ėmė nykti, šventės, praradusios sakralumą, tapo pasilinksminimais, trumpėjo (nes baudžiauninko laiką tvarkė dvaras). Išlikę kai kurie senieji papročiai tapo krikščioniškųjų religinių švenčių dalimi .

Lietuvių kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos, anot M. Gimbutienės, savo kilme siekia gilią senovę ar ikiindoeuropietiškojo laikotarpio Senosios Europos matristinę kultūrą, susijusią su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios atsiranda gyvybė ir vystosi pagal mėnulio fazes.

Stasys Gutautas akcentuoja, kad daugelis kalendorinių papročių ir apeigų neturi nieko bendro su krikščionybe, nes susiformavo dar iki jos įvedimo. Šie papročiai ir apeigos, anot jo, „ryškiai atspindi žmonių siekimą paveikti gamtą.Tradicijų niekas nekuria, jos, kaip gyvenimo būtinybė, gimsta, išsirutulioja per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Kurdami ateitį, visada turėtume atsigręžti į praeitį, ...