Kalba. Tėvų ir vaikų santykiai Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“

Viešoji kalba

Tėvų ir vaikų santykiai Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“

Santykiai tarp tėvų ir vaikų – šeimyninio gyvenimo branduolys, kuris priklauso nuo skirtingų kartų sugebėjimo bendrauti, išklausyti, suprasti ir prisitaikyti vienas prie kito. Šie santykiai labai svarbūs vaiko supratimo ir požiūrio į pasaulį formavimuisi. Kartų požiūrių ir prioritetų skirtumų, neatsakingų tėvų sprendimų griaunami tėvų ir vaikų santykiai, jų svarba ir trūkumas yra vaizduojami XX amžiaus lietuvių dramaturgo Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“.

Andrius, vienas iš pagrindinių tragikomedijos „Meilė, džiazas ir velnias“ veikėjų, smarkiai nesutaria ir nuolat konfliktuoja su savo tėvu. Jie abu susidarę neigiamą nuomonę apie vienas kito kartas. Beatričės įkvėptas Andriaus tėvas ryžtasi pabandyti pakalbėti su sūnumi, kad jis „neperžengtų tokios ribos, po kurios nieko nebesupranta”. Kalbėdamas jis vis užsimena apie jaunosios kartos nužmogėjimą, smerkia Andrių dėl jo gyvenimo būdo, taip vis grįždamas prie savo pradinės nuomonės ir pamiršdamas, kad norėdamas padėti jis turi suprasti ir išklausyti sūnų. Andriaus tėvas sūnaus kartą apibūdina taip: Niekšai! Niekšai! Po velniais!.. Kandidatai į kalėjimus! Štai kas.. Andrius į tėvo bandymą pasikalbėti žiūri atsainiai, iš visko juokiasi, nepastebi tėvo gerų ketinimų ir taip pat pradeda plūsti ir kaltinti vyresniąją kartą. Nebežinote nė jūs patys, ką leidote, ko neleidote, ką pašalinote, ko nepašalinote. Nieko kito dabar jums ir nelieka, kaip mus kaltinti. Mes kiaurai jus perkrimtome, tėtuši.